Kryžiuočių pilyje, vadinamoje Marijos vardu1, skambino vakariniams poteriams. Nedidelio varpeliogausmas, tylus, liūdnas ir vangus, sklido pilies kiemais čia smarkėdamas, čia tildamas, mat vėjas tainublokšdavo jį toliau, tai priartindavo.Pravira koplytėlė stovėjo dar veik tuščia ir apytamsė.Buvo vėlyvo rudens metas; ūkanotos dienos prieblanda gaubė pilies trobesius. Ta blausuma, tieatšvaitai teikė jiems fantastinį pavidalą. Dalis pilies skendėjo tamsoje ir tirpo miglose; kai kurios sienos,ligi pusės apšviestos temstančios dienos, įžiebtų lempų ir deglų, stirksojo lyg atsikišusios; lempas irdeglus gaubė tarsi padūmavę šviesos ratilai.Vienur atviri vartai buvo panašūs į juodus nasrus, kitur grotuoti langai, nurausvinti iš vidaussklindančios šviesos, kurios pluoštuose šmižinėjo žmonių siluetai, žėrėjo tartum tylus ir todėl darkraupesnis gaisras.Visa pilis buvo niūri ir atžari kaip kalėjimas. Tyliai, liūdnai ir lėtai kiemais slankiojo riteriai, tarnaitrumpais rūbais, kirptais plaukais ginklanešiai.Šitie žmonės, įpratę tuo pačiu laiku atlikti tarnybos pareigas, vaikščiojo nepratardami žodžio, be jokiogyvybės ženklo, tarsi kažkokio tobulo prietaiso ratukai riedėjo ten, kur juos stūmė nebylus įsakymas.Slogią tylą tik retkarčiais sudrumsdavo pririšto šuns kauksmas arba arklidėse stovinčių arkliųžvengimas. Bet ir tie padarai, lyg būtų pripratę prie vienuolyno rimties, veikiai nutildavo.Toje didingoje tyloje viešpatavo kažkoks iškilmingas liūdesys ir jėga, kurios būna kupinas kiekvienasveiksmas, įvykdytas be atgarsio, tyliai, sutelkus visas žmogaus dvasios išgales.Dėl bet kokio klegesio žmogaus veiksmai netenka neįveikiamumo įspūdžio, o pastarasis atsiranda, kaižmogus darbą atlieka tylomis ir savo valia.Be įkyraus varpelio, šaukiančio brolius poteriauti, čia nieko daugiau nesigirdėjo. Kartais rudens vėjasnužverbdavo per sunkų, drėgme alsuojantį orą ir skverbdamasis į siaurus tarpsienius pašaipiu balsutyčiojosi iš priverstinės tylos.Koplyčioje priešais altorių žibėjo nuo skliauto nukarusi lempa, blausiai apšviečianti sienas, išmargintasužrašais ir nukarstytas gedulingomis vėliavomis. Nedaug pamaldesniųjų riterių susirinko joje vakarinėmsmaldoms.Apsnūdęs ir išsiblaškęs kapelionas su kapa stovėjo prie altoriaus laiptelių ir meldėsi skubiai, pusbalsiu,lyg iš pareigos. Išdrožinėtuose suoluose stovintieji vyresnieji broliai, kurie čia ateidavo daugiau dėlpavyzdžio ir prievolės negu iš pamaldumo, melsdamiesi nerodė didelio uolumo ir užsidegimo.1Marienburgas (Malborgas, Malborkas) – svarbiausioji kryžiuočių tvirtovė prie žemutinės Vyslos (Nogato).Kai kurie jų šnibždėjosi, pasilenkę vienas prie kito; kiti, sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis ir tartumliūdnai nuobodžiaudami, laukė pamaldų pabaigos. Vienas stalės2atsirėmęs ir susimąstęs brolis buvoužsimerkęs, nežinia, snaudė jis ar taisėsi migti.Koplyčios prieblandoje sunku buvo įžiūrėti veidus tų, kurie varpo pašaukti spietėsi prie durų,neteikdami pamaldoms didelės reikšmės.Lempos šviesa, atsimušusi į bronzuotus ir auksuotus paveikslus, rakandus bei vėliavų kutus,fantastiškai virpėjo. Oro gūsio pajudinta jos liepsnelė, lyg kokia gyva būtybė, ėmė trykšti spinduliais,mesdama šviesą tolyn, blaškydamasi į šalis, pakaitomis nušviesdama veidus ir paveikslus arbapaskandindama juos tamsoje. Regis, tik liepsnelė čia buvo apdovanota gyvybe ir valia, visa kita,apgaubta nebylumo ir sustingimo skraiste, miegojo.Iš tos niūrios baltų apsiaustų ir juodų sutanų gretos traukė akį tik vienas charakteringas veidas,švytuliuojantis išdrožinėto suolo gale. Lempos šviesa kaip tik nuplieskė jį spindulių pluoštu, išplėšė ištirštos tamsos.Tai buvo gyvenimo užgrūdinto žmogaus veidas. Metai iš jo padarė bronzinę kaukę, išmargintąraukšlėmis