Kartu su Marijos pilimi augo ir miestelis, atsiradęs prie pilies sienų ir jos globojamas. Kaip ir kitosgyvenvietės užkariautoje žemėje, jis buvo apgyventas ateivių iš įvairių Vokietijos žemių: iš Pareinio,Tiuringijos, Saksonijos, Frankonijos, Bavarijos ir kitų vietų.Yra žinoma, kad į patį ordiną, į kurį iš pradžių būdavo priimami tik vokiečiai ir tik pasiturintys bajorai,vėliau susibūrė tokie žmonės, kurie arba tėvynėje neturėjo ko prarasti, arba buvo tokios neramiosdvasios, kad nenustygo be nuotykių ir grobio. Taip pat ir kolonija susidarė iš įvairių karštotemperamento ir avantiūristinės dvasios žmonių, traukusių į pagoniškas žemes praturtėti ir apsigyventi.Daugelis kunigaikštukų, kaip ir dabartinis didysis mistras Liuderis, įstodavo į ordiną su visais tarnais,dvariškiais ir amatininkais iš savo krašto. Čia jiems veltui buvo duodama žemė, ir pats ordinas padėdavopasistatyti trobesius, įsikurti, suteikdavo privilegijų ir šiokią tokią savivaldą.Vokiečių riteriams iš kilmingųjų nuolat reikėjo gabių amatininkų: šarvakalių, ginklakalių, auksakalių,įvairių audėjų ir kitokių meistrų, kurių negalėjo rasti laukinių kraštuose.Iš pradžių mieste apsigyveno darbštūs vokiečiai, bet paskui juos plaukė ir dykaduoniai, manydamiverstis visokiomis apgavystėmis, kurių ordinas viešai nepripažindavo.Čia atsirado ir dainininkų, ir juokdarių, ir visokio plauko paklusnių valkatų, į kuriuos žiūrėta iš pilies propirštus. Atsirado linksmybės namų, neva tarnams ir knechtams, pirkliams ir pakeleiviams, o kas tendarėsi viduje, tų namų užkampiuose, vietinis šaltyšius nelabai domėjosi.Linksmybės namų lankytojai saugodavosi vienas kito, nes kiekvienas bijojo, kad nebūtų išduotas,gyveno jie vienas kitam nusileisdami.Iš pažiūros atrodė, kad pilyje viešpatauja griežti nuostatai, bet iš tiesų dažnai buvo su jaisprasilenkiama, ir už pilies sienų kryžiuočiai elgdavosi gan laisvai. Pilyje nevalia būdavo pasirodyti jokiai,net ir pagyvenusiai, moteriai, tuo tarpu mieste jų, prisidengusių įvairiomis pavardėmis ir dingstimis,buvo gana gausu.Ilsėdamiesi pilyje riteriai išvykdavo medžioti į Nogato pakrantes, prajodinėdavo arklius, rengdavoiškylas, o grįždami dažnai sustodavo mieste. Nors apie tai ir būdavo žinoma, niekas nedrįsdavobaltaapsiausčių pasmerkti.Smulkūs bajorai, kurie skyrėsi nuo kilmingųjų riterių savo pilkais apsiaustais, ordine lyg ir turėjo lygiasteises su aukštakilmiais, tačiau taip laisvai elgtis negalėjo. Jie buvo laikomi griežčiau.Kilmingieji riteriai galėdavo prasilenkti su griežtais nuostatais dukart per metus, kai pas juosatvykdavo būriai riterių iš Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos ir kitų kraštų. Šitie brangūs atvykėliaiatnešdavo ordinui gausių aukų kovai su stabmeldžiais, todėl jų garbei būdavo rengiamos puotos irpasilinksminimai, turnyrai ir medžioklės, o kad jiems nebuvo privalu laikytis ordino nuostatų, taisvečiams viešint ir aukštakilmiai riteriai nuostatų nesilaikydavo, o jiems išvykus prie ankstesnės tvarkosjau nebebūdavo grįžtama.Pasauliečiai žmonės čia skleisdavo laisvas mintis, daugelis iš jų į žygį prieš stabmeldžius atsivesdavovisą dvarą – įvairius tarnus, kurie apsistodavo mieste, o kartais ir visai ten apsigyvendavo.Čia žmonės buvo kitokie negu miestuose, išaugusiuose kitokiomis sąlygomis. Čia pirmavo dailininkai,amatininkai, įvairių rankdarbių mokovai, o paskui ėjo tie, kurie gyveno iš žmonių aistrų lyg bjaurūsparazitai.Visokių užeigos namų buvo gyva galybė. Vienuose knechtai maukdavo alų, kituose baltaapsiausčiaigaudavo puikiausių pigmentų – stiprių, pasaldintų ir su šaknelėmis sutaisytų vynų.Jeigu paprastu laiku ant kryžiuočio stalo atsirasdavo tokio pigmento, tai tik mažame žmonių ratelyje irtokiais saikais, kokius leisdavo nuostatai, o linksmybės namuose pigmento buvo duodama tiek, kiekpajėgdavai nusipirkti. Dar mieste būdavo ir tokių gyventojų, kurių užsiėmimo niekas gerai nežinojo. Jiegyveno prasimesdami esą vieno ar kito riterio giminės bei jo šeimos išlaikytiniai.Prie tų neaiškių, seniai Marienburge gyvenančių būtybių priklausė ir Gmunda Leven, nebejaunamoteris, kuri sakėsi esanti vieno baltaapsiausčio – Zygfrido fon Ortlopo – giminaitė.Tasai Zygfridas, atkeliavęs čia nuo Reino krantų, dabar jau pasenęs, tylus, sveikatos netekęs vyras,buvo labai gerbiamas ordine už kažkokius senus nuopelnus. Ta pagarba gaubė ir Gmundos namus,kurie mieste stovėjo lyg neprieinama sala; nei šaltyšius, nei vietinė valdžia nedrįsdavo nei įeiti į juos, neiko nors reikalauti, nei kištis į jų reikalus.Tenai lankydavosi ne tik senasis Zygfridas, ateidavo ir kiti kryčiuočiai, dažnai ten būdavolinksminamasi iki vėlyvos nakties. Pilyje buvo uždrausta lošti kauleliais ir kitkuo, išskyrus šaškes iršachmatus, tuo tarpu visi žinojo, kad pas Gmundą ant staliukų stovėdavo vyno taurės ir kauleliaisbūdavo lošiama iki užsimiršimo. Kryžiuočiams taip pat nederėjo draugauti su moterimis, o čia jųvisuomet būdavo per akis.Gmunda Leven laikydavo dvi ar tris seserėčias, atsikviestas iš Vokietijos, kurios čia pasirodydavo, čiavėl išnykdavo, ir gausybę tarnaičių. Bet niekas jai negynė jų laikyti.Senoji šeimininkė buvo labai ori: rūstaus veido, piktai sučiauptomis lūpomis, tvirta ranka valdanti savošeimyną. O kai kartais ji pasirodydavo savo namų tarpduryje, užsidėjusi ant galvos iškrakmolytą, plačiaiišskleistą ir ant pečių nukarusį baltą gobtuvą, su juoda suknele, papuošta blizgančiomis gijomis, sukrepšeliu ir raktais prie juostos, – miestiečiai ir miestietės lenkdavosi jai ligi žemės, smalsiai žiūrėdavo įjos drabužius, norėdami pasekti iš Vokietijos atvežtas madas.Bažnyčioje, kurią labai uoliai lankydavo, Gmunda turėjo atskirą, aksomu muštą klaupką arčiausiaialtoriaus. Ir kai eidavo į ją, visi jai duodavo kelią. Eidama ji šlamėdavo apdarais, žvangėdavograndinėlėmis ir apyrankėmis, kuriomis visuomet būdavo apsikarsčiusi.Miestiečiai žinojo, kad per ją ir Zygfridą galima visko išprašyti iš mistro. Nors tokie asketai kaipBernardas nenorėdavo jos pažinti ir atsiliepdavo apie ją su panieka, bet jos galybė jau tiek buvosustiprėjusi, kad jau trečiajam iš eilės mistrui valdant niekas negalėdavo jai pakenkti.Gmundos sodyba buvo pačiame mieste, prie naujosios bažnyčios, bet taip aklinai aptverta ir apaugusimedžiais, kad sunku buvo pamatyti, kas joje dedasi. Retai kas į tuos namus eidavo pro didžiuosiusvartus iš gatvės, tačiau dveji varteliai iš šonų buvo nuolat varstomi. Vakarais, jau paskelbus, kad metasgesinti žiburius, Gmundos languose dar ilgai būdavo šviesu, bet niekas nebūtų išdrįsęs jai to priminti.Žodžiu, tai buvo privilegijuotas lizdas.Jau penkeri metai praėjo po pergalingo kryžiuočių žygio į Lietuvą, kur jie ne tik gausybę žmoniųišskerdė, bet ir su daugeliu jaunų belaisvių parsivarė į Marienburgą kelias dešimtis našlaičių.Pasak mačiusiųjų, ten buvo vien berniukai ir tik atsitiktinai tarp jų užsiliko viena dešimties metųmergaitė Baniutė. Iš suplėšytų rūbų likučių, švelnios odos, žvilgančio kaspino plaukuose galima buvonumanyti mergaitę kilus iš aukštesnio luomo.Iš pradžių, tik išaiškėjus, kad čia esama mergaitės, senieji rūstesni kryžiuočiai ėmė šaukti, reikalaudamišią, anot jų, bjaurybę pakrikštyti ir nužudyti, nieku būdu nepalikti gyvos. Senasis Zygfridas pasigailėjoverkiančio, persigandusio vaiko ir nežinia kaip išplėšęs ją iš budelių rankų išsirūpino, kad mergaitę būtųleista auklėti Gmundai, kuri, nors ir nenorom, sutiko ją laikyti ir valgydinti prie virtuvės kaip šunį.Pirmiausia ji buvo per jėgą apkrikštyta Barbora, mat pastarasis vardas dėl čia esančių šventosiosrelikvijų buvo itin ordino gerbiamas. Gmunda bjaurėdamasi pasiryžo auklėti tą sutvėrimą, kurį laikėlaukine būtybe, niekad nesiduosiančia prijaukinti.Baniutė iš tiesų buvo kitokio būdo negu kiti miestiečių vaikai. Už savo vienmetes mergaites ji buvonepalyginamai gudresnė, drąsesnė, suaugesnė ir savarankiškesnė, dar pasižymėjo išdidumu iružsispyrimu. Iš jos nieko negalima buvo išgauti mušimu ir bausmėmis.Plakama alpdavo iš skausmo, bet tik kietai sučiaupdavo lūpas ir nė neaiktelėdavo.Nors nė kiek nesimokiusi, ji išmanė, veikiausiai instinktyviai, daug dalykų, kuriais stebindavo visus.Būdama nepaprastai mikli ir stipri, ji gebėdavo kaip katė sliuogti į aukščiausią medį, šastelti per tvorą,išrausti žemėje