Prasidėjo pavasaris, ėmė kaitinti saulė. Po žiemos poilsio Pynaufeldo vienkiemis sujudo, subruzdo.Senasis Ditrichas su trumpais kailinukais, ilgaauliais batais, su kailine kepure ant plikos galvos belaidąsbedante burna keiksmus labiau buvo panašus į darbštų valstietį negu į savo protėvius riterius, kuriaislabai didžiavosi. Jis sukosi ne pagal metus vikriai ir karščiuodamasis, kutrino ne tik bernus, bet ir dvejetąsūnų, didelius, stiprius dilbas, ne mažiau už tėvą mylinčius ūkį. Pavasaris žengė skubiai, negalima buvojam užsileisti. Reikėjo tučtuojau sėti, dirvas arti, pievas valyti, Nogato vandenų išgraužtus griovius lygintiir nukasti jo prineštas smiltis, iš naujo tverti ir taisyti išlaužytas tvoras.Senasis Ditrichas fon Pynau buvo nepaprastas žmogus; jis iššvaistė savo tėvoniją ir dėl vaidų sukaimynais nebegalėdamas išsiversti ant žemės likučių pasiryžo nuo Reino traukti čionai.Jis buvo karšto, nesantūraus būdo, visur ir visuomet smarkiai perdėdavo. Jaunystę praleido labaiaudringai: vieškeliuose rengė užpuolimus, imdavo į nelaisvę pirklius, vaidijosi su visais kaimynais, netžmoną paėmė per jėgą su kardu rankose iš plentu važiuojančio vežimo. Jis taip įkyrėjo kaimynams, kadgalų gale visi jo nebemėgo, jo pilaitė stačiai buvo apgulta: Ditrichas turėjo veržte išsiveržti iš joskapodamas ir čaižydamas kaimynus...Pagaliau jam pačiam atsipyko toks netikęs gyvenimas. Ditrichas nuskurdo, paseno; jeigu ne žmona irne sūnūs, greičiausiai būtų išėjęs į vienuolius. Kai jau nebežinojo ką daryti, išgirdo apie ordiną, apie jonukariautas žemes, kurios dalijamos už nedidelį mokestį ir tarnybą; o kadangi jis ir senatvėje tebebuvotoks pat padūkėlis, tai labai pigiai išpardavė viską, kas dar jam buvo likę ir iškeliavo į Prūsus.Jis gavo daug rekomendacinių laiškų iš tų žmonių, kurie troško atsikratyti mušeika ir nenuorama.Atvykėlis iš Vokietijos kryžiuočiams buvo labai pravartus. Visa jo išvaizda liudijo, kad jis nieko nebijo irviskam pasiruošęs; jam paskyrė didžiulį žemės plotą prie Marienburgo.Ditrichas kibo į ūkį su tokia pat aistra, su kokia kitados, būdamas riteriu, siautėjo ir plėšikavo. Ordinasjam davė viską, ko iš pradžių trūko. Su sūnumis ir keliais prisiviliotais valkataujančiais švabais senis ėmėsikurtis Pynaufelde. Žemė pasirodė esanti dar neliesta, derlinga, dosni; pirmaisiais metais davė nuostabųderlių, o parduoti jį nebuvo jokio vargo. Netikėtai didelis pelnas dar labiau pakėlė verteivišką Ditrichodvasią. Du senojo Ditricho sūnūs – tikras tėvo paveikslas – sumaniai jam padėdavo. Todėl Pynaufeldeapie nieką daugiau nebuvo kalbama, tik apie pelną. Motina ir sena tarnaitė buvo vienintelės moterysšiuose namuose, darbų jos turėjo iki kaklo ir todėl turėjo užmiršti riterių papročius.Kai vakare su Pynaufeldo gyventojais prie didžiulio stalo atsisėsdavo tylus ir išblyškęs Jurgis,girdėdavo kalbant tik apie laukus, išplėštus dirvonus, grūdus, šieną, gyvulius ir retai kada apiemedžioklę.Petras ir Povilas, panašūs į tėvą sūnūs, kartais susigundydavo su šunimis pamedžioti, bet tiktai tada,kai nebūdavo ko veikti.Darbšti Pynau šeima valgė ir gėrė vienodai su bernais.Namuose viešpatavo šiurkštūs papročiai, keiksmų ir barnių neįmanoma buvo apsiklausyti.Kai senis sugrįždavo iš laukų piktas, nesidrovėdavo savo pyktį išgiežti ne tik ant tarnų, bet ir antžmonos. O šioji mokėdavo atsikirsti. Sūnums, nors jie ir suaugę, kartais lazdų kliūdavo. Namuose veiknebūdavo ramybės, o per šventes pramogos virsdavo sunkiausiu darbu ir pasibaigdavo girtybe irpraraktais pakaušiais.Pynau iš dėkingumo ordinui už naują savo gyvenimą gerbė jį kaip valdovą, nes buvo jo duoklininkas.Kai Bernardas pranešė Ditrichui, kad atiduoda jam globoti paliegusį jaunuolį, ordino auklėtinį, senisprisiekė laikyti jį kaip savo vaiką, – tai, žinoma, buvo nesunki pareiga, – ir dar prižadėjo, jog senė maitinsvaiką geriausiu maistu, jog čia jam nieko netrūks, Petras ir Povilas ruoš jam pramogas. Vaikinui buvopaskirtas šviesus kambarys, patogi lova. Žodžiu, jis čia turėjo jaustis kaip rojuje.