XIITą vestuvių naktį Margiris pašoko iš patalo, pabučiavo miegančią Baniutę ir susimąstęs išėjo iš menės.Ant slenksčio sėdėjo senasis Vyžūnas, veidą užsidengęs delnais.Abu patraukė į kiemą.– Reikia išgąsdinti tuos šunis, – tarė Margiris. – Ar tu žiūrėjai iš bokšto, matei, kur stovi vado palapinė?Vyžūnas parodė ranka.– Tikrai? Ten, regis, yra mūsų požeminis urvas, užverstas akmenimis.Senis linktelėjo galvą.– O kam jis mums reikalingas?Kai jie ir sargybiniai sumigs, – pasakė Margiris, – bus lengva naktį prasmukti į stovyklą. – Ir jis griebėsiuž kardo, kabančio jam prie šono. – Reikia nudėti jų vadą!Vyžūnas abejodamas pažiūrėjo į jį, paskui paklausė:– Kas sugebės tai padaryti?Po valandėlės Margiris sušnibždėjo:– Aš žinau jų papročius, moku kalbą, eisiu pats.– Jūs?– Aš, – patvirtino išsitiesdamas vaikinas. – Ką gali žinoti, gal ten prasidės sąmyšis ir jie pasitrauks.Senelis mąstė, nuleidęs galvą.– Gaila jūsų, – tarė jis, – o kas apgins pilį, jeigu žūsite?– Tu! – trumpai pasakė Margiris, uždedamas ranką jam ant peties. – Niekam nė žodžio! Tylėk...Jis apsižvalgė, įsiklausė: visa kryžiuočių stovykla miegojo, iš ten neatsklido jokio garso.Margiris paėmė į rankas savo kardą ir pirštu išmėgino ašmenis, pasuko galvą į vestuvių menės duris.Gal eiti atsisveikinti? Bet ar paskui turės jėgos išeiti?– Vyžūnai, eime, – tarė jis.Senukas paklusniai nuvedė jį prie duobės, uždengtos durimis. Čia jis puolė Margiriui į kojas irsuaimanavo.Margiris išnyko požemio tamsoje. Vyžūnas liko saugoti. Jis būtų verkęs, bet negalėjo, metai buvoišdžiovinę visas ašaras.Ilga tyla senukui atrodė lyg amžiai, nebuvo jai galo.Staiga jis išgirdo baisų riksmą ir parkrito prie urvo ant žemės. Stovykloje tą riksmą pakartojotūkstančiai balsų, suskardėjusių iš visų pusių. Tyla pavirto tokiu triukšmu, lyg po vokiečių kojomis būtųprasiskyrusi žemė. Žvengė arkliai, žvangėjo ginklai, lakstė priešo kariuomenės būriai, dundėjo ir griaudė.Vyžūnas gulėjo, pridėjęs ausį prie žemės. Duobėje ilgai nieko nesigirdėjo. Paskui ten sušlamėjo,tartum žaltys būtų šliaužęs. Bijodamas, kad tai nebūtų vokiečiai, jis suspaudė rankoje peilį. Tą akimirkąpasirodė Margiris žemėtu veidu, atsikvėpė, išsitiesė ir netekęs jėgų krito greta Vyžūno.Kai senukas jį atgaivino ir ėmė klausinėti, Margiris neįstengė nieko atsakyti. Tiktai parodė savo kardą,kurį parsinešė sausą, – ir atsiduso.Jis nieko nenužudė.Tą pačią dieną požeminis urvas buvo užpiltas žemėmis.Rytą buvo išridentos į kiemą statinės.Pilies įgula šventė vestuves, bet buvo uždrausta garsiai dainuoti. Vieni žmonės iš eilės stovėjosargyboje už pilies sienų, kiti sėdėjo prie sklidinų alaus kibirų, sėmėsi iš jų ir gėrė.– Žmogus miršta tik vieną kartą! – dainavo jie.Margiris čia ėjo prie žmonos ir sėdosi ant suolo greta jos, čia kopė ant pylimo ir žiūrėjo į priešostovyklą. Jis ten žinojo visus, kiekvieną riterį galėjo pavadinti vardu, pažino juos iš šarvų, iš eisenos, ištarnų ir arklių.Kai kurie yra nešioję jį ant rankų, tėvas Antonijus kalbėjo jam apie Dievą, Bernardas saugodavo jįsėdant ant arklio ir skriejant per kiemą su ietimi.Ten yra ir gerų žmonių, o dabar jis turi jų visų nekęsti.Margiris priekaištavo sau, kad nenudėjo Bernardo, bet jautė, kad jeigu susidurtų su juo akis į akį, vėljam sudrebėtų ranka.Prie žmonos sėdėdamas, jis mintyse žudė visus kryžiuočius, o žiūrėdamas į juos iš tolo, darėsi silpnas.Kryžiuočiai lyg tyčia delsė pulti. Kelias dienas jie gulėjo nieko neveikdami, vieni giedojodievobaimingas giesmes, kiti traukė daineles. O pylimus saugantieji žmonės veržėsi į kovą. Tiems,kuriems mirtis žvelgia į akis, rūpi greičiau baigti gyvenimą.