Nors Marienburgo pilis daug kartų buvo perstatinėjama, užbaigiama ir vėl didinama, tačiau anaislaikais ji dunksojo tokia puiki, kad vėliau net jos griuvėsiai atrodė didingai. O paskui, po neskoningorestauravimo, iš griuvėsių prisikėlė kažkoks lavonas.Kalvos viršūnėje stiepėsi Aukštutinė pilis, Hochburgas, seniausias pastatas, kuriame buvo bažnyčia,kriptos ir kapitulos4salė; žemiau, atskirta nuo jos giliu grioviu, šovė aukštyn didžiulė Vidurinioji pilis,kurioje telkėsi kasdieninis kryžiaus riterių gyvenimas; dar žemiau, arčiau užlajų ir Nogato5, stovėjoŽemutinė pilis, kur buvo ūkio trobesiai, gyveno knechtai ir visi tarnai.Anuomet buvo kalbama, kad šios trys tvirtovės, tapusios jau atsižadėjusio kovoti prieš stabmeldžiusrytuose ordino sostine, esančios sujungtos požeminėmis eigomis, kriptoportikais, kuriais galimapasinaudoti pavojaus atveju ir kurių angas ir paslaptis žinojo tiktai vyresnybė. Kasdieniniuosepasitarimuose dalyvaudavo didysis mistras, didysis komtūras6, maršalas, paiždininkis, o kartais ir kelivyresnieji riteriai. Jie paprastai rinkdavosi Viduriniosios pilies riterių salėje, kurios skliautus laikė vienasgranito stulpas.Rytojaus dieną, į pavakarę, čia ant akmeninių suolų priešais didelį liepsnojanti židinį susėdovyresnybė.Baltais apsiaustais, kampuotos, niūrios, pasišiaušusiais antakiais, randuotais skruostais, plačiapetėsriterių figūros tiko ginklams nešioti ir buvo pripratusios prie jų. Beveik kaip brolių panašūs jų bruožairadosi dėl vienodos kilmės, – mat tuo metu tik vokiečiai būdavo priimami į ordiną, daugiau niekas, obajoriškas kraujas ir gyvenimo būdas visiems uždėjo vienodą antspaudą.Tačiau kiekvienas šis vyriškas, beveik kunigaikštiško išdidumo veidas įgavo skirtingą charakterį, kaijame suspindo gyvybė.Didysis mistras stovėjo arčiausiai židinio. Tai buvo rimtas, bet nemalonaus veido vyras. Jo akysneramiai šmirinėjo, jis kandžiojo lūpas, raukė kaktą, ir nors buvo tarp savųjų, labiausiai patikimų žmonių,tačiau, atrodė, žiūrėjo į juos su nepasitikėjimu.Ne taip seniai kerštingasis Endorfas nužudė mistrą fon Orsleną, todėl dabar ištikimas kompanas7nepaliko didžiojo mistro Liuderio, stovėjo palei duris, pro kurias vaikščiojama iš salės į mistro butą. Taibuvo jauniausias vaikinas susirinkime, žvalių akių, gražios riteriškos išvaizdos, laikęsis nuošalyje, lyg4Kapitula – taryba, esanti prie didžiojo mistro.5Nogatas – rytinė Vyslos deltos atšaka. 6Didysis komtūras – Marienburgo pilies vadas (komtūras – kryžiuočių pilies vadas). 7Draugas, bičiulis, čia – asmens sargybinis.nekreipdamas dėmesio į vyresnybę, nes neturėjo teisės dėtis į jos pasitarimus. Pastatytas sargybon jisnegalėjo palikti tos vietos. Jis vadinosi grafas fon Henebergas.Mistras Liuderis niekuo daugiau nepasižymėjo, tik neramiu veidu ir išdidumu, paveldėtu iškunigaikščių giminės.Didžiojo komtūro, maršalo ir paiždininkio – slaptos didžiūnų tarybos narių – veidai buvoišraiškingesni, iš jų galėjai numanyti, kad valdžia buvo mistro rankose, bet iš tiesų viskam vadovavo jie –šios ramios, kupinos jėgos ir tikrumo galvos, įtikėjusios savo vykdomos misijos didybe.Be didžiojo komtūro ir paminėtųjų asmenų, tamsiame kampe ant suolo sėdėjo riteris Bernardas, kurįmes jau vakar matėme; jis buvo apsitaisęs kaip koplyčioje ir dėdamasis mažai čia reiškiąs ir neužimąsjokios vietos vyresnybėje atrodė lyg tylus ir abejingas stebėtojas.Mistro Liuderio veidas buvo sunerimęs, be to, aiškiai matėsi, kad jis nuobodžiauja ir yra nusikamavęs,sakytum, jį būtų kas tempte atitempęs į šį pasitarimą, kai jam truks plyš reikėjo pailsėti.Šnekėtasi tarp savęs tyliai, tarsi būtų rengiamasi bendrai kalbai.Prieš pradėdamas tą kalbą komtūras porą kartų pažvelgė į mistro kompaną Henebergą, o matydamas,kad akimis jam duotų ženklų nepakako, priėjo prie jo, pašnibždėjo – ir kompanas pamažu išėjo už durų.Mistras Liuderis nekantriai koja pastūmė nuodėgulį, slenkantį iš židinio, apsižvalgė ir sumurmėjo:– Kalbėkite, pradėkite – klausau!