Šventasis buvo paliktas jį prižiūrėti.Iš pat pirmųjų dienų Pynau šeima pastebėjo, kad nedrąsiam, tyliam vaikinui naujasis gyvenimas neprie širdies, ir juo primygtiniau jie stengėsi jam patarnauti, juo jis darėsi baikštesnis ir niūresnis.Po tylaus gyvenimo vienuolyne Jurgiui šis pragaras iš tiesų buvo nepakenčiamas; ir niekas negalėjojam sužadinti didesnės neapykantos vokiečiams kaip šie namai, kur gėris ir blogis nuolat maišėsi lygkatile...Veltui šeimos nariai stengėsi įtikti Jurgiui, įpiršti jam savo papročius. Galų gale vaikino uždarumą irvangumą jie palaikė liga ir paliko jį ramybėje. Jam buvo duota beveik visiška laisvė, o to jam ir tereikėjo.Jis su Šventuoju ateidavo, išeidavo ir išjodavo bet kada ir kur tik norėdavo. Žiūrėta į jį domesingai ir sunuostaba, bet kliudyta jau atsargiau, kad tik nebūtų jam įkyrėta.Sekmadieniais ir šventadieniais pilkaapsiausčiai kartais atsėlindavo iš Marienburgo į Pynaupagirtuokliauti ir pažaisti kauleliais. Jurgis irgi būdavo kviečiamas į šias pramogas, bet dėdavosinenorom.Apžiūrėjęs arklius Šventasis kiauras dienas išsėdėdavo pas Jurgį ant žemės ties slenksčiu ir tyliaimokydavo jį lietuviškai.Jie šnibždomis tardavosi, ką daryti, kaip išsiveržti iš nelaisvės.Tuo tarpu žiema pasibaigė ir atėjo pavasaris. Rodos, tik jis prasidėjo, o, žiūrėk, jau ir baigiasi... Jurgisjodinėdavo, naudodamasis kiekviena giedra diena. Šventasis kartais jodavo drauge, o kai kada ir vieną jįpaleisdavo.Vaikinas kiekvieną kartą sukdavo vis į kitą pusę, lyg norėdamas geriau pažinti apylinkes, ir įsidrąsinęsnujodavo gana toli. Ilgiausiai jis neišdrįso prisiartinti prie Marienburgo, į kurį žiūrėdavo kiekvieną dienąir kur nujoti jam buvo lengviausia, bet jį vis apimdavo kažkokia baimė. Bijojo, kad kas nepamatytų, kadnepraneštų ir vėl nepaimtų į pilį.Žiemos metu Bernardas, norėdamas pamatyti, kaip sekasi jo auklėtiniui, buvo kelis kartus užsukęs įPynaufeldą. Jis matė Jurgį sveikesnį, bet liūdną ir tylų kaip ir anksčiau, todėl leido jam čia ir toliaustiprintis kaimo oru.Žiemą visa Pynau šeima akyliau prižiūrėjo Jurgį; atėjus pavasariui, mažai kas likdavo namuose. Jurgissu Šventuoju būdavo visai laisvi ir galėjo daryti, ką sumanydami.Tačiau tai, ko abu labiausiai troško – ištrūkti iš kryžiuočių nagų, – buvo be galo sunku padaryti, norsŠventasis ir gerai pažino kraštą. Tarnas vienas ryžtųsi bėgti, nes turint tokią išvaizdą būtų lengvapersirengus prasmukti pro sargybą, o sučiuptam pasprukti arba išsiteisinti. Bet Jurgio jaunumas,išvaizda, nepatyrimas ir gyvumas patrauktų visų dėmesį, sukeltų įtarimą.Gyvenimas Pynaufelde vien tik su Šventuoju taip paveikė vaikiną, kad jis žvalgėsi į Lietuvą kaskart sudidesniu domesiu ir nekantrumu, o palydovo sužadinta neapykanta vokiečiams vis labiau augo irliepsnojo.Jurgis ragino Šventąjį greičiau bėgti, bet tarnas viena ar kita dingstimi vis atidėliojo ir vilkino.Per nukariautą prūsų žemę keliauti buvo itin sunku. Jurgiui pabėgus būtų tučtuojau susizgribta, ir visikomtūrai nedelsiant gautų įsakymą ieškoti bėglių. Senųjų gyventojų prūsų buvo nedaug; prie kelių,miestuose ir miesteliuose gyveno vokiečių kolonistai. Norint apsisaugoti nuo šnipų, prasiskverbiančių iškariaujančios su ordinu Lenkijos ir iš Lietuvos, kuri tik laukė progos ordiną užpulti, buvo labairūpestingai ir budriai sekami valkatos ir pakeleiviai.Kryžiuočių tvirtovės stovėjo prie visų kelių, o neįžengiamais miškais keliauti buvo pavojinga, nesgalėjo užpulti stabmeldžiai plėšikai, kurių likučiai tebesišlaistė po tas dykas vietas.Šventasis nenusiminė, mat tikėjosi, kad pavyks nutykoti patogią progą, ir vis atsikalbinėjo, įvairiomisdingstimis atidėliodamas pabėgimą.Jurgis liūdėjo, pats nežinodamas kodėl. Jo širdis veržėsi į Lietuvą, ją regėdavo be paliovos, jaunystėskatino jį veikti, o gyvenimas be tikslo darėsi kančia.Vieną vakarą taip karštligiškai nusiteikęs jis pats vienas išsirengė pajodinėti. Šventasis, stovėdamastarpuvartėj, paklausė, kur manąs joti. Jurgis apsidairė nežinodamas, ką atsakyti. Tolumoje matėsiMarienburgo pilies bokštas. Sustabdė arklį, pasvarstė valandėlę, paskui stryktelėjo žemėn ir padavėpavadį Šventajam.