Kalno papėdėje tyliai Nemunas teka: per amžius išsirausė ramią vagą, prigludo joje, ir nors pavasarisjam prideda vandens, nors nuo lietaus paplūsta upeliai iš krantų, jis, tėvas, neišeina iš vagos,neužsirūstina ant pievų, neįšoka į gretimus laukus. Jo paviršiuje tik raukšlėjasi bangos, rangosi srovės,plakasi baltos putos, kurios sukasi lyg šokėjos ir tykšta į akmenis; kartais truputį pakyla vanduo – lyggrasindamas, ir tuojau, paklusniai atslūgęs, skuba į jūrą savuoju keliu.Jaunesnės upės siautėja, jis niekad – jis gailestingas kaip tėvas.Apsirangė aplink smiltingą kalnelį, apglėbė jį, suspaudė, lyg būtų pamilęs ir norėtų ginti. Ant jostovėjo sena Lietuvos pasienio pilaitė, bemaž tokia pat sena kaip tėvas Nemunas, kuris ją sergsti.Tačiau dabar, kai vokiečiai braunasi į svetimas žemes, iš mažos pilaitės pasidarė stipri tvirtovė.Lietuviai prisižiūrėjo, kaip vokiečiai stato pilis, ir patys kiek pramoko iš jų. Kitados čia nereikėjo tokiųapkasų ir sienų – pakakdavo pylimo ir statinių tvoros, dabar akmeniniai šarvai per menki prieš geležiniusužpuolikus. Ir kam ten akmenis ritinti ir mūryti, jeigu Dievas davė tokius kietus ir storus kaip uolosnuolaužos medžius.Baisu iš tolo pažvelgti į Pilėnus. Gal ten milžinai privilko tokių sunkių, storų, sulig žmogaus ūgiukaladžių, surištų viena su kita, lyg suaugusių. Lietuvoje dar niekas nebuvo drįsęs ręsti tokio aukštumosienų. Dešimt žmonių, jeigu jie sustotų vienas kitam ant pečių, negalėtų pasiekti jų viršaus. Ir eidamasaplink pilį, jeigu akimis ieškosi vartų, neužtiksi nei lango, nei spragos. Viskas lyg iš vieno gabalo nulieta.Tik pačiam vidury stiebėsi aukštyn didžiulis medinis stulpas, nuo kurio, kai pažvelgi aplinkui, per myliąmatosi pievos, laukai, miškai ir Nemunas, rimtai vingiuojantis, besirangantis, kad žemę apgintų, žmonespagirdytų, luotą perkeltų ir akmenį atridentų.Pilis stovi ant aukštumos, o aukštuma saloje, kuri su žeme susisiekia tik siauru sausumos ruoželiu, okai Nemunas panori, tai ir jį paslepia, apglėbdamas rankomis kaip savąjį kūdikį.Čia pat, pilies priedangoje, kaip grybų iš žemės pridygę numų14, pašiūrių, lūšnų – gyvenama vietataikos metu ir tuštuma per karą, kai gyventojai subėga į Pilėnus. Vienur kitur išaugęs senas gluosnis, nuomiško atklydusi našlaitė pušis. Virš vandenų veši išsikeroję žilvičiai, susipynę tarp savęs kaip žalios kasos,o iš jų vidurio stypso gluosniai, saugodami tuos išdykusius vaikus.Senis gluosnis – tai lyg kareivis, kuris atmena baisius mūšius, tebeturi jų ženklus. Liemuo dar nuojaunystės vėjų sulankstytas, suskeldėjęs nuo žaibų, susproginėjęs nuo sausros, išgraužtas ir sutrūnijęs,perpučiamas. Šaknys, kaip konvulsingai suspausti pirštai, įsikibusios į žemę, o ant jų žievės tartum gyslosišsipūtusios.Viršuje gluosnis neturi galvos, ją nulaužė audra, tik jaunos šakelės žaizdą aptraukė ir pridengė. Išvienos pusės styri apdaužyta šaka lyg ištiesta, išmaldos prašanti ranka, iš kitos – nuogas lyg kaulasstagaras. Kelmas buvo išleidęs atžalas. Šakos, sausuoliai, viršūnė, suskeldėjęs kamienas – visa tai atrodėpasibaisėtinai, tarytum merdinti gyvybė, kuri atsigauna kas metai, tarytum griūvantis medis, kuristebestovi, tarytum išdžiūvęs stuobrys, kuris tebegyvena ir naktimis gąsdina žmones ir žvėrelius.14 Galimas daiktas, kad autorius šią žodžio lytį bus paėmęs iš žemaičių tarmės; bendrinėje lietuvių kalboje – namas (red.).O čia, Pilėnuose, tokie medžiai iš sausumos pusės buvo slėnyje išsirikiavę lyg kareiviai sargyboje! Ištolo atrodė, tarsi milžinai būtų išėję pilies ginti... Nors ir paverčia kurį vėjas ant šono, nors ir matosigeltoni jo viduriai, bet ir tas, prigludęs prie žemės, ima leisti naujas vyteles.Buvo lyg rudens, lyg žiemos rytas; pilkas dangus, žvarbus vėjas, aplinkui tarsi viskas būtų išmirę, tyla, irnė gyvos dvasios.Net pirkiose ir kluonuose nieko gyvo nesimatė.Vienas iš kraštinių gluosnių, proprosenelis su ligi pusės įskeltu liemeniu, išsikėtojęs, iš tolo atrodėlabiau už kitus svyruojantis. Prie jo atsikišusių šaknų plevėsavo tartum kažkokia skara – lyg žvėris tūnotų,lyg žmogus būtų prisiglaudęs.Iš žeminės miško pakraštyje išėjusi moteris pamatė kažką judant prie medžio liemens, pasižiūrėjo,pakratė galvą ir vėl smuko į namus.Netrukus iš ten išėjo žmogus, apsisupęs išverstais kailiniais, ir pradėjo atidžiai žiūrėti; paskui pasiėmėprie durų stovinčią titnago skeveldrų prikalinėtą lazdą ir lėtu žingsniu, atsargiai