– Bene geriausiai šį slaptą dalyką, kuris ordinui gali būti labai svarbus, jums nupasakos ir išaiškinsbrolis Bernardas, – atsiliepė didysis komtūras, žiūrėdamas į jį.Susiraukęs mistras rūsčiomis akimis nužvelgė kampe sėdintį Bernardą. Iš jo veido buvo galimasuprasti, kad nemėgo jo.Šisai iš palengvo atsistojo dėdamasis, kad jam tas mažai rūpi, ir lygiu žingsniu priėjo prie susibūrusiųjųaplink židinį.Visi tylėjo, o jis mąstė, tačiau be susirūpinimo, šaltai. Nors iš didžiojo mistro veido matė, kad šisai jamneprielankus, tačiau jam tas buvo nė motais.Jis labai pasitikėjo savimi.– Kalbėkite, broli Bernardai! – pakartojo maršalas.– Dalykas svarbus, – prabilo Bernardas, – niekas geriau už mane apie jį nenusimano. Reikia ką norsnutarti, atėjo tam metas. Turiu galvoj tą berniuką, Lietuvos kunigaikštuką, kurį daugiau kaip prieš dešimtmetų pagrobėme iš motinos ir auklėjome ne taip sau. Aš jį išgelbėjau, ir, man patarus, jis buvo čiaauginamas, kad atėjus laikui taptų patogus įrankis, per kurį galėtume sutaupyti daug saviškių kraujo.Berniukas...Didysis mistras, trūktelėjęs pečius ir galvą, nutraukė pasakotoją:– Menkas čia nuopelnas, kad tą laukinį vilkiuką auginote. Kas mums iš to? Reikėjo jam galvą suskaldytiį pušį.Brolis Bernardas, lyg nesupratęs pašaipos, niekinamai nusijuokė.– Gal ir pravers, – abejingai atsiliepė jis. – Motina našlė valdo šalies sklypą prie sienos ir turi stiprią pilį,kurią mums sunku priveikti. Ji labai prisirišusi prie vaiko. Ką gali žinoti... Vaikas išauklėtas krikščioniškai irsupratęs su mumis, savo rankose turime sąjungininką ir vasalą. Todėl jam supenėta duona nenueisniekais...Mistras vėl gūžtelėjo pečiais ir nusijuokė.– Keli šimtai riterių su keliais tūkstančiais žmonių tą tvirtovėlę greičiau paims negu šis įkaitas. Motinaiper tiek laiko gal pergėlė širdis ir ji užmiršo vaiką; juo niekuomet nebus galima pasitikėti. Ko gero, dar jokraujas prabils. Visa ši išmonė neverta nė dešimties skatikų.Jo akys žybtelėjo. Bernardas stovėjo visiškai ramus. Tuo tarpu prašneko maršalas, žvilgčiodamas čia įmistrą, čia į brolį Bernardą.Buvo matyti, kad visi vyresnieji didžiai gerbia tą kuklų brolį, tik mistras su panieka žiūrėjo į jį.– Kitados, kai šis vaikas pateko i mūsų rankas, – pasakė maršalas, – visa mūsų taryba buvo įsitikinusi,kad reikia ji auklėti ir ruošti į riterius. Tas darbas jau baigtas: ką esam paveldėję, šiandien bereikiasunaudoti.– Neslėpsiu, – ramiai pertarė maršalo kalbą Bernardas, – kad radosi naujų sunkumų. Kai svarstomiordino reikalai, negėda prisipažint ir suklydus, tai net pareiga. Berniukas laimingai augo ligi šiol, o dabarkaip tik reikia išmėginti, ar motina neišpirktų vaiko žemės sklypu, jeigu gražintume jį. Gal už jį gautumePilėnus. Be to, vaikinas krikščionis, pamaldus, jeigu patektų į Lietuvą, mums tarnautų, ne jai.Brolio Bernardo pasiūlymas, matyt, patiko vyresniesiems, nes jie pritariamai susižvalgė tarp savęs. Tikdidysis mistras stovėjo prie židinio ir su panieka, nepritardamas kažką mąstė.– Aš netikiu tokiais pogrindiniais darbais, – nenorom sumurmėjo jis, – mano jėga – kardas, grobis,karas. Kivirčytis su Lenkija, Lietuva, Pamariu, svaidytis žodžiais, skųstis Apaštališkajam Sostui –niekingiausias darbas. Tik laiką ir pinigus švaistome, o kuriam galui? Mums pašaukus į kryžiaus karąprieš pagonis, riteriai plaukia iš viso pasaulio – iš Vokietijos, Anglijos, Prancūzijos, iš visų krikščioniškųjųkraštų. Štai mūsų jėga, kitokios nereikia. Vaikus telktis į karą – niekų darbas.Niekas nepriešgyniavo šiai nuomonei, bet niekas balsu ir nepritarė Bernardo suniekinimui. Vyresniejitylėjo, o pažvelgęs į juos mistras lengvai permanė, kad tie nors ir nėjo prieš jį, tačiau nebuvo linkę irparemti.– Visos priemonės geros, jeigu jos naudingos tikslui, – po ilgo tylėjimo atsiliepė didysis komtūras. –Neniekinkime ir tų, kurias apvaizda mums davė į rankas.Mistras gūžtelėjo pečiais.– Kas pradėjo, tegul ir baigia, – pridūrė žiūrėdamas į Bernardą. – Ką čia beatitaisysi, jeigu jau taipįvyko.