– Eisiu pėsčias, bus laisviau, – aikštingai atsakė jis.Nieko nesakydamas tarnas paėmė arklį. Jurgis greitai nuėjo miesto link. Vaikinas truputį pažinomiestą, nes iš Aukštutinės pilies žiūrėdavo į jį, ir anksčiau jam būdavo leidžiama su kuriuo nors žmogumitenai išeiti. Jis ir pats nežinojo, kodėl ir kaip tik tą dieną jam kilo mintis eiti į miestą. Kelias į priemiestįbuvo labai purvinas, iš abiejų pusių apaugęs nuskurdusiais žilvičiais ir krūmais. Dabar jis buvo tuščias, irJurgis greitai eidamas nė nepajuto, kaip priėjo pirmuosius medinius namus tarp daržų. Čia dar nebuvotvarkingai nutiestų gatvių, kiekvienas gyventojas statydinosi trobesius kaip išmanė. Pasibaigus kolonistųžemdirbių trobesiams pasirodė kalvės, amatininkų butai ir dirbtuvės, namai su krautuvėlėmis, kuriųpalangės atstojo prekystalius. Jurgio apsirengimas – jis vilkėjo paprastais juodais rūbais be jokių ženklų– negalėjo patraukti akies, nes taip čia vilki daugybė žmonių. Todėl jis galėjo laisvai eiti į miesto centrąprie turgaus ir bažnyčios.Jis pats sau nedrįso prisipažinti, kas jį tenai traukė, o traukė Rimo pasakojimai apie ponios Gmundosnamus ir gražiąją Baniutę, kuria buvo seniai susidomėjęs. Jis tikėjosi, kad pasiseks išvysti lietuvaitę.Jis žinojo, kur tie namai yra, o Rimas buvo pasakojęs apie vartelius, prie kurių stovėdavo. Iš tolo,aplinkiniais keliais Jurgis pamažu artinosi prie tvoros, o pamatęs pririštus arklius ir tarnus prie jų ėmėdairytis Rimo. Buvo veik tikras, kad jį čia ras. Jaunystėje kartais pasitaiko neklaidingų aiškiaregysčių.Iš tikrųjų Rimas gulėjo prie tvoros, atsigręžęs į tą pusę, iš kur ėjo Jurgis, bet jo nepažino ir susizgribotik tada, kai tasai priėjo visiškai arti. Jurgiui suvirpėjo širdis, kai išgirdo tyliai niūniuojant lietuvišką dainą.Ant žemės gulįs vaikinas nenorėjo tikėti savo akimis, kai Jurgis tapštelėjęs jam per nugarą pašaukėvardu.Rimas pašoko ir šūktelėjo Baniutei per spragą tvoroje:– Kunigas!Už tvoros pasigirdo šlamesys, ir tą pačią akimirką mergina, užšokusi ant tvoros, godžiomis akimis ėmėdairytis to žmogaus, apie kurį tiek daug buvo girdėjusi.Jurgis nejučiomis pažvelgė aukštyn, ir tą akimirką, kai Baniutė, švytėdama visu savo mergišku grožiu,su vainiku ant galvos, išraudusiais skruostais atsistojo ant tvoros, jos jau ieškojo išsiilgusios kunigaikščioakys.Pamatę vienas kitą jie apstulbę ilgai stovėjo, negalėdami kits kitu atsistebėti; Baniutė nenuleido akių,Jurgis nesuvirpėjo nuo jos žvilgsnio – jie godžiai gėrėjosi vienas kitu. Rimas žiūrėjo į juos taip patnustebęs, truputį nusigandęs, gal net pavyduliaudamas.Toji žvali būtybė, kokios Jurgis iki tol dar nebuvo nei sutikęs, nei matęs iš arti, toji tokia nuostabiaigraži sesuo jam padarė nepaprastą įspūdį. Jam rodėsi, kad jis kažkur yra ją matęs, kad ji skirta jam –kažkokia nenugalima jėga traukė jį prie tos merginos.Ir Baniutė buvo juo susižavėjusi, jos akys ir šypsena švytėjo džiaugsmu. Kaip kūdikis, kuris nemokameluoti, ištiesė rankeles į jį, pasviro, ir nors nieko nesakė, bet visa jos būtybė bylojo: „Imk mane! Eime!"Jurgis ir žavėjosi, ir būgštavo, jį varstė šiurpuliai, jis nuogąstaudamas žvalgėsi aplinkui. Prisiminė visusvylingųjų šėtono dukterų paveikslus, bet juk čia buvo lietuvaitė, beveik vaikas, našlaitė ir belaisvė.Pabūgęs ilgos tylos Rimas timptelėjo kunigą už drabužių. Baniutei parodė tvorą ir tą vietą, kur jisneseniai tūnojo. Čia jie buvo pasidarę spragą, pro kurią kalbėdavosi ir dainuodavo. Jurgis galėjopažvelgti į ją iš arti. Mergina pirmoji tai suprato ir driežo vingrumu nusliuogė žemyn. Jurgis jau laukė josties spraga. Rimas nuolankiai pasišalino nusivesdamas ir arklius.Šventasis Jurgį buvo išmokęs kalbėti lietuviškai. Užmiršta kalba, lyg į žemę užkasto grūdo daigas,kalėsi iš gelmės, kur taip ilgai ilsėjosi.Kas pakartos tą šneką, panašią į jaunų balandžių burkavimą? O gal tai ir nebuvo šneka? Nežinau.Kartais suskardendavo juokas, nebaigti tarti žodžiai, panašūs į paukščių čiulbėjimą, vos girdimas, tarsi nežmonių niūniavimas, o žvilgsniai papildydavo šią žodžių muziką.Šių tarytum beprasmių, iš širdies plaukiančių pajautų, kurias pergyveno abu, nevaržė niekas, tikmerginos drovumas ir neprityrusio vaikino nedrąsa, tame buvo kažkas primityvaus ir žvėriško. Mergaitė,norėdama būti graži, tiesiasi, atmeta aukštyn galvutę, išsiriečia lyg paukštelė, tupinti ant medžio šakutės,o jos balti dantukai, žydros akelės ir tie meilūs Jurgiui nauji ir žavintieji judesiai iš pradžių atstojo jiemsžodžius...