– Jie nori mus paimti badu! – kalbėjo Vyžūnas. – Reikia taupyti maistą, o gal didysis kunigaikštis ateis įpagalbą ir smogs jiems iš užnugario?Tuo tarpu vokiečiai vežė žagarus ir dervavo strėles.Vieną dieną jie susirinko aplink lauke įbestą kryžių, šalia kurio stovėjo altorius. Tėvas Antonijus laikėmišias. Bokšte stovintis Margiris nejučiomis čiupo sau už kepurės, norėdamas pagal seną įprotį jąnusiimti, bet vėl piktai užsitraukė ant galvos.Suskambėjo giesmė. Margiris gerai ją mokėjo, daug kartų buvo giedojęs bažnyčioje.Iš apačios, nuo bokšto papėdės, girdėjosi Baniutės dainelė.Abi dainos maišėsi jam širdyje ir galvoje; jis užsispaudė ausis, nubėgo žemyn.– Žmonės, ant pylimų! – sušuko.Margiris neapsiriko: kryžiuočiai pradėjo šturmą.Jie gyva grandine apsiautė pilį. Atakavo giedodami. Knechtai ėjo su žagarais ant galvų, kiti nešėrankose rūkstančius deglus, treti – žvilgančius kirvius.Visi, kas gyvas, subėgo prie užtvaros. Moterys puskubiliais vilko vandenį, vyrai ritino akmenis,silpnesnieji laikė įtempę lankus.Vyžūnas įsakė tylėti. Visi turėjo laukti, kol vokiečiai patys pradės kautynes.Čia pat patvoryje dunksojo sumestos malkos, pakvipo deglų dūmai. Pro žagarus nesimatė vokiečių. Išviršaus pasipylė strėlių lietus ir kruša akmenų, o ant padegtų žagarų kliūstelėjo vanduo. Vokiečiaivalandėlei sustojo, susvyravo; keli iš jų rėkdami krito ir nusirito žemyn.Užpakalinės gretos šaukė pulti, ir tvirtas būrys vėl ėmė spraustis prie pilies užtvarų.Buvo pirmoji mūšio diena, ir abi pusės iš karto atkakliai metėsi į kovą.Maršalas, stovėjęs ant kalvos kartu su brandenburgiečiu, pakraipė galvą ir tarė:– Nelengvai atsieis mums ši pergalė!Seržantai su tarnais, laikančiais dervuotas strėles, sustojo iš vienos pilies pusės, kur sienos buvomedinės ir stogai žemesni.Kiekvienas jų pridegdavo strėlę į deglą ir paleisdavo į pilį. Liepsnojančios strėlės švilpdamos irvarvėdamos degančia derva, lėkė oru, užgesdavo pusiaukelyje arba nunešdavo liepsną ant stogų.Priešas laukė gaisro, bet veltui. Ugninis strėlių lietus nuslysdavo nuo kietų sienų, užgesdamas ant jųarba nuskęsdamas kažkur tarp užtvarų.Bet ir lietuvių sviediniai nedaug ką kliudė: vokiečiai buvo kaustyte apsikaustę geležimi; akmenysatšokdavo nuo šarvų, strėlės, atsimušusios į plieną, sutrupėdavo arba bejėgiškai įsmigdavo į riteriųvielinius marškinius.Reta kuri strėlė, pataikiusi į kirkšnį arba tarpšarvį, atsigerdavo vokiečių kraujo.Bet ir ugnis negalėjo įsikabinti į moliu apglaistytas, vandeniu aplaistytas tvoras. Tuščiai liepsnojožagarai, patiems užpuolėjams užkirsdami kelią į pilį.Taip buvo kaunamasi iki pusiaudienio, o saulė kepino, žmonės dažnai bėginėjo į upę atsigerti,viršininkai sugrįžo į palapines, knechtai taip pat atsitraukė per šūvio nuotolį ir suvirto ant žemės.Nieko nepasiekė nei vieni, nei kiti.Maršalo palapinėn susirinko garbingi svečiai. Vienus iš jų ėmė juokas, kitus – pyktis.– Nėra abejonės, – prabilo Balgos komtūras, – kad galų gale mes paimsime tą lūšną ir suskaldysim ją įšipulius, bet sunku pasakyti, kiek laiko teks mums čia išstovėti. Apgulimas gali taip ilgai užsitęsti, kadmūsų vargas neapsimokės.– Ką jūs! – prieštaravo maršalas. – Argi nežinote, kad ši pilis yra raktas į jų žemę, kad iš čia jie puldinėjamus, kad jau dėl paties pilies paėmimo jie didžiai sunerims?– Pasitarkime, ko griebtis, kad greičiau juos įveiktumėm! – atsiliepė senasis Zygfridas. – Ateis lietingasmetas, bus sunkiau ugnimi juos paimti, o šturmuojant pražus daug žmonių.Namiuro grafas pareiškė, kad laukiniai neturi gerų ginklų, o juo labiau šarvų, todėl nėra ko labai bijoti.Jų skaičius taip pat negali per daug gąsdinti, nes pilis nedidelė ir ne kažin kiek ten jų gali tilpti.Nuošalyje sėdintis Bernardas tylėjo.– Broli Bernardai, – tarė jam maršalas. – Tasai nelemtas jūsų auklėtinis jei ir nevadovaujaapsuptiesiems, tai jau tikriausiai yra pilyje. Jis turėtų būti protingesnis už kitus. Pakvieskite jį pasikalbėti,– tegul pasiduoda, tada paliksime juos gyvus.Zygfridas nusijuokė:– Aš liepčiau jį pirmąjį pakarti! Bet galima jam pažadėti gyvybę, nes stabmeldžiams duotas žodis niekonereiškia. Kadangi jis pakrikštytas, tai tėvas Antonijus išklausys išpažinties, o paskui jį pakabinsime antšakos. Jo siela bus išgelbėta: tas ir svarbiausia.Bernardas pakilo nuo kelmo, ant kurio sėdėjo, bet nieko neatsakė.