Pradėjus plūsti ginkluotiems kryžiuočiams, Marienburgo pilis ėmė atrodyti kitaip negu prieš keliassavaites. Ramios, liūdnos ir niūrios sienos lyg apsivilko šventadieniškais rūbais.Pasistengta svetimšaliams jas parodyti gražesnes, negu paprastai kad būna. Mūrininkai išbaltinosienas, vartai švietė nublizgintomis vinių galvutėmis ir apkaustais, blogesni ir praskydę takai bei keliukaibuvo nužvyruoti, vandens paplauti ir išgraužti pylimai užlyginti ir suplūkti. Bokštuose (Bobų irJuodajame) plevėsavo didžiojo mistro ir ordino vėliavos. Vartų sargybiniai stovėjo su blizgančiais šarvaisir naujais rūbais. Kiemuose visur buvo švaru, iššluota kaip kambariuose, o žmonės, kurie čiapasirodydavo, visi buvo apsitaisę kaip per didžiąsias šventes.Ne tik tarnai, bet ir visi vyresnieji, kurie tai pro langus pažiūrėdavo, tai pasirodydavo priebučiuose,buvo apsirengę naujais žibančiais rūbais, o jų veidai švytėjo iškilmingumu, džiugumu ir linksmumu.Viduriniosios pilies didžiojoje puotų salėje, kur paprastai mistras priima svečius ir kurioje per metineskapitulas bei pasitarimus susirinkdavo komtūrai, ordino vyresnieji ir nusipelnę riteriai, dabar buvo viskasrengiama didelėms vaišėms – visai ne pagal ordino papročius.Pagal senovinius nuostatus, pirmieji riteriai, priklausiusieji Jeruzalės Namų gailestingųjų riterių ordinui,tik tris kartus per savaitę valgydavo su mėsa, tris dienas jiems būdavo leidžiama valgyti užbaltintą maistąir kiaušinius, o penktadieniais misdavo tik duona ir vandeniu. Senovės riteriai sėsdavo už stalo poromis,klausydamiesi šventųjų gyvenimo skaitymo, o trupiniai nuo jų stalo būdavo atiduodami vargšamsdrauge su dešimtąja dalimi viso to, kas čia buvo verdama ir kepama. Seniau alus ir vynas būdavogriežtai seikėjami, broliai tylėdami greitai suvalgydavo paprastą valgį. O dabar!Dabar čia buvo vežami visame pasaulyje supirkti valgiai su brangiausiais prieskoniais, kuriuos tebuvogalima rasti kunigaikščių virtuvėse, geriausi vynai riteriams buvo pristatomi okseftais21, paprastivienuolyno indai buvo pakeisti sidabriniais ir paauksuotais dubenimis, molis – brangiu Venecijos stiklu,stalai buvo dengiami baltomis, puikiai išsiuvinėtomis staltiesėmis...Visa tai buvo daroma ta dingstimi, kad garbingi svečiai, kurie kasmet atvykdavo į talką, matytų, koksordinas galingas ir turtingas. Nuo to laiko, kai didysis mistras čia perkėlė savo sostinę, ypač pasidarėbūtina tą parodyti. Ordino viršininkas norėjo prilygti valdovams. Griežti nuostatai beliko tik broliukams,21 Okseftas – maždaug 200 litrų talpos statinė.pilkaapsiausčiams, šeimynykščiams ir tarnams, o Aukštutinėj pily buvo gyvenama ir vaišinamasikunigaikštiškai. Vyresnieji riteriai, įpratę į tokį gyvenimą, nebeįstengdavo jo atsižadėti ir aiškindamiesikalbėjo, kad vokiečių ordinas turi pasaulį priblokšti savo galybe, antraip jis nieko nepatrauks prie savęs irneteks tos reikšmės, kurią privalo turėti.Gausėjo turtai, įgyjami ginklu ir mainų prekyba, plėtėsi nukariautų ir atplėštų valdų ribos, iždas lūžtelūžo nuo grobio. Ordinas iš tiesų darėsi didele galybe, įkūnydamas vokiečių grobikiškumą. Vis labiaunuo riterio pečių smuko vienuolio apsiaustas, vis aiškiau matėsi geležiniai šarvai ir kruvinos rankos.Gailestingieji slaugytojai, vadinantys save Marijos garbintojais, Kristaus tarnais ir apaštališkojo sostopiliečiais, virto krikščionių plėšikų kariauna, kuri gyveno vien tik vokiečių grobikiškomis idėjomis.Pakaitomis jie lankstydavosi tai karaliams, tai popiežiams; jie garbindavo pirmuosius, kai antriejinorėdavo juos prispausti, o kai karalius ne jų naudai spręsdavo ginčus, šaukdavosi popiežiaus globos.Jau pati ordino struktūra rodė, kad tikėjimo vardu ir stabmeldžių atvertimo dingstimi jis siekė visaikitokių tikslų.Pokylių salė, kurioje nuo ankstaus ryto plušėjo daugybė tarnų, buvo papuošta lyg kokia pilis. Jeigu čiabūtų buvę moterų, ji savo ištaigingumu galėtų prilygti karališkoms salėms. Aplink stalą buvo įtaisytossėdynės su atramomis ir minkštomis pagalvėmis, grindys nuklotos