Rytojaus dieną po tos nakties, kai Margiris buvo prisėlinęs prie vaidilučių grotelių, jo motina iš patryto įsakė savo būriui rengtis kelionėn. Kai Margiris, vos per plauką nepastebėtas, drauge su Rimu grįžo įsavo pašiūrę, žmonės jau kėlėsi, vedė girdyti arklius, kūrė laužus, o Rėda jau buvo išėjusi vyrų paraginti.Rimas kelintą kartą priminė savo ponui, kuris nebaigęs rengtis, sustingęs sėdėjo vienoje vietoje, kadreikia ruoštis keliauti namo. Margiris, matyt, nieko negirdėjo ir nesuprato.Jis susiraukęs ir parėmęs galvą ranka sėdėjo nė nekrustelėdamas. Šventasis, kuris buvo drąsesnis,timptelėjo jį už marškinių.– Ei! Kunigaikštėli, – tarė jis linksmai, – jau laikas taisytis. Motina laukia jūsų.Margiris nė galvos nepasuko.Rėda tai pamatė iš tolo, nuo savo palapinės, ir negalėdama suprasti sūnaus apatijos pasuko jo link. Jiįbedė akis į sūnų, o tasai net nepažvelgė į ją. Jo veidas buvo atšiaurus.– Jau metas keliauti, metas! – sušuko ji.Margiris tylėjo, net akių nepakeldamas į motiną. Įpratusi, kad visi jos klausytų, Rėda paraudo, josbalsas tapo įsakmus ir piktas.– Kelkis! Tuojau bus pabalnoti arkliai, josime.Tik dabar Margiris iš lengvo pakreipė į ją galvą ir atsakė tokiu pat kupinu jėgos ir valios balsu, kaip irmotina:– Aš nepajudėsiu iš čia.Rėda akimirkai neteko žado: ji visa užsidegė pykčiu, nors tas, kuris priešinosi, buvo jos vienintelisvaikas.– Ką tai reiškia? – suriko ji. – Tu?..Margiris nė nekrustelėjo, tylėjo ir žiūrėjo į kitą pusę. Aplinkui susibūrę žmonės, girdėję šįpasikalbėjimą, nuogąstaudami traukėsi šalin. Rėda, tolydžio vaikščiojusi aplink, pagaliau sustojo prie jo irpapurtė už peties.– Girdi? Aš įsakau: kelkis!– Nesikelsiu.Moteriai kraujas mušė į veidą; ji nejučiomis čiuptelėjo už kardo; apakinta įžūlios kalbos ji beveikužmiršo, kad priešais sėdįs žmogus yra tikras jos sūnus.– Sakyk, – suriko ji, – kodėl maištauji prieš motiną?Valandėlę pagalvojęs Margiris niūriai, bet ryžtingai pareiškė:– Man reikia sužadėtinės; be jos nė žingsnio nežengsiu iš čia. Jeigu ją pavertė vaidilute, aš irgi eisiu įvaidilas. – Jis nusijuokė. – Niekur neisiu iš čia; arba drauge su ja į Pilėnus, arba... atgal pas kryžiuočius.Rėda stovėjo pikta ir bejėgė. Jeigu tai nebūtų jos vaikas, ji keršytų. Jai dingtelėjo, kad reikia liepti jįsurišti ir per jėgą išvesti, bet Margiris, lyg supratęs tatai, stvėrė už nugaros gulėjusį kardą, ištraukė jį išmakšties ir suspaudė rankoje. Jo veidas taip pat pritvinko kraujo.– Liepsiu tave per jėgą paimti! – suriko Rėda.– Tik negyvą mane paimsite! – suriko ir vaikinas. – Gyvas nepasiduosiu. Tu ne motina man, ne! Jeigubūtum motina, negalėtum atsakyti vaikui to, ko jis prašo pirmą kartą gyvenime.– Jį apkerėjo toji begėdė merga! – šaukė Rėda. – Geriau ją būtų sudeginusi ta ugnis, kurią ji saugoja!Margiris, nesiklausydamas jos, atsisėdo patogiau, apžiūrėjo savo kardą, atsirėmė į pašiūrę – tartumpasirengė gintis. Rėdai pyktis ir skausmas išspaudė ašaras iš akių.– Jeigu tu neturėtum ženklo ant kaklo, – šaukė ji, – aš nelaikyčiau tavęs sūnumi! Vokiečių šunysperdirbo tau širdį. Tu jų kraujo prisigėrei. Tu jais dvoki!– Tai palik mane čia, – pasakė Jurgis, – aš nenoriu vykti su tavimi, neisiu, nors ir žūti tektų. Moteris,tegu ir mano motina, man neįsakinės.– O tu išsižadi jos dėl kažkokios svetimos pasileidėlės? – nutraukė jį Rėda, blaškydamasi ir spausdamarankose kardą.– Ji man nesvetima! Ne! Aš su ja badmiriavau, susituokiau ir niekam jos neatiduosiu, net ir jūsiškiamPerkūnui.Išgirdę šiuos žodžius, įžeidžiančius dievą, kurio ąžuolas ir aukuras buvo čia pat, žmonės išsigando irkrito ant žemės. Rėda pasitraukė toliau.Margiris atžariai žvalgėsi. Jis prisiminė viską, ką anksčiau buvo girdėjęs apie stabus ir netikrus dievus;nukreipė akis į stabą, kuris buvo iš čia matyti, ir nusispjovė.Motina jau nebežinojo, ką sumanyti.Laimė, kad arti nebuvo nė vieno vaidilos.Tą tylos akimirką Šventasis, kuris irgi mažai betikėjo Perkūnu, nes buvo nuo jo atpratęs, prisislinko priesėdinčiojo, timptelėjo jam už rankovės ir ėmė gyvai šnibždėti:– Kas jums, kunigaikštėli? Žūsite perniek. Ir dėl ko? Dėl kvailos merginos? Ką jūs darote? Ką?Margiris rūsčiu žvilgsniu atstūmė jį nuo savęs.