– Broli Bernardai, – pakartojo maršalas, – pamėginkite pasikalbėti su juo. Gal išvengtumėm kraujopraliejimo.– Mėginti galima, – atsakė Bernardas, – tačiau aš abejoju, ar jie sutiks, greičiausiai nieko gero iš toneišeis.Bernardas išėjo į priekį, iškėlęs baltą vėliavą ir žalią medžio šaką; maršalo heroldas35 priėjo prie piliestrimituodamas ir šaukdamas lietuviškai:– Ateikite taikiai pasikalbėti!Kryžiuotis sustojo ir laukė, žiūrėdamas iš tolo.Jiems ilgai niekas neatsakė iš pilies. Heroldas veltui iš lėto jodinėjo aplink pilį, o Bernardas pamažuslankiojo paskui jį. Pagaliau virš tvorų, bokšte pasirodė Margiris su kardu rankoje.Kryžiuočiai sustojo priešais jį.Margiris tylėjo.– Tu žinai mūsų galybę, – prašneko kryžiuotis pakeldamas galvą, – matai, kad apsupta pilis negalėsatsilaikyti. Man gaila tavęs ir jūsų visų; galite išgelbėti savo gyvastį ir šeimas. Be reikalo ginatės –pasiduokite.Margiris su panieka trūktelėjo pečiais.– Aš čia atėjau žūti su saviškiais, o ne pats vienas išsigelbėti, – išdidžiai atsakė jis.35 Heroldas – pasiuntinys, šauklys.Esi krikščionis ir kariauji prieš krikščionis, – pridūrė Bernardas.– Aš jau nebe krikščionis, ne! – sušuko Margiris.Tokie žodžiai kryžiuočiui užčiaupė lūpas.– Tavęs ir jūsų visų laukia mirtis, – atsitokėjęs pagrasė Bernardas, – nė vienas gyvas iš čia neišeisite.– Tam esame pasiruošę! – niūriai sušuko Margiris. – Bet žūsime ne nuo jūsų rankos! Kas iš mūsų pomūšio liks gyvi, tiems pilis taps laidotuvių laužu.– Maršalas jums dovanoja gyvybę! – dar pakartojo Bernardas.Margiris nusijuokė.– Likite sveikas, Bernardai! – sušuko jis. – Ne taip prastai esate mane išauklėjęs, kad aš šiandien,mirties akivaizdoje, netekčiau drąsos ir parduočiau brolius už menką savo gyvybę. Likite sveikas, broliBernardai!Už Margirio nugaros nekantraudami ėmė murmėti žmonės, pasipiktinę vokiečių kalba; iš tolo girdėjosišūksniai.– Kam čia klausytis jų lojimo? Reikia kautis ir mirti!Vyžūnas net aprėkė jaunąjį kunigaikštį:– Nekalbėkite su jais!Kiti šaukė, kad reikia šauti į kryžiuotį.– Mes nieko nenorime iš jų! Kautis! Kautis ir žūti!Margiris ramiai nulipo nuo pastolių. Jis iškėlė ranką, duodamas ženklą žmonėms bėgti prie užtvarų.Prasidėjusios kautynės labai pakėlė lietuvių dvasią, įsiutino juos iki pašėlimo. Juo mažiau buvo viltiesišlikti gyviems, juo pasiutesnis darėsi jų nusiminimas. Savo nirtulį žmonės dar paaitrindavo prie alausstatinių, kurios stovėjo atviros.– Kautis ir žūti! – šaukė jie vienu balsu.Padūkimas apėmė visus – vaikus, moteris, senelius. Kiekvienas čiupo ką įmanydamas ir veržėsi į kovąsu priešais.Jki tol tylėjusi pilis suskambo nuo triukšmo ir klegesio, kuris girdėjosi toli aplinkui.Kai Bernardas įėjo į palapinę, karinė taryba, kuri žinojo jį tuščiomis sugrįžtant, jau buvo nulėmusiapgultosios pilies likimą.Kryžiuočiai turėjo jėgos daugiau, negu reikėjo nedidelei pilaitei apsupti, tad didysis komtūras pasiūlėpulti pamainomis, kad apgultieji nė valandėlės negalėtų atsikvėpti.Pilis turėjo būti puolama be atvangos, dieną ir naktį, buvo įsakyta deginti tvoras, kapoti jas kirviais irspausti iš visų pusių.Tokiu būdu kryžiuočiai tikėjosi greičiau priversią lietuvius pasiduoti, antraip ji būtų galėjusi ilgailaikytis.Jau buvo duotas įsakymas, ir vokiečių jėgos, persiskyrusios į du būrius, rėkdamos puolė prie užtvarų.Toliau stovintieji turėjo paruošti rąstus ir taranus pralaužti toms užtvaroms, kurias buvo sunkupadegti.Abi pusės, atrodė, buvo vienodai užsidegusios kautis. Vokiečiai žūtbūt norėjo kuo greičiau palaužtilaukinių priešinimąsi.Kai naujas priešų būrys ėmė slinkti prie užtvarų, lietuviai, prisileidę juos arčiau, paleido į kryžiuočiusakmenis ir baslius.Bet riteriai, lydimi didžiulio būrio tarnų, šį kartą įstengė atsilaikyti.Kai kurie krito, bet niekas nesitraukė; jie korėsi vienas kitam ant pečių, norėdami sienos užstotuslietuvius