rytietiškais kilimais, stalai užtiestiraštuotomis staltiesėmis.Palei sienas ant pjaustinėtų ąžuolinių lentynų blizgėjo didžiuliai ąsočiai, nagingų auksakalių padarytidubenys ir puodeliai, panašūs į fantastiškus žvėrelius. Visa siena nuo lubų iki pat žemės buvo taip tankiaijais apstatyta, kad nesimatė net lentynų medžio.Ant atskiro stalo stovėjo didžiuliai dubenys, bronzinės praustuvės su išsiuvinėtais rankšluosčiais, matprieš puotą buvo priimta nusimazgoti rankas.Stalo vyresnysis su patarnautojais vaikščiojo aplink apkrautus stalus žiūrėdami, kur ko trūksta, ką daratnešus, kaip dar pagražinus ir praturtinus kunigaikštišką ordino iškilmę.Buvo laukiama svečių. Kai kurie iš jų jau atvyko ir ilsėjosi kambariuose, kiti galėjo atsirasti kas minutę,nes per pasiuntinius jau buvo pranešę, jog esą kelyje.Pagal įsigalėjusį paprotį, išžygiuojant prieš stabmeldžius kelias dienas būdavo puotaujama. Karasvirsdavo tartum linksma medžiokle, kurios metu žvėrį atstodavo prūsas ar lietuvis, o kartais netapkrikštyti ir seniai atversti lenkai. Nuo kryžiuočių kardo apsaugodavo ne krikštas, o tik vokiškas žodis irgermaniškas kraujas.Tą kartą ordino svečiais buvo Brandenburgo markgrafas Liudvikas, Namiuro grafas Pilypas, grafasHenenbergas, keli prancūzai, ištroškę riteriškų pramogų, keli austrai ir vienas aukštas anglų didžiūnas.Šis kariuomenės būrys, kuriame jau buvo du šimtai gražiausių šalmų, kasdien vis didėjo.Kiekvienas šių garbingų atvykėlių atsivedė grupelę smulkių bajorų, taip pat apsiginklavusių ir narsių.Geležimi šarvuotas riteris iš Vakarų atstodavo dešimt pusnuogių ir beveik beginklių stabmeldžių, taibuvo galybė, kuri lyg slankiojanti tvirtovė daužė minias. Į tą tvirtovę atsimušdavo strėlės, į plieniniuskrūtinių šarvus sutrupėdavo kieto medžio lazdos. Karo žygiai riteriams būdavo lyg žaidimas, jie retaipralaimėdavo, o nelaimingi užpultieji galėdavo atkeršyti užpuolėjams tik susispietę į didžiules minias irlyg skruzdės apnikdami priešininką.Tą dieną dalis svečių jau buvo susirinkusi aplink didįjį mistrą mažojoje salėje su granito stulpu.Skardėjo linksmas klegesys. Čia galėjai išgirsti visokias kalbas kaip prie Babelio bokšto. Vieni riteriai, kilęiš įvairių Vokietijos kraštų, šnekėjosi vokiškai, savo gimtosiomis tarmėmis, todėl ne visuomet geraisuprasdami viens kitą; prancūzai su kai kuriais riteriais iš kitų kraštų susikalbėdavo lotyniškai, o tarpsavęs šnekėjosi pietų ir šiaurės Prancūzijos šnektomis, giminingomis, tiesa, bet kartu ir skirtingomis;anglas kažką rezgė vokiškai; keli riteriai poliglotai vaikščiojo nuo vienų prie kitų, patarnaudami kaipvertėjai.Jau buvo susirinkę visi kilmingieji ir laukė tik vieno Namiuro grafo, kuris ilsėjosi po vakarykštėsužsitęsusios puotos, kai kukliai ir tyliai įėjo Bernardas ir atsistojo nuošalyje. Niekas į jį neatkreipėdėmesio, nors šis gražus vyriškis šiandien labai skyrėsi nuo kitų savo niūriu, liūdnu, beveik skausminguveidu, jis čia buvo toks svetimas ir taip netiko prie visuotinio linksmumo ir gyvumo, kad pažvelgus į jįgalėjo kilti klausimas: gal tasai žmogus atnešė čia kokią blogą žinią, gal atsitiko nelaimė, gal pavojausesama?Didžiuma kryžiuočių taip buvo įpratę matyti brolį Bernardą rūstų, griežtai prisilaikantį ordino nuostatųir saugantį, kad ir kiti jų laikytųsi, jog riterių visai nenustebino jo rūstumas. Pažįstami dirstelėdavo į jį,nežymiai linktelėdavo ir nesipuldavo šnekėtis bei draugauti su šiuo žmogumi, kuris ypač šiandien,vykstant tokioms saturnalijoms22, buvo lyg disharmonizuojanti gaida...Tai vienas, tai kitas riteris žvilgtelėdavo į jį ir greitai nusisukdavo.Svečiai gėrėdamiesi klausėsi kryžiuočių pasakojimų iš tų laikų, kai jie čia įsikūrė ir pradėjo pirmąsiaskovas su netikėliais. Tie laikai jau buvo apgaubti beveik legendiniu rūbu, pagražinti poetinės išmonės.Gyrėsi protėviais, kuriems pirmąją pilį atstojo senas, skėstašakis, aptvertas tvora ir apkastas grioviuąžuolas, po savo šakomis priglaudęs būsimus užkariautojus.Lietuviai, didvyriškai gynę savo žemę, savo dievus, papročius ir amžiais garbintas šventąsias vietas,riterių pasakojimuose buvo piešiami kaip puslaukiniai žmonės, panašūs į žvėris.Senasis Zygfridas, kurio veidas nušvisdavo prisiminus jaunystės žygius, ryžtingai pritardavo daugumosbrolių nuomonei, kad visiškai nereikia gailėti tų klastingų laukinių...