– Eik šalin! – suriko jis. – Aš motinos neklausau, o tu, kvailas loky, nori mane mokyti!Bernas susikūprino, susilenkė ir atsitraukė.Kunigienė šoko vaikštinėti po aikštelę, dirsčiodama į savo žmones. Jai vėl dingtelėjo mintis – liepti jįpaimti jėga. Bet iš žmonių akių matė, kad jos gali nepaklausyti. Jie buvo įpratę aklai vykdyti jos įsakymustol, kol neturėjo savo valdovo; dabar šis vaikinas jiems rodėsi esąs teisėtas jų vadas. Tik vyras galėjo būtipilies galva ir valdovas, moteris tų teisių neturėjo.Rėda vadovavo piliai tik kaip Valgučio duktė, tik kaip jo pavaduotoja.Ji grįžo prie sūnaus atvėsusi, palaužta ir virpančiu balsu prašneko:– Margiri, vaikeli mano! Argi tu neturi širdies? Negi nepasigailėsi motinos?– Pirma jūs manęs pasigailėkite, – piktai atsakė sūnus.– Aš neturiu galios tau atiduoti tą mergą, – pridūrė Rėda. – Tu nežinai ką pas mus reiškia vaidilos. Mesnegalime nei kovoti prieš juos, nei jų paliesti. O kur jie pridėjo savo ranką, tai jau jiems ir dievamspriklauso.– Tegu tie vaidilos su savo papročiais eina po paraliais! – suriko Margiris. – Nenoriu apie juos niekožinoti, o be Baniutės nesitrauksiu iš čia. Jėga atimkite ją, išprašykite, pakeiskite kita, grynu auksuužmokėkite, – kaip norite, bet ji turi būti mano! Antraip aš gyventi nenoriu!Jis kalbėjo taip atkakliai, taip ryžtingai, su tokia jėga, kad Rėda buvo priversta nutilti. Ji jau suprato joneperveiksianti, stovėjo akis įbedusi į žemę, iš valdovės staiga virtusi silpna ir nelaiminga moterimi.Margiris pakėlė galvą ir pridūrė:– Baniutė dar nėra saugojusi ugnies, nėra įmetusi į ją nė balanėlės. Ji dar nėra vaidilutė.Tai išgirdusi Rėda pažvelgė į groteles ir nuėjo jų link, nieko nesakydama sūnui.Tarpuvarty stovėjo būrys baltai apsirengusių vaidilų, kurie nieko nesuprasdami iš tolo žiūrėjo įbesiginčijančius motiną su sūnumi.Lyg kažką nujausdamas, gražusis Konis stovėjo priekyje visų.Buvo matyti, kaip Rėda sparčiai priėjo prie jo, ėmė kažką kalbėti ir abu dingo už grotelių. Tuo tarpuvaikinas sėdėjo savo vietoje lyg įbestas. Pilėniečiai, kurie vakar jį dar pienburniu laikė, dabar žiūrėjo supagarba. Jiems nerūpėjo sūnaus ginčas su motina; jie tik matė, kad vaikinas galingas ir moka įsakinėti,užtat ir linko prie jo šie klausyti įpratę žmonės, kurie labiausiai gerbia tą, kas geba juos valdyti.Jie šnibždėjosi, rodydami į vaikiną, kuris žiūrinėjo savo kardą. Paskui Margiris mostelėjo Rimui, kadšisai pasemtų vandens, bet atgodus vaikinas, užuot padavęs vandens, prisunkė iš statulėlės midaus.Tuo tarpu pro grotelių vartus išėjo Rėda, žvaliai modama sūnui. Margiris svyravo. Gal jis čia jautėsisaugiau, bet nenorėjo pasirodyti bijąs, todėl užsidėjo kardą ant peties ir pamažu nuėjo ten, kur buvokviečiamas.Jau iš tolo motina garsiai šaukė:– Čia jos nėra! Ji išsiųsta kažkur kitur!– Yra! – sugriaudė Margiris sustojęs prie vartų. – Yra, aš ją mačiau prieš pat saulės tekėjimą. Jiemeluoja!Vaidilos, išgirdę juos kaltinant melavimu, pagavo šaukti, kilo baisus triukšmas; atrodė, jog vaidilos pulsir suplėšys vaikiną, išdrįsusį juos taip įžeisti.Krivio tarnai griebėsi iečių ir lazdų.