pasiekti iš viršaus. Užvirė pašėlusios, žvėriškos, nirtulingos kautynės.Vokiečiams atrodė, kad pilaitėj pritrūks žmonių gintis iš visų pusių, tad jie apsiautė ją aplink, bet visurjuos atremdavo gausūs būriai.Tai nebuvo kareiviai, ne visur kryžiuočiams priešinosi vyrai. Kai kur jie susidurdavo su raganomis,kurios sutaršytais plaukais, išskėtusios liesas rankas svaidė į juos ką papuolė: smiltis, akmenis, puodus irliepsnojančius nuodėgulius.Vaikai užsikardavo ant statinių tvoros ir šokdavo puolantiesiems ant galvų ir net sužeisti bei kruvininesiliaudavo kovoję – daužėsi, kandžiojosi.Tas baisus mūšis, prasidėjęs apie pusiaudienį, be paliovos tęsėsi iki nakties. Abiejose pusėse kritožmonės, juos trypė kojomis. Atrodė, jog kažkokiu stebuklingu būdu Pilėnuose dauginasi kariai. Jųužteko visur.Pasipriešinimo išvarginti kryžiuočiai galų gale užleido savo vietą kitam būriui, kurio atkaklumas nėkiek nebuvo menkesnis.Sužeistiesiems buvo raišiojamos žaizdos, iš mūšio lauko vilko lavonus.Pagaliau atėjo naktis. Slėnyje suliepsnojo laužai, bet kautynės nesiliovė.Vyžūnas vadovavo iš vienos pusės, o Margiris – iš kitos.Senuko krūtinėn įsmigo dvi strėlės, kurias jis išrovė su mėsomis ir moliu sustabdė kraują. Margiriuibuvo peršauti petys ir galva.Baniutė, išblyškusi, bet tvirta, kietai suspaustomis lūpomis, stovėjo greta jo, laikydama tvarsčiusžaizdoms apraišioti. Ji kartais lyg paklaikusi griebdavo iš po kojų akmenis ir svaidydavo juos į priešus.Rėda kieme girdė žmones ir vėl siuntė juos ant pylimo.Ji pati ten būtų ėjusi, jeigu būtų įstengusi prasiveržti. Bet prie tvorų taip grūdosi žmonės, kad netlavonai negalėjo nukristi ant žemės. Ir jie kovėsi, savo krūtinėmis užstodami gyvuosius.Žuvusieji pasidarė lyg skydas gyviesiems.Niekas negirdėjo, kaip pragydo gaidžiai, neturėjo laiko pažvelgti į žvaigždes, į rytuose sušvitusiąaušrinę.Kautynės tebevyko.Nuskardėjo trimitai, šaukdami naują pamainą. Pirmasis kryžiuočių ir svečių būrys vėl stojo į kautynes.Tie, kurie vakar stovykloje iš tolo abejingai žiūrėjo į šias kruvinas grumtynes tarp dviejų neapykantadegančių padermių, dabar, mūšio patraukti ir garuojančio kraujo apsvaiginti, nebegalėdami susilaikytimetėsi į kautynes.Vyresnieji, vakar dar laikęsi atokiau, šiandien be įsakymo veržėsi drauge su visais, norėdamipasimėgauti mūšiu.Bet kol kas grumtynės buvo bevaisės.Švito diena.Niekas nepasikeitė, tik kovojančiųjų įniršis vis augo, ir abi pusės su kaskart galingesniubeatodairiškumu veržėsi į kovą. Vyžūnas, kuris stovėjo bokšte ir neramiu žvilgsniu dairėsi aplinkui, vislabiau balo. Gyvoji siena tebesilaikė, bet braškančios tvoros ir statiniai, rodėsi, tuoj ims ir sugrius.Daugelyje vietų knechtai kirviais juos buvo prakirte, kai kur nudaužė molio sluoksnį, ir ugnis jaukabinosi į sauso medžio atplaišas. Statinių tvora plačiais tarpais sviro ant šono.Senukas jau įsivaizdavo kryžiuočius įsiveržiant į pilį. Bet už pirmosios užtvaros buvo kita, dar storesnė,aukštesnė ir stipresnė.Pirmosios užtvaros nebeįmanoma buvo apginti.Pavakary, kai kryžiuočiai vėl pasikeitė, žmonių spaudžiama užtvara staiga braškėdama išvirto, ir tie,kurie stovėjo prie jos, sugriuvo lietuviams prie kojų.Akimirksniu juos užpuolė apgultieji, kapojo kirviais galvas, ritino akmenis ant pečių. Bet tik akimirkątetruko laukinis pergalingas džiūgavimas: Vyžūnas davė iš anksto sutartą ženklą, ir visi kas gyvas metėsiatgal, skubėdami pasislėpti už kitos pilies sienos. Ši buvo paskutinioji.Bet ją paimti ėjosi kur kas sunkiau.Kryžiuočiai nesitikėjo, kad užtvara taip staiga kris, todėl drauge su ja parvirto ant žemės, o kolatsikvošėjo, lietuviai jau buvo padarę savo: gulėjo krūvos riterių lavonų ir daugybė sužeistų nebetikokovai.Vyresnieji su likusiais žmonėmis per vėlai puolė jiems į pagalbą. Lietuviai visi išliko gyvi ir pasislėpė užkitos užtvaros.Kuriam laikui kryžiuočiai turėjo sustabdyti mūšį.Maršalas, matęs šį pralaimėjimą, kuris buvo kartu ir