– Kunige! – kartojo Baniutė.Jurgis linktelėjo galvą. Jis žinojo jos vardą ir ištarė jį tyliai, pašnibždomis. Ji juokėsi, girdėdama iš jolūpų savo vardą, raudonavo ir nežinojo, ką daryti, paskui jai kažkas dingtelėjo, ir ji pusbalsiu pradėjoniūniuoti lietuvišką dainelę. Vaikinas klausėsi susižavėjęs.Ten daržely žydi mironačiai,čion daržely žydi tymonačiai,o kur mūsų sesytė stovėjo,čia gražiausios kvietkelės žydėjo.Kam taip glaudiesi, mano mergyte?Kam rymoji, mano jaunoji?Ar ne pirmosios tavo dienelės,ar ne lengva, ne linksma širdelė?Kad ir pirmosios mano dienelės,kad ir lengva dar mano širdelė,tik man gaila jaunųjų dienelių,šiandien baigiasi mano jaunystė.Per žalią kiemelį ein mergytė,vainikėlį neš baltoje rankelėje:„Ai, vainike, juodas vainikėli,toli, toli su manim keliausi!Jau sudievu, miela motinėle!Jau sudievu, mielasis tėveli!Jau sudievu, mylimi brolyčiai!Jau sudievu, mylimos sesytės!"Niūniuodama šią liūdną dainelę mergaitė pravirko, o Jurgis užsidegė, staiga pasijuto stiprus irgalingas.– Neatsisveikinkite! – nutraukė jis ją. – Mes sugrįšime tėvynėn!Mergaitė žvilgtelėjo į jį.– Ne, žūsime mes čia, jų naguose! – atsiduso ji.– Aš jus išvaduosiu! – jaunuoliško išdidumo pagautas nutraukė ją Jurgis pats nežinodamas, iš kur jamradosi tiek tikrumo.Baniutė prigludo prie spragos tvoroje ir paklausė:– Kaip?Bet Jurgis, apniktas minčių, neįstengė aiškiai atsakyti. Jis pasilenkė prie jos.– Pabėgsime, aš jus pasiimsiu iš čia, – tepasakė jis.Tą jis ištarė su tokiu įsitikinimu, kad mergaitės veidas nušvito džiaugsmu.Ji dėkodama ištiesė jam rankas.Dabar gal jau gyviau būtų ėmę šnekėtis, bet Rimas įspėjamai švilptelėjo. Jurgis pašoko ir pamatęsateinant Zygfridą su dviem įsilinksminusiais draugais buvo priverstas kuo greičiausiai sprukti už tvoroskampo.Baniutė pradingo; kryžiuočiai dainuodami sėdosi ant arklių, Rimas laikė jiems kilpas. Artėjo vakaras,danguje ėmė mirgėti žvaigždės. Jurgis, nebedrįsdamas grįžti prie tvoros, turėjo kuo greičiausiai leistis įPynaufeldą.Jis ėjo, jausdamasis kaip niekad stiprus, kupinas energijos ir kažkokių neišsakomų, malonių vilčių. Kaipžmogus, ilgai žiūrėjęs į ryškią šviesą ir jos apakintas, akyse jaučia šviesos spindulių švytėjimą, taip jamnuolat regėjosi gražiosios Baniutės paveikslas.Jam prasidėjo naujas gyvenimas. Vakar svajojo tik pats vienas pabėgti, dabar turėjo galvoti apie šįlobį. Nes kokia gi laisvė be jos?Nejučiomis vėl jis pateko į priemiesčio kelią ir sparčiu žingsniu pasileido į vienkiemį. Nors Jurgis irlabai skubėjo, bet buvo jau veik naktis, kai jis galų gale parsirado į Pynaufeldą. Šventasis nerimaudamaslaukė jo tarpuvarty, o namuose žmonės rengėsi vakarieniauti, kaip visada klegėdami, spėliodami, kurgalėjo nuklysti vaikinas, išėjęs pėsčias ir negrįžtąs iki vėlyvo vakaro. Jie nuogąstavo, kad jam ko nebūtųatsitikę.Kai Jurgis pasirodė tarpduryje, šeimininko sūnūs jį pasveikino linksmu juoku, o tėvas ėmė bambėti,kamantinėdamas, kas jam atsitikę, kad laiku neparėjęs.Vaikinas buvo priverstas labai nevykusiai meluoti. Jis nė nemanė prisipažinti, kad buvo mieste, todėlpamelavo, jog paklydo krūmuose už pelkių ir ilgai negalėjo rasti kelio.Gal juo ir ne visai patikėta, bet Ditrichas toliau nebekibo, o jaunieji tik šaipėsi, kai Jurgis sėdo draugevakarieniauti.Netrukus kalba nukrypo į ūkio reikalus, į jaučius ir arklius, ir svečias galėjo nepastebėtas smukti į savokambarėlį, kur jo lūkuriavo Šventasis.Ir jam Jurgis nesiruošė prisipažinti, kur buvo, ką matė ir kokį įspūdį jam padarė mergaitė; tik užsiminė,kad už miesto buvo sutikęs Rimą.– Šventasai, klausyk, – pasakė jam, – jeigu teisybę sakai, kad esi išsiilgęs saviškių ir nori man padėtisugrįžti pas juos, tai nesuvedžiok, surask kokį būdą ir pradėk veikti, nes aš neištversiu, padarysiu kokiąkvailystę ir galvą palydėsiu.Šventasis sunkiai atsiduso.– Kol aš esu vienkiemyje, lengviau pabėgti, – pridūrė Jurgis. – Jeigu kurį vakarą dingčiau kaip šiandien,lauktų ilgai, paskui išsiųstų žmones ieškoti, ar nesudraskė manęs laukiniai žvėrys. Ne taip greitsusizgribtų, kad pabėgom, o mes per tą laiką gerą kelio galą įveiktumėm. Vėliau, kai mus vėl uždaryspilyje, – iš ten nors ir pavyktų pabėgti, bet tuojau kiltų triukšmas ir imtų mus vytis.