Šio triukšmo išsigandęs senelis, kuris nieko nežinojo, liepė tarnams nuvesti jį prie vartų.Tą akimirką Konis galbūt pagalvojo, kad pavojinga kelti visą tą sąmyšį, o vaidai su kunigaikščiais dėlkažkokios mergos neišeis į gera. Kryžiuočių auklėtinis galėjo išdrįsti net šventenybes paminti.Pagaliau kodėl nepaimti išpirkos? Konis prislinko prie Rėdos ir ėmė kažką jai šnibždėti.Margiris išdidžiai stovėjo laukdamas, kuo visa tai baigsis. Jis liko vienas priešais groteles, nes motina,krivis, vaidilos ir visi kiti suėjo vidun ir paskui juos triukšmingai užsitrenkė vartai.Visi žmonės slėnyje, buvę arčiau ar toliau nuo grotelių ir žinoję arba tik nujautę, kas čia darosi,nekantraudami laukė galo. Nuo laužų atbėgo uždususi Jargala, kuri akimis ieškojo Margirio. Žmonės jaipasakė, kad jis kalbėjo apie jos dukterį.Nuo ąžuolo ilgai sklido duslus žmonių klegesys. Rėda vis negrįžo.Bet štai abipus aukšto rentinio, nuo kurio paprastai kalbėdavo į žmones krivis, suplevėsavo baltivaidilų rankšluosčiai. Vaidilos pamažu kopė laipteliais aukštyn, vesdami už parankės senelį. Visi jie buvoapsitaisę šventadieniškais rūbais, su dideliais vainikais ant galvų, su lazdomis rankose.Pavargęs, sunkiai kvėpuodamas krivis pasirodė rentinio viršuj, pasirėmė ant atramų. Žmonės čiaspaudėsi iš viso slėnio, lyg didžiulė banga ritosi prie ąžuolo ir rentinio papėdės. Kas tik gyvas skubėjoišgirsti žodžius, kurie čionai ištarti tapdavo neatšaukiami.Įsivyravo tyla.Krivis ėmė kalbėti, bet ilgai niekas negalėjo išgirsti žodžių, nes seneliui stigo kvapo. Jis tik kilnojoaukštyn tai vieną, tai abi rankas, mojavo lazda ir žiūrėjo į dangų.Ir tuo metu netikėtai atslinko vienas iš tų pavasario debesų, kurie akimirksniu susitelkia ir prapliumpalietum; debesis aptraukė dangų virš slėnio, užstojo saulę, ir miške sudundėjo dusli, tolima perkūnija.Kai kurie žmonės šaukdami parpuolė ant kelių.Vaidilos nutilo, vaidilutės užkūrė didesnę ugnį, dūmų stulpas pakilo virš medžių, ir staiga sušvito saulė,oras lyg per stebuklą vėl pasidarė gražus. Konis kartojo krivio žodžius, kad atleidžiama mergina, paimtatarnauti Perkūnui, nes ji anksčiau buvo kitam pasižadėjusi, o dievas tik nekaltų mergaičių širdis tepriimasavo tarnybon.Tai išgirdęs, Margiris iškėlė aukštyn rankas ir kepurę.Plačiai atsivėrė grotelių vartai, ir pasirodė Rėda. Paskui ją ėjo Baniutė auksu žvilgančiomis kasomis; jibuvo aptaisyta vaidilutės drabužiais, visa baltutėlė, lyg dievams skirta auka. Vietoj vaidilučių ąžuolovainiko ant galvos užsidėjusi rūtų vainikėlį, ji šypsodamasi ėjo prie sužadėtinio, kuris, rodos, skriste būtųskridęs jos pasitikti.Bet jam kažkas nutiko, o kas – jis suvokė tik visiškai atvėsęs ir nurimęs: užuot apglėbęs sužadėtinę,nuskubėjo prie motinos ir puolė jai į kojas. Rėda apkabino sūnaus galvą.Tai buvo pirmoji motinos glamonė, kuria džiaugėsi ir sūnaus širdis. Tą akimirką ji pasijuto turinti sūnų,o jis – motiną.Baniutė, parpuolusi ant kelių, taip pat bučiavo Rėdos rūbų kraštelį, o senoji Jargala tuojau krito antžemės, siekdama pabučiuoti kunigienės kojas. Motina su dukterim ir verkė, ir džiaugėsi.Tuo tarpu Rėda pasijuto vėl esanti valdovė ir įsakė žmonėms:– Ant arklių! Į Pilėnus! Į Pilėnus! Kiekvieną dieną gali atplūsti vokiečiai ir atkirsti mus nuo pilies. O galjau jie plūsta čia? Į Pilėnus!Visi žmonės, puldami prie arklių, kartojo šį šūkį.Netrukus slėnis ištuštėjo, o visas kunigienės būrys, gražiai, tvarkingai susibūręs, paėmęs į vidurįvaldovę, sūnų su sužadėtine ir jos senąją motiną, žinomais keliais skubiai nubildėjo į pilį.Kiekvienos dienos rytą būdavo išsiunčiami į priekį žvalgai, o jiems sugrįžus – atidžiai išklausomi jųpranešimai.Kryžiuočiai, sukaupę visas savo jėgas, traukia prieš Pilėnus – tvirtino vienu balsu visi žvalgai.Pusiaukelyje buvo gautas pranešimas, kad baisus didžiulis laivas, kuriuo kryžiuočiai rengiasi užpulti pilįiš upės, jau beveik baigtas, kad jis dabar tik dervuojamas ir į jį kraunamas atvežtas maistas.Visus apėmė baimė; net drąsioji Rėda pabūgo, išgirdusi apie plaukiojančią tvirtovę, kuri netrukussustos priešais jos pilį.Pasakiško laivo, apie kurį buvo pripasakota siaubingų dalykų, pilėniečiai bijojo labiau negu didžiulėsprieš juos sutelktos kryžiuočių kariuomenės. Rėdai tas laivas buvo tikra pražūtis, ji neišpasakytaibaiminosi jo.Žvalgai nupasakojo, kad laivas labai didelis ir suręstas iš storų, stiprių medžių, kad jame paruoštossijos ir atsparos, įtaisytos mėtyklės akmenims ir ugniai svaidyti.Vieną vakarą, kai šnipai Rėdos stovykloje vėl ėmė pasakoti apie laivą, Margiris staiga pašoko, lygdidelio įkvėpimo pagautas.