lyg hieroglifais, kuriuos išrašė praeitis – neišskaitomai ir paslaptingai.Aukšta, atvira kakta buvo išvagota gilių raukšlių, kurios tamsiomis juostomis raižė ją į kelias dalis.Tokios pat gilios raukšlės buvo išvagojusios tarpuakį, kur juodi, vešlūs ir tiršti antakiai užgožė jam akis,giliai pasislėpusias po atsikišusiais kaktos kaulais ir švytinčias lyg puikiame įtvare, kuris kadaise turėjodidinti jų grožį. Šiandien ir aplink akis buvo pilna raukšlelių, kurios negailestingai buvo išraižiusiosskruostus ir lūpų pakraščius. Tamsesni už antakius ūsai ir barzda vietomis jau buvo sidabriniais plaukaisnubarstyti.Lempos atšvaitai, metantys tamsius šešėlius, dar labiau ryškino šio energingai, lyg kaltu išskaptuotoveido bruožus.Liūdna, rūsti, išdidi ir rami jo veido išraiška buvo kupina kažkokios vidinės jėgos. Įprasti vienuoliųriterių rūbai dengė jo plačius pečius ir krūtinę, tartum netyčia susimesdami į dideles klostes. Nebuvomatyti, kad jis savo išvaizda bent kiek rūpintųsi, nes jo rūbų gelumbė buvo susidėvėjusi ir išblukusi.Giliai įkritusios lūpos nešnibždėjo maldos, o iš paniurusio veido buvo sunku numanyti, ar jo sielameldžiasi. Jo akys čia šaltai apsistodavo ant nieko nereiškiančių bažnyčios daiktų, čia stebėdavo visuskoplyčioje susirinkusius – tiek arčiau stovinčius to paties ordino brolius, tiek ir toliau prie slenksčiosusispietusius broliukus, samdomus tarnus ir knechtus.Nuo tų akių niekas negalėjo pasislėpti, jos smego į tamsą būdamos tikros, kad ją perskros ir atspės,kas ten slypi.Iš daug ko buvo galima spręsti, kad šis nesimeldžiąs, bet į maldą iš šalies žiūrįs žmogus visiems čiavarė baimę ir vertė jį gerbti. Lygiai kaip jo akys, lakstančios nuo vieno prie kito, žmonių žvilgsniaipaslapčiom krypo į jį. Tarnai, instinktyviai jo vengdami, glaustėsi uz priestatų, kad nepasiektų šisskvarbus ir rūstus žvilgsnis.Sustingęs vienuolio veidas tarsi į nieką nereagavo. Be išdidumo, kuriuo šį gražų riterio veidą, atrodė,buvo apdovanojusi pati gamta, jame ryškėjo ir per vargą įgautas vienuolio nusižeminimas.Nepasakytum, kad kokia nors itin aukšta padėtis ir valdžia butų susijusios su tokiu riteriškumu, koksšvietė jo veide. Brolių suole jis stovėjo aukščiausioje vietoje, paskutinis iš krašto.Iš ten žiūrėjo, sekė...Vakariniai poteriai ėjo prie galo; dusliu murmesiu iš suolų buvo atsakinėjama į kapeliono balsą.Pagaliau jis priklaupė, pamažu apsisuko ir nulenkęs galvą lėtu žingsniu nuėjo zakristijos link.Tada visi subruzdo, pakirdo snaudžiąs vienuolis, prie durų stovėję tarnai pasipylė į kiemą.2Stalė – suolas prie didžiojo altoriaus (paprastai jame sėdėdavo vyriausieji riteriai).Tasai riteris valandėlę pastovėjo nekrutėdamas, tik galvą pasukęs į altorių. Tie, kurie ėjo pro jį iškoplyčios, net nelinktelėdavo jam, nusigręždavo į kitą pusę, tartum nejučiom būtų vengę jo žvilgsnio irnevykusiai tą slėpę. Nė vienas neparodė jam pagarbos, nors buvo matyti, kad veikiausiai jaučia baimę.Koplyčia jau buvo bemaž tuščia, kai jis pagaliau sujudėjo ir sunkiais žingsniais nuėjo prie durų, kurtebestoviniavo būrelis tarnų.Jo viduryje kažko klausinėdamas stovėjo brolis, vienuolyno ligoninės vyresnysis, nejaunas, žilas, gyvųjudesių, greitakalbis ir karšto temperamento žmogus. Jis be atvangos ir nekantriai taisėsi ir tampėapsiaustą, atkakliai slenkantį jam nuo pečių.Išeidamas vienuolis sustojo prie jo. Jį pamatę, knechtai ir tarnai tuojau ėmė sklisti kur papuola.Iš jo plačios krūtinės pasigirdo vyriškas, prislopintas, bet stiprus, tartum iš gelmių sklindąs, ir tokiosavito skambesio balsas, kad jį atskirtum iš tūkstančio kitų. Vienuolio balsas, kaip ir visa jo išvaizda, vertėjį gerbti, neleido priešgyniauti.Jis atsigręžė į ligoninės vyresnįjį, kuris įbedė į jį neramias, blizgančias akis.