duobę ir taip lapais apsidangstyti, kad niekas jos nesurasdavo. Ji buvo taip labaisupratusi su laukiniais žvėrimis, kad visai jų nebijojo. Vėliau, kai šiek tiek apsipažino su naujuojugyvenimu, pravedžiodavo narčiausius kryžiuočių arklius, susitvarkydama su jais geriau už knechtus.Kai pradėjo mokyti įvairių moteriškų darbų, Baniutė, nors jų ir nemėgo, išmokdavo greičiau už kitasmergaites. Sėdėti kambaryje jai buvo stačiai kančia; kai tik galėdavo, sprukdavo laukan, dažnai jąrasdavo medyje įsispraudusią tarp šakų arba taip aplipusią amalu, kad sunku būdavo ją ir pamatyti.Neįstengiant perdirbti jos prigimties teko su tuo apsiprasti, o kadangi buvo be galo darbšti beinaudinga namuose ir augdama vis gražėjo, tai Gmunda pamažu net prisirišo prie jos.Vyrai, kurie ją kartais matydavo kieme, žavėdavosi nepaprastu jos grožiu, nors Baniutė visiškainesipuošdavo ir būdavo labai sunku ją aprengti vokiečių rūbais.Ilgą laiką ji nenorėjo autis – nei žiemą, nei vasarą. Taip pat negalėjo būti nė kalbos apie suknelę –vilkėdavo tik marškiniais ir kailinėliais, o plaukai būdavo supinti į dvi ilgas kasas. Iš papuošalų Baniutėmėgo tik gintarinius karolius, gal todėl, kad jie primindavo vaikystę. Dabar ji tokių neturėjo, taisusiverdavo karolius iš erškėtrožių spurgų, iš uogų, iš gėlyčių. Taip pat iš visokių lapų, kad tik jie būtųžali, ji pindavosi vainikus galvutei papuošti. Kažkodėl tasai žmogus, kuris pagrobęs ją apiplėšė irsutraukė karolius, nepastebėjo ant mergaitės piršto žalvarinio žiedelio. Iš Baniutės jo neatėmė ir vėliau; okai žiedelis pasidarė per mažas, tai pasikabino jį ant virvutės po kaklu ir nešiojo po marškiniais.Vokiečių mergaitės juokdavosi iš jos, erzindavo, pravardžiuodavo laukine kate, bet labai pavydėdavogražumo, sumanumo ir jėgos. Iš pažiūros mažytė, silpnutė, bet mikli ir lanksti, Baniutė pakeldavo labaisunkius daiktus, o jei suduodavo kam savo mažute ranka, tai lyg akmeniu kaukšteldavo.Baniutė turėjo išmokti tos kalbos, kuria aplinkui girdėdavo erzeliojant, bet tuščiai stengtasi jąatpratinti kalbėti lietuviškai. Slapstydamasi pakampėmis ji dainuodavo dainas ir viena pati kalbėdavosi takalba, kurios ją išmokė motina.Ji eidavo į bažnyčią ir turėdavo melstis, bet visi matė, kad savo dievo ji neišsižadėjo. BažnyčiojeBaniutė nenustygdavo ir sprukdavo iš jos, kai tik galėdavo. Žodžiu, tai buvo neprijaukinta, tik šiek tiekpripratinta būtybė, tik ir beieškanti kaip išnerti į mišką. Jau baigėsi penkeri metai, kai ji buvo čia atvaryta.Iš vaiko išaugo daili mergina didelėmis mėlynomis akimis, mokėsi iš vokietaičių kiek įmanydama, bet to,ką atsinešė, nei užmiršo, nei išsižadėjo.Protu ir vikrumu Baniutė buvo toli pranokusi visas savo vienmetes.Iš pradžių Gmunda ir jos seserėčios stengėsi ką nors ištraukti iš Baniutės apie jos praeitį, bet mergaitėpurtydavo galvutę sakydama, jog nieko neatmenanti, tik tai, kad buvo pagrobta, apiplėšta ir sumušta.Iš tų laikų ant jos dešinės rankos nuo žaizdos liko randas, kurį ji kasdien žiūrinėdavo lyg brangųatminimą.Paklusni, supratinga, kartais netgi švelni – Baniutė prie nieko neprisirišo, niekad niekam neatvėrėširdies, net nepasiskundė. Į tuos žmones, su kuriais gyveno, Baniutė paslapčiom žiūrėjo kupinuneapykantos ir pasibjaurėjimo žvilgsniu.Nepaisant merginos baugštumo ir keistumo, ji visus kerėjo savo grožiu ir patrauklumu, vyraineatsižiūrėdavo į ją, net Gmunda ėmė pykti ant jų už žavėjimąsi mergaite. Baniutė visiškai nesistengėprieš juos pasirodyti, verčiau tūnodavo kur nors kampe, bet kaip tarnaitė dažnai turėdavo maišytis visųakyse, nors to ir nenorėjo.Niekas negalėjo numanyti, kas nutiks tai lietuvaitei, kuri nesidavė paverčiama vokiete. Tuo tarpu visiant jos akis padėję buvo, net senasis Zygfridas, paprastai viskam abejingas, negalėdavo nuo josatitraukti akių, kai jam patarnaudavo.Nesunku atspėti, kokiu būdu Rimas, kartais pavaduojąs kurio nors baltaapsiausčio ginklanešį,susipažino su Baniutė. Jis stovėdavo su arkliais prie ponios Gmundos kiemo tvoros, o kartą už tvoroskrūmuose pasislėpė mergaitė, kuri, ištaikiusi valandėlę, kada namuose apie ją laikinai pamiršo, atbėgopaniūniuoti lietuviškų