– Kryžiuočiai dabar visiškai ramūs, – sušuko jis, – nesitiki jokio pavojaus, tad mums reikia gauti keletąlaivelių, pasitelkti žmonių, apsirūpinti derva bei ugnimi – ir sudeginsime tą baisybę.Šventasis, girdėjęs Margirio pasiūlymą, apsiėmė nakties tamsoje nuvesti karius į prieplauką priekryžiuočių laivo. Rytojaus dieną paaiškėjo, kad laivas jau nuleistas į upe, tačiau Margiris spyrėsiįgyvendinti savo sumanymą.– Mes turime sudeginti jų laivą, – šaukė jis, – tada jie atlyš ir nebepuls, o kol bus pastatytas kitas laivas,mes laimėsime laiko ir jų svečiai išvažinės.Rėda pritarė tam sumanymui, bet kai sūnus pareiškė, kad jis pats vesiąs žmones, leisti jo nepanoro.Vaikinas nenusileido.– Tai pirmas mano žingsnis, – kalbėjo jis, – jaučiu, kad pasiseks. Turiu tai padaryti, o su Šventuojunieko nebijau. Žmogus, kuris mokėjo mane čionai atvesti, žinos, ką reikia daryti, kad mes sveikisugrįžtume.Nudžiugęs Šventasis mušėsi į krūtinę ir prisiekinėjo, kad jie tikrai sudeginsią kryžiuočių laivą, o patyssveikutėliai grįšią į Pilėnus.Rėda nenorom nusileido užsispyrusiam sūnui, tačiau didžiavosi, kad jis pasirodė esąs drąsus irnekenčiąs vokiečių.O juk ji anksčiau nuogąstavo, kad Margiris, pamatęs vokiečių galybę, pasidarys bailys.Kitą dieną Margiris su Šventuoju ir jiems paskirtu būriu žmonių, nepaprasto užsidegimo apimti,miškais pasileido į tą pusę, kur buvo laivas. Prieš pat išvykimą jis atsisveikino su savo sužadėtine, nuvedėją pas motiną ir atidavė jos globai.– Tai mano brangenybė, – pasakė jis, – saugokite ją, nes be jos man gyvenimas nemielas, už jąįmanyčiau gyvybę padėti.Rėda prispaudė prie krūtinės merginą, kurią jau buvo pamilusi, nes kelionė jas labai suartino.Suminkštėjo jos širdis. Nuo to laiko, kai sūnus pasijuto esąs giminės vadas ir galva, Rėda labiau norėjobūti motina negu kariu. Tad grįžusi tarėsi atsidėsianti tam darbui, kuriam buvo gimusi ir kurį mestiprivertė noras atkeršyti už vyro mirtį ir sūnų.Vienas karių būrys drauge su Rėda pasuko į Pilėnus, kitas, prie kurio nuolat prisidėdavo naujų žmonių,per tankius miškus, klampynes ir pelkes niekam nežinomais takais patraukė prie Nemuno. Šis žygisMargirį sparčiai brandino, paauglys ir vaikinas tapo vyru, karvedžiu. Jam smarkiai plakė širdis, degėgalva, o jaunystės karštis žadino šviesiausias viltis. Žmonės negalėjo atsistebėti juo, o Šventasisdžiaugėsi savo kunigaikštėliu, tolydžio bučiuodamas jam rankas.Margirio atvestiems kariams reikėjo ilgai tykoti tinkamos progos. Jų grupelė, paslėpusi laivelius,tūnojo nendrėse ir melduose visiškai arti vokiečių, bet tie jų nepastebėjo. Pagaliau vieną dieną atbėgoŠventasis ir pranešė, kad jau laikas imtis darbo, nes prie laivo beliko keletas žmonių, kurie tik dervuojadugną iš vidaus.Staigus užpuolimas pasibaigė laimingai; kol kryžiuočiai atsipeikėjo, kol ryžosi gaudyti ir persekiotiužpuolikus, kurie lyg iš dangaus nukrito vokiečiams ant galvų, lietuvių jau ir pėdos buvo ataušusios.Vieni jų spruko nuo persekiotojų laiveliais, kiti bėgo tekini, treti plaukte plaukė upe, dirsčiodami į gaisropašvaistę, liepsnojančią jiems už nugarų.Iš čia Margiris nurūko stačiai į Pilėnus, kur jį traukte traukė širdis.Motina, daugiau neprieštaraudama, žadėjo kelti vestuves. Ten buvo jo gimtoji gūžta, ten stovėjo jolopšys, ten jis rengėsi ir viešpatauti.Jam kildavo išdidžios mintys. Jis norėjo sudaryti tvirtą sąjungą su Vilniaus didžiuoju kunigu, veikti sujuo drauge, kad tasai ir Pilėnams teiktų pagalbą. Margiris geidė į savo pilį perkelti tai, ką matė beiišmoko pas kryžiuočius: geležinius šarvus, plieno kardus, toli svaidančius prietaisus, iš geležies nukaltusskydus.Pilėnuose Baniutė kiekvieną dieną lipdavo į bokštą ir žiūrėdavo į slėnį, į upę, į miškus, ar nepamatysMargirio būrio.Vieną dieną atbėgo sargai pranešti, kad toli matosi gaisro