– Kaip laikosi jaunasis Jurgis? – paklausė jis.– Serga, serga, – gyvai atsakė paklaustasis gūžtelėdamas pečiais ir nelabai nusiteikęs plačiai aiškinti.Klausėjas varpė jį akimis. Jie stovėjo jau vieni, nes tarnai buvo išsklidę i visas puses. Ligoninėsvyresnysis pasijudino, lyg norėdamas jau eiti; pamatęs, kad vienuolis tebestovi vietoje, norom nenoromturėjo susilaikyti.Tasai pakartojo klausimą:– Serga? Vis dar serga?Ligoninės vyresnysis pritariamai linktelėjo galvą ir kiek pamąstęs tarė:– Vis dar serga! Taip, serga! O aš net negalėčiau pasakyti, kuo serga... Žinote, broli Bernardai, savogyvenime aš mačiau daug įvairiausių ligų, bet tokios nepažįstu ir niekuo padėti negaliu.Jis norėjo eiti, tačiau Bernardas jį sulaikė už rankos.– Kas jam yra? – aiškiai nekantraudamas ir šyptelėjęs pradėjo užklaustasis. – Čia ir visa bėda, kadnežinome, kas jam yra. Tai sunku pasakyti. Aiškiai matome ligos pasekmes, bet ją pačią perprastineįmanoma. Vaikinas staiga sunyko, sulyso, pagelto, susikrimto, nebenori valgyti... Sakyčiau, net irgyventi jam nemiela. Kiauras valandas sėdi kaip apstulbęs, akis įbedęs į sieną arba į langą, į grindis arbaį lubas, – ligoninės vyresnysis vėl gūžtelėjo pečiais.– Jaunystė reikalauja judrumo ir oro; manau, ne pro šalį jam būtų sėsti ant arklio ir patraukti į kokįnors žygį, į naują pasaulį, į žmones. Pasikeistų jo gyvenimas, įkurdinus jį kurio nors komtūro pily, jisgautų daugiau laisvės... – ėmė svarstyti vienuolis.Klausydamasis ligoninės vyresnysis kratė galvą.– Galite mėginti, ką norit, – pasakė jis, – nes savo vaistinėje išbaigiau viską, ką tik buvo galima duoti,bet nemanau, kad iš to būtų naudos... Kažin ar jam užteks jėgų ant arklio užsėsti. Atidavus jį į kurią norstvirtovę, kur reikia budėti dieną ir naktį, – ne poilsis... Na, aš nežinau, – užbaigė jis, vėl taisydamasis eiti,tačiau Bernardas dar kartą jį suturėjo už apsiausto:– Kaip jūs galvojate, ar jo gyvybei gresia pavojus?– Kad jis būtų vyresnis, – atsakė truputį patylėjęs vienuolis, nes skubėjo, – būtų galima greičiau spręsti,pasveiks ar mirs... Bet jaunystėje, kuri tokia galinga ir turi netikėtų keistybių, niekad žmogus nežino, ar jisnugalės, ar užges nuo menko vėjo dvelktelėjimo kaip rusenanti lempos dagtis.– O gaila būtų, – sumurmėjo Bernardas. – Auklėjome jį nuo vaikystės ir vylėmės juo.Susirūpinęs kitais reikalais, ligoninės vyresnysis įstengė išklausyti paskutinius žodžius.– Broli Bernardai! – prašneko jis, nebesuvaldydamas savo karšto temperamento. – Tikėkite manimi,senas esu, daug matęs! Žmogaus kraujo neperdirbsi! Jis turi savo teises. Kaip nori jaukink laukinįpaukštį, – vos tik praversi langą, pasigirs savi balsai, ir jis išskris.– Todėl jam apkarpomi sparnai! – tyliai sumurmėjo Bernardas vyresniajam į ausį. – Argi galėjo kas jamišduoti paslaptį? To negali būti.Šisai pasipiktinęs iškėlė rankas aukštyn.– Kas galėtų? Kuriuo būdu? – pertarė jį ligoninės vyresnysis. – Joks gyvas daiktas šito nežino, tik meskeli, prisiekę amžinai tylėti. Niekas! Net pagalvoti apie tai neįmanoma. Jurgis, kaip ir visi čia, težino, kadjis dar mažas berniukas buvo atvežtas iš Vokietijos.– Taip! atšovė Bernardas. – Bet vaiko atmintis? Kartais dedasi nuostabūs dalykai! O gal jis kažkokiustebuklu lyg kokį sapną prisimena vaikystės metus?Ligoninės vyresnysis papurtė galvą.– Tai išdilo iš atminties! Šitiek laiko! – tarė jis. – Joks žmogus neprisimena kūdikystės, o jis pateko įmūsų rankas beveik kūdikis.– Ne! Ne! – priešgyniavo Bernardas. – Jis jau kalbėjo! Ir tą šėtonišką, laukinę, barbarišką kalbą, kuriavapaliojo, vos išmušėm jam iš galvos grasinimais ir gudravimu.