Slėnis dar tebeskambėjo nuo rytinės giesmės, kai pamiškėje, kur stovėjo Baniutės motinos Jargalospalapinė, ėmė rinktis smalsių moterų minia.Visoms motinoms rūpėjo pamatyti tą stebuklą – išplėštą iš vokiečių rankų gyvą, sveiką mergaitę, kurivakar buvo našlaitė, o šiandien tapo vienturtė duktė, bajorės Jargalos apverkta prieš daugelį metų.Dabar moterys tyliai pasakojo viena kitai, kaip Jargala užmigo nieko nežinodama apie dukrelę ir kaipnaktį atėjo prie jos dievaitė Laimė spinduliuojančiu lyg saulė veidu ir pašnibždėjo senutei i ausį: „Kelkis ireik, užteks tau lieti ašaras, prasideda laimingas gyvenimas – štai tenai, ant plikos žemės, miega tavodukrelė Baniutė!"Ir nuėjo senoji motina, ir atrado savo paukštelę.Jargalai atrodė, kad ji nė nemylavusi mergaitės, juk ją tokią mažutę pagrobė iš jos rankų. Todėl ji tąpačią naktį suaugusią dukterį pasisodino ant kelių ir niūniuodama lopšinę migdė ją ir sūpavo iki patryto...O dabar?Dabar nenorėjo ir negalėjo jos parodyti žmonėms, nes mergaitė buvo nusikamavusi, nudriskusi,kelionėje išvargusi. Atsivedė ją į palapinę, paslėpė nuo svetimų akių norėdama papuošti priešparodydama žmonėms.Jos galvutę paguldė ant savo kelių, išpynė auksines kasas ir tyliai dainuodama pradėjo šukuoti.Bučiavo ir kaktą, ir kasas, ašaros iš senų akių tekėjo ant jauno, besišypsančio mergaitės veidelio.Aplink palapinę šurmuliavo moterys.Baniutei reikėjo visko: ir išsiuvinėtų marškinėlių, ir apkraštuotos prijuostės su skambalėliais, irraudonos juostelės, ir gintaro karolių ant kaklo, ir sagelės apykaklei, ir kaspinų į kasas, ir vainikėlio antgalvelės.Tiesa, mergaitė net ir kelionėje nepametė tamsaus rūtų vainikėlio, jis tik apvyto jai gulint ant žemės.Todėl moterys, užuojautos kupinomis motiniškomis širdimis, bėgo nešdamos ką kuri turėjo, spraudėsisu dovanomis, šaukdamos Jargalai į palapinę:– Šekit sijonėlį mergaitei! Šekit pynutę ant kaklo! O štai marškinėliai, balti kaip sniegas, ir juostelė,raudona kaip kraujas!Ir moterys bruko dovanas pro palapinės spragas.Kiekviena norėjo ką nors duoti, visos veržėsi pamatyti mergaitę.Merginos ruošėsi ją vestis prie ugnies, pas vaidilutes, kad ji padėkotų Perkūnui ir Laimei...O pilkos palapinės gale pavydi motina be paliovos šukavo dukrelei plaukus, pynė kasas dainuodama irverkdama, nenorėdama dalytis su žmonėmis savo kūdikiu.Bijojo, kad jos nesurytų akimis, kad neatimtų.Baniutė juokėsi ir iškėlusi rankeles glostė senosios motinėlės veidą.– Nebijok, jau tavęs nebeatims iš manęs!Moterys veržėsi į palapinę.– Duok mums savo dukrą! – ūžė jos juokaudamos. – Parodyk ją saulei, parodyk žmonėms!Ir sena motina turėjo dukterį apvilkti baltais marškinėliais, užsegti jai sijonėlį, užrišti ant kaklo pynutes,uždėti vainikėlį ant galvelės. Puošdama mergaitę senutė vis dūsavo. Juk tuojau reikės išeiti su dukrele,kad ir kiti žmonės pasigėrėtų ja.Ji delsė ir džiaugėsi...Jai Baniutė buvo tokia nuostabi! Turėjo ji išlaikiusi ir vaikystės bruožų, bet šiaip labai išgražėjusi.Motina bučiavo jai rankas, lūpomis užspausdavo akis, o balsu kalbėjo: „Tu mano grožybe!"O už palapinės