– Krikštyti juos? – šaukė jis. – Ką jiems padės krikštas? Juk nuodėmė būtų švęstu vandeniu aplietineprotingą žvėrį! Dėl savo stabmeldiško aklumo jie niekad nepraregės. Net iš lopšio paimti vaikaiužaugę ima siusti ir lyg vilkai pabėga į mišką. Vienintelis būdas – sunaikinti tą padermę. Jeigu, – varėriteris, – kuris jų patekdavo man po kardu ar ietimi, negailėdavau, – krikštijau juos kardu ir krauju... Egote baptiso in gladio!23 – nusijuokė senis sulig tais žodžiais. – Sako, niekais nueis nusiaubta žemė, –pridūrė jis rimtai. – Rasis, kas ją apgyvens. Pas mus pakankamai gimsta vaikų, užtenka žmonių be žemės.Kur tik mūsiškiai pastato koją, iškelia imperijos vėliavą ir žemę paveda apaštališkajam sostui ir Romosvalstybei. Mes tą žemę veltui esam gavę iš popiežių, karalių ir imperatorių, kuriems teisėtai priklausovisas žemės rutulys. Tai mūsų nuosavybė, ir tuos žemės užgrobėjus reikia vyti, kur pipirai auga...– Jie mėgino, – nutraukė jį Liambertas iš Miulbergo, – dėl akių apsikrikštyti, kad mes grižtumėm niekonepešę. Stačiai į Romą jie siuntė savo pasiuntinius, pasiduodami jai. Bet tai jiems nepavyko. Jau buvoper vėlu. Žemė jau mūsų rankose.– Dar blogiau, – kalbėjo Hansas iš Virnburgo, – jie ėmė statytis bažnyčias ir kviestis vienuolius, kadapsisaugotų nuo mūsų, tačiau mes ir tiems ilgaskverniams atėmėm norą mus apgaudinėti... Cha cha! Ašliepiau iškarti kunigus ir sudeginti bažnyčias!Visi nutilo. Zygfridas pridūrė:– Kokie ten galėjo būti stabmeldžių išlaikomi kunigai ir kokios ten jų bažnyčios... Baalo maldyklos24...Naikinti, mušti, deginti – tai vienintelis būdas! Kai reikia sėti grūdus, tenka be gailesčio draskyti žemę; tiktada grūdai išleis daigus, kai dirva bus patręšta krauju...Bernardas iš tolo klausėsi jų kalbos. Iš jo veido nesimatė, kad jis pritartų, piktintųsi ar priešgyniautų; joausys daugelį kartų girdėjo panašias kalbas.– Šiandien, – prabilo didysis mistras Liuderis, – dėkui Dievui, mūsų patronės Marijos globai iršventiesiems ordino užtarėjams, jau galime ramiomis akimis žiūrėti ateitin. Mes užėmėm daug žemės,pasiekėm jūros krantus, ir nors dar ilgai tęsis kova ir ginčai su lenkais, nors Lietuva pradeda dėtis su jais,22 Saturnalijos – romėnų šventė dievo Saturno garbei; audringas puotavimas, nežabotas lėbavimas. 23 Ego te baptiso in gladio! – aš tave krikštiju kardu (lot.). 24 Baalo maldyklos – babiloniečių dievo šventyklos; čia – apskritai stabmeldiškos šventyklos.mes jau esame tiek sustiprėję, kad ir prieš jas abi atsilaikysime. Neatiduosime žemės, užkariautosapaštališkajam sostui ir imperijai. Jis atsigręžė į svečius.– Žinoma, su jūsų malonia pagalba, – pridarė mistras, žiūrėdamas į Liudviką iš Brandenburgo. – Visoskrikščioniškos šalys jaučia, kad turi su mumis eiti petys į petį, kaip kitados kad ėjo su kryžiaus žygiais įŠventąją žemę. Tikėjimo reikalai – mūsų visų reikalai.– Kiekvienas kardas ir ietis, kurie ateina mums į pagalbą, prilygsta myliai žemės, mūsų padovanojamosbažnyčiai, – tarė Zygfridas.– O žemė, – kalbėjo Hansas iš Virnburgo, – visiškai nebloga ir ne taip jau nedėkinga, kaip atrodo išpažiūros. Žemė būna derlinga, kai ją išjudina vokiečių arklas. Medaus ir vaško čia per akis, miškai pilnižvėrių, upėse gausu žuvies. Tiesa, žiemos būna labai smarkios, bet atšlaitėse, kur vėjas neužpučia, netvynuogės dera...– Cha! – nusijuokė vienas iš prancūzų, – nelabai pasitikiu jūsų vynu, bet žuvį ir žvėrieną mėgstu.– Aš su mielu noru per pietus duočiau jums puodelį seno midaus, kuriam negali prilygti jokspigmentas, – pertarė jį Zygfridas.– Gėriau aš jo ir gardžiavausi, bet labai jau į galvą muša, – atsakė Zygfridui prancūzas.