pasuko gluosnio link.Kaskart geriau buvo galima įžiūrėti drevėje sėdintį mažą, storą žmogų, apsivilkusį paprasta rudine, suilgaause kepure ant galvos, su maišu už nugaros ir ryšulėliu prie juostos. Iš po ant kaktos užsmauktogobtuvo žvelgė apvalus veidas, įdegęs, senas ir negražus, beveik virš jo styrojo gunktelėję pečiai, ožemiau, prie liemens storos, beformės kaladės – buvo susivijusios žmogaus rankos ir skudurais bei odaapmuturiuotos kojos.Ties kojomis gulėjo stora lazda, o prie jos – pilkas maišas.Ilsėdamasis po gluosniu ir šaudydamas akimis į visas puses jis pamatė moterį, kuri jį pirmojipastebėjo, ir žmogų, dabar artėjantį prie jo. Dėl to jis nė kiek neišsigando.Jis susigūžęs prisiglaudė prie gluosnio lyg prie motinos. Susivyniojęs į kamuolį pirštus susikišoužantin, galvą įtraukė į pečius ir abejingai žiūrėjo į ateinantįjį.Šeimininkui iš paskos stryktelėjo per slenkstį rudas pasišiaušęs šuo. Jisai sustojo, įkvėpė oro ir ėmėloti, paskui urzgdamas pasipurtė ir kas kartą vis greičiau ėmė bėgti paskui šeimininką, tartum jam būtųreikėję tučtuojau jį ginti.Bet kuo toliau, tuo labiau šiaušėsi jo kailis, akys išsprogo, pro iššieptus nasrus pasirodė dantys.Šeimininkas pasižiurėjo į šunį ir stipriau suspaudė lazdą, nes šunys nujaučia priešą.Bet argi čia priešas? Jis buvo panašus į lietuvį, ir nors besiartinantis žmogus jam atrodė nepalankus,negalvojo saugotis, nesitaisė nei kibti prie jo, nei gintis.Už kelių žingsnių nuo gluosnio šeimininkas ir šuo sustojo. Šeimininkas atsirėmė lazdos, šuo atsitūpė,iškėlė galvą ir sustugo.Tai buvo blogas ženklas.Ant žemės sėdįs žmogus pasijudino, ištraukė aikštėn rankas, ištiesė kojas ir atsistojo. Žmogus buvostoras, mažas, nevalyvas, stiprus, bet nebaisus.– Kas esi? Ką čia veiki? – paklausė pilėnietis. Keleivis iš pradžių geraširdiškai nusijuokė.– Juk matote, kam dar klausiate? – linksmai atsakė jis. – Esu vargšas žynys; taip jau atsitiko, kad ir tokiekaip aš pavirto skurdžiais, pavargėliais ir bastosi... Vokiečiai daug mūsų žemės ir žmonių sugrobė.Vaidiloms ir žyniams nėra kas veikia, nors mirk badu. Kur dar užsiliko šventas ąžuolas, ten mūsiškiai kaipskruzdės susispietė aplink jį ir nebepragyvena iš aukų. Tegul Perkūnas greičiau nutrenkia tuos, kurie musengia!Girdėdamas tą balsą šuo nesiliovė kaukti, kaimietis net buvo priverstas atsigręžti į jį ir piktaipagrūmoti, kad nutiltų.Jis pats nežinojo, ką žyniui atsakyti.Iš tiesų ir seniau tokių samdomų burtininkų, kerėtojų ir dvasininkų pakankamai bastydavosi popasaulį, nuo namo prie namo, nuo sodybos prie sodybos. Jie būdavo vaišingai priimami, nes visuometatsirasdavo jiems ką palaiminti, apvalyti, ką nors išspręsti ar patarti. Dabar tokių klajūnų pasitaikydavodaugiau, nes nebeliko daugelio šventų ąžuolų ir šventų vietų; tais išblaškytais klajūnais ir pirkioje nebetaip džiaugiasi, mat jie eina vienas po kito.– O iš kur esate? – pamąstęs paklausė kaimietis.– Geriau klauskite, kur mano nebūta, – atsakė žynys. – Dažniausiai palei Nemuną bastausi, nes čiamano gimtoji žemė; esu buvęs ir Pilėnuose, bet jau seniai... Kiek čia santuokų palaiminta ir apdainuota!– Hm! Žynys! – sumurmėjo kaimietis. – Galimas daiktas, jeigu sakote, bet nematau jus vilkint žyniorūbais, neturite juostos nei...– Nesistebėkite! – gyvai atsakė žynys atsargiai slinkdamas prie jo. – Prie sienos mane vokiečiaiapiplėšė ir būtų pakorę, jeigu nebūčiau leidęsis apkrikštijamas. Įmetė mane vandenin, taip ir likau gyvas.– Ir pasprukai iš vokiečių rankų?! – sušuko pilėnietis. – Tai stebuklas! Jie nepaleidžia nieko – nei senų,nei jaunų, visus mus nori isgalabyti. O dar pažinę, kad žynys...Nepasitikėdamas juo pilėnietis pakraipė galvą.– Aš ne jiems turiu būti dėkingas už gyvybę, – pradėjo pakeleivis, – jie nebūtų manes gyvo palaikę, betmane apgynė visaagalis Perkūnas. Kai įmetė į vandenį ir aš praadėjau grimzti dugnan, jie užgirdotrenksmą ir pabūgę užpuolimo spruko tolyn, o aš priplaukiau krantą.Šuo tebeurzgė.Žynys, pasiėmęs nuo žemės lazdą, maišą ir ryšulėlius, priėjo prie kaimiečio tikrai tikėdamasisvaišingumo, kurio net neprašė.Abu pasuko pirkios link.