– Iš tiesų aš tą vaiką saugojau ir juo pasiklioviau, – nutraukė jį Bernardas.– Darykite su juo, ką norite! – sumurmėjo mistras neleisdamas jam baigti ir nusigręžė į židinį, tartumnenorėdamas parodyti savo niūraus veido abejingam Bernardui.– Valdant mano pirmtakams, – pradėjo jis, – nors aš anaiptol nemenkinu jų nuopelnų, priviso Endorfų.Kiekvienas norėtų būti pats sau ponas, kiekvienas norėtų savo nuopelnų turėti čia, kur riteriui nedera neiapsiausto, nei arklio, nei šlovės, nei kokios reikšmės turėti. Juk kiekvienas ir darė, ką norėjo, bet ateityjetaip nebus.Bernardas iš lėto atsakė:– Jeigu laikote mane kaltu, nors tą leido visa mūsų kapitula, sušaukite tarybą ir liepkite mane teisti.Stosiu prieš teismą – nesispirsiu; nubausite – gyvensiu duona ir vandeniu, nors ir su Endorfu.Mistras atsigręžė iškreiptu veidu.– Gana! – tarė jis. – Jeigu norėčiau teisti, jūsų leidimo neprašyčiau. Šiaip ar taip, jūs – paprastas riteris –turite čia didesnę už savo rangą ir laipsnį reikšmę, visur kišatės, norite viskam vadovauti; aš nebijaujūsų... nebijau!Bernardas klusniai ir kartu išdidžiai nusilenkė:– Nesigviešiu daugiau negu tai, į ką kiekvienas iš mūsų riterių turi teisę. Jūsų valdžiai visuomet buvauir esu paklusnus.Tai sakydamas brolis Bernardas pirma nusilenkė mistrui, paskui visiems kitiems ir išėjo pro duris į dartuščią didįjį valgomąjį. Akmeniniu grindiniu aidėjo jo žingsniai, kurie po susikirtimo su ordino galva nėkiek nepasidarė spartesni.Didysis komtūras (jis su maršalu po mistro buvo aukščiausieji pareigūnai) pagarbiai, bet nė kieknepabūgęs priėjo prie Liuderio, tebežiūrinčio į išeinantįjį.– Jūsų malonybė, – švelniai pasakė, – turi jam priekaištų? Šiurkščiai su juo pasielgėte; mes esam įpratęjį gerbti. Per ilgus metus jis ordinui didžiai nusipelnė, juoba kad visuomet atsisakydavo paaukštinimų,nors kapitula ne kartą jam yra tai siūlusi.– Taip, – atsakė mistras, – norėjo, neturėdamas nei titulo, nei pareigų visur kištis, visur žvalgytis irpaslapčiomis valdyti. Nepakęsiu tokių slapukaujančių pagalbininkų, ar jie aukščiau, ar greta manęs būtų.Vyresnieji susižvalgė, o didysis komtūras toliau ginčytis veikiausiai laikė nederančiu daiktu, nes nutilo.Pats pasitarimas, o itin jo pabaiga, aptemdė Liuderio kaktą. Gal jis jautė, kad nejučiomis išsidavė,parodė savo silpnumą. Atsigręžęs į maršalą paklausė apie ruošimąsi žygiui į Lietuvą.Tasai patikino, kad viskas paruošta ir tik reikia laukti, kol šalčiai sukaustys pelkes ir liūnus.Didysis komtūras pranešė, kad atėjo žinių apie traukiančius savanorius iš Vokietijos.Visos šios raminančios naujienos vis dėlto neįstengė pralinksminti mistro. Tebebuvo užsigalvojęs,tartum dar nebūtų praėjęs pyktis ant brolio Bernardo.Po valandėlės, perėjęs kartą kitą per salę, pasižiūrėjo į savo koplytėlės ir miegamojo duris – prisiminėtą atmintiną įvykį, kai buvo nužudytas Orslenas, – ir linktelėjęs visiems galvą žvaliai pasuko savo butolink. Už durų laukiąs kompanas Henebergas atidarė jam duris.Kiti aukštieji pareigūnai taip pat rengėsi eiti.– Mistras neteisus broliui Bernardui, – tyliai pradėjo paiždininkis, – turbūt menkai jį pažįsta.Visi linktelėjo galvas pritardami tai nuomonei.– Iš tiesų savo nuopelnais ordinui tai didžiausios pagarbos vertas vyras, – pridūrė maršalas. – Kitivisuomet šiek tiek pagalvoja apie save – juk žmonės esame, o šisai niekad nemąsto apie ką kita, kaip tikapie ordino didybę ir jo gerovę, dėl to beveik nustojo būti žmogumi – taip stipriai yra suaugęs su tuoapsiaustu, kurį nešioja.– Ir nei garbės, nei įtakos nesivaiko, – pritarė komtūras. – Tačiau Liuderis dar išmoks jį vertinti.– Galvą galime dėti, – pridūrė šypsodamasis maršalas, – kad Bernardas dėl to nepavirs Endorfu, jis,užuot galvojęs apie nužudymą, pats leistųsi nužudomas ordino labui.