– Mums nieko. Matyt, mūsų galvos stipresnės, – juokdamasis atsikirto senasis Zygfridas.Visą laiką nuošalyje stovįs Bernardas lyg ir klausėsi, bet labiau norėjo negirdėti jų kalbų. Jo žvilgsnisklaidžiojo sienomis.Maršalas, kažką iš jo veido supratęs, prisislinko prie susimąsčiusiojo ir paklausė:– Jūs čia vienas kažko nusiminęs, man jūsų gaila. Kokia gi mūsų visų bendra nelaimė prislėgė jus?Papasakokit man.Bernardas vis labiau raukė kaktą.– Šį kartą aš kenčiu ne už mūsų ordiną, kuo labai džiaugčiaus, bet už savo nuodėmę, – mįslingaiatsakė jis.– Nuodėmę? – nusijuokė maršalas, netikėdamas jo žodžiais. – Jūs nuolankiai klausote šventosiostarybos, žeminatės, kad būtumėt išaukštintas. Aš netikiu, kad jūs padarytumėt nuodėmę.– O vis dėlto peccavi!25 – trumpai atsakė Bernardas ir nutilo.– Jus sužadinote mano smalsumą, – atsiliepė Altenburgas žiūrėdamas į jį.– Bet čia ne vieta prisipažinimams. Aš nenoriu joms drumsti linksmų akimirkų, – tarė Bernardas.Užgautas Bernardo atsakymo tono maršalas nutvėrė jį už rankos.– Trumpai paaiškinkite, nes nieku gyvu tai neturi būti man paslaptis. Matyt, svarbus dalykas.– Svarbus man ir mano sąžinei, ordinui ne tiek reikšmingas, – atsiliepė Bernardas.Sulig tais žodžiais jis pasitraukė porą žingsnių atgal, lyg nebenorėdamas daugiau aiškintis. Maršalas,jau nebesispirdamas, palydėjo jį akimis.– Keistas žmogus tas Bernardas, – sušnibždėjo jis priėjusiam Hansui iš Virnburgo. – Nuodija saugyvenimą užsikraudamas visų rūpesčius. Kas šiandien jam yra?Hansas pasilenkė prie maršalo ausies.– Gal jis jaučiasi kaltas, kad neklausė gerų mūsų Zygfrido patarimų stabmeldžius žudyti. Turi savo...Čia jį nutraukė didysis mistras, užkalbindamas Altenburgo grafą, o tuo tarpu skambutis paskelbė, kadsalėje jau pasirengta puotai. Tarnai atidarė duris, ir mistras pirmuosius į valgomąjį nusivedėBrandenburgo markgrafą ir Namiuro grafą.Puikiai atrodė salėn susirinkę riteriai, kurie tą dieną nusiėmė šarvus ir apsirengė savo prabangiausiaisdrabužiais, išsipuošė gražiausiais raudonais purpurais, aksomais, rytų šilko audiniais ir apsijuosę auksuišsiuvinėtomis juostomis.25 Peccavi – nusidėjau (lot).Šioje įvairiaspalvėje minioje kryžiuočių balti apsiaustai, kuriais tą dieną apsisiautė aukštesnieji riteriai,ir jų sunkios aukso grandinės tarsi skleidė rimtį ir paprastumą. Namiuro grafas skyrėsi itin įmantriaisdrabužiais, kurie dėl puikaus sukirpimo, pasiuvimo, apvadų ir įvairiomis spalvomis mirgančio herbotraukė visų žvilgsnius, o gal ir pavydą kėlė. Arčiau sėdintieji žiūrinėjo ant jo krūtinės ir rankovių tuosšilkinius paveikslėlius, po kuriais buvo sąmojingi užrašai.Turtingai apsitaisęs Brandenburgo valdovas su pašaipia panieka žiūrėjo į savo kaimyno drabužius,stulbinančius labiau negu moterų pašvaitai.Gal būtų ir atviriau pasijuokta iš prancūzo, bet tasai iš pažiūros lepus, išblyškęs žmogelis buvo draugeir vienas iš galingiausių riterių, įrodęs, kad moka pergalingai kovoti net su tokiais milžinais, kokie dabarsėdėjo aplink jį. Paskutiniame turnyre, kuris buvo netikėtai surengtas Viduriniosios pilies kieme, grafasnepaprastai mikliai įveikė visus savo priešininkus.Prie stalo jis buvo linksmiausias pašnekovas, tačiau jo juokai ir laisvumas niekuomet rimtumonenustelbdavo, jis neprarasdavo orumo, kuris kitus žmones versdavo jį gerbti. Prancūzas buvo laikomasypatingu, nepaprastu ir nesuprantamu žmogumi, o jis į savo draugus žiūrėjo su švelnia pašaipa. Jie čiabuvo žvėriškos jėgos atstovai, jis – sąmojaus ir miklumo, o šios savybės buvo paveldėtos iš protėvių.Kalba sukosi apie tą patį dalyką – karą su stabmeldžiais. Ji skyrėsi tik tuo, jog senieji riteriai, kadaisedaug girdėję apie kovas su saracėnais26, pastarųjų neskyrė nuo čionykščių stabmeldžių, kuriuos laikėbeveik žvėrimis, tuo pateisindami savo žiaurumą naikinant žmones.Vienas brolis įrodinėjo, esą net iš lopšių paimti padarėliai tokie laukiniai, kad niekad nieko negaliišmokti ir niekad neįstengia pasidaryti panašūs į žmogų.Prie stalo buvo sėdamasi tokia tvarka, kad šalia kiekvieno garbingo svečio būtų riteris, kurio pareigabuvo kalbinti atvykėlį, vaišinti ir girdyti jį. Senasis Zygfridas jau rengėsi sėstis šalia vokiečių grafo, tikstaiga įbėgęs tarnas davė jam ženklą.Iškviesti riterį tokiu momentu nebuvo įprasta, ir kryžiuotis iš pradžių nenorėjo eiti, bet kai tarnas jampašnibždom kažką pasakė į ausį, sumišęs pasiskubino pasodinti į savo vietą kitą riterį, o patsnepastebėtas pasišalino iš salės.Ir ne tik iš salės išėjo, bet tuojau paliko rūmus ir nuskubėjo vartų link, praėjo sargybą ir išbėgęs išpilies pradėjo neramiai žvalgytis.Jo veide matėsi nustebimas ir pyktis, įsiutimas ir apmaudas.