pašvaistė. Rėda suprato, kad ten liepsnojatoji vokiečių pabaisa, kuri buvo skirta Pilėnų pražūčiai.Pilį apėmė didelis džiaugsmas.Norėdama pasidžiaugti reginiu, Baniutė įkopė į bokštą. Rytojaus dieną ji tikėjosi sulaukti sužadėtinio.Nuo ankstaus ryto iki pavakario Baniutė stovėjo bokšte ir žiūrėjo tolyn, o jos širdis smarkiai plakė irklausinėjo kiekvieną praskrendantį paukštelį:– Ar nematei mano mylimojo? Gal atneši man nors vieną žodelį iš jo? Gal jis tą žodelį žaliam lapeparašė, gal tave išmokė jį man pačiulbėti?O paukšteliai sau skrido, nieko išsiilgusiajai neatsakydami.Ir ligi pat vakaro nebuvo matyti Margirio būrio.Vakare saulės nušviesta upė tviskėjo lyg ugninė srovė, o auksiniu jos kaspinu slinko tartum juodoskirmėlytės, tartum laiveliai, tartum žuvelės, tartum vandens paukščiai.Baniutė staiga suplojo delnais. Tai jie! Ir nubėgo žemyn pas motiną, o žmonės sulipo ant stogų,dairėsi ir juokėsi, sakydami, kad ten nieko nėra matyti.Baniutė atsistojo prie vartų, nes jautė, kad pareina Margiris. Širdis jai sakė, kad jis vis artėja ir artėjaprie pilies, širdimi ji matavo erdvę, širdimi girdėjo, kaip laiveliai atsitrenkė į upės krantą ir iš jų iššokožmonės.Ir štai suskardėjo ragas. Sargybiniai išbėgo pasitikti savo valdovo ir atvesti jį į pilį.Valgutis vienas paliko savo patale; visi jį apleido, užmiršo senelį, nes jis jau seniai gulėjo lyg begyvybės. Bet dabar kažkas jį išjudino. Gal kraujas? Padvelkė pavasariu ir jaunyste, jo paties sugrįžusiajaunyste.Jis suriko nevilties apimtas. Ir pasijuto esąs vienas. Prie jo nebuvo jokio žmogaus!Žmonės subėgo tik išgirdę Valgučio dejavimą. Žado netekęs senelis, seniai miegantis tyrų švilpikas,dabar tartum norėjo atsikelti. Žmonės juokėsi iš jo.Valgutis ištiesė liesas rankas, atstatė kaulėtas kojas ir daužė į lovos kraštą kietu lyg akmuo kumščiu,liepdamas vesti jį anūko pasitikti.Tarnai turėjo paklusti.Plikus jo pečius tarnai uždengė lokio kailiu ir išvedė pro duris. Valgutis šlitinėjo, svyravo, klupo, bet eitiėjo. Žengė sunkiai alsuodamas, stumdamas prilaikančius tarnus artyn vartų, liepė nešti jį, o nešamasmuistėsi ir veržėsi iš rankų. Jo mirtinai išblyškęs kaip lavono veidas atgijo, tik jis negalėjo sučiauptiamžinai pražiotos savo burnos. Lyg kokia šmėkla jis atsistojo prie slenksčio už Rėdos pečių kaip tik tąakimirką, kai Margiris, išskėtęs rankas, bėgo prie jos ir sužadėtinės.Iš senelio krūtinės išsiveržė nesuprantamas, bet galingas riksmas: senelis šaukė Margirį pas save. Jisištiesęs savo liesas, plaukuotas rankas apglėbė vaikiną, padėjo ant jo peties savo žilą galvą – ir mirė.Senelis visą savo gyvenimą kovojo su priešais, daugelį metų merdėjo jų neapkęsdamas ir paskutinįsavo atodūsį įkvėpė anūkui į krūtinę.Kai Rėda pamatė šį baisų reginį, žmonėms jau reikėjo sustingusį ir atšalusį Valgučio lavoną paimti antrankų.Užuot grįžę į pilį su džiaugsminga daina, visi užtraukė raudą, sopulio ir ašarų kupiną senąją raudą,kurią giedodami nuo senų senovės lietuviai guldydavo ant laužo savo mirusius žmones.Visi ėjo į namus paskui velionį, ir didis džiaugsmas virto ašaromis bei liūdesiu. Iš visos pilies subėgožmonės, klausinėdami apie senelį, kuris nors merdėjo daugelį metų, tačiau visuomet būdavo šalia, okartais jame ryškia liepsna tvykstelėdavo gyvybė.Pagal senovišką paprotį prasidėjo laidotuvių apeigos.Palaikus paguldė į įprastą patalą, kuris dabar jau buvo mirties patalu, į kambarį įrideno alaus statinę iratidarė duris, kad visi žmonės galėtų paskutinį kartą atsisveikinti su velioniu.Senos moterys ėmė plauti Valgučio kūną ir apvilko jį nuo seno laikytais ilgais marškiniais, apavėvyžomis. Taip aptaisytą lavoną pasodino ant suolo menės kampe, parėmusios jį tomis lazdomis,kuriomis velionis, gyvas būdamas, kitados kovėsi mūšyje.