– Būkite ramus, nemoka jos nė žodžio! – kalbėjo vyresnysis. – Nieko panašaus jam negalėjo ateiti įgalvą. Ligos priežasties reikia ieškoti kitur. Kurgi? O ką gali žinoti! Tai kūnas kankina žmogaus sielą, taisiela kartais laužo kūną, o paskui abu kenčia... Ir nežinai, ką gydyti – kūną ar sielą. Taip jie yra vienas sukitu susiję!– Reikia žiūrėti, kas labiau sužalota – siela ar kūnas.– Taip! – nusišypsojo ligoninės vyresnysis. – Bet argi žmogaus akis gali taip giliai įžvelgti? Gal tik Dievomalonė teiktųsi apšviesti.Sulig tais žodžiais vyresnysis, žvangindamas raktų ryšuliu, kabančiu jam prie juostos, pasisuko eiti nuokoplyčios slenksčio duodamas Bernardui suprasti, kad jam skubu prie darbo.Brolis Bernardas, jau nebelaikydamas jo, nuėjo drauge. Ligoninės vyresnysis pažvelgė į jį truputįnustebęs; tai pastebėjęs Bernardas paaiškino:– Aš pats norėčiau jį pamatyti. Nieko nepaprasto neįvyks, jeigu drauge su jumis užeisiu infirmerijon3.Vyresnysis nusišypsojo.– Jums, – pasakė jis, – visur ir visuomet durys atviros. Darykite, kaip jums atrodo geriau.Norint patekti iš koplyčios į ligoninę, reikėjo pereiti kitą kiemą, esantį žemiau. Tai buvo gan toli.Tarp trobesių darėsi kaskart tamsiau, bet kur ne kur pro langus krentanti šviesa rodė kelią.Bernardas žingsniavo tylėdamas ir susimąstęs. Sunkios mintys jam nekliudė tartum netyčia žvalgytis įkiekvienas praviras duris, į kiekvieną apšviestą langą, į kiekvieną sutiktą praeivį ir atidžiai įsižiūrėti į jį.Regis, jis tai darė daugiau iš seno įpratimo negu sąmoningai, nes ėjo giliai paskendęs savo mintyse.Ligoninės vyresnysis, kurį gyvas būdas skatino eiti greitai, nuolat užbėgdavo į priekį ir būdavopriverstas lėtinti žingsnį, kad neatsiliktų sunkiai ir lėtai žingsniuojąs Bernardas, nes turėjo būti palydovu.Pagaliau jie įėjo į priemenę, kurios dešinėje pusėje buvo durys, bet vedančios ne į didelius kambarius,kur gulėjo daugiausia sergančių ir sužeistų, o į kelis mažesnius, skirtus vienuolyno broliams irvyresniesiems.Įėjo. Pirmasis tamsus kambarys buvo tuščias; iš kito pro plyšius ties slenksčiu ir viršum durų silpnaiskverbėsi šviesa. Ligoninės vyresnysis palengva atidarė jas ir norėjo pirma įleisti Bernardą, kuris savoruožtu davė ženklą, kad anas eitų pirmas.Vyresnysis paklausė.Mažas judrus žmogelis įėjo į ankštą kamarėlę, apšviestą nedidelės lempos.Be lovos ir nedidelio stalelio, ant kurio stovėjo lėkštė su nepaliestu valgiu ir puoduku uždengtasąsotėlis, sienos nišoje prie lango dar buvo suolas ir dvi lentynėlės – štai ir visi mažos celės baldai.3Infirmerija – vienuolyno ligoninė.Kieta ir siaura lova buvo užtiesta vilnone antklode. Joje, nuleidęs kojas, rankomis suspaudęs galvą,sėdėjo jaunas, kokių septyniolikos metų vaikinas, aukštas ne pagal savo amžių, bet labai išsausęs.Trumpai pakirpti, šviesūs, pasišiaušę ir išsidraikę plaukai dengė gražią jo galvą, kurią jis pakėlė irsielvartingu veidu atsigręžė į įėjusius. Tas veidas kėlė pasigailėjimą. Vaikino akys buvo giliai įdubusios,skruostai įtraukti, lūpos įkritusios, o kakta susiraukšlėjusi.Gražūs jaunuolio veido bruožai buvo malonūs, bet dėl skausmo rūstūs. Akyse spindėjo karštligiškanekantra, nuovargis ir slopinama vidinė kova.Po kukliu, pusiau vienuolišku, pusiau riterišku drabužiu, po aptemptais marškiniais matėsi stiprus,kaulėtas kūnas, kuris dabar buvo sulysęs ir išdžiūvęs.Pamatęs įeinančius, vaikinas nejučiom suraukė antakius ir tuojau atsistojo, pagarbiai nulenkdamasgalvą, bet susverdėjo ir turėjo stalo atsiremti.Brolis Bernardas, kurio veidas visuomet būdavo rūstus, veltui stengėsi jį sušvelninti. Geraširdiškainusiteikęs jis priėjo prie vaikino.– Kas yra? Girdžiu, kad vis tebesergi! – pasakė švelnindamas balsą. – Negerai! Kas tau yra? TėvasSilvestras nieko negali man pasakyti.Jaunuolis stovėjo įbedęs akis į žemę ir tylėjo. Ligoninės vyresnysis tuo tarpu pažvelgė į nepaliestąvalgį, į pilną ąsotėlį su gėrimu ir patraukė pečiais.