– Negirdėtas dalykas! Baisus įžūlumas! – murmėjo jis. – Net tokiu metu neduoda man ramybės.Nepakenčiama boba!.. Atsiims ji... Kaip Dievą myliu!Dūkdamas iš pykčio Zygfridas pastebėjo, kaip iš už mūro kampo išbėgo senoji Gmunda, apsisiautusivienuolių – kryžiuočių seselių – apsiaustu. Pamačiusi Zygfridą ji grąžydama rankas puolė prie jo.Zygfridas dar nesuskubo jai nė žodžio pasakyti, o moteris jau rėkė jam į ausį:– Man pavogė lietuvę! Pabėgo! Taip, taip, pabėgo, o aš neturiu ką pasiųsti vytis! Tai jūsų knechtųdarbas! Niekšinga palaidūnė, jeigu pasiseks jai pabėgti, išpasakos visam pasauliui, kas dedasi manonamuose, juodins mane ir tauzys negirdėtus daiktus. Reikia išsiųsti vijikus, duokit žmonių!Ji kalbėjo dusdama, Zygfridas susiraukęs klausėsi.– Blogai ją saugojot! – sušuko jis. – Vadinasi, ištaikydavo laiką ir vietą vesti pažintis su knechtais, tartissu jais, o tuo tarpu mūsų broliams dažnai nenorėdavo atnešti taurės vyno! Gerai išauklėjote ją!.. Siųstivijikus! – pridūrė jis. – Lengva pasakyti! Bet kur, kaip? Ar yra kokių pėdsakų? Ar žinote, kuris knechtas?Ak! Tai Dievo bausmė!– Kas galėjo tikėtis? Kas galėjo numanyti? – šaukė Gmunda. – O kuo aš kalta? Kas gali apsisaugoti nuojūsų tarnų!– Kada tai įvyko? – klausė Zygfridas.26 Saracėnai – viduramžiais taip buvo vadinami arabai ir turkai.– Kada! Kada! – kartojo senoji ponia drebėdama iš pykčio ir nekantrumo. – Čia turėjo būti tikrassuokalbis. Prieš kelias dienas ją užtikome anksti rytą darželyje besikabinėjančią su kažkokiu knechtu. Jįvijosi, gaudė – pabėgo. Liepiau ją nuplakti, kad sužinotume, kas jis per vienas. Nepasakė jo pavardės.Uždariau ją atgailauti su duona ir vandeniu. Pradėjo gelsti ir liesėti, pasidarė gaila ne jos, bet grožio.Liepiau išleisti ir saugoti. Šiandien rytą man pasakė, kad ji serganti, – nuėjusi gulti ant aukšto. Apiepusiaudienį merginos nuėjo pasižiūrėti, bet jos jau ir pėdos buvo ataušusios.– O kodėl jūs esate tikra, kad ji pabėgo su knechtu? – riktelėjo Zygfridas.– Nagi ji buvo su juo užtikta...– Ar yra kokių įrodymų? Ar kas matė? – ėmė klausinėti kryžiuotis.Gmunda ėmė verkti, kažką aiškino, blaškėsi, keikė savo dalią.Zygfridas, kuriam rūpėjo greičiau grįžti pas savuosius, taip pat nekantravo ir burbėjo:– Vytis ją? Kur vytis? Kas vysis?.. Argi mūsų knechtai darbo neturi, kad pabėgusias merginas gaudytų?Šitaip kalbėjo kryžiuotis, tačiau buvo matyti, kad norėjo kuo nors padėti Gmundai. Jos nuogąstavimas,kad mergina gali išpasakoti žmonėms, kas dedasi namuose, ir jam kėlė nerimą.Čia pat tarpuvartėj stovėjo tarnas, vyresnysis vartininkas, senas ir apsmukęs žmogus, smalsiaižiūrėdamas, o gal ir klausydamasis Zygfrido ir Gmundos ginčo. Kryžiuotis kreipėsi į jį, kaip į patikimąžmogų, skųsdamasis, kad knechtai išdykę, kad ponios Gmundos tarnaitė dingusi. Prityręs ir daugelįmetų pilyje ištarnavęs vartininkas pakraipė galvą.– Keisti dalykai, – sumurmėjo jis. – Jūsų seseriai dingo merga, o mums vaikinas, našlaitis, kurį auklėjobrolis Bernardas. Šiąnakt paspruko, ir su tuo bjaurybe bernu, šunsnukiu lietuviu, kurį aš seniai būčiauliepęs pakarti, tik Bernardas jį laikė ir maitino kaip tarną.Zygfridas subruzdo.– Ar tiesą sakai? – suriko jis.