Žmonių minia stovėjo aplink statinę, kiekvienas iš jų sėmė alų, gėrė į velionį ir raudojo:– Geriam į tave, mielas valdove. Sakyk, kodėl numirei? Kam palikai mus našlaičius?Kiekvienas savaip sveikino velionį, dainavo, vienodai užbaigdamas raudą:– Kodėl numirei? Kam palikai mus našlaičius? Ar neturėjai ko gerti, ar valgyti? Ar nebuvo pertekliaustavo namuose? Ar neturėjai kas tau patarnautų? Tad kodėl gi numirei? Kam mus palikai našlaičius? Arneturėjai namuose savo numylėtųjų vaikų ir žmonos? Ar nebuvo pakankamai tave mylinčių tarnų,bičiulių ir brolių? Tad kodėl gi numirei? Kam palikai mus našlaičius?Margiris, kuris pirmą kartą stebėjo lietuvių laidotuves, stovėjo susimąstęs ir susijaudinęs. Jis prisiminėkrikščionių juodus karstus ir liūdnas giesmes. Čia viskas atrodė kitaip ir kitaip skambėjo.Tenai atsisveikindavo su numirėliais atiduodami juos Dievo teismui, čia juos išlydėdavo kaipvykstančius į tėviškę pas protėvius.Menė buvo atvira visą dieną, visą naktį ir dar kitą parą, ir visą laiką buvo gerta ir giedota, ateidavo irišeidavo žmonės, žiūrėdavo į velionį, apverkdami jo palaikus. Išblyškęs lavonas sėdėjo lyg miegodamas,praviromis lūpomis, kurių nė mirtis nebegalėjo užčiaupti. Miręs Valgutis nedaug tesiskyrė nuo gyvojo.Tuo tarpu viskas buvo ruošiama laidotuvėms. Kas akimirką laukta kryžiuočių užpuolimo, todėl laužasbuvo sukrautas ant kalno, greta pilies.Anksti rytą vėl suėjo moterys, dar kartą apiplovė kūną ir apvilko jį baltais rūbais, prie juostos jamprisegė kardą ir užkišo kirvį, o kaklą apvyniojo rankšluosčiu, į kurį įrišo pinigą kelionei, ir visiapsisveikindami ėmė gerti ir raudoti.Prie durų, stovėjo laidotuvių vežimas, į kurį buvo pasodintas velionis, o aplink stovintieji žmonės,rėkaudami ir svaidydami ietis, pradėjo vaikyti piktąsias dvasias. Raudotojos užtraukė raudas, raudamosinuo galvos palaidus plaukus. Netoli tereikėjo lydėti kūną, nes mirties laužas buvo sukrautas čia pat, irprie jo nestovėjo dvasininkų būrys, tik du vargingai apsivilkę žyniai iš tolimo sodžiaus turėjo atliktiapeigas ir giedoti raudas Valgučio garbei.Margiris, kuris senelio laidotuvėse buvo svarbiausias asmuo, nemokėjo atlikti paskutiniojopatarnavimo. Čia viskas jam buvo nauja, svetima, keista ir nesuprantama.Kai Valgutį užkėlė ant laužo viršūnės ir pasodino į sostą, kurį tuojau turėjo praryti ugnis, Margirisužkopė prie lavono ir atsisveikindamas jį pabučiavo, o žyniai iš visų keturių laužo pusių užkūrė ugnį.Rėda, kurią tėvo mirtis buvo stačiai pribloškusi, garsiai aimanavo, rovėsi plaukus nuo galvos, giedojo,griuvinėjo ant žemės, vesdama visas raudas.Kai liepsnos ėmė kilti į viršų, tarnai pradėjo nešti viską, kas turėjo lauže sudegti drauge su numirėliu:vilko pintines ginklų, drabužių, padargų, brangių indų, karo grobį. Visi grobstė nešamą brangų tartą irsvaidė į kaitrią ugnį, kad Valgučio dvasia jį pasiimtų kelionei į dausas.Ketvirtąją dieną, dar neataušus degėsiams, iš kurių buvo surinkti kaulai ir palaidoti pilyje akmens kape,atėjo žinios, kad kryžiuočiai jau traukia į Pilėnus.Laidotuvių išvarginta Rėda gulėjo ligos parblokšta ir bejėgė. Dabar Margiris buvo giminės galva irvadas. Rėda vargais negalais pakilusi iš lovos, pirmoji jam nusilenkė.– Vakar aš čia buvau motina ir valdovė, o šiandien – tarnaitė! Dabar tu valdyk.Ji sušaukė vyresniuosius.– Štai jūsų valdovas! – pasakė Rėda rodydama į sūnų ir sugrįžo į guolį raudoti mirusio tėvo, o Baniutėsėdėjo šalia jos ir guodė švelniais žodžiais.Margiris staiga tapo vadu ir valdovu, ir jam suvirpo širdis. Žmonės žiūrėjo į jį ir laukė, o jis nežinojo, kąįsakyti. Teko stumti į šalį ir meilę tos mergaitės, su kuria norėjo susituokti, ir liūdesį, ir baimę, nes nebuvolaiko: reikėjo ginti tėviškę.Svaigstančia galva, lyg apdujęs jis užlipo į aukščiausią pilies bokštą apsižvalgyti ir susipažinti su savoPilėnais. Jie buvo tartum įaugę į kalvą – stiprūs, grėsmingi ir gerai apsaugoti; pilies papėdėje knibždėjodaugybė žmonių, kurie, atrodė, savo jėga ir drąsa įstengs atremti priešą:Kunigas prisiminė Marienburgą, jo erdvius trobesius, akmenines sienas, galingus