dainelių.Rimas, kai tik išgirdo dainos garsus, plakančia širdimi prisispaudė prie tvoros ir nutaikęs progą tyliaiužtraukė posmą.Baniutė riktelėjo, akimirksniu stryktelėjo ant tvoros ir virpėdama pažvelgė žemyn. Užsimezgė pokalbis.Apstulbęs Rimas įbedė akis į ją ir iš džiaugsmo vos nepamiršo arklių. Trumpai apsakė viens kitam viską,ką tik atminė... Baniutė, išgirdusi ją šaukiant, šastelėjo nuo tvoros, ir tiek ją tematei. Nuo to laiko Rimasvisokiomis gudrybėmis verždavosi aptarnauti arklius prie Gmundos kiemo. Tvoroje atsiradovarnalėšomis užtaisyta spraga, pro kurią jie galėdavo patogiai kalbėtis, jeigu merginai pasisekdavoištrūkti iš namų.Abiem buvo malonu gėrėtis uždraustos kalbos garsais, kuriuos jie brangino labiau už viską. Rimasmeilinosi merginai, bet toji tik juokėsi. Ji buvo per daug išdidi, per daug graži ir per daug jauna, kadvargšas, apiplyšęs, nuskurdęs vaikinas sukeltų jos širdyje ką nors daugiau nei pasigailėjimą. Tačiau jiekalbėdavosi apie Lietuvą. Baniutė daug geriau ją atminė, mokė jį to, ką šis buvo užmiršęs, ir kaip senėjam pasakodavo apie dievus, apie apeigas, apie šventuosius šaltinius, apie tėvynės papročius vispaakindama, kad tik jų neišsižadėtų, neužmirštų.Rimas ją beveik įsimylėjo, bet vos užsiminė apie savo jausmą, mergaitė susiraukė ir nenorėjo niekoapie tai girdėti.– Nelaisvėje meilės nėra, – pasakė ji, – mano širdis užrakinta.– Tai tu kliūsi kuriam nors vokiečiui, nes jie seniai galanda dantis žiūrėdami į tave.– Tegul sau galanda, ne jų nosiai man įkąsti. Aš grįšiu pas savuosius, tikrai grįšiu, o ten tėvas arbamotina išleis mane už tokio sužadėtinio, kokio aš verta ir kuris gyvens aukštoje pilyje ir valdys didelįkraštą.Taip svajojo mergina.Rimas jai buvo tik tarnas, belaisvis ir daugiau niekas. Mėgo jį, nes tik su juo vienu galėjo pasikalbėtiuždrausta kalba.O kai drauge tyliai niūniuodavo dainas – abu verkdavo...Baniutei darėsi vis liūdniau gyventi Gmundos namuose. Seniau ji turėjo daugiau laisvės, nors dirbosunkiau; paaugus darbų sumažėjo, užtat buvo tempiama patarnauti kambariuose, verčiama puoštis, irvokiečiai, rinkęsi pas Gmundą gerti pigmento ir lošti kauleliais, svaidydavo į ją kaskart saldesniusžvilgsnius.Ponia ginčydavosi su tarnaite, nenorinčia vilktis prašmatniais rūbais ir išsisukinėjančia, kai buvoliepiama patarnauti svečiams. Baniutė tyliai spyrėsi; senoji ponia mušdavo ją per veidą, visaip plūsdama,bet palaužti tarnaitės užsispyrimo neįstengė. Vakarais, kai menėse imdavo klegėti svečiai, jokia jėganeįstengdavo Baniutės įvaryti ten, kur žinojo ją tykojant vokiečius.Kai kurios vokietės gal džiaugtųsi tuo. Jos šaipydavosi iš Baniutės, laikydamos ją kvaile, o ji tylėjo.Rimas iš Baniutės žinojo viską, kas čia dėjosi, ir jai pasakojant tik griežė dantimis kaip laukinis žvėris.– Ten, savo pilyje, pamatę moters prijuostę, pamestą ant suolų, jie bėgtų žegnodamiesi kaip nuopiktos dvasios, o čia jiems viskas galima... O karo metu jie elgiasi kaip tikri gyvuliai, – piktai kalbėjoRimas.Vieną vakarą, kai savo įpročiu vaikinas nutykino pas savąjį kunigą ir jau nebeturėjo ko pasakoti,pradėjo kalbėti apie Baniutę.Apie kunigą jis anksčiau buvo pasakojęs mergaitei, kuri paskui nuolat klausinėdavo apie jį su begaliniususidomėjimu.Jurgis, iš mažumės auklėtas pagal rūsčius vienuolyno nuostatus, maža ką tegirdėjo apie moteris, o darmažiau buvo jų matęs. Juk moteris, išguita už vienuolyno sienų, buvo mėgstamiausia tema ordinopamokslininkams, kurie svaidė į ją perkūnus norėdami įspėti vyrus apie jų spendžiamas pinkles iratgrasyti nuo bet kokių santykių su jomis.Pamaldūs kryžiuočiai dažnai kalbėdavo apie moteris, nes riteriai žygių metu lengvai pasiduodavoįvairioms pagundoms, todėl vyrus reikėjo iš anksto prieš jas nuteikti. Apie moteris Jurgis daugiausiabuvo prisiklausęs bažnyčioje ir tiek tesuprato apie jas, kiek gaudavo sužinoti iš šio šaltinio.Moterį jis vaizdavosi esant klastingą būtybę, šėtono sėbrę ir pagalbininkę, sugebančią kerėti, savodemoniška galia ir žalčio žavingumu galinčią užburti auką, tykojančią pražudyti žmogų ir jo sielą. Jismaža matė gyvų moterų, nes nuo pat vaikystės buvo laikomas šioje