Židinyje pamažu blėso ugnis, vyresnieji pradėjo skirstytis.Didžiajam komtūrui buvo labai neramu, kad Bernardas išėjo šių neteisingų priekaištų įžeistas iružgautas. Iš riterių salės nuėjo tiesiai į jo butą, bet ten jo nerado.Nors daugelis brolių gyveno po du, tačiau Bernardas nuo seno vienas užėmė kambarį, kuris buvo tokstuščias, kad apie kokius patogumus nė kalbos negalėjo būti. Iš tiesų vienuoliškas skurdas žvelgė iš pilkųsienų, iš kietų plytinių grindų, kurių tik dalis buvo užtiesta meldų dembliu. Lova buvo veik panaši į migį,kampe sumesti jojimo reikmenys pagal senuosius įstatus neturėjo jokių puošmenų.Jei kiti riteriai ir turėdavo šiokių tokių žmogiškų palinkimų, aistrų ir fantazijos, tai čia buvo jaučiama,jog gyvena viskam abejingas žmogus.Rūsčiausioji akis nebūtų pastebėjusi nieko priešingo griežtai senų laikų tvarkai, kuri šiandien daug kuolengvesnė.Su pagarba apžvelgęs tą kario anachoreto8kambarėlį, komtūras jau norėjo pasišalinti, bet tuo tarpuatėjo pats šeimininkas.Jo veide nesimatė susijaudinimo nei pykčio už patirtą įžeidimą. Grįždamas, matyt, visai ką kita mąstė irpastebėjęs prie slenksčio didįjį komtūrą pagarbiai pasveikino jį. Kartu įėjo į šaltą celę.– Broli Bernardai! – guviai prašneko pareigūnas nutaisęs linksmą toną, – atėjau jus paguosti. Liuderisjūsų nepažįsta, o tik pavydi savo valdžios; reikia jam atleisti.– Iš visos širdies! – šypsodamasis sušuko Bernardas. – Čia negali būti kalbos nei apie mane, nei apie jį.Mes esame didžiosios idėjos tarnai, įrankiai, ir patys įmanytumėm žūti, kad tik mūsų idėja laimėtų.– Šventi žodžiai, – patvirtino komtūras, – taip ir darbuokitės.– Stengsiuosi, – atsakė Bernardas. – Labai svarbu, kad leistų man elgtis taip, kaip norėsiu. Padarysiuviską iki paskutiniosios, o jei nepavyks...– Kodėl turi nepavykti? – paklausė komtūras.
Anachoretas – atsiskyrėlis (gr.).Bernardas truputį susiraukė.– Todėl, – pasakė, – kad žmogaus gyvenime nieko nėra tikra, ir galingiausias stipruolis paslysta kartaisnetyčia užsistojęs ant kvailos smiltelės. Taip ir aš. Rūpinausi berniuku, augo jis mano paguodai, o dabar...– Serga? Pasveiks! – abejingai pasakė komtūras.– Ligoninės vyresnysis nieko nežada, berniukas džiūsta, – atsakė Bernardas. – Slaugau jį, žiūriu, niekonežinau, o jaučiu, kad kažkas sudrumstė tą jauną sielą, nes tai ne kūno liga. Pasikeitė man.Nuogąstauju...Bernardas neužbaigė.Norėdamas išeiti, didysis komtūras padėjo ranką jam ant peties ir linksmai pridūrė:– O aš dėl jūsų esu ramus, visuomet įvykdote tai, ką esate sumanę. Likite sveiki.Išėjo.Kambarėlyje buvo jau beveik visai tamsu, bet komtūrui išėjus tuojau atsivėrė durys ir berniukas įnešėlempą, pridengęs ją rankomis.– Kur Šventasis? – tyliai paklausė Bernardas. – Šaukei jį?Tarnas tik linktelėjo galvą ir išėjo. Neprisėsdamas nė valandėlei riteris dideliais žingsniais vaikščiojo pokambarį, aiškiai kažko laukdamas. Pasigirdus koridoriuje žingsniams jis sustodavo ir imdavo klausytis.Galop durys prasivėrė. Kažkokia maža, stora, nedaili būtybė, kuri tamsoje daugiau buvo panaši į lokįnegu į žmogų, šnarpšdama įsmuko į kambarėlį, aimanuodama susilenkė iki pusės ir tarsi įbesta į asląėmė laukti.Kiek skaisčiau įsidegusi lempos dagtis leido geriau įžiūrėti tą neregėtą žmogišką būtybę.Apvalus, didelis, linksmas, įdegęs veidas retais plaukais apžėlusiu smakru niekuo ypatingu nesiskyrė,tik buvo labai negražus. Niekas jame netraukė akies; tai buvo žmogus iš minios, nuo sunkių darbųsusenęs, užsigrūdinęs, prislėgtas ir apsipratęs su savo jungu.Jis buvo plačių pečių, storų rankų, iškilios krūtinės, trumpų ir stiprių kaip stuobriai kojų, – kažkokskresnas, nedailus, lyg iš vieno gabalo vargiai ištašytas daiktas. Nedaug ko buvo galima tikėtis iš šiopusiau žvėries. Kuriam galui protingajam Bernardui prireikė tokio berno, kurio vieta prie arklių?Tačiau Bernardas greitai priėjo prie jo ir pasižiūrėjo į akis.Šventasis taip pat pakėlė akis į jį, ir ligi tol nematomos jo akių lėlytės sušvito jeigu ne protu, taigudrumu ir klasta, kurių nebuvo reikalo slėpti nuo pono.Ši beformė povyza slėpė savy, po stora oda ir mėsa, kažkokią paslaptį. Tatai išdavė akys, kurias jistučtuojau nuleido.Su keista, šiek tiek pataikūniška ir džiaugsminga šypsena Šventasis pasilenkė, paėmė Bernardo baltoapsiausto kraštą ir nuolankiai jį pabučiavęs ėmė laukti įsakymų.