pergalė, pats atbėgo ant pylimo norėdamastučtuojau išnaudoti sąmyšį ir pro atvirus vartus paskui atsitraukiančią įgulą įsiveržti pilin.Bet sunku buvo prasiveržti per lavonus ir degančius rąstus, ir kol naujos kryžiuočių jėgos prišoko priesienų, vartai užsitrenkė ir buvo užversti krūvomis akmenų.Vokiečių nuostoliai buvo dideli, gerokai didesni, negu jie tikėjosi, todėl riteriai labai įniršo ant priešo,besiginančio su tokiu neįveikiamu atkaklumu.Maršalas be atodairos šaukė ir spyrėsi tučtuojau pradėti naują puolimą, kol stabmeldžiai neatsitokėjoir nesukaupė naujų jėgų.Tuo tarpu atėjo naktis.Pilies viduje vaizdas buvo siaubingas ir kartu tragiškas. Visus žmones apėmė kažkokia retaipasitaikanti nuotaika. Vieni iš jų verkdami dainavo, kiti juokėsi; visi buvo įdūkę. Jų veidai buvo pasikeitę,jėgos padvigubėjusios, balsai nežmoniški.Sužeistieji per jėgą veržėsi į kovą, kraujais paplūdę, jie nejautė senkančios gyvybės.Net tie, kurie niekad nebuvo dainavę, dabar traukė dainas: jos atskriedavo kažkur iš dausų, ir šiekrauju pasruvę žmonės jas pagaudavo.Vyrai, moterys, vaikai – visi tapo kovotojais. Juos buvo apėmęs kažkoks džiugus įniršis.Tėvai abejingai žiūrėjo į sūnų lavonus, motinos užmiršo vaikus.Paplūdęs kraujais, bet išdidžiai iškėlęs galvą ir laikydamas ištrauktą iš makščių kardą, viduryje stovėjoMargiris. Už jo – motina, kaip ir anksčiau vyriškai apsitaisiusi, su šarvais ir šalmų ant galvos; greta jos –Baniutė su jaunamartės nuometu, apsivilkusi baltais marškiniais, ant kurių juodavo kraujo dėmės,sutraukytais gintaro karoliais ant kaklo ir sunkiai alsuojančia krūtine; ji buvo panaši į jauną, urvemedžiotojų užpultą vilkę.Vyžūnas viena ranka bandė sustabdyti almantį kraują, kita parodė į užtvaras.Žmonės, pralenkdami vieni kitus, šaukdami ir ūždami pasileido tvorų link.Margiris rankos mostelėjimu sulaikė juos.– Dar diena, dar dvi, – prabilo jis – vokiečiai įveiks ir ją!Žmonės jam atsakė šauksmu.– Bet gyvo nė vieno nepaims ir grobio jie negaus, – šaukė Margiris kaskart vis stipresniu balsu irparodė ranka į kiemo vidurį. Kraukite laužą, tegul jis būna paruoštas. Viską iki paskutinių marškiniųsudeginsime ant laužo, o kas liks gyvas, tą pribaigsime patys; teima lavonus ir degėsius...Vadui buvo atsakyta lyg iš vienos krūtinės sklindančiu šauksmu. Nušvito Vyžūno veidas, jis išsitiesė,iškėlė ranką aukštyn.– Pulkim vokiečius! – sugriaudė jis. – Moterys ir vaikai, prie laužo!Baniutė didžiuodamasi pažvelgė į Margirį, čiupo jo kruviną ranką ir pabučiavo. Paskui ji norėjo bėgtikartu su visais, bet Rėda sulaikė ją už marškinių.– Mums čia reikia būti! Vandenį nešioti ir žaizdas tvarstyti, – pasakė ji. – Paduok jam puoduką! Jis darnieko burnoj neturėjo.Tačiau per triukšmą nesigirdėjo nei jos, nei kieno nors kito balso. Už sienos skambėjo kryžiuočiųgiesmė, o čia dainavo lietuviai.Vokiečiai jau lipo ant užtvaros viršaus ir krisdavo rąstų, trinkų ir akmenų parblokšti.Trumpam aptilęs mūšis vėl virė visą naktį.Tuo tarpu pilies kieme, tartum burtininko kraunamas, kilo mirties laužas. Moterys ir paaugliai plėšėlentas nuo trobesių lubų ir stogų, griovė sienas, tempė rąstus ir vertė juos į krūvą.Silpniausieji pajuto antžmogišką jėgą. Moterys savo rankomis kilnojo sunkias sijas, jų liesi pečiainelinko nuo nepakeliamos naštos, smulkiais delnais čiupdavo storas trinkas. Atrodė, jog medžiai taip patgyvena, juda, tarsi klausydami žmogaus eina kur įsakyti.Stebuklingai greitai kilo aukštyn kunigaikščio mirties laužas, savo viršūne beveik susilygindamas supilies bokštu.Dabar žmonės pradėjo vilkti viską, ką tik kas turėjo: drabužius, ginklus, produktus, auksą, sidabrą,gintarus, kailinius, ir aplink laužą krauti į krūvas.Jie juokėsi, žiūrėdami į turtą, kurį turėjo suryti ugnis, kad jis neatitektų priešui. Vaikai šokinėjo aplink.Senos moterys plėšė nuo savęs viską, ką tik brangesnio turėjo, kad nepaliktų nieko sveiko.Baniutė pradingo. Ji nubėgo į namus, kurių vienas kampas dar buvo neišardytas, nors pasislėpti jaunebebuvo kur. Buvo likusi tik anga į rūsį, nuo kurio žmonės nuplėšė duris.Baniutė atsisėdo ant laiptų ir pasirėmusi ranka susimąstė.