– Ar tau ką skauda? – paklausė susirūpinęs.– Ne, nieko neskauda, – trumpai ir šaltai atsakė vaikinas.– Tai kas tau yra?Negreit buvo atsakyta į tą antrąjį klausimą.– Nebeturiu jėgų, – pagaliau suaimanavo ligonis.– Kaip atsitiko, kad jos tave apleido? – klausinėjo toliau Bernardas.Tuo tarpu stovįs prie stalo Silvestras nekantriai ir nejučiomis vedžiojo po jį pirštais ir žiūrėjo įskliautuotas lubas netikėdamas, kad iš šitų klausinėjimų bus kokia nauda, ir nekreipdamas dėmesio į tai.– Aš nežinau! – tyliai sumurmėjo ligonis ir atsiduso.Tuo, rodos, turėjo viskas baigtis, nes vaikinas nerodė nė mažiausio noro nuoširdžiai pasakoti, oBernardas nesugebėjo jo išklausti. Tėvas vyresnysis iš savo pusės taip pat nepanoro padėti Bernardui.Visi stovėjo tylėdami. Truputį pagalvojęs Bernardas nutarė pokalbį geriau užbaigti moraliniupamokymu:– Reikia melstis, mano vaike, – pasakė jis. – Reikia prašyti Dievą ir jo švenčiausią motiną, kad savomalone sustiprintų tave. Pačiam taip pat reikia stengtis įveikti šį bejėgiškumą, nepasiduoti nusiminimui.Žmonių giminės priešas spendžia pinkles sielai ir kūnui. Malda jį nuveja šalin.To pamokymo metu vaikinas stovėjo nekrutėdamas, nuleidęs akis, neišsiduodamas, ar Bernardožodžiai daro jam kokį įspūdį. Stovėjo kaip sustingęs, tik kūno virpėjimas rodė vidinį jaudinimąsi.Vaikinas nieko neatsakė. Bernardas, ilgai tiriamai žiūrėjo į jį, bet tylėjo, o ligoninės vyresnysis pridūrė:– Gal tu ko norėtum? Gal ko geidi? Sakyk. Gal kokio gėrimo? Valgio? Gamta žmonėms, kaip ir žvėrims,kartais suteikia gelbstinčius instinktus.Ilgai jie laukė, kol vaikinas prisirengė atsakyti:– Kartais tik vandens, – prisivertęs atsakė silpnu balsu, – daugiau nieko nenoriu.Daugiau Bernardas neklausinėjo, tik kažką sumurmėjo, išreikšdamas, viltį, jog Jurgiui tapsią geriau,patardamas ilsėtis, miegoti, ir jau apsisuko eiti. Ligoninės vyresnysis, lėtai žengdamas paskui jį durų link,slapčiom pažvelgė į tebestovintį prie lovos vaikiną, gūžtelėjo pečiais ir išėjo.Kai užsidarė durys, ligonis krito į lovą ir rankas įrėmęs į kelius, užsidengęs akis ėmė mąstyti, kaip kadmąstė prieš ateinant tiems, kurie jį tyrė.Spragsėdama lemputė degė blyškia liepsnele, tai truputį iškylančia, tai įkrentančia į molinį dubenėlį,kuriame buvo panardintas dagtis.Lankytojų žingsniai netrukus nutilo; vėl viską apgaubė kapų tyla. Kažkur toli girgžtelėjo durys, irinfirmerija vėl tartum miegojo ar buvo išmirusi, nesigirdėjo jokio šnaresio. Ligonis negulė, nors seniaibuvo atėjusi poilsiui skirta valanda. Kartais pakeldavo galvą, pasiklausydavo, vėl rankomis užsidengdavoveidą ir kaip apsnūdęs sėdėjo abejingas, sustingęs.Lemputė kaskart vis labiau geso. Vos girdimas durų girgžtelėjimas pirmajame kambaryje pažadinovaikiną iš susimąstymo. Tylūs, atsargūs žingsniai priartėjo prie slenksčio, durys pamažu atsivėrė, irkažkokia apsiaustu apsigaubusi figūra įslinko į celę.Jurgis, matyt, jos laukė, nes pakilo iš lovos, jo veidas pagyvėjo: jį šiek tiek sušildė jausmas ir jisblykstelėjo džiaugsmu.Stovįs prie slenksčio vaikinas buvo tokio pat amžiaus, gal kiek jaunesnis. Veidą turėjo paprastą,negražų, bet malonų, o tą akimirką jis buvo nutviekstas nuoširdžia užuojauta. Trumpai kirpti plaukai,storo audeklo rūbai, prastas odinis apavas, veido bruožai ir stiprus, bet nedailus kūno sudėjimas rodė jįesant paprastą knechtą.Palyginti su sergančiuoju, kurio veidas buvo poniškas, turėjo moteriško patrauklumo ir taurumo, šisaiatrodė esąs stačiokas, panašus į tarną. Tačiau jo negražumas buvo malonus dėl veide spindinčiogerumo, kuris švelnino šiurkščius ir netaisyklingus bruožus.Jį pamatęs ligonis nusišypsojo. Svečias artinosi prie jo pagarbiai ir didžiai susirūpinęs, atsargiai, antpirštų galų.