– Na, į kelionę! – tyliai atsiliepė Bernardas ir pridėjo pirštą prie lūpų.– Gerai, tėveli, į kelionę tai į kelionę! – svetimu akcentu, darkyta vokiečių kalba pradėjo užkimęsŠventasis nuolat juokdamasis ir rodydamas eilę mažų aštrių dantų. – Į kelionę tai į kelionę! – pakartojo. –Ar aš kada nors apsimetu sergančiu kaip kiti? Aš visuomet pasiruošęs – lazdą į rankas ir einu... Na, o kur?– paklausė smalsiai šmirinėdamas akimis. Bernardas patylėjo.– O jeigu į Lietuvą? – sušnibždėjo.– O! Na ir kas? – nusijuokė Šventasis. – Kai reikia, tai ir į Lietuvą. Ar aš ten nesu buvęs?Reikia nueiti ir sveikam grįžti, – pridūrė riteris, – štai kas svarbiausia. Nueiti, sumaniai išimti žmonėmsiš užančio kas reikia ir man atnešti.Užuot atsakęs Šventasis sudavė sau į krūtinę.– Bet žiūrėk, – kalbėjo Bernardas, – lietuvių bestija, kad tu, laisvėn paleistas, nepamėgtum laukiniogyvenimo ir senų nepadorių papročių, kad manęs ir ordino neišduotum! Net po žeme tave surasčiau irpakarčiau kaip šunį.Girdėdamas šią kalbą bernas visas suspurdėjo ir šoktelėjo aukštyn, dvi stambias letenas iškėlęs į viršų.– Jūs manęs nepažįstate! – kiek pyktelėjęs sušuko. – Argi aš nesu ten vaikščiojęs? Ne kartą, ne du, odešimt kartų buvau, šnipinėjau, žvalgiausi ir teisingų žinių pririnkau. Ar man rūpi tie laukiniai, tiepagonys? Ar jūs nežinote mano gyvenimo, ar širdies nepažįstate? Juk aš pats pasidaviau į jūsų rankas,norėdamas keršyti saviesiems ligi mirties, kol dvasia bus kūne. Juk man, savųjų pakartam, motina virvęnupjovė. Man atėmė merginą, sudegino pirkią, daug neteisybių pridarė. Man jie nei broliai, nei giminės,man jie priešai. Todėl atėjau tarnauti jums. – Jam pritrūko žodžių, ir jis ėmė kūkčioti. Tik nusiraminęsužbaigė: – Į kurią pusę eiti, tėveli? Kad tik jų kraujas imtų srūti, eisiu, oi eisiu!Bernardas ilgai negalvojo. Pasilenkė prie berno:– Pilėnus žinai? – paklausė.Bernas galva ir antakiais davė ženklą, kad žinąs.– Tenai sėdi...– Senoji Rėda, kunigo žmona, – nutraukė Šventasis, – ta, iš kurios buvo pagrobtas ir nužudytas darmažas sūnus. Smarki boba, tris griežtus vyrus atstotų. Ten prasiskverbti – lyg į vapsvų lizdą patekti arbaskruzdėlyne atsigulti.Bernardas pasižiūrėjo.– Tau nesinori? – užklausė.Šventasis nusijuokė, trūkčiodamas plačiais pečiais.– Nei aš vapsvų bijau, nei man skruzdės baisios, – atsakė, – o kam gi protas, kuriam galui Dievasgudrumą davė? – Ir rankomis padarė kažkokį ženklą priešais save.– Tau reikia ne tik nueiti į Pilėnus, – kalbėjo riteris, – bet ir ten pabūti. Rėda turbūt verkia sūnaus, gallaiko jį žuvusiu, kaip ir tu. O kas, jeigu jos sūnus gyvas?Šventasis pradėjo juoktis.– Gyvas? Oho! Už gyvą gerą išpirką būtų galima paimti, – tarė kraipydamas galvą ir pritildė balsą. –Gyvas ar ne, bet jei pakištum jai kokį nors bernioką, kad tik būtų to amžiaus ir plauko – nepažintų potiekos metų.– Bet gal jo ir nenužudė anuomet pagrobę, – rimtai atsiliepė riteris. – Šventasai, pasuk galvą, kaip tu...tu... pasisakysi, iš kur esąs?– Pilėnuose? – tarė galvodamas bernas. – Nežinia, kaip ten išeis.– Sakyk, kad iš pasienio. O kas esi? – paklausė Bernardas.– Kas? Na... elgeta, burtininkas. Valkata, – sumurmėjo Šventasis.– Pasakysi girdėjęs, kad kryžiuočių pilyse sklinda žinios, esą pagrobtas berniukas yra išaugintas irgyvena.Šventasis suplojo rankomis.– Aš jiems pameluosiu kaip reikiant! Nebijokite! – juokdamasis pridūrė.Bernardas susimąstė. Tolesnį planą dar reikėjo apgalvoti. Nenorėjo visko atverti savo puslaukiniampasiuntiniui, kuris, rodėsi, gudriai šypsodamasis tik ir stengiasi žvaliomis akimis net iš sielos mintisišgauti.Bernardas perėjo kambarį.– To pakanka, – tarė riteris, – eik, pasakok, kas tau liepta, ir atidžiai žiūrėk, ką ji atsakys, kas jai išsiveršiš širdies! Juk motina.– Boba ji! – pridūrė Šventasis. – Bet aš esu girdėjęs, kad kerštas ją seniai jau vyru pavertė. Ji irkvėpuoja vien kerštu už tą vienintelį vaiką.