– Negi drįsčiau sakyti, jeigu jų ieškant nebūtų iškrėsta visa Aukštutinė ir Žemutinė pilis ir visi kampai!Juk brolis Bernardas ir mane tardė, bambėjo, puolė, kad aš juos išleidau pro vartus. Aš! Pro mane netkatinas neprasmuks be leidimo! O iš Žemutinės pilies, kur prie ligoninės ir arklidžių šitiek žmoniųšlaistosi, vieni ateina, kiti išeina, galima nors šimtą išvesti, ir niekas apie tai nežinos. Bene jie kvailiai, kadeitų pro čia, kur gali įkliūti, o ne ten, kur vartai atlapi!Zygfridas nutilo nenorėdamas vartininkui išduoti savo minčių. Jis kreipėsi į tyliai verkiančią Gmundą:– Eik į namus, eik! Padarysim, ką galėsim. Iš čia šiąnakt dar du pabėgo. Vadinas, siūlo galas sučiuptas:jie turėjo pabėgti kartu ir kartu bus sugauti, nes Bernardas tikrai neprasnaus.Sulig tais žodžiais Zygfridas atsisveikino su seserim ir nuskubėjo į puotos salę.Pirmosios vyno taurės, suverstos į tuščius skrandžius, taip stipriai mušė riteriams į galvas, kad perūžesį ir triukšmą jau nebegalima buvo žodžio išgirsti. Žvangėjo taurės, garsiai skambėjo juokas, aitriaisšaknelių prieskoniais pakvipo visa salė. Tarnai jau nuiminėjo pirmuosius ištuštintus dubenis ir skubėjojuos pakeisti pilnais. Ant stalų gulėjo sukapota žvėriena, krūvos keptos, virtos ir troškintos paukštienos,mirkstančios tirštuose padažuose. Kiekvienas puotautojas rankomis ir peiliu draskė šiuos kepsnius, omedžiokliniai šunys riejosi po stalais dėl numestų kaulų.Zygfridas teužtiko vieną tuščią vietą gale stalo, kur sėdėjo Bernardas, kaip visuomet kuklus ir vengiąstuščių šnekų.Kaip tik to jam ir reikėjo. Bernardas buvo pasirėmęs ranka ir nelietė valgio, net nebuvo nusikabinęspeilio nuo juostos, sėdėjo giliai paskendęs savo mintyse.Aplinkui visi juokėsi, o jis buvo rūškanas ir susikrimtęs.Zygfridas pasilenkė prie jo ausies.– Ar girdėjote? Šnekama, kad dingęs jūsų auklėtinis... Pabėgęs su kažkokiu bernu... O Gmunda maneužsipuolė, kad knechtai jos mergą pagrobė. Niekas kitas, tik anie tai padarė.Bernardas šoko prie Zygfrido.– Ar ji lietuvę auklėjo? – gyvai paklausė jis.– Lygiai kaip ir jūs... – buvo bepradedąs Zygfridas, tačiau Bernardo žvilgsnis neleido jam užbaigti, laikujam davė ženklą, primenantį, kad vaikino kilmė yra paslaptis.– Vadinas, jūsų įkaitas pabėgo? – paklausė Zygfridas.– Dingo... Nežinau, – sumurmėjo atsargusis Bernardas. – Ligoninės vyresnysis man patarė išleisti jį įPynaufeldą, kad sustiprėtų. O tenai kas nors susuko jam galvą. Bernas – lietuviškas žvėris, – pridūrė, –puslaukinis gyvulys, bet jis nebuvo išdavikas ir daugelį metų man tarnavo. Nesuprantamas dalykas!– Ar išsiuntėt jų vytis? – paklausė Zygfridas.– Taip. Juos išsivijo patyliukais, – tarė Bernardas, – bet to skelbti nereikia. Veikiausiai tai tik kvailaišdaiga. Tos merginos pabėgimas iš Gmundos namų mane pradžiugino. Vaikinas jaunas, kraujas karštas,kažkur ją nutvėręs turėjo pasislėpti netoli Pynau vienkiemio. Iškrės krūmus ir ras jį. O bernas turbūtanksčiau už visus pastebėjo vaikino pabėgimą ir išėjo ieškoti jo, o ne pabėgo.Zygfridas truputį aprimo.– Jūs taip manote? – paklausė jis.– Manau, nes kitaip būti negali. Pabėgti... Kur? Kaip? Tai neįmanoma! – pasakė Bernardas. – Vaikinasbus pasodintas į kalėjimą, maitinsis duona ir vandeniu. Gmunda nubaus merginą.– Vadinasi, kol kas tylėsime, – užbaigė Zygfridas atsisėsdamas ir siekdamas valgio.Bernardas, nors pats save stengėsi raminti, tebebuvo susimąstęs ir nuliūdęs. Kadangi į visas pusesbuvo išsiuntęs žmones bėglių gaudyti, kas minutę tikėjosi sulaukti kokios nors žinios ir kiekvieną įėjusįtarną sutikdavo klausiamu žvilgsniu.Tačiau per visą puotą niekas prie jo nepriėjo, jokios žinios neatnešė. Tik kai ant stalo pasirodė saldūsvalgiai, pribėgo Tomchenas, jo ginklanešys, bet neatrodė, kad būtų atėjęs su gera žinia.