– Na, – tyliai paklausė, – gal jums geriau?Jis kalbėjo darkyta vokiečių kalba, tęsiamu svetimu akcentu.Ligonis papurtė galvą, atsisėdo lovoje ir atėjusiam parodė suolą, nes nebuvo daugiau kur atsisėsti.Tasai glustelėjo ant suolo kampelio, tikriau sakant, tik atsirėmė.– Pasakok man, – užsisvajojęs tarė ligonis, – pasakok man apie tai, ką vakar esi pradėjęs. Aš vienaslikęs galvoju ir galvodamas vis labiau prisimenu. Taip! Tą jūsų kalbą, kuria tu man pasakei kelis žodžius,vaikystėje mokėjau. Vienas tavo žodis atgaivino man daugelį žodžių, tartum nuskendusių ir žemėmisapibertų. Jie man pasakoja, kad mane našlaitį atvežė iš Vokietijos, bet tai melas. Vaikas būdamasgirdėjau tą kalbą, ja kalbėjau; ši kalba yra lietuvių, ir aš turiu būti lietuvis, toks kaip tu! Dabar, kaižvilgsniu įsiskverbiu į tas seniai praėjusių metų ūkanas, kaskart vis daugiau prisimenu daiktų, kurie buvotartum migla aptraukti. Miglos sklaidosi...Ant suolo sėdįs vaikinas pridėjo pirštą prie lūpų, baugiai pažvelgė į duris. Jis dūsavo ir trynė kaktą.– O, nelaiminga valanda, kada apie tai sužinojau! – suaimanavo jisai. – Ką jau bepadės galvossukimas? Ką jums padės, kad ir sužinosit viską? Kas jau kartą pateko į jų rankas, nebeišsprūs. Pažvelkite įmane. Mane taip pat dar vaiką pagrobė iš kažkurios gryčios, pririšo prie arklio ir atsivarė kaip gyvulį,paskui pakrikštijo, liepė tarnauti – ir aš turiu klausyti. Jie eina prieš manuosius, liepia nešti skydus irkardus; velkuosi jiems iš paskos ir nešu. Žiūriu, kaip srūva mano kraujas, kaip žūsta mano broliai... Oi,manyje viskas verda, ašaros byra iš akių, bet aš vienui vienas ir bejėgis!Jurgis truputį pasikėlė nuo lovos ir suraukęs antakius, sugniaužęs kumščius sušnibždėjo:– Juk galima pabėgti!– Kur? Kaip? – nutraukė jį išsigandęs tarnas. – Kas mums iš to šiandien? Tenai niekas mūsų jaunepažintų ir niekas nepriimtų. Dar nudobtų kaip kryžiuočių knechtus, nes jų ten niekas negaili. Reikiajiems tarnauti, nors jų ir nekenčiame. Tokia jau mūsų dalia, nė vienas nesame savo likimo viešpats.Kiek pamąstęs jis tęsė:– Jeigu jie kadaise jus pagrobė iš Lietuvos, auklėjo, lepino ir puošė kaip ponaitį, argi šiandien leistųpabėgti? Žiūri į jus ištempę akis, ir jeigu nors menkiausias įtarimas... oi oi oi!.. – ir ranka pabraukė sauper kaklą, lyg kirsdamas galvą.Ligonis giliai susimąstė.Pokalbis nutrūko, paskui Jurgis pradėjo sėdintį tarną klausinėti, kaip lietuviškai vadinasi įvairūs daiktai:motina, tėvas, brolis, namai, ugnis. Klausydamas susimąstydavo, griebdavosi už galvos, raukdavoantakius, o jo akys žybčiojo. Tarnas stebėjosi, dūsavo, grąžė rankas ir tolydžio primindavo, kad reikiatyliai kalbėtis.– Ar buvo čia senasis Bernardas? – galop paklausė jis. – O ką jis čia veikė? Tuščiai jis niekadanevaikšto. Kai kitiems pritrūksta uoslės, jį siunčia šniukštinėti. Tai gudrus ir baisus žmogus, į ką pažvelgia,kiaurai perveria. Pilyje jis tartum niekas – toks pat brolis kaip ir kiti; vyresnybei nepriklauso ir su janevaikšto, nuošaly būna. Jis valdžios neturi, o bijosi jo net vyriausieji, jis gali padaryti, ką nori. Visurįsibruka, niekas jam durų neuždaro, tik žvalgosi, klausosi, spėlioja. Į ką tik pažiūri, tam šiurpuliai nugarąnukrečia. Netuščiai jis buvo čia atsiųstas. Ar jūs nieko jam neprasitarėte?Jurgis su panieka, išdidžiai gūžtelėjo pečiais.– Nė žodžio iš manęs neišgavo! – tarė jis.– Ligoninės vyresnysis, – kalbėjo tarnas, – šiurkštus, nekantrus, burba, stumdosi, bet geros širdies.Plūsta ligonius, kai šie pasveikti nenori, tačiau dieną naktį aplink juos vaikšto kaip motina, o tasai... Kaipažiūrės, rodos, suės akimis.Jurgis susimąstė ir staiga lyg nubudęs sušuko:– Kunigas? Kunigas?– Šit kaip! Pas mus taip vadina vyriausiuosius, – atsakė tarnas.