– Jis prisiekė Saule ir Mėnuliu, tad tokią priesaiką ištesės. O! Jis neleis man pakliūti į tų žmogžudžiųrankas baisioms kančioms ir patyčioms. Bet jo kardas atšipęs, peilis šukėtas. Gal jis nebeturės geležtės?Ji suvirpėjo. Išbėgusi iš rūsio įpuolė į kambarius, kurių sienos buvo ardomos laužo pakuroms, irpamatė kampe stovintį Valgučio kardą. Dabar šis senas kardas mėtėsi tarp šiukšlių; Baniutėdžiaugsmingai griebė jį ir dainuodama prispaudė prie lūpų, nes didis skausmas, kaip ir didis džiaugsmas– dainuoja.– Mano mielasis karde! Tu jo rankomis suteiksi man lengvą mirtį, tiesa? Tu persmeigsi mano širdį, irišlėks iš jos vėlė...Baniutė pasižiūrėjo: kardas buvo aptekęs rūdimis ar krauju, pasilenkusi ties juo pakraipė galvą. Paskuipaėmė jį į abi rankas, pasūpavo lyg kūdikį ir nusinešė.Užantyje ji turėjo galąstuvą. Atsisėdo ant slenksčio.– Tu mano senutėli, – dainavo ji pasilenkusi virš kardo. – Žmonės užmiršo tave, niekas tavęsnenušluostė, niekas tavęs nenuplovė, atšipo tavo ašmenys. Palauk!Ir ėmė galąsti. Senas kardas atgavo blizgesį, sužvilgo kaip kadaise, Baniutė net pamatė atsispindintįsavo veidą. Iš ašmenų į ją žvelgė dvi mėlynos akys.– Tu žiūri į mane, senutėli! Taip, gerai, pamyluok mane ir suteik lengvą mirtį iš jo rankų.Ji pabučiavo geležį, ir nejučiomis iš jos lūpų vėl išsiveržė daina.– Ai! Man reikia jaunai mirti, jaunai! Bet aš patyriau laimę! Ką dar man galėtų duoti gyvenimas?Nebent ašaras ant blakstienų, nebent našlaitės dalią, nebent nelaisvę! Juk mylimasis eis drauge sumanimi, ir mudviejų kraujas susilies.Jos ašara nulašėjo ant kardo. Baniutė greit ją nušluostė, pastatė kardą ir išbėgo.Tolumoje Margiris vadovavo žmonėms; ji pasėmė vieną puodelį vandens, kitą midaus, ir nuskubėjoprie vyro.Įnirtę kryžiuočiai, giedodami kažkokią laidotuvių giesmę, iš visų jėgų dabar spaudė jau antrąją piliesužtvarą.Lietuviai juos atmušinėjo rėkaudami ir net kaukdami, o kai krisdavo kuris nors geležim apsikaustęspriešas, kildavo dar smarkesnis riksmas.Vokiečiai vėl ėmė laidyti ugnines strėles. Jos krisdavo į tvirtovės vidų, bet niekas šito nepaisė. Keliostaikliai paleistos strėlės įsmigo į bokšto sienas.Vyžūnas ir Margiris neturėjo laiko dairytis, o bokšto sienos ėmė liepsnoti. Pradžioje liepsnelėsslankiojo nedrąsiai, lyg imdavo gesti, dingdavo plyšiuose, bet tolydžio vis labiau ir labiau įsiliepsnojo.Dvi liepsnelės susiliedavo į vieną, lyg žalčiai šliaužiojo bokštu, skraidė lyg paukščiai.Naktis ėmė blykšti, vėl artėjo diena. Aplink tesimatė vien dūmai. Bokštas kaip ir vakar tebestovėjosveikas, bet jo viduje ūžė, šnypštė ir traškėjo.Kryžiuočiai šturmavo.Antroji užtvara buvo aukštesnė ir stipresnė, bet ir ją priešai jau pradėjo kapoti ir padeginėti. Lietuviaipylė vandenį, kur išgirsdavo traškant ugnį, apgulėjus apmėtydavo akmenimis, išplėštais iš po trobesiųsienų, iš kiemo grindinio. Kai nebeliko kuo gintis, imta svaidyti lavonus.Mūšio griausmas, užuot silpnėjęs, didėjo ir darėsi vis kraupesnis; maršalas, kartais jo pasiklausydamas,baisėjosi ir imdavo virpėti, tie garsai aidėjo siaubinga mirtimi. Žmonės, kurie dainavo tokią dainą,negalėjo nei pasiduoti, nei būti gyvi paimti.Vokiečiams, besikabinantiems ant užtvaros, kartais sustodavo krūtinėje plakusi širdis. Juos apimdavosiaubas, matant tokį beviltišką atkaklumą. Tačiau trauktis buvo gėda, tad jie puolė iš paskutiniųjų ir visdidesnėmis jėgomis.Kautynės nesiliovė visą dieną.Pilies bokštas paskendo liepsnose, tartum ugnis jį būtų apgaubusi purpuro rūbais. Bet jis ilgai spyrėsiugniai, ryškiai žėrėdamas, baisus, o paskui staiga griuvo su dideliu triukšmu, dūmų kamuoliai irkibirkštys pasipylė aplinkui.Pilyje ėmė aidėti šauksmai.Vyžūnas apsidairęs tarė:– Nepritrūks nuodėgulių laužui užkurti!Jis nepastebėjo, kad užkritusios