– Pasėdėsiu pas jus, kol sušilsiu, – pasakė žynys. – Dantimis kalenau, kai mane suradote. Kažkodėlanksti žiema ateina. Prireikus mokėsiu dainą padainuoti, o ir paburti sugebėsiu iš alaus, vandens arvaško, kaip kas panorės. Ligas išvarau, gyvulius pagydau.Kaimietis nieko neatsakė, bet ir nevarė šalin pakeleivio, siūlančio savo patarnavimus. Pamažu jiedūlino prie namų ir drėbtinių pirkelių, iš kurių kartais kyštelėdavo galvos, išeidavo žmonės, iššokdavošunys, o paskui juos išbėgdavo basi ir pusnuogiai vaikai.Prieš valandėlę tuščia vietovė pagyvėjo. Visi susidomėjo nepažįstamu žmogum, nors jis ir buvo savas,lietuvis.Juk čia pat buvo siena, prie kurios grėsmingai telkėsi vokiečiai; kiekvienas norėjo sužinoti, ar klajūnasneatnešė žinių apie kokį nors užpuolimą, užgrobimą arba šiaip neramumus.Juk tokie žmonės, kurie vaikščioja, daug žino.Tie, kurie pamatė pakeleivį sukant į Gailiaus molinę pirkelę, taip pat patraukė ten.Lietuvoje dabar jau nebe tie laimingi laikai, kokie buvo prieš šimtmečius!Tiesa, visuomet Lietuvą puldavo kokie nors priešai, bet jie neprasigaudavo į krašto gilumą, ir buvopalaimingų apylinkių už girių ir pelkių, kur priešas niekad neįkėlė kojos. Nuo neatmenamų laikų čiažmonės gyveno kaip lizde, beveik nieko nežinodami apie kitokį pasaulį; čia augo ir dievų ąžuolai, iršventosios giraitės, čia tekėjo gaivinantieji ir gydantieji vandens, čia viešpatavo taika, giraitėse ir pievoseskambėjo lietuvaičių dainos ir prie prijuostėlių pritaisyti varpeliai, kurie neleisdavo joms pasislėpti.Daug kas pasikeitė nuo to laiko, kai geležimi apsikaustę kryžiuočių būriai apgulė sieną ir pradėjopuldinėti, naikinti ir siaubti brolius prūsus, Žemaitiją ir Aukštaitiją.Nebebuvo ramybės tankiausioje girioje, nustota gerbti švenčiausias vietas: liepsnojo romuvos, virtobaubliai15, buvo žudomi ir varomi į nelaisvę žmonės. Reikėjo be paliovos stovėti sargyboje ir klausytisištempus ausis, o užgirdus įtartiną garsą bėgti arba telktis židiniams ginti.Todėl pasienio apskritys pamažu tuštėjo, daugelis žmonių kėlėsi į girias ir pelkes, ir tik budrūsapsiginklavę kunigai laikėsi pilyse, iki paskutiniosios gindami tėvų kapus ir senelių žemę.15 Baublys – dievams paskirtas medis (aut.).Priešui spaudžiant pamažu viskas pasikeitė, ir senoji miškų laisvė turėjo būti paaukota, nes karuireikėjo vadų ir paklusnumo. Liūdnos tapo žmonių gyvenamos vietovės.Tie žmonės, kurie anksčiau nieko nežinojo ir nenorėjo žinoti apie svetimuosius ir kaimynus, dabar tikausis pastatydavo, pasigirdus menkiausiam šlamesiui iš vakarų.Apiplyšusio, niekam nepažįstamo žynio pasirodymas kaime kėlė begalinį susidomėjimą. Juk jis galėjoatnešti kokią nors naujieną.Kai tik jis su Gailium įėjo į skurdų, pusiau žemėn susmegusį numą, kurio viduryje ant akmenų degėniekad negęstąs židinys, o aplink gulėjo įvairaus didumo akmenų nuolaužos atsisėsti, kaimynai įkandinjo ėmė spraustis pro duris.Numo vidus buvo toks pat vargingas kaip ir išorė, panaši į didelį kurmio išraustą kauburį. Dūmai, kurietik vargais negalais skverbėsi laukan pro aukštinį virš židinio, draikėsi tarp stogo ir sienų kaip melsvaipilkos sruogos.Toje pačioje troboje gyveno žmonės ir naminiai gyvuliai, kurie tarytum priklausė prie šeimos. Pačiamgale stovėjo karvutė su veršeliu, pora liesų jaučių, du maži kresni arkliukai, apžėlę pašiurpusiais,žieminiais plaukais. Netoliese ant žemės gulėjo rudos ir juodos avys, šalia jų ramiai kapstėsi nebaikščiosvištos ir žąsys. Visi jie – žmonės ir gyvulėliai – buvo įpratę į draugę, gyveno santarvėje, nusileisdavo vienikitiems, o smarkiau žiemai paspaudus šildėsi glaustydamiesi vienas prie kito.Basi ir pusnuogiai vaikai kartu su ėriukais žįsdavo avelių pieną.Šeimininko ir šeimininkės balsą jaučiai taip pat suprasdavo kaip ir vaikai. Šuo lygiai visus saugojo,gindamas mažiukus nuo žvėrelių ir žvėrelius nuo įžūlių berniokų.Vienoje pusėje ant aklinai samanomis užkamšytų sienų kabojo dideli ūkio įnagiai, kiti stovėjo antlentynų, o brangesni buvo užrakinti aruoduose ir kubiluose, stovinčiuose kampe.Aukštai palubėje džiūvo įvairios žolės galvijams, žolės nuo ligų, nuo apkerėjimo ir negerų akių.Nedidelis stalas ir suolai, kuriuos dažniausiai atstodavo akmenys, čia buvo padirbti iš storo, truputįaptašyto medžio. Už mažų pravirų durelių matėsi žemesnė kamara, o joje – žagrės, išardyti vežimai, rataiir ratlankiai...Pakeleivis atsisėdo ant akmenų netoli ugnies, atsirišo pasmakrėje kepurės galus ir šildėsi sušalusiasrankas, ištiesęs jas į nedidelę ugnį.Tai pamačiusi mergaitė, kuri smalsiai žiūrėjo į atvykėlį, į tą ugniakuro pusę, kur jis sėdėjo, pametė kieksausų šakų, kad būtų šilčiau.Gailius nuėjo į namo galą, pasėmė iš statinės puoduką alaus ir liepė dukrelei jį sušildyti.Visi tylėjo, nedrįsdami užkalbinti sušalusio keleivio, kuris apstulbusiomis akimis žiūrėjo į ugnį ir mąstė,mąstė, lyg jam kas sielą būtų slėgęs.Kai alus apšilo, Gailius, paduodamas jį pakeleiviui, tylomis paklausė:– Ar nieko negirdėti apie tuos prakeiktus vokiečius?