Šventasis užsidengė delnais veidą, ėmė spurdėti ir blaškytis. Sunku buvo suprasti, ar jis juokėsi, arstebėjosi, ar nerimavo. Juokėsi, nors dabar jo juokas buvo nebe toks linksmas ir nuoširdus.Bernardas priėjo prie jo ir viską pakartojo, kad gerai įsidėmėtų. Bernas, linkčiodamas galvą, pritarėkiekvienam žodžiui, o žvitrus akių žvilgsnis sakė, kad gerai supratęs savo pareigas.Paskui jis nusilenkė ligi pat žemės, apsisuko ir išvirto pro duris.Bernardas liko vienas. Nei pasikalbėjimas su didžiuoju mistru, kuris kitą žmogų būtų galėjęs sujaudinti,nei įsakymai, duoti Šventajam tokiu svarbiu reikalu, nesudrumstė jo ramumo, kuris buvo nusistojęs permetų metus ir užgrūdinęs jį.Vaikščiojo ir jau galvojo apie kitą ordino reikalą – kartais sustodamas, susikaupdamas ir trindamaskaktą.Kažkas pabeldė į duris. Bernardas nustebo dėl vėlyvo apsilankymo, bet nuėjo atidaryti. Pamažu iratsargiai, pasiramsčiuodamas lazda, įėjo žmogus. Jis buvo labai senas ir susikūprinęs, vilkėjovienuoliškais rūbais be apsiausto, be kryžiaus, be jokio ženklo, tačiau vos pažvelgus į jį buvo galimanumanyti, kad tas vyras jaučiasi oriai net ir nesirūpindamas savo orumu.Balti kaip sniegas plaukai driekėsi iš po juodos šiltos kepuraitės, kurios jis nenusiėmė; trumpaipakirpta barzda ir žili ūsai gaubė gražų, bet randuotą veidą.Vienas randas lyg kruvina dėmė kirto įstrižai nosį ir skruostus, kitas buvo išrausęs gilią duobęsmilkinyje. Senis vilko vieną beveik nevaldomą koją, o jo kaulėtų rankų pirštai buvo sutinę ir išklaipyti.Tai buvo griuvėsiai, bet gražūs ir keliantieji pagarbą. Raukšlių išvagotas veidas švietė vyriška drąsa irišdidumu, tačiau jame buvo justi ir kažkoks sielvartas, nuo kurio lūpos susidėjo liūdnai ir pašaipiai. Taibuvo seniausias kariaujančių šioje žemėje kryžiuočių riteris Kurtas, grafas Hochbergas, kurio galingagiminė buvo kilusi iš Pareinio. Dėl šeimos rietenų po audringo gyvenimo jis prieš keliasdešimt metųatsibastė čionai kovoti su stabmeldžiais ir pasiliko. Palaužtas karų, kuriuose jis, ieškodamas mirties, daugkartų buvo mūšio lauke sužeistas ir visuomet išsigelbėdavo lyg per stebuklą, jau nebeturėjo pas kągrįžti, todėl priprato prie savo akmeninio narvo. Ne kartą broliai norėjo jį išrinkti komtūru paiždininkiu –jis galėjo varžytis net ir dėl mistro vietos, – bet kaip ir Bernardas atstumdavo tas priedermes ir beveik sutokia pat meile budėjo šios vokiečių kardininkų kolonijos likimo sargyboje ir karščiausiai rūpinosi josreikalais.Bernardas buvo veiklus, o Kurtas jau tik priekaištaudavo ir murmėdavo, išjuokdamas visa, kas nauja.Dėl senų nuopelnų broliai buvo priversti ji pakęsti, nors daug sykių jis žerdavo karčią tiesą jiems į akis.Senasis grafas retai kada išeidavo iš savo kambario, o rudenį ir žiemą, kai jam imdavo nepakenčiamaigelti sutriuškintus kaulus, apsitūlojęs kailiniais sėdėdavo prie židinio. Jis pas Bernardą atėjo ne šiaip sau.Bernardas numanė, kad veikiausiai jis čia apsilankė dėl didžiojo mistro jam padarytų priekaištų.Kurtas, manydamas, kad brolis dėl to skaudžiai kremtasi, laikė savo pareiga išreikšti jam užuojautą.– O ką, – pradėjo jis nuo slenksčio, – o ką! Mistras Liuderis jau rodo dantis! Nepakenčia, kad kas norskitas išdrįsta ką daryti, o ne jis! Jau prie jūsų prikibo!Bernardas abejingai gūžtelėjo pečiais.– Man gaila jūsų, – varė neaiškiu, iš bedantės burnos sklindančiu balsu, – nuoširdžiai gaila, bet tai darne viskas! Mūsų senąjį ordiną, jo teises ir papročius – viską jaunieji ims perdirbinėti, net šventuosiusnuostatus padarys pasibaisėtinais! – ir ėmė mosuoti iškelta ranka.Matydamas, kad jam sunku stovėti, Bernardas pastūmė prie jo vienintelę kėdutę. AimanuodamasKurtas atsisėdo.Šeimininkas žinojo, kas jo laukia; jam teko išklausyti viską, kas per ilgą tylėjimą susikaupė sopančiojekryžiuočio širdyje ir galvoje.