– Sako, kad dingo ir tas lietuvis, kurį vieni Romu, o kiti Rimu vadindavo.Bernardas sudrebėjo.Kaskart jam darėsi aiškiau, kad visi šitie bėgliai, vieno kraujo žmonės, turėjo iš anksto tarp savęssusitarti ir pabėgti drauge.Gal jam ne tiek buvo gaila niekais nuėjusių kėslų, kurių jis siekė auklėdamas Jurgį, kiek paties vaikino,prie kurio jis, pats to nejausdamas, buvo prisirišęs. Bernardas krimtosi ir dėl to, kad nepavyko per vaikinąpasitarnauti ordinui, kaip buvo užsibrėžęs; bet dabar, kai pasidarė aišku, kad nepaisant visų jo pastangųvaikinas pasijuto lietuvis esąs ir kad pabėgo ne kur kitur, o pas savuosius, kryžiuotis kankinosi dėlneišvengiamos auklėtinio pražūties.Jis nė kiek neabejojo, kad vaikinas žus.Kaip jis išspruks ir prasmuks pro kryžiuočių kolonijas?Bernardui matėsi gražus vaikinas, į kurį jis dėjo tiek vilčių, negyvas, perskelta galva, kraujaispaplūdusia krūtine.Jis ir pats jo nepasigailėtų. Jeigu tapo atskalūnu, privalo mirti. Prieš puotą kai kurių brolių skelbtamintis, jog lietuvius reikia naikinti ir žudyti, dabar jam atrodė beveik teisinga.– Lietuvių kraujas ir stabmeldžių dvasia juose visuomet gyva! – pats sau kalbėjo Bernardas. – Kūdikisjis buvo paimtas, atpratintas nuo savo kalbos, augo su Dievo žodžiu, nežinojo savo kilmės, laikė savevokiečiu, ir vis dėlto šėtonas pasičiupo savąją auką, nors maniau, kad išplėšiau ją iš pražūties Viešpatiesgarbei...Kai čia, gale stalo, Bernardas buvo įnikęs į liūdnas mintis, o Zygfridas, jau užmiršęs rūpesčius, kimšonorėdamas atsigriebti už praleistus valgius, kitame stalo gale, vyresnybės tarpe, pamažu įsisiūbavodainos. Ne šventos giesmės, kaip vienuoliams derėtų, bet pasaulietiškos, meilės, linksmos dainos. Jasužvesdavo svetimi, o atsidusę pritardavo tie, kurie seniai negirdėjo tokių dainų ir buvo jų išsiilgę.Didysis mistras turėjo dėtis, kad jų negirdi, nesupranta... Iš vienos pusės skambėjo:Es ritt ein Fürsi in fremde Land –Zu einer schönen Jungfrauen...27Iš kitos pusės, lyg prieštaraudami, traukė kiti:Es log ein klein Waldvögelein...Der lieben für's Fensterlein.Es klapfet also leiseMit seinem Goldschnäbelem:Stand auf, Herzlieb...28Skersom žiūrėdami į didįjį mistrą, sakytum erzindami jį, užtraukė treti:Zu Braunschweig stehet ein Castell...29Vienas riteris, matydamas, kad be dainos jau nebeįmanoma apsieiti, o meilės dainos gali per daugįaudrinti puotaujančiuosius, užtraukė visiems žinomą Hildebranto dainą:Ich will zu Land ausreiten...30Riteriams ji tiko kur kas labiau.Toji daina nustelbė kitas ir drąsiai aidėjo po salės skliautais. Jos gėdytis niekam nereikėjo, opasakodama apie seniai praėjusius laikus ji jaudino širdis...Namiuro grafas, pripratęs prie kitokių, meilesnių dainų, klausėsi susidomėjęs ir su pašaipa. Anglaistengėsi ką nors suprasti...Puota baigėsi; didysis mistras pirmasis pakilo nuo stalo, kartu su juo išėjo ir garbingiausieji riteriai,nors diduma puotautojų, vis prisipildami pigmento ir iš naujo traukdami dainas, pasiliko sėdėti.Iškilminga diena neleido griežtai laikytis nei valandų, nei puotos taisyklių, o vaišingumas kliudė neduotigerti...Pro atlapus langus dvelkė kvapus gegužės oras. Riteriai gyveno būsimųjų mūšių nuotaikomis, o jeigukas būtų pasiklausęs, apie kokius grobius svajoja jaunieji broliai, būtų sudrebėjęs iš baimės.Nusigėrę riteriai pasakojo vienas kitam apie begėdiškiausius žiaurumus, kuriuos įmanė padaryti tikatitrūkę nuo šeimos, nuo pasaulio, sugyvulėję ir vienumos įsiutinti žmonės...Juokėsi jie iš savo išdykumo, prikaišiojo jį vieni kitiems ir gyrėsi...Tuo tarpu Bernardas stovėjo prie lango žiūrėdamas į pilies kiemelį ir veikiausiai galvodamas, ko čiaimtis prieš bėglius. Jo Tomchenas buvo išėjęs pas knechtus, kurie drauge su Šventuoju saugojo arklides,ir turėjo juos atvesti į tardymą.Vos tik Bernardas pamatė kiemelyje būrelį tarnų, tuojau išskubėjo pas juos.Apie Šventojo, Jurgio ir Rimo su mergaite dingimą jis sužinojo prieš pat puotą ir jos metu, bet bejokių smulkmenų, tad dabar reikėjo visus iškamantinėti.27 Jojo kunigaikštis į svetimą šalį pas gražią mergaitę... (vok.). 28 Atskrido mažas paukštelis iš girios... prie mylimos langelio ir tyliai barbena savo auksiniu snapeliu: Atsikelk, brangioji... (vok.). 