bokštus ir bokštelius,kuriuose galėjai net kambarius įrengti. Mediniai Pilėnai jam pasirodė lyg didžiulė gryčia, stovintikryžkelėje.Jis prisiminė kryžiuočių kariuomenės būrius, gausybę knechtų, kryžiuočių ginklus, šarvus, svaidykles irpabūklus sienoms griauti, prisiminė jų ištvermę, jėgą – ir sudrebėjo. Jo vaizduotėje ryškiai iškilo ateitis:žūtbūtinė kova ir neišvengiama didvyriška mirtis.Reikėjo arba bėgti iš čia į miškus, gelbstint save ir žmones, palikus priešui atvirą sieną, arba kristi,ginant tą sieną.Margiris mąstė; jam prieš akis stovėjo Baniutė, sodyba kur nors gilioje girioje, namų židinys, laimė,ramybė.Taip jam besvajojant į bokštą įkopė Rėda, kurią jis buvo palikęs verkiančią patale, karščiuojančiu veidu,sutaršytais plaukais, suplėšytais rūbais. Ji valandėlę stovėjo nuošaly ir iš tolo žiūrėjo į sūnų, o kažkąįžvelgusi jo niūriame veide, papurtė už peties.– Dabar tu esi čia vadas, – tarė ji, – ką manai daryti?Ir įbedė į jį akis.– Vokiečiai stiprūs, – atsakė Margiris, – mes čia sudegsime taip, kaip Valgutis ant laužo.Rėda laukė tylėdama.– Mes neapsiginsime, – pridūrė kunigas.– Tylėk! –nutraukė jį motina. – Neapsiginsime – tai žūsime! Taip! Bet turime gintis iki paskutiniojokraujo lašo. Jeigu tu iš baimės apleistum mūsų gūžtą, senelio ir tėvo dvasios atsikeltų iš kapo irprakeiktų tave, ir aš tave prakeikčiau! Kai gulėjau patale, mane staiga apėmė nerimas. Mat motina irsūnus turi vieną sielą; ką tu pagalvojai, tą aš pajutau. Tu myli merginą, tau norisi laimės, įmanytumeigriebti ją ir pabėgti, o senelio kapą atiduotum priešams, nepraliejęs nė lašo kraujo?! Tu?!Margiris suvirpo ir išblyško; jo krūtinėje pabudo riteriškas išdidumas ir protėvių dvasia.– Ne, – sušuko jis, – pamatysi: jei apsigint neįstengsime, tai mokėsime mirti.Ir jis nusijuokė ne kryžiuočių auklėtinio, bet laukinio žmogaus juoku.Rėda pažvelgė jam į akis.– Tu esi mano sūnus! – sušnibždėjo ji.Ir nieko daugiau nepasakiusi ėmė sparčiai leistis laiptais žemyn, palikusi jį vieną bokšte. O Margirisširdyje jau buvo pasmerkęs save mirti.– Viena laimės diena, o paskui... mirtis!Ant laiptų sėdįs susirietęs Šventasis užstojo Margiriui kelią.– Kunigaikštėli, – tarė jis, – nieko sau tavo pilis, tik kad ji žagarų krūva, kryžiuočiai čia mus iškeps. Gailažmonių ir mūsą gaila. Ką pasakysi, kunigaikštėli?– Eik šalin! – suriko Margiris.Jis nuėjo tiesiai į kiemą, kur buvo susirinkę bajorai ir vadai. Pamatę valdovą, jie nusiėmė kepures.– Ateina kryžiuočiai, – tarė jaunuolis su seno kario orumu. – Pilėnai ginsis. Sakykite, ar esate pasiryžę?Kas jaučiasi neištversiąs, tegul pasišalina iš čia; kas liks su manim, tepasiruošia mirti.Senasis Vyžūnas permetė akimis savuosius ir tarė ramiu balsu:– Žmogus miršta tik vieną kartą.Niekas nepajudėjo, nepasiprašė išeiti, niekas nesudrebėjo. Kartu su jais Margiris apėjo apkasus. Visižmonės džiaugsmingai jį sutikdavo ir kiekvienas jam kartodavo:– Žmogus miršta tik vieną kartą.Žmonės linksmai ruošėsi mirti, nors žinojo, kad jiems nebus surengtos laidotuvės, kad nebus neišermenų, nei giesmių.Buvo išsiųsti pasiuntiniai, kad sukviestų į pilį iš apylinkių tuos, kurie norėjo pasislėpti pilyje, o kitusparagintų bėgti į miškus.Margiris pats apžiūrėjo įėjimus, vartus, slaptas perėjas ir pastolius prie sienų.Viskas buvo paruošta mūšiui, kuris galėtų nors ir šiandien prasidėti. Ir taip visą vakarą buvoapžiūrinėjama, tariamasi, skirstomos sargybos ir tiriami žmonės.Vyžūnui buvo pavesta pilies gynyba. Tai buvo geležinis senis, nekalbus, budrus, griežtas ligi žiaurumo.Visą naktį buvo galandami kirviai ir dirbami kotai kirtikliams. Budėjo visi. Kai Margiris vėlai grįžo įdidžiąją menę, jau iš tolo išgirdo dainas. Menėje linksmai švietė ugnis.Atidaręs duris jis išvydo netikėtą reginį. Rėda buvo apsivilkusi šventadieniškai, o Baniutė su vainiku irsužadėtinės rūbais. Aplink jas susibūrusios mergaitės dainavo mergvakario dainas.Motina priėjo prie slenksčio.