Šventasis pritarė, tačiau skėsčiojo rankomis.Jis seniai turėjo sumanymą, kurį pats vienas svarstė, nedrįsdamas pasakyti kitiems. Jis pirma norėjoapsižiūrėti ir patikrinti, ar tai įvykdomas dalykas. Pabėgti sausuma buvo beveik neįmanoma, todėlŠventasis mąstė apie didelį luotą, kuriuo naktį būtų galima išplaukti Nogato upe į jūrą ir jos pakrantėmisprasimušti prie lietuvių žemės.Bet jis seniai buvo atpratęs nuo luoto ir irklų ir tik iš kitų žmonių pasakojimų pažinojo čionykštes upes.Tačiau jam atrodė, kad tas vienintelis būdas pabėgti yra paties likimo pakištas, todėl gali pavykti. Jisplaukiojo kaip žuvis, o kaip kiekvienam puslaukiniam žmogui to net mokytis nereikėjo, Jurgis irgi mokaplaukti, tas savaime aišku. Vadinasi, jie visada galėtų išsigelbėti, o pabėgusius vandeniu sunku susekti.Su tokiomis mintimis Šventasis daug kartų vaikščiojo Nogato pakrantėmis, iš anksto stengdamasisnužiūrėti, iš kur galėtų nuvogti gerą luotą, nes kitokio būdo jį įsigyti nebuvo.Bet kol nebuvo tikras, kad jo planas įvykdomas, Jurgiui nė neužsiminė apie tai. Ir šį kartą susilaikė.– Rimą taip pat turime drauge pasiimti, galvok ir apie jį, – pridūrė Jurgis ragindamas Šventąjį irpašnibždom pridūrė: – Ką gali žinoti, gal mums prireiks dar ką nors išsivesti iš čia!Bernas užsidegė.– Mielas kunigaikštėli, net ir vienam sunku pabėgti, – pasakė jis, – dviem dar sunkiau, trims – beveikneįmanoma, o keturių aš nevesiu! – Jis liūdnai nusišypsojo. – Jaunystė – paikystė, – sumurmėjo, –negana savo galvą išnešti, kunigaikštėliui norisi turėti būrį palydovų, kad vokiečiai greičiau užeitų mūsųpėdas ir iš karto visi žūtume!– Jeigu būtumėm trise ar daugiau, lengviau apsigintumėm, – prieštaravo Jurgis.– Jeigu teks gintis, geriau patiems užsinėrti virvę ant kaklo ir pasikarti. Užsinorėjote kariauti! –pasityčiojo Šventasis.Jurgis nutylėjo.– Na, sakysim, Rimas, o kas ketvirtas? – vėl prabilo bernas.Jurgis išraudęs tylėjo.Gudrus senis Jurgio įraudusiame veide išskaitė viską, kas jam buvo reikalinga, suprato, lyg iš ankstožinodamas, ką jis turėjo galvoje.– Nenorite – nesakykite, – tarė jis, – aš ir taip žinau. Rimas susuko jums galvą su ta Gmundos mergaarba jūs kur nors ją pamatėte. Jauniems tik sijonas ir galvoje, o man moteris neverta nė surūdijusioskatiko. Aš pats nenoriu nukentėti dėl jokios moters ir jums nukentėti neleisiu.Jie pažvelgė vienas kitam į akis. Šventasis buvo tikras, jog atspėjo.– Lietuvoje šimtai gražių merginų! – pridūrė jis.Jurgis nesiruošė nei jam prisipažinti, nei leistis į ginčus, todėl nieko neatsakė.– Suk galvą, kad surastum kokį nors būdą pabėgti, – tarė atsigręžęs. – Jeigu tu neišdrįsi, aš vienasryšiuos. Kas bus, tas bus...– Gaila man jūsų, nes pražūsite, – ramiai prabilo Šventasis. – Truputį pakentėkite, o senis ką norssugalvos... Rytoj, – pridūrė jis, – aš einu į pilį.Jis nepaaiškino, kas jį ten traukė. Iš tikrųjų jam rūpėjo iššniukštinėti, kada prasidės didelis žygis įLietuvą, kuris seniai buvo slapta ruošiamas. Jis norėjo iš anksto pranešti apie tai saviškiams, nesŠventasis dabar taip uoliai išdavinėjo kryžiuočius, kaip seniau kad jiems tarnavo; be to, jam atrodė, kadtame sąmyšyje, kuris visuomet kildavo netikėtai paskelbus žygio pradžią, jiems bus lengviau paspruktinepastebėtiems.Prieš tą žygį buvo laukiama svečių – riterių iš Vokietijos ir Anglijos. Slapta jau buvo ruošiamasi juospriimti, o kryžiuočių riteriai džiaugėsi, nes svetimiems žmonėms atvykus visuomet būdavo suteikiamanaujų lengvatų, o kartais ir visai atleidžiama nuo riteriško gyvenimo nuostatų.Tiesa, tuometinis mistras Liuderis reikalaudavo griežčiausiai laikytis nuostatų, bet tais visuotinioužsidegimo momentais jokia valdžia negalėjo susekti, ar visi gyvena pagal tuos nuostatus, kurie buvoneprivalomi svečiams.Šventasis iš patyrimo žinojo, kas dedasi pilyje didžiųjų žygių išvakarėse, kai visus stalus apsėsdavosvetimšaliai, kurie, būsimo mūšio įaudrinti, vyno smarkiai apsvaiginti, susimaišę su ordino riteriais, vėliautraukdavo į mūšį lyg į kokią puotą, kaip bitės iš avilio.Dėl daugybės tarnų ir įvairiomis kalbomis šnekančių patarnautojų sambrūzdžio neįmanoma būdavopalaikyti discipliną, ir pilyje negreit atsistatydavo tvarka.Tokiomis dienomis lengva buvo nepastebėtiems išsmukti iš pilies. Pasigedę pamanytų, kad dingęžmonės išėjo kartu su tais, kurie išžygiavo į karą.