– Aš, – kalbėjo spjaudydamas ir neleisdamas Bernardui įsiterpti, – prisimenu kitokius laikus, kitokiusžmones, pirmąjį ordiną, koks jis atkeliavo iš Palestinos, todėl garsiau už kitus galiu sakyti, kad jis rieda įpražūtį! Dievo pas mus jau nebėra, iš ordino maža kas beliko, riteriai – pasipūtę plėšikai! Ir kuo toliau –tuo blogiau.– Aš taip piktai dar nepranašauju, – pradėjo Bernardas.– Todėl, kad esi geras, – nutraukė jį Kurtas. – Aš pikta pranašauju! Pikta! To jau nebematys mano akys,bet ordinas kris kaip auksu apkrautas mulas dykumoje, ir žvėrys jam šonus išės, išdraskys vidurius.Bernardas norėjo užstoti ordiną, tačiau senis nedavė jam nė prasižioti.– Tu menkai prisimeni senus laikus, – atsiliepė jis. – Tai buvo kitokie, geresni laikai. Kitokia dvasia buvomumyse, buvome Kristaus kryžiaus riteriai ir tikri vienuoliai; į žygius būdavo traukiama po gavėniospasninko, su giesme apie Dievo gimdytoją; nereikalaudavome nei patogaus guolio, nei auksiniųgrandinių ant kaklo, nei vyno kelionei, nei kompanų bei knechtų, kad už mus nešiotų sunkenybes iršarvus. Visi broliai buvo lygūs, o šiandien... šiandien mes raubriteriai9...– Mes ir šiandien jaučiamės lygūs, – tarė Bernardas.– Bet žiūrėk, – įterpė Kurtas, – iš kur atsirado pilkaapsiausčiai? Kas neturi keturių herbų, privalo nešiotipilką apsiaustą, nors jis bajoras ir tokio pat gerumo kaip kiti. Herbas herbu, tegul riteris būna mažiausias,bet jeigu jis neturtingas ir neturi paramos už pečių, pilkai jį aprengs. O tie pilkieji kur kas pranašesni užbaltuosius. Žiūrėk! – murmėjo senis. – Didysis mistras turi kompaną; jau visi baltieji privalo juos turėti, onetrukus vieno kompano jiems bus mažai. Seniau tik per didžiąsias šventes būdavo duodama taurėpigmento10 pasistiprinti, dabar jis buteliais nešiojamas į kambarius. Seniau niekas neturėdavo netnuosavo drabužio ant pečių, dabar baltasis į svečius neina be grandinės, ir kiekvienas turi po dėžutę jųprisikrovęs. Būdavo, žodžio niekas nepratardavo moteriai, ogi dabar vyresnieji mieste viešai meilužeslaiko.– Tėve! – priekaištaudamas pertarė Bernardas.– Mano broli! Nemeluoju ir nešmeižiu; Dievas mano liudininkas! Ir kalbu, nes man širdis plyšta, nesmylėjau šventąjį Kristaus kryžiaus ordiną, o Belialo ordinu šlykščiuosi, – atsiduso. – Koksai galas! –valandėlę patylėjęs sušuko senis, įbedęs savo užgesusias akis į grindis. –Templiečių11 likimas mus ištiks!O gal blogiau! Karaliai ties rankas į mūsų turtus, popiežius išsižadės išsigimusių vaikų.– Bet mes, ačiū Dievui, nesame stabmeldžiai ir apostatai12 kaip jie, – tarė Bernardas.– Žodžiais – ne, darbais – jau! – sušuko senis. – Kas negyvena, kaip Dievas liepia, tas Dievo išsižada.Pavargęs Kurtas atsiduso ir pridėjo ranką prie smarkiai besikilnojančios krūtinės.– Dėkoju už užuojautą, – naudodamasis pertrauka atsiliepė Bernardas, – bet aš nesijaudinu dėlLiuderio. Tegul sau kalba ir galvoja ką nori! Aš ir toliau dirbsiu savo.– O aš varysiu savo, – tarė senis. – Ir drąsus žodis pravers, kai jėgos nebeleidžia rankos pakelti. –Atsiduso ir kuo švelniausiai pridūrė: – Ką gi! Pikta dėl to berniuko, kuri išauklėjote ir žmoniškai, irkrikščioniškai! O jis to suprasti nenori.Senis pašaipiai nusijuokė.– Ir dar kaip tyčia įsiligojo! – tarė Bernardas.– Pasveiks! – abejingai atsakė senis. – Tokiame amžiuje liga nebaisi. Jis turi augti. Sujaudintas kraujas,reikia jį ant arklio pasodinti – tegu prasilaksto.– Tėvas ligoninės vyresnysis sako, kad jis neįstengs pasėdėti ant arklio, – liūdnai pridūrė Bernardas.– Atiduokite jį kuriam nors komtūrui, kad turėtų daugiau laisvės, – sumurmėjo senis.– Jau galvojau apie tai, – tarė Bernardas, – gal taip ir padarysiu...Ir nepabaigė. Senis neteikė ligai didelės reikšmės. Pats tiek daug iškentėjęs ir išlikęs gyvas negalėjosuprasti, kad gali kelti grėsmę gyvybei kažkokia liga. Jis daugiau murmėjo ir skundėsi tuo, ką matėaplink.Bernardas jo klausėsi daugiau iš pagarbos, negu užjausdamas jo širdgėlą, leido jam išsipasakoti, išlietiskausmą. O kai Kurtas sujudo atsistoti, nes jį čia ėmė krėsti šaltis, paėmė senį už parankės ir koridoriaisnuvedė į jo kambarį.Aplink jau buvo tylu, artėjo poilsio valanda, baltieji riteriai ėjo gulti, tik tarnai dar tebezujo.9Raubriteris – viduramžių riteris plėšikas, kelyje užpuldinėjęs pirklius. 