– O kada apie juos negirdėti? – murmtelėjo žynys. – Argi jie nusėdės ramiai nors vieną dieną? Jie kaipavilyje be paliovos bruzda, ūžia... Žmonės daug kalba... Ateina žiema, užšals pelkės – ir vėl prasidės...Gailius atsiduso.– Ai, kad ne mūsų pilis ir ne valdovė, kuri nori ir privalo ją ginti, – pasakė jis, – ir mus čia laiko priesavęs, žmogus seniai būtum išėjęs į girią...Pakeleivis sukluso.– Ką, – tarė jis, – tai jūs neturite kunigo?– Turime ir neturime, – kalbėjo Gailius, – senasis kunigienės tėvas jau seniai iš patalo nebesikelia... Josvyras mirė nuo žaizdų, sūnų dar mažą pagrobė vokiečiai ir veikiausiai nužudė; ji viena čia valdo, betatstoja ir vyrą, ir vadą... Kas kitas čia prie sienos ištvertų? Ar būtų sumojęs tokią tvirtovę pastatyti kaip ji?– Stebuklas, ne moteris, – sumurmėjo pakeleivis.– Kol vyras buvo gyvas, ji nebuvo tokia, tikrai žinau, – pridūrė kitas kaimietis. – Tik vokiečiamspagrobus jos vienturtį vaiką – mažą sūnelį – ir nužudžius vyrą, iš keršto ji pasidarė kareiviu... Žmonėsmena, kai ji tiktai dainas dainuodavo, grakščiai vaikščiodavo ir vaikutį puošdama gėlelėmis supdavo antrankų. Kai valdovo ir vyro, taip pat kūdikio neteko, iš karto liovėsi būti moterimi ir tapo baisi, lyg kokiadievaitė iš dangaus nužengusi...– Stebuklų stebuklas, – atsakė pakeleivis. – Aš esu girdėjęs apie tai seniai, bet kad kryžiuočiai, pagrobęvaiką, būtų jį nužudę, to nežinau, jie daug tokių berniukų augina pilyse, kad paskui juos prieš savuosiusgalėtų siųsti.Gailius netikėdamas pakraipė galvą.– Tai tik paskalos, – pasakė jis. – Ar mes nematėm, kaip jie kariauja? Jie nieko gyvo nepalieka... Jaunasmergaites palaiko stovykloje kelias dienas ir nugalabija, vaikams galvutes sutrupina į krosnį, seniusarkliais mirtinai sutrypia... Net pakrikštyti nenori ir juokiasi iš tų, kurie prašo pasigailėti...– Kai dėl pagyvenusių žmonių, teisybė, pats žinau ir esu matęs juos žudant, – kalbėjo pakeleivis, –kitaip nebūna, bet mažus berniukus kartais paima ir nors tvartuose, o vis dėlto augina.– Jeigu sūnus būtų gyvas, mūsų kunigienė Rėda žinotų apie tai. O ji keršija už jo mirtį... – įterpė vienasžmogus prie durų.Pakeleivis purtė galvą.– Motina turėtų geriausiai žinoti apie vaiką, o jeigu ir nežinotų, tai nujaustų, bet aš vis tik varau savo,kad esu girdėjęs, ir ne kartą, žmones pasakojant, jog berniukas nenugalabytas. Vienas senelių jopasigailėjęs, pasiėmęs globoti ir padaręs iš jo vokietį...Gailius suvirpėjo ir iškėlė rankas...– Perkūne, galingasai dieve! – susijaudinęs sušuko jis. – Bausk juos griausmais ir ugnimi! Jie net tikrąsūnų įmanytų siųsti pries motiną! Tegul nugarma skradžiai žemės!Pakeleivį nukrėtė drebulys, lūpos jam sulipo. Jis nutilo...Tarpduryje, žmonių krūvoje, visą laiką tylėdamas stovėjo žmogus, nuo kurio susirinkusieji pasitraukėpadarydami jam kiek daugiau vietos ir tuo parodydami pagarbą.Jo rūbai buvo truputį kitokie: jis vilkėjo trumpais kailinėliais su odiniu diržu, avėjo gelumbės kelnes irkailiu muštą odinį apavą, dėvėjo smailą, lapės kailiu apvedžiotą gobtuvą, rankose turėjo geležinį kirvelį...Nebejaunas, apskrito veido, su atsikišusiais skruostikauliais, blyškių, bet guvių akių, jis buvo panašus ir įkarį, ir į dvariškį.Jis atsidėjęs klausėsi pakeleivio pasakojimų apie našlės sūnų, o kai tas baigė ir visi nutilo, prisiartinonuo slenksčio ir atsisėdo greta atvykėlio.Jie pažvelgė vienas kitam į akis. Pakeleivis jį pasveikino, paskui įsmeigė akis į ugnį ir nutaisė abejingąveidą, bet kartais vogčiomis dirstelėdavo į kaimyną.– Ar seniai girdėjote šią pasaką apie mūsų vaikutį? – kreipėsi į jį kaimynas.– O! Aš ją girdžiu ne nuo šiandien ir ne nuo vakar, – abejingai tarė pakeleivis. – Ir nuostabiausia, kadman ją pasakojo ne vienoje vietoje ir kad ji be atlydos kartojama šitiek metų...– Nuostabu! – sumurmėjo klausiantysis ir valandėlę patylėjo. – Hm! – pridūrė jis, – šit ką aš jumspasakysiu. Mūsų Rėda ir senas jos tėvas, luošasis Valgutis, mėgsta žmones, kurie moka pasakoti senaspasakas ir dainuoti senas dainas... Jums reiktų užsukti į pilį... Ten duos geriau valgyti ir gerti, nes šievargšai žmonės menkai teišgali. Tikrai pavaišins ir apdovanos, nes Rėda dosni. Verta jai pakartoti, kąžinote...Išgirdęs šiuos žodžius, senas pakeleivis nejučiomis sujudėjo, ir iš to lengvai buvo galima numanyti,kad jis net suvirpo iš džiaugsmo, net akys jam sužibo; tačiau jis greitai nutaisė nuolankų ir varganą veidą.