Šventasis tuo ir pasikliovė. Jam tik nerimą kėlė kartą nugirstas Silvestro patarimas Bernardui pasiimtivaikiną į būsimąjį žygį. Pilyje tarytum buvo laikoma paslaptyje, kada atvyks svečiai ir kada bus išsirengtaį žygį; tačiau senesni žmonės iš kai kurių ženklų numanė, kad tai atsitiks netrukus.Buvo įsakyta avižas laikyti supiltas į maišus, atskaičiuotas statines su sūdyta mėsa sustatyti atskirai, omedus ir vynas iš anksto buvo supilstytas į kelionės statinaites. Vidurinėje pilyje buvo šveičiami irtvarkomi svečių kambariai. Didysis mistras beveik kasdien susilaukdavo kažkokių pasiuntinių, svetimižmonės atvykdavo su laiškais ir ženklais.Apskritai Šventasis pastebėjo, kad pilyje judėjimas didesnis negu paprastai tokiu metu.Prasimetęs, kad prireikė iš sandėlio kažkokio pakinkto, Šventasis ir atėjo į pilį. Apžiūrėjęs, ką jamreikėjo matyti, jau rengėsi grįžti, tik susitiko Bernardą, nuolat zujusį po pilį ir šniukštinėjusį po visuskampus.Tasai labai nustebo, pamatęs sugrįžusį berną, ir sustabdė jį.– Kaip išdrįsai palikti savo poną? – paklausė Bernardas.– Jis pats mane atsiuntė, – ramiai atsakė bernas rodydamas naujus žąslus.Bernardas pasižiūrėjo ir paniuro.– Kol kas galėjote išsiversti ir su senaisiais, nes greitai jus perkelsiu į pilį. Ar Jurgis sveikesnis irstipresnis? – paklausė Bernardas.– Ar aš žinau? – atsakė bernas. – Kasdien į jį žiūrėdamas nebematau, ar jis keičiasi, ar ne. SenasisDitrichas skundžiasi, kad tas nė kiek negerėja. Koks buvo anksčiau – paniuręs, tylus, nuliūdęs – toks irtebėra. Nieko gero iš jo nebus.Bernardas tai išklausė su panieka.– Matyt, ir tau patiko Pynau vienkiemyje, – tarė pašiepdamas.– Lyg man galėtų būti kur nors geriau arba blogiau, – atsakė bernas, paskui gūžtelėjęs pečiais pridūrė:– Gal tik toks skirtumas, kad kita ranka muša į sprandą.Kryžiuotis paėjęs kelis žingsnius tarė:– Pasakyk savo ponui, kad rengtųsi grįžti į pilį, gana jau laisvai gyventi, nieko gero ten neišmoks.Šventasis tik nusišypsojo.* * *Jis atskubėjo į vienkiemį su bloga naujiena, bet Jurgio nerado. Dabar jis dažniau negu anksčiaupėsčias išeidavo iš namų, ypač vakarais. Bernas nujautė, kur Jurgis vaikščioja, bet tylėjo.Tą dieną Jurgis sugrįžo jau sutemus, pavargęs ir uždusęs, susijaudinęs labiau negu kada nors anksčiau.Jo laukdamas Šventasis gulėjo prie slenksčio. Jis atsikėlė ir pamatęs Jurgį tarė su įprasta pašaipiašypsenėle:– Jus sveikina Bernardas. Ko žmogus nenorėtum sutikti, tai verkiant su tuo susidursi. Taip ir aš. Klausėapie jūsų sveikatą, pasakiau, kad tebesergate, bet tai, rodos, nieko nepadės: netrukus mums reiks grįžti įpilį.Jurgiui akys sužibo.– Šventasai! Daryk ką išmanai, o aš turiu pabėgti, kol toji nelemta valandėlė neatėjo, – sušuko jis.Nusiminęs bernas tyliai atsigulė ant žemės, susirietė, pasidėjo ranką po galva ir giliai atsiduso.– Ar girdėjai? – pakartojo vaikinas.– Kunigaikštėli, – sumurmėjo Šventasis, – girdžiu net ir tai, ko jūs nepasakote, o negi manote, kadpraleisiu negirdomis tai, ką be reikalo taip garsiai rėkiate? Senis Šventasis padarys, ką galės, o jūsmiegokite.Rytojaus dieną berno nebuvo kieme nuo pat ankstaus ryto, jis negrįžo pietums ir nepasirodė ligivakaro. Ėmus temti Jurgis pasileido į miestą. Jis beveik kasdien išsmukdavo ten tokiu laiku, kad sutemusjau stovėtų prie tvoros. Baniutė veik visuomet čia jo laukdavo, kartais ateidavo ir Rimas. Tadaįsimylėjėliai jausdavosi saugesni, nes jis stovėdavo sargyboje prie vartų.Tyliai kalbėdamasis su mergaite Jurgis atvirai buvo išpasakojęs viską, ką žinojo ir galvojo. Abu,vaikiškai pasitikėdami savo jėgomis, nutarė bėgti, ir kuo greičiau, nes Baniutė verkdama skundėsi, kadsvečiai su ja įžūliai elgiasi, o Gmunda nė nesirengia ją ginti; kai ji pasiskundžianti, šeimininkė plūstasi irgrasina bizūnu.Jurgiui ateidavo į galvą įžūliausiosios mintys, kaip išgelbėti mergaitę. Jis labiau rūpinosi mėlynakės,auksaplaukės Baniutės išvadavimu negu savo paties pabėgimu. Jo gyvenime tai buvo pirmoji irgaivališka, beatodairiška aistra. Jis niršdavo ir dūkdavo tik pagalvojęs, jog kas nors gali iš jo paveržti tąlobį...