pilyje, į kurią joms buvo uždraustaįžengti. Tais laikais labiausiai garbinamos šventosios bei kankinės – Barbora, Kotryna ir mistro Liuderiogiminaitė šventoji Elžbieta, – kurių paveikslai kabėjo bažnyčioje, atrodė gana maloniai, nors jas buvopiešusi nelabai įgudusi dailininko ranka. Dievo motina atrodė rūsti ir nuliūdusi. Iš visų šitų paviršutiniųįspūdžių ir įtikinėjimų jauno vaikino vaizduotė sukūrė kažkokį keistą vaizdą, visą moterų padermępadalindama į dvi grupes: į šventąsias didvyres ir šėtono pagalbininkes. Todėl Jurgis ir bijojo moterų, irdomėjosi jomis.Rimas, kiek atsimindamas, pasakojo Jurgiui apie stabmeldžių moteris, ir iš tų pasakojimų jis susikūrėvisai kitokį moters vaizdą. Tai buvo ištikima vyro draugė ir padėjėja, ant kurios pečių ir rankų gula visanamų ūkio našta; jaunystėje ji linksma mergaitė, dainuojanti prie šaltinio, vėliau, kada vestuvių daina jausudainuota, nenuilstanti šeimininkė ir motina.Lietuvių moterys, apie kurias pasakojo Rimas, daug labiau žavėjo Jurgį negu neprieinamos bažnytiniųpaveikslų šventosios ir nuožmioji Dalila20, apie kurią griaudėjo pamokslininkai.Pasikalbėjimai su Rimu ne tik išklibino Jurgio pažiūras į moteris, bet ir sudrumstė aiškius religiniusįvaizdžius, jo įsisąmonintas krikščionybės tiesas.Lygiai kaip Lietuvos moters vaizdas, taip ir religinis Lietuvos pasaulis jame ėmė grumtis su tuo, ką jismatė kryžiuočių pilyje. Jurgį traukė prie pagonių jo kraujas ir užslopinti vaikystės prisiminimai, bet nemažiau jį viliojo didis ir aiškus evangelijos mokslas, prie kurio jis buvo prisirišęs.Abu pasauliai, nors tokie prieštaringi, kovojantys tarp savęs, jo viduje stengėsi derintis ir taikytis vienasprie kito.Jį žavėdavo visur gyvenantieji Lietuvos dievai, su kuriais žmogus bendraudavo lyg su sau lygiais irkurie jam apsireikšdavo per tūkstančius įvairių būtybių; bet ir tasai vienas dievas, kentėjęs ir kraują liejęsuž žmones, liepęs visiems atleisti, o priešus mylėti kaip brolius, dar tebebuvo jo Dievas.Jurgis nenorėjo išsižadėti nei anų, nei šito, kuris laimi kovą su kitais dievais ir viešpatauja visamepasaulyje.20 Dalila – Biblijos žydė, išdavusi Samsoną savo tautos priešams filistinams.Jurgio sąmonėje tik tada iškildavo abejonės, kai jis aiškias evangelijos tiesas, kurių neįmanoma suktaiaiškinti, palygindavo su nukryžiuotojo Dievo tarnų, nešiojančių jo ženklą ant krūtinės, darbais. Kamkryžiuočiai yra kada nors atleidę kaltes? Ką jie mylėjo kaip broliai?Kai Jurgis galvojo apie kryžiuočių Viešpatį, negalėjo suprasti jo tarnų nežmoniško elgesio. Vienaipskelbiama, o daroma visai kitaip?Šitaip vaikiškai besamprotaudamas galų gale ėmė abejoti ir pasidarė viskam abejingas. Jurgisnenorėjo galvoti apie tai, ko nepajėgė suprasti.Anksčiau uoliai melsdavęsis jis dabar pradėjo atšalti nuo maldos. Kuo daugiau Jurgis ėmė išmoktigimtosios kalbos, dainų, kuo daugiau girdėjo pasakojimų apie papročius, kuriuos jis, kad ir kaip būtųkeista, ėmė prisiminti lyg seniai matytus ir žinomus dalykus, tuo labiau užsidegė karšta meile Lietuvai,tuo labiau ėmė domėtis ja ir geisti sugrįžti pas savuosius.Bet tai atrodė visiškai neįvykdoma. Nei Rimas, nei Jurgis nepažino krašto, nežinojo kelių nei būdų,kaip iš čia pasprukti. Šventasis labai pamilo kunigą ir troško jam padėti nors ir didžiausios aukos kaina,bet apsilankęs tik dūsaudavo, kad nėra jokios vilties išsiveržti iš kryžiuočių nagų.Buvo kuriami akiplėšiškiausi, keisčiausi planai, jie sugalvodavo neįtikimiausius pabėgimo būdus, tarsiišskaitytus iš pasakų, bet Šventasis tik purtydavo galvą ir niekinamai nusispjaudavo.Rimas, pasilikęs vienas su Jurgiu, imdavo pastarąjį linksminti ir mokyti to, ką būdavo girdėjęs išBaniutės, kuri daug daugiau už jį išmanė ir atminė.Be atvangos pasakodamas apie Baniutę ir visaip ją girdamas vaikinas galų gale sužadino didelįjaunojo kunigaikščio susidomėjimą ja. Jurgis nebegalėjo nurimti.Ligoninės vyresnysis, kuris atidžiai stebėjo jaunuolio ligą, lengvai pamatė jį pasikeitus į gerąją pusę.Jurgis tebebuvo neramus, karščiuodavo ir jausdavosi lyg nesavas, bet jėgos pamažu grįžo, jis pajutonorą gyventi.Silvestras manė, jog tai geriau