– Ai, varge mano! – atsiliepė jis. – Kur ten aš, nuskaręs vargšas, vaikščiosiu pas kunigus, prieš kuriuosreikia kniūpsčiam gulėti; nei aš, nei mano rūbai netinka... Bijau.Dvariškis stipria ranka sudavė jam per kelį ir nusijuokė.– Juk tavęs ten nepakars ir galvos nenukirs. Nesi vokietis ir juo nedvoki... Štai jeigu Rėda pajustų taveesant išdaviką ar vokiečių šnipą, patarčiau kuo greičiau kulnus nešti... Tai jos įsakymu du geležimiapsišarvavę kryžiuočių riteriai buvo įmesti į laužą ir gyvi sudeginti, bet vargšui burtininkui čia niekad nėplaukas nuo galvos nėra nukritęs...Nežiūrint tokio nuraminimo, keleivis balo ir virpėjo – gal nuo šalčio. Jis lyg ir juokėsi, bet nelinksmosbuvo jo akys. Į pilį kviečiąs žmogus kumštelėjo jį alkūne.– Na, – tarė jis, – apsigalvokite; jei sutinkate, aš jus nuvesiu.Pakeleivis dar svyravo. Tačiau po valandėlės, sukaupęs drąsą, dejuodamas atsistojo.– Ką gi, – tarė, – eisiu, jeigu liepiate...Atsistojo ir dvariškis.– Ką? Pas Rėdą? – paklausė Gailius.– Taip, – tarė dvariškis, – nebeišmanome, kaip pilėniečius belinksminti. Merginos, bobos, ir mes visinet po dešimt kartų išpasakojome viską, ką mokėjome.Žynys rūpestingai susirinko ryšulėlius ir maišelius, prie slenksčio stovintieji žmonės prasiskyrė. Jis išėjo.Siauras takelis nuo kranto ėjo į pilį per tą sąsmaukėlę, kuri pilies kalvą jungė su žeme... Tačiaunesimatė, kur buvo galima nueiti tuo takeliu. Perėjus užtvankėlę, tas vienas takelis lyg koks tinklasšakojosi į visas puses per akmenis, samanas ir skurdžią išblukusią žolę...Niekur palei kalną nesimatė didesnio kelio, nesimatė vartų, pro kuriuos būtų galima patekti į pilį.Dvariškis nežiūrėdamas takelių ėjo tiesiai į pylimą, kuris žiūrint iš pakalnės buvo užstojęs dalį didžiuliųmedinių sienų.Pakeleivis skubėjo paskui jį ir vogčia įdėmiai žvalgėsi. Taip jie priėjo prie pat aukšto ir stataus pylimo išžemių, kur tarpais kyšojo didžiuliai netašyti akmenys. Jos su poliais bei lentomis, kurios vietomis matėsiiš po smėlio, sulaikė žemės byrėjimą. Dabar jie ėjo taku palei pylimą. Dvariškis, kuris buvo pralenkęsžynį, sustojo, palaukė jo, čiupo už pečių, pastūmė, ir tasai staiga atsidūrė tamsoje... Kažkokiu stebuklupylimas atsivėrė priešais juos, ir jie sustojo drėgname ir siaurame požemyje, kur nieko negalima buvoįžiūrėti. Vadovas, nepaleisdamas burtininko, stūmė jį tolyn.– Drąsiau, – tarė jis, – atkišk rankas, grabaliokis už sienų, neparkrisi.Tamsus urvas pasisuko į kairę, paskui į dešinę; žynys jautė, kad eina žemyn, paskui pakopė truputį įkalną. Priekyje pasirodė dulsvos švieselės, lyg keli šviesūs siūlai būtų kabėję nakties fone. Tai buvo plyšiainesandariai sukaltose duryse. Žyniui pasidarė lengviau, kai jis delnais atsirėmė į jas, tik nemokėjoatidaryti, ir pagaliau draugas išvedė jį į dienos šviesą. Jie stovėjo siaurame kelyje, už kurio čia pat matėsikita eilė apkasų, o už jų – tankių, aštrių baslių tvora. Už tvorų aukštyn stiepėsi pilies sienos. Tuo keliu jievėl ėjo ligi kitų vartų, kurie buvo užritinti didžiuliais lauko akmenimis. Per juos net vartų nesimatė. Kai tikjie perėjo šias akmenų sangrūdas, žygio draugas pasibeldė, ir siauros durelės atsidarė.Pirmasis įėjo palydovas, vesdamas burtininką už rankos, nes sargyba čia būtų nepraleidusi svetimožmogaus, be to, ir šunų būrys, pajutęs svetimą, būtų puolęs jį draskyti. Vėl tamsiu požeminiu urvu jieįėjo į vidurinį kiemą.Žynys jau iš arti galėjo įsižiūrėti į tą lyg ne žmogaus rankomis statytą trobesį. Jis buvo kelių aukštų, netjo viršaus nesimatė dėl aukštumo. Sienos buvo lygios ir kietos, atrodė, kad jokia žmogaus galybė jųneįveiktų. Nustebęs žynys žiūrėjo į jas su baiminga pagarba.Viršuje vienodais tarpais matėsi tamsios siauros išpjovos, turbūt langai. Ant kai kur išsikišusių sijųkabojo storos kaip žmogaus ranka virvės ir iš karklų susukti lynai.