Šventasis vis delsė; Jurgis būtų įmanęs palikti jį vieną ir su ja bei Rimu pabėgti į miškus. O paskui? Jis irpats nežinojo, kas toliau galėtų būti.Tą vakarą sugrįžęs Jurgis nutarė priremti Šventąjį, kad tas žūtbūt paskirtų pabėgimo dieną. Tačiaubernas grįžo labai vėlai, pavargęs, ir vos kunigui ištarus žodį, pridėjo pirštą prie lūpų ir pašnibždompratarė: „Jau greitai..."Daugiau nieko nenorėjo sakyti.Vėl praslinko dvi dienos. Vieną popietę, kai namuose nebuvo nieko, tik senė Ditrichienė ir tarnaitė,staiga į kiemą įjojo Bernardas. Kadangi jis buvo be tarno, o visi šio kiemo žmonės plušėjo laukuose, tainet negalėjo prisišaukti, kad kas arklį palaikytų.Senė Ditrichienė skųsdamasi ir linkčiodama paaiškino, kad visi, kas tik gyvas, laukuose, o jaunasiskryžiuotis ir jo bernas taip pat kažkur vaikščioja.Bernardas susiraukė.Namuose radęs vienas bobas jis net nepanorėjo nulipti nuo arklio ir sėdėdamas balne paliepė senuteipasakyti Jurgiui, kad rytojaus dieną grįžtų į pilį.Paskui Bernardas apsuko arklį ir išjojo.Jurgis, kuris tuo metu sėlino keliu nuo miesto į vienkiemį, iš tolo pažino Bernardą ir pasislėpėkarkluose, nes nenorėjo susitikti su kryžiuočiu. Jo širdis plakė, nujausdama kažką blogo. Jis kuogreičiausiai parskubėjo į vienkiemį. Tik jį užmačiusi, Ditrichienė šūktelėjo ir nedelsdama pasakė, ką buvoliepęs kryžiuotis.– Ponaiti, – tarė ji, – buvo čia atjojęs brolis Bernardas jūsų pasiimti, rytoj kviečia į pilį. Taip, taip! Rytoj!Rytoj! – kartojo ji. – Kaip Dievą ir šventąją patronę Barborą myliu, taip ir pasakė – rytoj, aiškiai girdėjau.Būtinai įsakė jums rytoj joti...Jurgis stovėjo kaip įbestas. Jo širdyje užvirė pyktis. Tas senės uolumas jį suerzino, todėl atsiliepė supašaipa:– Ką? Rytoj? O ar nepasakė, kuriuo laiku?– Ne, tik aiškiai, kad rytoj. Jis buvo kažkodėl susiraukęs ir paniuręs. Tik rytoj, ir kuo greičiau, tuogeriau...– Norite kuo greičiau mumis atsikratyti! – pridūrė Jurgis.Senė patraukė pečiais.– Ką jūs! – pasakė ji. – Nelabai mus apsunkinote. Ką ten! Pastaruoju metu mažai jus ir matydavomeprie namų. Bet ko čia stebėtis? Negreitai vėl turėsite tokią laisvę, pilyje teks gyventi kaip kalėjime...– Taip, žinoma... – sumurmėjo Jurgis.Vadinasi, rytoj, pats sau tarė jis eidamas į kambarėlį... Ten užsidaręs skausmingai ėmė grąžyti rankas...Šventojo dar nebuvo, jis parsivilko labai vėlai. Šiajam dar einant per kiemą bernai juokdamiesi pranešė,kad rytojaus dieną atsisveikinsią su juo. Žinia buvo pasklidusi po vienkiemį, ir senas lietuvis, kai liūdnasįėjo į kambarį, puikiai žinojo, kad buvo Bernardas ir ką jis liepė.Kai tik Jurgis prašneko, Šventasis mostelėjo ranka duodamas suprasti, kad nėra reikalo pasakoti.Nevilties apimtas Jurgis pripuolė prie ir be to susirūpinusio senio.– Sakyk, ką darysime? – sušuko jis.Dėl vaikino įkyrumo senio sieloje pabudo įgimtas lietuviškas užsispyrimas. Jis tyčia tylėjo,krapštydamasis galvą ir ausis.– Josime į pilį, nieko nebus! – sumurmėjo Šventasis. Jurgis atšoko nuo jo, nirtulingai gniauždamaskumščius.– Tu išdavikas!Lietuvis nutylėjo.– Ko tyli? – vėl suriko vaikinas.– Kunigaikštėli, tokio niršulio apimtas vargu girdėsite, nors ir kaip protingai jums kalbėčiau. Pirmanusiraminkite.Sugėdintas vaikinas stengėsi nurimti.– Tai va, mano kunigaikštėli, – pradėjo Šventasis, – mes paklusniai josime į pilį, nes jeigu bėgam rytoj,vadinasi, galvas guldom ant kaladės. Tačiau nebijokite, mes pabėgsime, tikrai pabėgsime tada, kada...Šventasis mirktels ir pasakys: jau metas.Jurgis didžiai nusiminęs nenorėjo iš vienkiemio grįžti į pilį, todėl Šventasis leido jam išlieti pyktį patssau murmėdamas, jog vaikinas greičiausiai pyksta todėl, kad reikia skirtis su mergaite. Guosdamas jįŠventasis sušnibždėjo:– Kunigaikštėli, mes paspruksime iš pilies, kai tik viskas bus paruošta. Gal visi trys, o jeigu reikės, tai irketuriese.Tardamas „keturiese" jis gudriai žvilgtelėjo į jį ir nusišypsojo.Nors Šventasis nieko tikro nežinojo, tačiau numanė, kad Jurgis, pasinaudojęs laisve, sumojosusipažinti su Gmundos mergaite.Kitą dieną Šventasis iš pat ryto paklusniai pabalnojo arklius, suraišiojo daiktus, atsisveikino su tarnais irtik tada pastebėjo, kad vienkiemyje nėra