– Aš gerai prisimenu, – tarė Jurgis suduodamas sau į kaktą, – kad dar kūdikį mane taip ramindavonešiotė.Tai išgirdęs vaikinas iškėlė abi rankas aukštyn ir pridėjęs pirštą prie lūpų liepė kalbančiajam nutilti. Jisnet atsistojo iš išgąsčio.– Dėl Dievo! Dėl Dievo! – šnibždėjo jis. – Tyliau, tyliau! Man kūnas pagaugais eina! Jeigu jie patirtų,kad jūs iš manęs tai sužinojote, gyvas nelikčiau, o ir jums nežinia kas būtų! Tyliau, ponaiti, tyliau!Jurgis mąstė pasirėmęs ranka. Iš surauktos kaktos buvo galima numanyti, kad jo mintys darbavosi,stengdamosi iš praeities ūkanų ištraukti senus prisiminimus. Jo smilkiniai pasidengė prakaito lašais.– Lietuva! Lietuva! – ėmė kartoti jis. – Papasakok man apie ją! Tu geriau atmeni, matei ją, su jais esibuvęs ten. Mane retai kada išleisdavo už vartų, o į tolimesnius žygius, nors ir prašiausi, nenorėdavo imti.Sakydavo, kad esu per jaunas, kad reikia palaukti. Lietuva! – pakartojo įbesdamas akis į tarną, kurissuvirpėjo išgirdęs tą žodį, ir jo veidą užklojo ilgesio šešėlis. – Lietuva! Papasakok apie Lietuvą!Vaikinas graudžiai užsisvajojo, susiėmė abiem rankom galvą ir ilgai lingavo prieš pradėdamas kalbėtisu plaukiančia iš sielos gelmių aimana:– Lietuva! Oi, Lietuva! Kitoks tai kraštas, kitokie papročiai, kitoks pasaulis, ir žmonės kitokie.Ji man tebestovi akyse, teberegiu ją sapnuose! Šitiek metų praėjo, o aš tebejaučiu viržį, kuriuo pririšęmane atsitempė, tartum vakar tai buvo. Lietuva, mano kunige, kur toksai kraštas? Jis ten, kur nėrapasiekęs kryžiuočių kardas, toksai, kokį jį mūsų dievai sukūrė prieš šimtmečius.Čia, pilyse, ką tik pamatysi, viskas yra padaryta žmogaus, kuris sudarkė dievo kūrybą, o ten kitaip.Dievas ten ne bažnyčioje tūno – visur jo pilna... Pilna dievų, pilna dievo. Auga sau neišnaikinti miškai,didžiulės girios, o jose laukiniai žvėrys liuoksi kartu su laukiniais žmonėmis. Žvėris ir paukštis, žmogus irmedis – visi broliai. Meška šnekina žmones, šuo kalbasi su paukščiu, supranta vienas kitą. Susipeša kaipbroliai, bet ir vėl kaip savi šnekasi.Briedis barasi su medžiotoju, gegutė mergaitėms dainuoja dainas, kurių tos mokosi. Net vėjas ir audrašneka mums suprantama kalba... Kai Perkūnas sugriaudžia, vaidilos klausosi ir aiškina.Ten viskas taip, kaip sukūrė tas didis dievas, kuriam paklūsta tūkstančiai mažųjų dievų, o kad žemėnebūtų tuščia, viską jis sukūrė dar tada, kai mėnuo saulužę vedė. Kiekviename medyje ir stuobrelyjetūno dvasia, kuri jį saugo, kiekviename upelyje gyvena dievaitės, kurios žiūri pro stiklinį vandenį,saugodamos žmones ir kitas būtybes. Deivės įsakinėja žvėrims, jos moka prabilti žmogui stačiai į širdį, irjis nežino, iš kur sklinda balsas, tik jaučia, kad tai dieviška... Miegant ir pabudus, nuo kalno ir iš po žemėsjam šnibžda, nes visur pilna dievų, net ir smiltelėse.O, mano ponaiti, koks ten gyvenimas, koks gyvenimas! O laisvė miškuose ir laukuose! Kokios dainossklinda ir sidabrinis juokas aidi ten, kur kryžiuočiai kojos nebuvo įkėlę! Nes kur tik jie ėjo, drauge su jaismirtis žengė.Teisybė, ten nėra tokių drabužių, tokių baldų, tokių akmeninių namų. Ten viskas atvira, gryčių durysatlapos, žemė – visa priklauso žmonėms. Visur skrajoja laisvas dievas ir gyvena kur nori, žmogus taippat. Visa žemė, kiek tik akis užmato, nesuraižyta, miškai be ponų. Kunigas sėdi aukštoje pilyje, kad iš tolomatytų, ar priešas nesiartina, ir viešpatauja, kad gintų visus nuo jo. Už tai jam pyliavas ir duoklę ligi šiolduoda.Užsisvajojo vaikinas ir dar pridūrė:– Lietuvoje nėra, kaip čia, žmonių, kuriems nevalia moteriai pažvelgti į akis ir mergelei nusišypsoti.Mūsų vaidilos ir vaidilutės vaikščioja, kur paketina, ir nors joms tekėti nevalia, bet juoktis ir dainuotinedraudžiama. Dievo tarnai vaikščioja su vainikais, linksmai šypsodamiesi sau ir žmonėms.Mes čionai sėdime uždaryti kaip gyvuliai tvarte; net senos moters į tvirtovę neįleidžiame, kadmerginos neprimintų. Ai, Lietuva!! – atsiduso jis. – Mano kunigaikšti, kitoks ten pasaulis, geresnis, tikmums į jį kelias užkirstas!Jurgis nuliūdo ir tarė:– Tačiau jie, šitie kryžiuočiai, vienintelį tikrąjį Dievą išpažįsta, o mes jį garbinti iš jų esame išmokę.Tarnas nuleidęs galvą baugiu žvilgsniu paklaidžiojo po celę.