kibirkštys jau uždegė laužą. Margiris kovėsi. Kraujas ir prakaitasžliaugė jo veidu, čiurkšlėmis tekėjo balta krūtine. Įdėmiai apsižvalgęs jis tarė:– Ar ne metas būtų liautis kovojus? Atėjo laikas mirti!Iš dangaus žvelgė smalsios žvaigždės. Tenai taip pat buvo kažkoks sambrūzdis: gal lietuvių dievaisiuntė į žemę savo pasiuntinius, gal svaidė ugnies strėles, nes juodu dangaus skliautu nuolat skriejožvaigždės, palikdamos šviesius ruožus.Vyžūnas tyliai kalbėjo:– Tėvų vėlės nusileidžia į žemę mūsų pasiimti, tad mums jau laikas!Pradėjo aušti.Netrukus turėjo virsti antroji užtvara. Žmonės neteko jėgų; gulėjo didžiulės krūvos lavonų.Moterys ratu apsėdo laužą ir laukdamos mirties traukė raudas.Laužas, lyg vykdydamas dievų įsakymą, pamažu ėmė liepsnoti.Aušrinė suspindo danguje kaip deimantas.Vyžūnas ir Margiris pasižiūrėjo vienas į kitą.Tie žmonės, kurie dar kovojo, davus ženklą atsitraukė nuo užtvaros ir ramiai ėjo prie laužo. Vyžūnasžengė jų priekyje, o Margiris ėjo paskutinis.Moterys tebetraukė raudas.Prasidėjo tai, ko pasaulis niekad nebuvo matęs ir gal niekad daugiau nepamatys.Broliai glėbesčiavosi ir bučiavosi, vienas apnuogindavo krūtinę, o kitas perverdavo ją kardu. Tėvaiverkdami žudė vaikus ir jų lavonus metė į laužą. Vyrai padarydavo galą žmonoms, kurios bučiuodamospakibdavo jiems ant kaklo.Niekas nesuaimanavo, nesigirdėjo nei šauksmo, nei verksmo.Aplink laužą žemė buvo plačiai nuklota lavonais. Margiris, laikydamas rankoje kardą, stovėjo ir dairėsi,akimis ieškodamas Baniutės.Ji sėdėjo ant rūsio slenksčio, verkė, bučiavo kardą ir laukė.– Jis prisiekė Saule ir Mėnuliu: ištesės priesaiką!Vyžūnas klausėsi, kas dedasi už užtvaros.– Skubėkite, – šaukė jis, – skubėkite, jei nenorite žūti nuo jų kardo! Tvoros braška! Tuoj jie įsiverš;tegul neranda nė vieno gyvo!Gyvieji svaidė į ugnį savo turtą, brangių žmonių palaikus, atstatydavo kardui krūtinę arba sprandą.Paskutinieji tiesiog buvo apimti padūkimo. Kraujais paplūdę jie kardais perskrosdavo sau krūtinę irnuvirsdavo.Rėda išbučiavo sūnaus veidą; nebuvo kas ją nužudo.Vyžūnui drebėjo ranka.– Negaliu! – pasakė jis.Tuomet Rėda užsidengė veidą balta skraiste ir drąsiai nuėjo į ugnį. Ją apgaubė liepsnos; ji užsidengėakis, atsisėdo ant įkaitusią žarijų, ir medžiai įgriuvo po ja.Vis garsiau aidėjo kryžiuočių giesmė.Vyžūnas ir Margiris paliko vienu du. Aplink laužą telkšojo didžiulis klanas kraujo, kuris pamažu sunkėsiį smėlį.Senelis iki kelių nusilenkė valdovui. Atėjo jo eilė. Valdovas turėjo likti paskutinis ir pats sau galąpasidaryti.Margiriui sudrebėjo ranka, jis nedrįso pakelti rankos prieš senelį.Tada Vyžūnas įrėmė kardą į žemę ir krūtine užgriuvo ant jo.O kur buvo Baniutė?Štai ji atsistojo, jos balti marškinėliai sušvytuliavo tamsioje rūsio angoje. Kunigaikštienė ištiesė rankas įMargirį.– Mes vienu du palikome! – prodainiu prašneko ji, – eikš pas mane.Jis atsisukęs pažiūrėjo į užtvarą, tartum gailėdamas savo gyvybės ir norėdamas dar nors truputėlį jąišlaikyti, paskui nuėjo pas ją brisdamas iki kulkšniukų per kraują ir lipdamas per sustingusius lavonus.– Baniute! Jų dar nėra! – sušuko jis drebančiu balsu.Margiris priėjo prie jos, Baniutė jį apkabino ir padėjo galvą jam ant peties.– Žiūrėk, – tarė ji, – aštriai išgalandau kardą. Juk tu prisiekei!Margiris klausėsi.Netoli jų tik laužas liepsnojo, čirškėdamas ir ūždamas, o anapus užtvaros klegėjo vokiečiai,karstydamiesi ant aukštų, tankiai sukalinėtų baslių, kapodami juos, statydamiesi kopėčias.Dar liko laiko apsikabinti, bet žodį tarti jau nebebuvo kada.Margirio akys buvo įbestos į tą pusę, kur tikriausiai turėjo įsiveržti kryžiuočiai. Galop su dideliutrenksmu išvirto didžiuliai vartai, ir kieme suplevėsavo balti apsiaustai.Pirmasis įsiveržė brolis Bernardas – kas žino, gal norėdamas išgelbėti savo auklėtinį.Baniutė, pakibusi ant Margirio kaklo, apnuogino savo baltą krūtinę.