Į dešinę ir į kairę už tvirtovės plytėjo erdvus kiemas, panašus į gilų dubenį. Čia buvo pilna žmonių, nesjie buvo pašaukti valgio pasiimti ir spietėsi aplink geldeles, medinius indus ir didžiulius mediniuspuodus, iš kurių veržėsi garai.Niekas negalėtų net pamanyti, kad šioje tylioje tvirtovėje būtų tokia stipri įgula. O žmonės, kaippastebėjo žynys, buvo jauni, rinktiniai, stiprūs ir užsigrūdinę...Dešimtininkai vaikščiojo tarp jų ir darė tvarką, bet tėviškai, švelniai, nusišypsodami ir paglostydami,pajuokaudami ir padainuodami.Pakeleivis gal būtų stabtelėjęs geriau pasižvalgyti po pilį, bet dvariškis neleido jam stovėti, nusitempėpaskui save.Ilgas, žemas trobesys, suręstas iš pušinių rąstų, stovėjo prie pat pylimo, stogas buvo dengtasskiedromis, ir pro jų plyšius ir dūmtraukius virto dūmai...Prie trobesio kertės sukaliojosi moterys su baltais nuometais ir merginos palaidom kasom...Tarpduryje įsisprendusi stovėjo raudona, nutukusi ir jau nebejauna moteris, visa apsikarsčiusi gintarokaroliais.Ji atidžiai žiūrėjo į žynį.– Motin, – prašneko į ją dvariškis, – štai alkanas burtininkas, kurį aš kelyje pastvėriau mūsų valdovei.Duokite jam pavalgyti, duokite atsigerti, kad jo liežuvis atsirištų dainoms ir pasakoms.Šeimininkė įleido juos vidun ir parodė į dešinę.Didžiuliame kambaryje, kaip ir visur, vidury aslos žėrėjo ugniakuras, aplink stovėjo lygūs, gražūsakmenys, kurie atstojo suolą. Žynys, pažvelgęs vidun, stabtelėjo prie slenksčio. Ten sėdėjo žmonės, kuriųišvaizda buvo ypatinga. Gale ilsėjosi senas vaidila su ilga barzda, net ligi pažastų susijuosęs apeiginejuosta, apsivilkęs ilgais rūbais, apsiuvinėtais ožkų kailiais. Greta jo sėdėjo plačiapetis, kumptelėjęs prūsassu lazdomis už juostos, apsiginklavęs ir taip apžėlęs, kad vos tesimatė jo nosies galas ir žibančios akys.Nuo kojų ligi galvos jis buvo apsisiautęs kailiniais, sudurstytais iš įvairių žvėrelių kailiukų.Du kailiniuoti seniai su ąžuolo vainikais ant galvų buvo panašūs į dvasininkus. Jie visą laiką žiūrėjo įugnį – nejudėdami, nieko nesiklausydami ir nematydami.Skyrium nuo visų prie akmenų gulėjo žmogus už nugaros surištomis rankomis. Iš karto nebuvo galimasuprasti, kas jis – belaisvis ar nusikaltėlis. Iš atsikišusiais kaulais veido, aptraukto geltona oda, jis buvopanašus į numirėlį gyvųjų tarpe...Be šių žmonių, dar zujo keli berniokai ir šmižinėjo kelios mergaitės, atnešdami ir išnešdami dubenėliusir puodukus, o apkūnioji moteris, dažnai pasirodydama tarpduryje, juos prižiūrėjo.Viduje smarkiai klegėjo žmonės, buvo tvanku ir pilna dūmų, sklido įvairių valgių ir kitokie keisti kvapai:kvepėjo kadagiais, kažkokiomis žolėmis ir skrudinamais riebalais. Iš tamsių kampų kartais lyg paukštispurptelėdavo dainelė ir vėl nusigandusi sprukdavo į kampą.Nepažįstamas žmogus tuojau patraukė visų akis. Kai kurie ėjo artyn jo apžiūrėti, kiti iš tolo šūkavo,klausinėdami dvariškį, iš kur jis paėmęs tą žmogų.Truputį sumišęs žynys atsisėdo ant pirmojo atliekamo akmens; kadangi mergaitė tuojau jam padavėdubenėlį su maistu, tai jis pradėjo godžiai valgyti, palikęs draugui atsakinėti į klausimus.Gal jam ne tiek rūpėjo numalšinti alkį, kiek geriau apgalvoti, kaip čia elgtis...Kartą žyniu pasivadinęs, turėjo ir toliau juo dėtis, juoba kad vaidila žiūrėjo į jį, galėjo tučtuojau pradėtikamantinėti. Juk jie abu vieno amato žmonės.Jis buvo apibertas klausimais iš visų pusių. Valgant sunku buvo plačiau atsakinėti, todėl žynysgelbėjosi burbtelėdamas kokį žodį.Bet kažkodėl jam nesisekė. Pasakojo ten ir šen buvęs, tą ir šį matęs, bet kiti jam priešgyniavo, nesatsirado žmonių, taip pat buvusių tose pačiose vietose. Žynio kaktą išpylė prakaitas, jis turėjo gintis irmeluoti.Sunku jam buvo, bet laiku susigriebė, suradęs gerą būdą atsikirsti: pradėjo tyčiotis iš tų, kurie jampriešgyniavo, keli nudžiugę žmonės ėmė šypsotis, o kadangi prieš tai čia buvo nelinksma, tai visi žyniuidėkingi buvo, jog šiek tiek prajuokinęs.– Ko čia stebėtis! – pasakė jis priešgyniaujantiems, – jūs buvote ten, o matėte kitką. Žinote, kiekžmonių, tiek akių... Kartą man pasitaikė vilką matyti, o mano brolis jį avinu palaikė! – Tai sakydamasžynys nusišluostė lūpas, pastūmė dubenį ir užbaigė kalbą lietuvišku priežodžiu: – Nustipo lokys, slėpkitedūdas.Kažkas vėl jam uždavė sudėtingą klausimą, žynys patraukė pečiais ir atsakė kita patarle:– Neverta pelus kulti – iš to ne grūdai, o tik dulkės.Taip apsigynęs nuo puolėjų, žynys vėl įniko į dubenėlį. Jau niekas jo nebekliudė...Kai kurie pakilo eiti laukan, kiti susėdo ir sugulė aplink ugnį ilsėtis. Burtininkas apsimetė, kad jam irginorisi miego, ir snauduliu apsigynė nuo kalbų.Taip praėjo gera dienos dalis, ir pakeleivis kaip reikiant pailsėjo. Jį atvedęs dvariškis išėjo ir pasirodėtik vakare.