29 Braunšveige stovi pilis... (vok.).30 Aš noriu išjoti į lauką... (vok.).Išsigandę tarnai laukė ateinant vieno iš tų, kurio pilyje buvo labiausiai bijomasi. Kryžiuotis priėjo rūstuskaip teisėjas ir liepė pasakoti, ką žino apie Šventąjį ir Rimą.Iš pradžių niekas negalėjo nieko prisiminti, visi tvirtino, kad pabėgusio berno seniai nėra matę.Bet pamažu ėmė aiškėti, kad Šventasis jau keletą dienų neva negalavo, nedirbo, šlaistėsi pakampėmis.Du kartus matė jį kalbantis su Jurgiu tamsioje priemenėje... Rimą dar kažkas matė naktį.Sugrįžęs iš Pynau vienkiemio kunigaikštis jau nebegyveno ligoninėje – jo celė buvo netoli Bernardocelės. Joje buvo rastas nemažas kiekis drabužių ir ginklų, kuriuos ordinas išduodavo broliams naudotis,nes pagal ordino nuostatus niekas neprivalėjo turėti turto, ir net drabužius, kuriuos riteris vilkėjo,vyresnysis galėjo bet kada atimti arba pakeisti kitais. Iš tikrųjų ši taisyklė buvo taikoma tikvargingesmesiems riteriams, nes aristokratijos viršūnė savo žinioje turėjo didelius turtus – ir į tai buvožiūrima pro pirštus.Jurgio celėje buvo tiek drabužių, tartum jis būtų išbėgęs pusnuogis, be sunkių šarvų. Nei jis, nei jodraugai net arklių nepaėmė...Vartų sargybiniai nematė jų išeinant nė pro vienus vartus, tik šventasis, kuris buvo nesaugomas,išvakarėse vienplaukis, su ąsotėliu rankoje, nesislėpdamas išėjo pro vartus palei ligoninę ir daugiaunebegrįžo.Nepaisant vėlyvos nakties, Bernardas pats išsirengė į miestą norėdamas paklausinėti, ar kas nematėkurio nors bėglio. Iš baimės, kad nebūtų tardomi, arba iš tikrųjų nieko nežinodami miestiečiaiatsakydavo ničnieko nepastebėję.Tomchenas turėjo sėstis ant arklio ir tą patį vakarą joti į Pynau vienkiemį paklausti, ar nepraskuodėpro juos kuris nors iš pabėgusiųjų.Senasis Ditrichas ir jo sūnūs dievagojosi, jog akyse jų nematę nuo tos dienos, kai tie grįžę į pilį.Ponios Gmundos šeimynykščiai ir tarnai buvo taip pat rūsčiai tardomi, nors jų negalima buvo įtartiartimai draugavus su lietuve mergina. Visi nekentė išdidžios ir nepalenkiamos Baniutės, kurios negalėjopalaužti jokie plakimai, gąsdinimai ir badu marinimas.Kada ir kaip Baniutė prasmuko pro užrakintus vaitus, niekas negebėjo atspėti. Iš vakaro ji dar buvo,naktį nesugirgždėjo nė vienos durys, o kai apypiete mergaitės nuėjo jos ieškoti, neberado. Tiesa, ji bevargo nusliuogdavo nuo pastogės, perlipdavo per tvorą, įsikardavo į medį ir išlipdavo iš jo. Mergaitėnepajudino geresnių rūbų, kuriais būdavo rengiama prie svečių – jie visi buvo likę ant aukšto. Apsivilkopalaike rudinėle ir kitais nunešiotais drabužiais.Užslenkanti naktis sustabdė paieškas ir klausinėjimus. Išsiuntinėti žmonės, kurie turėjo iškrėsti irišžvalgyti apylinkę, pradėjo grįžti jau rytojaus dieną. Jie nerado jokių bėglių, nei vieškeliuose, neivienkiemiuose neaptiko jų pėdų, tik tuščiai buvo kamantinėjami ir gaišinami žmonės.Kitą dieną miesto panaktinis, kuris apsukęs ratą auštant grįžo prie turgaus, papasakojo, kad naktįPynaufeldo link lyg šešėliai praslinko pro jį kažkokios keturios būtybės. Vienas žmogus ėjo priekyje, dupaskui jį, o užpakaly jų lyg ir bernas.Tai galėjo būti jie, bet dar sykį iškrėtus šabakštynus ir vienkiemio apylinkes, nieko nebuvo rasta. Tikžvejys, kuris Nogato upės pakrantėje laikė didžiulį luotą, ėmė skųstis, kad jį pavogė kaip tik užpraėjusiąnaktį.Tuoj po puotos, kai didysis mistras su savo kompanu prieš miegą nuėjo pasimelsti į koplyčią,Bernardas pasiprašė priimamas. Jis atėjo prisipažinti esąs kaltas dėl Jurgio pabėgimo ir nesuprantamolietuvių belaisvių sąmokslo.Liuderis abejingai sutiko tą žinią, net stengėsi paguosti susikrimtusį Bernardą sakydamas, kad šitiepramuštgalviai turės kur nors numirti badu, o jei per kokį nors stebuklą pabėgtų pas savuosius, ordinuineįstengs padaryti jokios žalos.– Broli Bernardai, – tarė mistras, – nesielvartaukite ir nesikrimskite, bet nuo šiol žiūrėkite, kad mūsųvokiečių ordine nesipainiotų jokie svetimi gaivalai. Mums netinka tarnai ir knechtai, jeigu jienegrynakraujai vokiečiai. Dėkui Dievui, užtenka mūsų žmonių, svetimųjų pagalbos mums nereikia.Didysis mistras nutilo, o klaupdamasis vakarinei maldai tyliai Bernardui sušnibždėjo:– Jeigu pagautų, maitinti jų neverta... – ir ranka brūkštelėjo sau per kaklą.Bernardas puikiai suprato šį ženklą, žemai nusilenkė ir Liuderiui prisiartinus prie klaupto tyliai išėjo.