– Baisus tas jų Dievas, – sumurmėjo jis, – kariauja ir žudo! Tiesa, ir mūsiškis perkūnais svaidosi, bet tik įkaltus žmones, o jie kraują lieja be atžvalgos. Mačiau pirkiose išžudytus kūdikius, o kuo jie nusikalto? JųDievas nepasotinamas, nes jam reikia visos žemės, o mūsiškiai savo namuose viešpatavo ir niekosvetimo nesigviešė.Jurgis atidžiai klausėsi, jo antakiai susiraukdavo ir blakstienos pridengdavo akis. Tylėdamas purtėgalvą.– Juk jie Dievo tarnais vadinasi ir sakosi vykdą jo valią. Mūsų vaidiloms nevalia kardo paliesti, jie negalinė lašelio kraujo pralieti, nebent aukojamo gyvulėlio. Jų Dievas kraujo trokšta.Jurgis sėdėjo tylėdamas, abu dūsavo.– Prisimeni Lietuvą? – užklausė ligonis.– Ar aš? Geriau už jus, – pasakojo antrasis, – mane jau nemažą miške pagrobė nuo tėvo ir motinoslavonų, kai jau pats gebėjau vaikščioti ir į medžius įsliuogdavau lyg katinas. Būčiau pabėgęs, bet kaivirvę man užmetė, per vėlu buvo. Knechtas užnėrė kilpą ir ėmė tempti paskui save, sukruvintą, sumuštą,nors iš skausmo staugiau kaip vilkas. Paskui kartu su kitais uždarė į daržinę, o mes ją uždegėme irpabėgome. Nieko negelbėjo – išgaudė. Paskui mušė ir kankino, kad mes užmirštume kalbą ir dainas irmokytumėmės jų gargaliavimo. Bet ką išsinešiau iš miško, taip giliai užslėpiau, kad man tą lobį išplėštiktai su gyvybe. Neatpratino manęs mylėti, kas sava, bet meluoti išmokė.Jis nusišypsojo gudriai ir nuožmiai.– Pasiklauskite jų dabar! Sako, kad nėra geresnio ir klusnesnio tarno už mane. O ką? Lenkiuosi jiemsligi žemės, bučiuoju rūbų kraštą, šlovinu juos, dėkoju, juokiuosi, kad manytų, jog esu laimingas. O kasširdyje – tai mano! – ir progiesmiu, lyg murmėdamas, pridūrė: – O kas žino? Kas žino! Dar kunigų galybėtebėra gyva. Gal išmuš Lietuvos valanda ir jos vaikams išauš diena!Jurgis nieko neatsakė. Kunigas! Kunigas! Vien tik tai šmėkščiojo jo galvoje.Tuo tarpu šnypšdama ėmė gesti lemputė. Tarnas staiga pašoko išsigandęs, kad nepavėluotų.Prisiartino prie susimąsčiusio ligonio, pagarbiai ir nuoširdžiai nusilenkė jam.– Mano kunige! – sušnibždėjo, stengdamasis pastverti jam už rankos, – nesikamuokite ir neliūdėkite.Vyrams verkšlenti nedera. Vyrui rūstumas tinka, moteriai liūdesys. Kai jai sielą suspaudžia, ji liūdesįišdainuoja ir lengviau jai pasidaro, o mes lyg nuodais apkrėsti turime vaikščioti. Reikia gyventi. Kas žino?Kas žino? – pakartojo, – gal ir mūsų išmuš valanda, nušvis saulė lietuvių vaikams.Jurgis pasižiūrėjo į jį ir lengvai sudavė per petį.– Eik, – pasakė, – tau metas! Ligoninės vyresnysis niekad nemiega, net ir naktimis viską seka. Žiūrėk,kad tavęs čia nerastų. O rytoj, jeigu ištaikysi progą, vėl ateik pakalbėti apie Lietuvą. Tu pirmasis pranešeiapie mano kilmę – ir manyje kažkas pabudo. Gal tai sapnas? Gal prisiminimai? Gal šėtono gundymai?– Šėtono? – atšiauriai nusijuokė vaikinas. – Lietuvoje nėra šėtonų, tiktai dievai, didžiojo dievo tarnai,kartais geri, kartais blogi, kaip jis jiems įsako. Tai vokiečiai šėtoną išgalvojo. Mūsų Perkūnas jo nepakęstųir nugramzdintų skradžiai žemę, neleistų jam šeimininkauti! Taip, taip!– Tylėk, neprotingasai! – sušuko Jurgis. – Nepainiok Dievo reikalų su žmonių reikalais. Ką tu išmanai?Ir baugiai, paslapčiom persižegnojo. Bet Rimas jau nepastebėjo šių judesių, nes tyliai kaip pelėišsmuko pro pusiau praviras duris ir nuskubėjo į savo guolį.