10 Pigmentas – saldus vynas su šaknų antpilu. 11 Templiečiai – prancūzų riterių ordinas, įkurtas 1118 m. kovai prieš netikinčiuosius, panaikintas 1312 m. 12 Apostatas – atsimetėlis, renegatas.Užuot grižęs namo, Bernardas, kiek pasvarstęs, išėjo į kiemą ir pasuko į Žemutiniąją pilį, kur buvoligoninė.Čia buvo ligoninės vyresniojo ir jo pagalbininkų butai. Bernardas žinojo, kad rūpestingas ir žvalusSilvestras nemiega šią valandą, kad jis neina ilsėtis beveik visą naktį.Niekas niekuomet negalėjo numanyti, kada jis miega ar keliasi. Pagal senuosius ordino nuostatus jisguldavo apsirengęs, dažnai atsisėsdavo tik nusnūsti, ir kai tarnai tardavo jį miegant, staiga atsirasdavosu lempa rankoje prie ligonio lovos arba ten, kur turėdavo budėti ligonių slaugytojai.Silvestro išrinkimą į vieninteles ordine pareigas, kurios būdavo patikimos žmonėms, neprivalantiemsnei aiškintis dėl savo veiklos, nei menkiausios ataskaitos duoti, visi laikė tokiu sėkmingu, tokiu teisėtu,taip visi tam pritarė, kad net pavydintieji tos didžios laisvės, kuria jis naudojosi, nedrįsdavo nė žodžioprieš pasakyti...Jis buvo krikščioniškojo gailestingumo įsikūnijimas. Žmonių kančios minkštino jam širdį ir darė jį begalo atliepų ir švelnų; o kad sergantis žmogus būna atviresnis, lengviau pasirodo, koks esąs, Silvestrasžmones pažino geriau negu kas kitas. O juos pažindamas nepyko, bet gailėjo jų.Bernardas, nors daug kuo skyrėsi nuo ligoninės vyresniojo, gerbė jį kaip ir kiti.Beveik per stebuklą rado senį kambaryje, kuris kvepėjo kažkokiais rytietiškais balzamais ir buvoužverstas daugybe senų rakandų, drabužių, drobių, puodukų ir buteliukų.Silvestras ilsėjosi, bet tylutėliai Bernardo žingsniai jį prižadino – ir jis tučtuojau pašoko.Įpratusiam prie dažnai trukdomo miego nereikėjo ilgai raivytis; ranka patrynė veidą, ir miego kaipnebūta.– Nusibodau jums, tiesa? – tarė įeidamas Bernardas. – Bet atleiskite! Mane kamuoja nerimas dėl tobernelio.Ligoninės vyresnysis skėstelėjo rankomis duodamas suprasti, kad nieko paguodžiančio negalipasakyti.– Ar jam ne blogiau? – paklausė Bernardas.– Ir ne geriau, – sušnibždėjo senis.Bernardas tyrinėjo paniurusį šeimininko veidą.– Ne geriau! Ne! – pakartojo Silvestras. – Vakar dar tikrai nežinojau, kas per liga: ar iš kraujo, ar išdvasios, nes ligų esama dvejopų... Šiandien man rodosi, kad neapsiriksiu sakydamas, jog ši liga yrakažkoks ilgesys...– Ko gi jis ilgisi? – susidomėjęs nusitvėrė už žodžio Bernardas.– Sunku suprasti, – tarė ligoninės vyresnysis, – žinote, jaunystė turi neatspėjamų paslapčių.Prancūzijoje sakoma, jog kai šviežias vynas ima siausti, jam pritaria statinėse seni vynai, kai vynuogėsžiedas išsiskleidžia ant šakelių, uogų sultys iš ilgesio ima kunkuliuoti statinėse.Staiga liovėsi kalbėti.– Tęskite! Tęskite! – pradėjo prašyti Bernardas labai susidomėjęs ta neužbaigta kalba.– Tai štai, – sušnibždėjo Silvestras. – Kažin ar neužvirė jame lietuviškas kraujas, kai lizdui ėmė grėstipavojus?– Bet jis nežino, kas esąs! – sušuko riteris.– O gal nežinodamas jaučia?– Kaipgi čia gali būti?– Kas iš mūsų žino, kas gali būti ir kas ne? – ramiai atsakė Silvestras. – Sunt arcana rerum13, – pasakėtylom, tarytum pats sau.Bernardas susimąstė.13 Sunt arcana rerum – esama nuostabių ir paslaptingų dalykų (lot.).– Šiandien jis nebuvo toks ramus ir tylus kaip vakar vakare, kada ji matėme, – kalbėjo ligoninėsvyresnysis. – Vaikščiojo po ankštą kambarį, lyg blaškydamasis narvelyje; skruostai buvo paraudę, akyskarščiavo. Iš tolo man pasirodė, kad niūniavo dainelę, bet kai jį paklausiau, neprisipažino.Bernardas suraukė antakius.– Jam reikia kunigo ir maldos, – tarė jis, – nerami jo siela. Nusiųsime pas jį Antonijų.Ligoninės vyresnysis nei pritarė, nei prieštaravo. Jie liovėsi kalbėtis, kiekvienas įniko į savas mintis, irBernardas sugrįžo į celę nebesiverždamas pamatyti jaunojo auklėtinio.