už tą ilgą apatiją, kurios jis bijojo labiau už viską. Kai Bernardaspaklausė apie Jurgio sveikatą, ligoninės vyresnysis pirmą kartą tvirtai atsakė:– Atrodo, liga traukiasi, ji aiškiai persilaužusi, o šitai jau daug reiškia. Dabar reikia stengtis, kad tik jisneatkristų. Nėra abejonės, kad ligą jis gavo dėl ankstyvesnio gyvenimo, labai sunkaus tokiam jaunamamžiui; todėl sukite galvą, ką toliau daryti. Seniams gera ilsėtis pilyje tarp šitų mūrų, o jaunam – ankštajuose.Bernardas neatsakė, nes nepagalvojęs nieko nesiimdavo daryti, bet matėsi, kad jis susidomėjopatarimu.Jam užteko galios Jurgio likimui tvarkyti. Didžiojo mistro kalba ir viešas papeikimas Bernardui jaurytojaus dieną pasirodė esąs tik naujojo ordino viršininko politinis manevras.Kitą rytą Liuderis pasiuntė savo kompaną Bernardo pašaukti. Bernardas tuojau paklusniai nuėjo pasmistrą, nes didžiai vertino riterių drausmingumą ir nenorėjo jam nusižengti.Jis manė, kad mistras, pasišaukęs jį vieną, dar smarkiau išbars, bet rado jį gerai nusiteikusį.Vakar buvęs toks nesukalbamas Liuderis maloniai su juo pasisveikino ir uždarė savo celės duris, kadniekas nepasiklausytų jų kalbos.– Broli Bernardai, – prašneko jis, – jūs esate ordino šulas, išmanote jo reikalus ir geriausiai suprantate,kaip viskas pas mus krinka. Jus buvote kitų kaltės auka. Norėdamas kitus išmokyti gerbti savo valdžią, ašbuvau priverstas už tariamą savivalę sudrausti jus, nusipelniusi ir gerbiamą žmogų. Aiškinuos, nesnenoriu, kad mane laikytumėte neteisingu žmogumi. Jūs suprasite, kodėl aš tai padariau. Tikiu, kad irmano valdžioje būdamas jūs tarnausite ordinui taip pat, kaip tarnavote prie mano pirmtakų. Daug kąmūsų gyvenime reikia grąžinti į griežtų nuostatų rėmus. Aš nebijau nei Orsleno likimo, nei žudiko peilio,mano gyvenimas Dievo rankose, o jeigu prireiktų, kodėl negalėčiau ir kraujo pralieti? Aš bijau visai kokito: seniūnai gali nustoti manęs klausę, mat jie išrinko mane ne dėl nuopelnų, bet dėl vardo, ir šiandiengalvoja, kad aš atsidėkodamas imsiu jiems nuolaidžiauti. Jūs, kuklusis ordino darbininke, – pridūrėmistras ištiesdamas Bernardui ranką, – padėkite man, bet neišsiduokite, kad mes puikiai sutariam irsudarėm sandėrį.Mistrui Liuderiui kalbant, jo veido bruožai, vakar buvę tokie be išraiškos ir sustingę, nušvitoprotingumu ir polėkiu, kurį jis, matyt, tyčia slėpdavo nuo kitų žmonių.– Mūsų laukia begalės darbo, broli Bernardai, – pridūrė jis atsidusdamas, – mūsų ordino nuostatai,kaip kitados templiečių, kuriuos palietė Dievo pirštas, yra iškrypę, laužomi, jiems nusižengiamaišdykaujant. Pirmiausia dingo pamaldumas, mes užmiršome Dievą, ir iš to kyla visas blogis. Per dauggalvojam apie riterystę, o užmirštam vienuolystę. Svetimtaučių antplūdis, viso pasaulio žmonių meilė, sukuria jie ėjo ir tebeina pas mus, anksčiau atrodė išganymas, o dabar pamažu mus žlugdo. Su dešimtimidrąsių ir pamaldžių riterių atkanka šimtai pasileidusių piktadarių, kuriuos vilioja karas su pagonimis, neskariaudami jie viską gali išdarinėti. Mes turime juos pagarbiai priimti, vaišinti, girdyti, o jie mums antkrytįneša. Todėl, broli Bernardai, darbuokitės kaip ir seniau, žiūrėkite, klausykitės, darykite, kas reikalingaordinui apsaugoti nuo pakrikimo; o jeigu reikės mano pagalbos, ateikite pas mane slapčiomis.Nudžiugęs Bernardas padėkojo Liuderiui už pasitikėjimą ir šiuos paaiškinimus. Tuo tarpu mistras,išgirdęs ateinantį kompaną, tuojau pakeitė toną ir piktai murmėdamas liepė jam išeiti.Paskatintas Bernardas vėl pradėjo nematomą veiklą.Tačiau tiek jo, tiek mistro pastangos sustabdyti ordino irimą buvo nevaisingos: ką galėjo padarytikeletas geros valios riterių prieš gausybę kryžiuočių, kurių gyvenimas, pats karo amatas, žūtbūtinisreikalas kaskart daugiau kraštų nukariauti ir užvaldyti, kad būtų užtikrintos pastovios sienos ir saugumas,mokė juos varyti klastingą, veidmainingą ir žiaurią politiką. O politika visuomet padaro įtaką papročiams.Pamynus moralinę teisę vienoje srityje, imama jos nebepaisyti ir kitur. Pradėta nesilaikyti sutarčių, laužytitraktatus, tyčiotis iš duotojo žodžio ir pažadų Lenkijai, Lietuvai ir Pamario valdovams. Kuriam galui po togerbti ordino nuostatus ir kitas menkesnes teises?