– Dabar metas, – sušnibždėjo jis eidamas artyn burtininko, – Rėda jau žino, kad atvedžiau tokį žmogų,kuris moka dainas dainuoti ir porinti apie senus laikus. Eikite paskui mane...Žynys, kiek apsitvarkęs rūbus ir maišelius sustūmęs į kertę, tylėdamas nukiūtino paskui vadovą.Kitame trobesio gale, ant akmeninių pamatų, stovėjo kunigų namai. Jie tik tiek tesiskyrė nuo kitų, kadbuvo suręsti iš stipresnių, lygiai nutašytų sienojų, geriau apkamšyti samanomis, sandaresnės lubosgeriau saugojo nuo šalčio ir darganų.Kai jie peržengė slenkstį, čia jau buvo prasidėjusios įprastos vakarotuvės. Kambario viduryje,ugniakure, skaisčiai liepsnojo dervingos pliauskos. Aplinkui verpė ir dainavo baltai apsirėdžiusiosmergaitės.Gale menės stovėjo rūsti ir suniukusi kaip naktis moteris, nelabai aukšto ūgio, bet stipri ir daili. Nors jidėvėjo moteriškais drabužiais ir ant vešlių plaukų turėjo našlės gedulo šydą, tačiau iš stoto, veido irjudesių buvo panašesnė į vyrą.Jos juosmuo buvo suveržtas vyrišku diržu, lyg kardui pasikabinti.Ji stovėjo akis įbedusi į ugnį, klausydamasi dainų, lyg kokia suakmenėjusi statula. Žmonės, kurie buvomenėje ir stoviniavo nuošaly, nedrįso pažvelgti į ją. Jeigu kuris ir pakeldavo akis, tai nusigandęs tuojaupat nuleisdavo.Toliau, už jos, kur židinio šviesa jau blausesnė buvo, kažkas judėjo ant aukšto gulto. Iš juodų kailiųkartais pakildavo pailgas, blyškus veidas, kuriame plačiai prasivėrusios lūpos atrodė lyg juoda dėmė. Jisčia pasikeldavo, čia vėl išnykdavo tartum šmėkla.Tai buvo iškaršęs Valgutis, Rėdos tėvas, kuris, kaip pasakojo žmonės, kartais dar pagyvėdavo,dainuodavo, pranašaudavo, šiek tiek pakėblindavo, atgaudavo jėgas kokią valandą ir paskui vėl ištisusmėnesius snausdavo ir tylėdavo.Mergaitės niūniavo seną dainą:Vaikščiojo tėtušispo margą dvarą,aukso rakteliais skambindamas,savo sūnyčius jau keldamas:„Ai, kelkit, kelkit,sūnyčiai mano!Jau mūsų dvarąvaiskas apstojoir mūsų sesytes išvajavojo."Vėlai išjosim,pirma pristosim,ir tą vaikelįmes išvajavosim,ir mūsų sesytesvaiske pažinsim:Ant jų galvelėsgelsvos kaselės,ir ant kaseliųžali kaspinėliai,ir ant kaspinųjuods vainikėlis,ir ant vainikoaukso kvietkelis.„Sesytės mūsų,jaunosios mūsų,o kur jūs gavotaukso kvietkelį?"„Didžiajam karetarp mūsų brolelių,o čion mes gavomaukso kvietkelį."Daina pasibaigė. Kunigienė tebestovėjo, tarytum klausėsi. Merginoms tai buvo ženklas, kad reikiatoliau dainuoti. Jos baugiai pažiūrėjo į savo valdovę, kažką pasišnibždėjo, žodis nuėjo iš lūpų į lūpas, irvyresnioji, dainavedė, po valandėlės užtraukė naują dainelę:Dainuok, sesyte,Ko nedainuoji,Ko rymai ant rankelių?Rankelės užrymotos...Kur aš dainuosiu,Kur linksma būsiu!Yra daržely škada,Daržely iškadėlė:Rūtelės numintos,Roželės nuskintos,Lelijos išlankstytos,Raselė nubraukyta.Ar šiaurys pūtė,Ar upė aptvino.Ar Perkūnas griovė,Ar žaibas mušė?Ne šiaurys pūtė,Ne upė aptvino.Ne Perkūnas griovė,Ne žaibas mušė.Barzdoti vyrai,Vyrai iš jūrų,Prie karšto leidžiant,Į daržą šokant, –Rūteles numynė,Roželes nuskynė,Lelijas išlankstė,Raselę nubraukė.O ir aš pati,Vos išsilaikiau.Po rūtų šakele,Po žaliu vainikėliu.Vėlei pasibaigė daina. Rėda stovėjo ir klausėsi. Žynys žiūrėjo į ją ir matė, kaip jos antakiai susiraukė irlūpos suvirpo, mergaitėms dainuojant apie barzdotus vyrus.Gal ir mergaitės pastebėjo, kad nuo dainos susopo valdovei širdį, nes tik užbaigus liūdną dainąvyresnioji užtraukė kitą, tik jau linksmesnę, gyvesnę, ne tokią graudžią:Miela saulyte, Dievo dukryte,Kur taip ilgai užtrukai?Kur taip ilgai gyvenaiNuo mūsų atstojusi?Po jūras, po kalnelius,Kavojau siratėles,Sušildžiau piemenaičius.Miela saulyte, Dievo dukryte.Kas rytais, vakarėliaisPrakūrė tau ugnelę,Tau klojo patalėlį?Aušrinė, Vakarinė:Aušrinė ugnį prakūrė,Vakarinė patalą klojo.Kunigienė Rėda stovėjo, negalėdama atsiklausyti, o mergaitės dainavo vis naujas dainas. Kartaispakildavo iš patalo seno Valgučio išblyškęs veidas su nuplikusiu viršugalviu, su pajuodusia, plačiaiatverta burna – ir vėl jis nulinkdavo, išnykdavo...