Jurgio. Per patį vidurdienį jis niekur kitur negalėjo eiti, kaip tik įmiestelį.Vaikinas visą naktį galvojo, kaip dar kartą pasimatyti su Baniute, atsisveikinti su ja ir pranešti, kad jisžūtbūt ją pasiims, kai ateis laikas bėgti.Jis suko galvą kone iki aušros – eiti ar ne į Marienburgą, pagaliau brėkštant nebeištvėrė, pasičiuposeną berankovį apsiaustą ir šovė pro vartus. Kai jis jau buvo prie pirmųjų trobesių, mieste dar tikprasidėjo judėjimas, o kalvėse, dirbtuvėse ir krautuvėlėse vos tik atidarinėjo langines. Lengviau buvonepastebėtam prasmukti gatvėmis ir pro turgų, nes pamaldūs žmonės ėjo į ankstyvąsias mišias, negutokiu laiku išsikviesti iš namų Baniutę.Apsiausto sukirpimas ir spalva rodė, kad Jurgis priklauso ordinui, ir tas jam truputį lengvino kelią prieGmundos namų, tačiau buvo labai ankstyvas metas ir namų vartai turėjo būti dar užrakinti.Jo laimei, pamaldi Gmunda eidama į bažnyčią pati juos atidarė, ir Jurgis nepastebėtas prasmuko įkiemą. Čia iš tikrųjų kelios merginos prie šulinio sėmė vandenį ir skalavo skalbinius, tačiau BaniutėsJurgis nematė. Pasislėpęs už alyvų krūmo jis nekantraudamas laukė, ir galop ji atėjo prie šulinio suąsočiu rankoje.Kitos merginos kaip tik buvo grįžusios į namus, ir Jurgis davė jai ženklą prieiti arčiau. Neįprastu laiku jįpamačiusi Baniutė nusigando ir greitai pribėgo.Vargšo kunigo veidas buvo neramus ir susijaudinęs.– Baniute, – sušuko jis, – aš turiu grįžti į pilį šiandien, tučtuojau! Tavęs nepamatęs negaliu tenai eiti.Jis laikė ją pastvėręs už rankos.– Tave uždarys? – paklausė ji.– Bet aš ištrūksiu ir pabėgsiu, būtinai pabėgsiu. Tu būk pasiruošus! Be tavęs neišeisiu, nepaliksiu tavęsjų naguose.Baniutei linksmai sužibo akelės.– Kunige, nepamiršk savo žodžių, – tyliai tarė ji, – ir skubėk! Antraip bus per vėlu, ir tik mano lavonąrasi kur nors patvoryje. Jie nori mane pražudyti, kiekvieną dieną aš turiu gintis jėga ir gudrumu, o galųgale išseks ir viena, ir kita. Kai nebeišgalėsiu apsiginti, tada... aš turiu nuodingų žolių, jos apsaugos manenuo gėdos.Jos klausydamasis Jurgis degte degė pykčiu ir užsimiršęs taip suspaudė mergaitės ranką, lygnorėdamas ją sutrinti, kad Baniutė net pabalo iš skausmo...Tik tada kunigas pastebėjo, kad įskaudino savo numylėtąją, nors jos lūpelės tebesišypsojo. Jis paleidojos ranką ir puolęs prie tylinčios mergaitės apkabino kaklą. Abi jos rankos pakibo jam ant pečių, ir karštijų atodūsiai susiliejo į pirmąjį bučinį...– Nepamiršk! – šnibždėjo mergaitė.– Nepamiršiu! – sakė susijaudinęs kunigas.Atsidūrę viens kito glėbyje jie užmiršo viską pasaulyje, tik staiga išgirdo užpakalyje šnypščiantį įkyrų irpiktą balsą, nustebinusį juos lyg perkūno trenksmas:– Čionai, čionai! Gaudykit! Berną prisiviliojo ta drovioji merga, kuri taip bijo namuose patarnautiriteriams!.. Čiupkite jį ir į pilį!..Baniutė atstūmė kunigą ir šastelėjo į daržą. Jurgis, pajutęs griebiant jį už apsiausto, pasimuistė iš visųjėgų, išsprūdo iš puolančiųjų tarnų rankų ir slėpdamas veidą nubėgo vartų link, kurie, jo laimei, buvoatviri. Bėgdamas jis girdėjo pridurmu besivejančius persekiotojus, plyšojančias moteris ir šūkaujančiustarnus. Jį vis kas nors pastverdavo už apsiausto skverno, bet Jurgis buvo miklus ir stiprus, ištrūkdavo.Išbėgęs į gatvę jis staiga pasuko į šalį ir, kol įsibėgėję persekiotojai susigaudė, šovė į priešingą pusę irpasislėpė už tvoros posūkio. Trys siauros gatvelės rangėsi tarp priemiesčio trobesių. Gatvelių pakraščiaisaugo ievos, laukinės alyvos, vyšnios ir beržai, ką tik išskleidę lapelius. Jurgis nėrė į pirmąją gatvelętikėdamasis išnykti persekiotojams iš akių, kol jie apsižiūrėti nespėjo, kur jis įsmuko.Ponios Gmundos tarnai tebesivijo, bet kunigas, peršokęs per tvorą, pasislėpė darže priglusdamas priežemės. Jis girdėjo, kaip pro jį nubėgo besiveją žmonės, juokdamiesi ir šūkaudami ant jo kaip ant vagies...Vaikinas atsikėlė tik tada, kai nutilo šauksmai, atidžiai apsižvalgė, pasitaisė perplėštą apsiaustą iraplenkdamas priemiestį nuskubėjo į Pynaufeldą.Jis ėjo nei gyvas nei miręs iš susigraužimo ir rūpesčio dėl Baniutės ir savo likimo. Ką dabar jai padarysponia Gmunda? Ko susilauks jis pilyje už įžūlų įsiveržimą, jeigu kas jį pažino ir išdavė?