Įkurtas ligoniams globoti, tai yra platinti gailestingumą, ordinas būtų galėjęs gyvuoti, bet dėl Kristausvirtęs kariauna jis iškreipė tą mokslą, kurį išpažino.Vadinasi, irimo užuomazga glūdėjo pačioje jo baisioje prigimtyje.Po niekam tikusio Šventojo pranešimo brolis Bernardas dar porą kartų mėgino iš jo šį tą išgauti, betgaliausiai įsitikino jį esant kvailą ir netikšą ir daugiau apie tai negalvojo.O Jurgį jis tebelaikė tokiu įrankiu, kuris galėtų ordinui atnešti daug naudos. Kaip? To dar pats aiškiainežinojo.Išauklėtas krikščioniškai ir iš pažiūros uolus tikėjimo dalykuose Jurgis net paleistas į laisvę galėjo lygapaštalas platinti Lietuvoj krikščionybę. Jo rankomis ordinas be kruvinų aukų galėjo įsigyti šalininkų irsąjungininkų. Šis apaštalavimas Bernardui atrodė sveikiausia ir geriausia politika, nors ji ir neatitikokryžiuočių nuotaikų ir papročių.O jeigu ėmus ir pabandžius? Besvarstydamas Bernardas ir pats galų gale suabejojo: ar Jurgio, išleisto įlaisvę, nepaveiktų savo krašto aplinka, ar jis neišduotų ordino? Čia išauklėtas ir daugelį slaptų dalykųsužinojęs Jurgis galėtų ordinui užtraukti pavojų ir daug žalos padaryti.Todėl kryžiuotis susvyravo ir pasvarstęs nutarė, kad Jurgį reikia dar ruošti, o svarbiausia, tinkamuelgesiu įkvėpti meilę ordinui.Bet visa tai jau buvo per vėlu.Sužinojęs iš ligoninės vyresniojo Silvestro, kad vaikinas atrodo sveikesnis, Bernardas tą pačią dienąnuėjo pas jį. Iš tikrųjų Jurgį rado pasikeitusį. Jo veidas buvo šiek tiek parausvėjęs, pats išrodė gyvesnis irne taip niūriai tylėjo.Šiaip pernelyg rūstus, Bernardas prieš savo auklėtinį, į kurį tiek dėjo vilčių, nutaisė kuo maloniausiąveidą, apsimetė esąs be galo švelnus. Draugiškai atsisėdo priešais jį ant suolo ties langu, kur paprastaivakarais įsikurdavo Rimas, ir prabilo geraširdišku, tėvišku tonu:– Matau, kad jums iš tikrųjų geriau, dėkokime už tai Dievui! Tikėkit manimi, jog geidžiu jums gero irtikiuosi jus daug nuveiksiant ordino labui, džiaugčiausi, kad jūs išaugtumėt stiprus ordino ramstis. Tiežmonės, ateinantys pas mus iš viso pasaulio, atsineša tai, kuo sunku jiems nusikratyti bei išsižadėti; jumsviešpats Dievas skyrė čia augti nuo pat mažumės, apsaugotam nuo pragaištingų įtakų...Jurgis klausėsi nuleidęs akis. Bernardas suprato, kad su jaunuoliu pradėjo kalbėti pernelyg iškilmingaiir tučtuojau pakeitė temą.– Gal jums, – pasakė, – liūdna ir trošku tarp šitų sienų, prie kurių mes, seniai, pripratę? Sakykite!Sergantiems daug kas leidžiama.Jurgis pakėlė akis, jam nusišypsojo didesnės laisvės viltis; nors jaunuolis dar nedrįso atsakyti, tačiauBernardas pajuto, kad užgavo jautriausią stygą, kuri suvirpėjo...Anais laikais čia gyveno ne tik paties ordino riteriai, vokiečių miestelėnai ir naujakuriai valstiečiai,atvilioti pažadais suteikti užkariautos žemės, kurių senieji gyventojai arba žuvo per karus, arba išsklidopo pasaulį, bet kėlėsi ir daug nusmukusių bajorų iš įvairių Vokietijos vietų; iš ordino jie gaudavo žemės,tapdami jo duoklininkais. Jau tais metais kelios dešimtys šeimų tokiu būdu apsigyveno Marienburgo irKaraliaučiaus apylinkėse. Pirmieji atvykėliai – Pynau, Muliai, Stubechai, Brandisai, Mukenbergai, Everovaiir kiti – buvo apsigyvenę netoli pilių, kurios juos saugojo nuo užpuolikų.Tarp Marienburgo ir Zulavų, savo palivarke, vadinamam Pynaufeldu, buvo įsikūręs vienas iš pirmųjųkolonistų Ditrichas fon Pynau, kuris dabar Bernardui atėjo į galvą. Jam atrodė, kad Jurgis, gyvendamasšalimais Pynau globoje ir nuolat jo paties prižiūrimas, laisviau atsikvėps, pasveiks ir nieko bloga jamneatsitiks.Iki Ditricho fon Pynau sodybos, kur jis gyveno su žmona ir dviem sūnumis, padedančiais jamūkininkauti, nebuvo nė valandos kelio pėsčiomis.Senasis Ditrichas iš dėkingumo būtų įmanęs padaryti ordinui bet kokią paslaugą, mat čia jis atkeliavotikras skurdžius – su vienu vieninteliu vežimu ir keliais raiteliais, o šiandien jis buvo turtingo ūkiosavininkas. Tenai Jurgis galėjo atsigauti, sustiprėti ir niekas ten jam negrėsė.Pynau šeima niekuo daugiau nesirūpino, tik savo turtų didinimu, buvo darbšti, šykšti, gyveno kietą irrūstų gyvenimą, taigi ir negalėjo sugadinti vaikino.