– Mano brangusis! Jau metas...Ir visa kruvina susmuko ant slenksčio.Margiris įnirtęs iššoko iš rūsio, o pamatęs einantį prie jo Bernardą, užsigulė ant kardo, kurį ištraukė išBaniutės krūtinės, ir krito nė nesuaimanavęs.Nugalėtojai grūdosi į pilį.Vaizdas, kurį jie išvydo, apstulbino net ilgų kautynių įtūžintus, girtus ir įdūkusius žmones. Vos įžengę įkiemą visi sustojo, tarsi juos būtų sulaikiusi kažkokia nematoma jėga.Bernardas matė, kaip Margiris, paglamonėjęs žmoną, suvarė jai į krūtinę kardą ir paskui pats krito antjo.Tai buvo paskutinis gyvas žmogus Pilėnuose.Visi Pilėnai, tvirtovė, namai, pašiūrės liepsnojo tarytum didžiulis laužas. Liepsnos jūra siūbtelėjo antlavonų ir prarijo dar merdinčius žmones.Kaip pritinka nugalėtojui, maršalas raitas jojo į pilį su brandenburgiečiu, Namiuro grafu ir visu būriukilmingųjų svečių, bet visi, žado netekę, sustojo tarpuvartėje.Jie žvalgėsi vienas į kitą, nenorėdami tikėti savo akimis. Net patiems žiauriesiems, kurie ketino įsiveržęžudyti ir kankinti, suvirpo širdys.Nė vienas nerado žodžių savo nusistebėjimui ir pasibaisėjimui išreikšti.Ilgai jie stovėjo apstulbę, žiūrėdami į laužą, į degėsius, į lavonus ir vienas į kitą.Tik brolis Bernardas žengė porą žingsnių ir pasilenkęs prie Margirio kūno pridėjo delną prie kraujaisplūstančios krutinės: ji jau buvo negyva ir sustingusi. Atrodė, jog Bernardo lūpos šnibžda maldosžodžius.– Iš tikrųjų ši didelė kelionė ir žygis mums pavyko, juk pamatėme tokį vaizdą, kurio žmogus neužmiršligi pat mirties, – silpnu balsu prabilo brandenburgietis.– Laukiniai! Laukiniai! – kiek pašaipiai murmėjo Namiuro grafas. – O mokėjo mirti kaip senovėsromėnai! Šis didvyriškumas, kuriam istorijoje nerandu panašaus pavyzdžio, vertas, kad jį įamžintų poetodaina.Maršalas mąstė.– Matai, šviesusis kunigaikšti, su kuo čia ordinui tenka kovoti, – prabilo jis. – Tokie žmonės, kurienegaili savo gyvybės, o pasirenka verčiau mirtį negu nelaisvę, yra baisūs. Todėl jūs visi privalote mumspadėti, nes ordinas, nors ir labai galingas, pats vienas neįstengs nugalėti šių atkaklių, nieko nebijančiųžmonių.Senis Zygfridas pirmasis atgavo blaivų protą bei savo įprastą humorą.– Jie pavadavo mus, patys save nubausdami, – su panieka atsiliepė jis.Senis nulipo nuo arklio ir rodydamas pavyzdį kitiems drąsiai pradėjo žingsniuoti tarp lavonų,dairydamasis ir šypsodamasis. Tačiau niekas juo nepasekė.Prie rūsio slenksčio gulėjo aukštielninka Baniutė, tarsi šypsodamasi praviromis lūpomis. Ranką ji laikėant kruvinos krūtinės, o atviros negyvos jos akys tartum žvelgė į kitą pasaulį.Zygfridas sustojo prie jos.– Ir ponios Gmundos tarnaitė čionai! – prašneko jis. – Dieve mano! Ir ji čia atsirado. Bernardoauklėtinis pasiėmė ją į kelionę, kad nebūtų nuobodu bėgti!Šis pasityčiojimas kapinėse ir gaisravietėje nesusilaukė kitų pritarimo, bet atrodė, kad senas kryžiuotisdėl to visai nesijaudina.Jis apžiūrinėjo ne visai sudegusius lavonus, tarytum juos skaičiuodamas.– Matyt, – tarė jis, – mes čia nė grobio nerasime. Negana, kad patys nusižudė, bet dar ir savo turtąsuvilko į laužą. Mėtosi nesudegę likučiai. Gyvatės, ne žmonės!Visa kryžiuočių minia, kuri įsiveržė į pilį, stovėjo atokiau nuo Zygfrido, dairydamasi ir nedrįsdama eititoliau. Šios žiaurios, savanoriškos skerdynės kiekvieną didžiai prislėgė. Ar tai buvo žmonės? Kokie gi jųkrūtinėse glūdėjo jausmai, jeigu jie taip abejingai atidavė savo gyvybes? Kokia didi neapykanta liepsnojošitame didžiuliame aukų lauže! Visiems tylint, senis Zygfridas pažvelgė į stovyklą.– O ką, mieli ponai, – tarė jis, – aš manau, kad mums tenai jau pataisyti stalai. Šis keptos pagoniųmėsos reginys žadina apetitą. Eime pasistiprinti.Ir jis šoko ant arklio, pasukdamas jį į vartus. Maršalas, didysis komtūras ir svečiai tylėdami nujojopaskui Zygfridą.Pilėnai tebedegė. Kai visi paliko pilį ir tik ugnis joje šeimininkavo, iš vienos duobės kyštelėjo žmogausgalva, ir dvi krauju pasruvusios akys ėmė dairytis aplinkui.Tik vienas Šventasis neturėjo drąsos numirti.