Žynys žiūrėjo, klausėsi, ir kažkas nepaprasto ėmė dėtis jo sieloje. Jis čia atėjo nerimaudamas,gudraudamas ir žvalgydamasis mažomis lapės akimis. Buvo galima jį papeikti už tai, kad viskas, ką jismatė ir girdėjo, kėlė jam kažkokį pyktį, kad nedorus kėslus laikė užslėpęs savyje.Tiktai su tokiomis mintimis Šventasis galėjo čia parsiskverbti, tas Šventasis, kurį kryžiuočiai išsiuntėšnipinėti, tas Šventasis, kuris, kaip pats pasipasakojo, daugelį metų gyveno vien trokšdamas keršto užsugriautą laimę, už grėsusią mirtį, kurios vos išvengė nuo savo brolių rankų... Dėl to jis daugelį metųtarnavo pikčiausiems Lietuvos priešams – kryžiuočiams, šnipinėjo jiems, žvalgė, pranešinėjo ir vedžiojojuos grobti ir žudyti, džiūgaudamas dėl jų pralieto kraujo.Bet per tuos ilgus metus Šventasis nė karto nedrįso įkelti kojos į namus, į pirkias, pažvelgti į šeimas,kurios jam būtų priminusios jo paties šeimą, ir per daugelį metų jis niekad nebuvo girdėjęs lietuviškosdainos.Dabar lietuviška daina suskambėjo jo ausyse ir sujaudino širdį. Ta išdžiūvusi, sulaukėjusi, užsidariusi,pašėlusi ir keršto trokštanti širdis taip suvirpėjo, kad jis net rankomis griebėsi už krūtinės ir pats savęsišsigando. Jame pabudo kitas žmogus, kurio jis nepažino.Daina jam priminė vaikystę, jaunystę, motiną, seseris ir tąją sužadėtinę, kuri buvo išplėšta iš jo, tačiaune kerštą sužadino ji.Neapsakomai ėmė ilgėtis Lietuvos – net ašaros aptemdė akis... Anksčiau neapkęstas gimtasis pasaulisiškilo priešais jį įsakmiai bylodamas: „Argi tu nesi mano kūdikis? Kieno gi kraujas tavo gyslomis teka?Kuo tau nusikalto šie broliai? Jie nieko blogo tau nepadarė! O tie, kurie blogais darbais tau širdįsukruvino, jau mirę! Ir tu į savo gimtinę vedi priešus, tarnauji tiems, kurie tavo brolius ryja, geri savopaties kraują!"Žynys verkė...Ar jis girdėjo dainos žodžius? Ar juos suprato? Jis ir pats to nežinojo; jį kerėjo vien tik dainų garsai, nestai buvo tie patys garsai, kuriuos jis kadaise girdėjo prie šulinio, laukuose ir miške, kai dainuodavomergaitės, eidamos namo su grybais. Priešais jį kaip gyva stojosi motina, dainos prikelta iš kapų, ir jamkalbėjo: „Ar tu esi tas pats, kurį maitinau savo krūtimi? Kuo aš tau nusikaltau?"Šventasis pasipurtė ir nusišluostė akis; jam atrodė, lyg jame būtų atsiradęs kažkoks svetimas žmogus,jį valdąs ir įsakinėjąs. Norėjo priešintis, nes anasai spaudė jam krūtinę, slėgė smegenis, slopinokvėpavimą šaukdamas: „Esu čia viešpats! Pasiduok!" Žynys atsistojo ir ėmė vaikštinėti, nes jautėsi lygsunkaus nakties sapno slegiamas. Šviesios ir tamsios dėmės mirgėjo jam prieš akis, trošku pasidarėkambaryje. Valandėlei daina nutilo, bet jos garsai be paliovos skambėjo jo ausyse ir širdyje.Nuostabu! Po šių ką tik sudainuotų dainų iš praeities glūdumos prisikėlė kitos dainos, seniaiužmirštos, negirdėtos nuo vaikystės dienų, nuo lopšio... Prižadintos iš užmaršties karsto jos vinguriavoištisine virtine, nesibaigiančia greta, skardendamos motinos, seserų, sužadėtinės balsais...Senas, sulaukėjęs žmogus išsigando to, kas jame glūdėjo...Ašaros ant blakstienų išdžiūvo, jis būtų laimingas galėdamas pabėgti iš čia, kad negirdėtų šių dainų,kad įstengtų sugrįžti į vokiečių pilį, bet jį kažkas lyg prikalė vienoje vietoje, kojos lyg įaugo į žemę...Dvariškis, kuris jį čia atvedė, ir kiti žmones nustebę žiūrėjo į jį, nes žynys rangėsi, lyg kažkokios ligosapimtas. O visa tai padarė vien tik daina.Galų gale Šventasis liovėsi kovojęs su nenugalima jėga, buvo priverstas jai pasiduoti, atsirėmė sienos,užmerkė akis ir matė ne tai, kas buvo priešais, bet mirusį pasaulį, kurį žavinti daina audė lyg iš auksogijų. Jis jau nebežinojo, kur esąs... Štai namas miške, prie jo didelis akmuo, ant kurio kartais sėdėdavotėvas, seserys džiovindavo drobes, o jis dėliodavo į krūveles mažus akmenėlius. Čia pat tekėjo upė, joskrantuose augo geltoni vilkdalgiai su nusvirusiais žiedais, kažkokios baltos virpančios kekės... Prisiminė,kur būdavo statomi bučiai, kur eidavo maudytis... ir vyšnių sodelį prie namo, ir kiemelį, ir šulinį, irgeltoną takelį į kalną nuo šulinio...Nė vienas iš tų, kurie buvo jam nusidėję, neiškilo iš tamsos prieš jo akis, jie kažkur niekingai dingo irnedrįso pasirodyti. Ėjo tik tie, kuriuos jis mylėjo, išblyškę, atsikėlę iš kapų, tiesdami į jį rankas irmaldaudami: „Nebūk mūsų priešas!"Ir žynys taip nugrimzdo į svajones, kad nustojus skambėti paskutiniajai dainai tebegirdėjo senusvelionius niūniuojant ir verkaujant. Dvariškis buvo priverstas kumštelėti jam į pašonę, nes pamanė, jognusikamavęs žynys užmigo.Atsimerkęs žynys pamatė netoli stovinčią Rėdą, kuri buvo įbedusi į jį atidų žvilgsnį...Ją išvydęs Šventasis vėl panūdo sužadinti savyje kerštą, pasirausė širdyje – bet kerštas buvo išnykęs.