– Žinai ką? – pagaliau tarė Bernardas. – Man rodos, ne pro šalį tau būtų pagyvenus kaimo ore. Jeigunori, aš pašnekėsiu su Pynau, kuriam duota prie miesto žemės, kad paimtų jus kuriam laikui. Šeimininkosūnūs mėgsta medžioklę, galėsit su jais ir pamedžioti; senis, nors nei skaityti, nei rašyti nemoka, tačiaudaug pasaulio matęs.Tai sakydamas kryžiuotis žiūrėjo Jurgiui į akis ir pamatęs nedrąsų, bet dėkingą jo žvilgsnį greitaipridūrė:– Tai sutarėm, paprašysiu mistro leidimo, o senajam Ditrichui pasakysiu, kad jus žiūrėtų kaip tikrą savovaiką.Paraudęs Jurgis atsistojo ir tik padėkojo. Nudžiugęs Bernardas tučtuojau išėjo.Ir iš tikrųjų menkutė laisvės nuojauta pradžioje labai sujaudino vaikiną. Jam atrodė, kad mokės japasinaudoti. Bet kaip? To dar aiškiai nežinojo. Gal vaizdavosi pabėgimą, apie kurį buvo sapnuota irtartasi.Tik vėliau Jurgis sumetė, kad turės išsiskirti su Rimu ir Šventuoju, kad vėl atsidurs tarp vienų vokiečių,kurių kasdien vis labiau neapkentė.Bet duotojo žodžio jau buvo neįmanoma atsiimti.Iki pat vakaro, kol atėjo Rimas, praleido sunkiai mąstydamas ir kovodamas su savimi. Šventasis tądieną kažkodėl negalėjo atslinkti pas kunigą, nors senasis bernas savo patarimais būtų buvęsreikalingesnis už šį jauną vaikiną.Vos Jurgis prasitarė, kad jam gali tekti iškeliauti į Pynaufeldą, Rimas beviltiškai suriko ir ėmė grąžytirankas. Tiktai pasvarstęs jis suvokė ir Jurgiui pasakė, kad šis jo išsiuntimas į kaimą netoli Marienburgogali būti labai pravartus.– Mano kunige, – pasakė jis, – nejau tie Pynau laikys jus uždarę kaip nelaisvėje? Jus ten siunčiapoilsiui. Jie kiaurai pluša prie žemės ir dieną naktį rūpinasi ūkiu. Jūs galėsite jodinėti ir vaikščioti, kurtinkamas. O kas jums uždraus apsilankyti mieste, Marienburge?Jurgis mąstė apie kitką: gal jam pasiprašyti į tarnus Rimą? Tačiau abu numanė, kad toksai prašymasgalėtų išduoti jų santykius ir paslaptį. Rimas pabūgo, Jurgis susvyravo.Vaikinui būtų sunku slapta iš pilies ištrūkti į Pynaufeldą, o Šventajam, kaip daug daugiau patyrusiam irapsukresniam, tas buvo įmanoma. Jurgis vien juo ir tegalėjo pasikliauti. Jam rūpėjo, kad šie du tarnai, sukuriais ji siejo tas pats kraujas ir ta pati meilė, nepasitrauktų nuo jo. Jurgis dėjo į juos daug vilčių,būdamas su jais nesijautė toks vienišas. Rimas prisiekinėjo Perkūnu ir visais kitais dievais, kuriuos tikžinojo, kad bus ištikimas savo kunigui, o prireikus kokios paspirties jis be atžvalgos šoks padėti.Rytojaus dieną dar niekas nekalbėjo apie kelionę į Pynaufeldą. Jurgis atsikėlė iš lovos ir vaikštinėjo pokambarį; atėjo nušvitęs Silvestras ir radęs jį taip pasikeitusį ir laimingą pasiryžo kuo karščiausiai paremtiBernardo nutarimą, kurį jau žinojo.O Bernardas buvo įnikęs į kelionės ruošą.Jis labai troško palenkti Jurgio širdį į save ir laimėti jį ordinui, tačiau ničnieko nežinojo, kas dabardėjosi vaikino sieloje. Bernardas stengėsi neužgauti Jurgio išdidumo, todėl rūpinosi į šią pirmąją,nedidelę kelionę išruošti jį kiek galima prašmatniau. Tą pačią dieną ordino sandėliuose su rūbininku jisišrinko Jurgiui drabužius, arklio aprangą, apsiaustą, lengvą šarvuotę, pats nuėjo į arklidę paskirti kelioneigerą žirgą. Jis pagalvojo ir apie tarną, juk vienkiemyje maža atliekamų rankų, striuka ten bus supatarnavimu, o moterų kryžiuotis bijojo. Jam atrodė, kad Šventasis, iki šiol buvęs ištikimas tarnas iršnipas, dabar jau mažai kam betinkąs, bus geriausias Jurgio palydovas.Bernardas visiškai nebūgštavo dėl Šventojo lietuviškos kilmės, nes nuo seno buvo gerai žinoma, kadtasai neapsakomai nekenčia savųjų.Įvyko tai, ko niekas nesitikėjo ir ko Jurgis karštai troško: nevalyvas Šventasis buvo paskirtas jo sargu irpalydovu.Po trijų dienų Jurgis, Bernardo lydimas, gražų žiemos rytą išjojo į Pynaufeldą, kur turėjo gyventi kelismėnesius; paskui juos ant išpampusio, sunkaus kuino kabaldavo tarnas, plačiai šypsodamasis,apsisiautęs pilku su juodu puskryžiu apsiaustu.Tiesa, Jurgio veidas tebebuvo liūdnas ir išblyškęs, bet akys žibėjo kažkokia geresnės ateities nuojauta.