– Apsitaisyk vestuvėms, – tarė ji. – Vakar laidotuvės, šiandien vestuvių puota, rytoj gal mirtis! Skubėjai,tad imki ją.Margiris žiūrėjo į Baniutę. Ji sėdėjo ant apversto duonkubilio lyg kokiame soste, su vainiku ant galvos,palaidomis kasomis, mergaitės dėjosi verkiančios ir juokaudamos supindavo ir išpindavo jai plaukus.Baniutė ne liūdėjo, kaip reikalavo papročiai, o visa švytėjo džiaugsmu, buvo linksma ir pergalingaišypsojosi. Ji žybtelėjo akimis į Margirį.Vaikinas pasisveikino su ja tiktai žvilgsniu ir išėjo: nepritiko padėvėtais rūbais būti menėje.Liūdnos apeiginės dainos skambėjo toliau. Židinyje linksmai liepsnojo ugnis. Rėda triūsė ašarojančiomisakimis ir besišypsančiomis lūpomis. Jos širdį tebeslėgė liūdesys, ir ne vestuvės jai buvo galvoj.Kryžiuočių dar nesimatė.Bedainuojant praėjo visa naktis; tik tas neatėjo pasiklausyti dainų ir išgerti už jaunavedžių sveikatą, kassėdėjo kur nors nuošalyje ir galando kirvius. Rytojaus dieną neatsirado žynio jaunavedžiams palaiminti,tad senasis Vyžūnas apsijuosė balta juosta ir užsidėjo vainiką ant žilų plaukų.Baniutė vėl sėdėjo ant duonkubilio, laikydama puoduką alaus ir baltos duonos. Keturios pamergės josauksu žvilgančias kasas pervėrė per keturis aukso žiedus ir verkdamos nukirpo.Baniutė atsistojo, nugėrė iš puoduko alaus, o likusį išpylė ant slenksčio. Margiris laukė jos prie stalo.Jaunąją triskart apvedė aplink židinį ir tik po to pasodino prie jo. Ji linksmai pažvelgė į jį. Margiris sėdėjonuliūdęs.– Mielas mano valdovėli, – sušnibždėjo jam Baniutė, – nebūk susiraukęs, juk dabar mūsų vestuvės.Man reikėtų verkti, o tau linksmintis; man net gėda, kad negaliu liūdėti.– O man – kad nemoku linksmintis.– Kodėl? – paklausė Baniutė.– Paklausyk, – atsiduso Margiris, – jeigu neskambėtų dainos, gal jau girdėtume žemę dundant pokryžiuočių arklių kanopomis.– Žemės drebėjimas pritartų mūsų dainai, – nusijuokė Baniutė ir pažvelgė jam į akis. – Mano valdovėli!Ko tu nuliūdęs? Aš žinau! Žinau! Karas ateina į mūsų vestuves.Jaunasis, tyliai atsidusęs, tarė:– Jeigu tik karas...– Mano valdovėli, – tarė Baniutė, – yra toks paprotys, kad jaunikis duoda jaunajai dovaną už vainikėlį.Ir aš noriu gauti iš tavęs vieną dovaną, didelę dovaną, bet tu prisiek, kad aš ją turėsiu.– Duosiu visko, ko tik panorėsi! – gyvai sušuko Margiris.– Prisiek man! – pakartojo Baniutė.– Kaip aš turiu prisiekti? – liūdnai atsiliepė jaunikis. – Svetimajam Dievui nedera priesaikos duoti, osavi dievai manęs nepažįsta.– Prisiek Saule ir Mėnuliu, kuo tiktai nori, bet aš noriu priesaikos! – nutraukė jį mergina.Margiris padėjo ranką ant krūtinės.– Ko tu nori iš manęs? – paklausė jis. – Aš viską tau duosiu.Baniutei staiga nušvito akys, užsidegė tarsi liepsna, ji vėl tapo ta mergaite, kurios dvasia užsigrūdino irsustiprėjo vokiečių nelaisvės kančiose. Jis dabar išvydo ją tokią, kokia ji buvo tada, kai dainavolietuviškas dainas Gmundos darže tarp medžių.– Atmink! – sušnibždėjo ji. – Aš viską žinau ir matau! Kryžiuočiai paims mūsų pilį, jūs, laimingieji, krisiteją gindami, o aš? Aš neįstengsiu pasidaryti galo. Mano valdove! Kai ateis paskutinioji valanda, priešatiduodamas priešams savo gyvybę atimk manąją!Margiris išblyško.– Tu prisiekei Saule ir Mėnuliu, – pridūrė ji spausdama jam ranką, – mes kartu išeisime į aną šviesųjįpasaulį, o tenai, tenai turi būti amžinas džiaugsmas, nes čia buvo amžina kančia. Dievai, jeigu jie yra,privalo būti teisingi.Suskambusi daina nustelbė jų pasikalbėjimą. Šventasis, persirengęs linksmu juokdariu Keliavėža,keturpėsčias įrepečkojo į menę.– Ei! Ei! – šaukė jis. – Tai vestuvės! Į jas suvažiavo svečių nesuskaitoma gausybė! Eikit čia, žiūrėkite, aružteks alaus jiems priimti! Svečiai susirinko aplink pilį, stovi išsirikiavę, blizga jųgeležiniai rūbai, žvilga paauksuotos kepurės, žvengia jų šarvuoti žirgai.Iš už pylimų ataidėjo baisus riksmas, ir visi suprato, jog kryžiuočiai jau čia.