sienų nepažįstamos sesutės dainavo ir šūkavo: „Greičiau pasirodyk!" Ir nesulaukdamosgrėsmingai purtė užleistas drobes:– Parodyk mums merginą!Senutė paskutinį kartą pabučiavo mergaitei į kaktą ir ranka praskleidė maršką.Baniutė stovėjo išraudusi: garsiai šaukdami žmonės ją sveikino lyg karalaitę.Nebesimatė, kad ji būtų nuvargusi po kelionės: motinos bučiniai viską išgydė per naktį. Ji buvo graži irtokia laiminga!Pribėgusios merginos pastvėrė ją už rankų. Didelis jų būrys per slėnį vedėsi Baniutę prie ąžuolo. Visukeliu būreliais stoviniavo žmonės, ir sveikino ją: berniokai kilnodami rankas, senieji pliaukšėdamiliežuviais.Vaidilos ir vaidilutės jau laukė jos prie vartų.Čia stovėjo ir gražusis Konis, apsijuosęs balta juosta, su blizgančia lazda rankoje, su ąžuolo vainiku antgalvos. Jis žiūrėjo iš tolo ir pamatęs ją tokią gražią net pabalo ir ėmė virpėti.Tos vaidilutės, kurios laukė Baniutės, nė viena negalėjo lygintis su ja.Gal ji taip išgražėjo dėl vokiečių duonos, o gal ilgėdamasi Lietuvos? Niekas nežinojo, kad motinosašaros ir bučiniai ją taip išprausė ir nuraudonino. Ji ėjo lyg gėlelė, ką tik rytmetį išsiskleidusi irbesišypsanti saulei.Visos merginos paskui ją spraudėsi prie ugnies. Vaidilutės vedė Baniutę, o paskui jas ėjo vaidilos,žyniai, burtininkai ir net pats senasis, strazdanotas, suglebęs krivis, pasiramstydamas lazda.Konis kažką jam sušnibždėjo į ausį, senis pritardamas linktelėjo galvą.Ugnį kurstančios merginos apvedė Baniutę aplink aukurą ir ąžuolą, kanklininkai šlakstė ją vandeniu iššventojo upelio, barstė įkandin jos grūdus ir laimino.Baniutė lyg apsvaigusi leidosi vedama, sodinama ir kilnojama. Jargala vos spėjo sekti dukteriai išpaskos.Tarpuvarty ją sustabdė gražusis Konis.– Aš turiu sekti paskui dukterį! – sušuko ji.– Pirmiau eikite pas senąjį krivį, nes jis nori su tavimi kalbėtis. Čionai jis viešpatauja ir įsakinėja.Jargala truputį susiraukė, sumurmėjo, tačiau nuėjo pas krivį. Lazda pasirėmęs krivis stovėjo nuošaly irlaukė.– Motin Jargala, – tarė jis, – štai po tiekos metų dievai jums atidavė dukrelę.– Dėkui jiems, kad sugrąžino! – garsiai pasakė motina.– Ar tu, sene, galvoji, kad jie dėl tavęs tai padarė? – pridūrė senis.Jargala pasižiūrėjo į jį nustebusi.– Žinoma, dėl manęs. O dėl ko gi?– Tai žinome tik mes, kuriems dievų paslaptys apreiškiamos, – ramiai kalbėjo krivis. – Ją likimas čiaatvedė, kad čia ir pasiliktų. Jeigu Laimė būtų norėjusi tau ją atiduoti, būtų nuvedusi į tavo gryčią. Bet ne!Ji liepė mergaitei ateiti prie savo aukuro.Senutė išsigandusi suaimanavo.Krivis sukaukšėjo į žemę savo lazda ir ranka pasiglostė barzdą. Jo mažytės akys atidžiai tyrėsusisielojusią motiną.– Tokia dievų valia, – pridūrė jis. – Ji turi palikti prie mūsų ugnies už vaidilutę. Tam ją dievai išsaugojo.Jargala puolė ant kelių. Baniutė, kuri kiek toliau stovėjo su mergaitėmis, riktelėjo ir neteko žado. Savovirpančias rankas ji ištiesė į motiną, kurią tik ką surado ir kurios vėl turi staiga netekti.Vaidilutės liepė jai nutilti. Senasis krivis, kuriam sunku buvo ilgai stovėti, nes jis turėjo ligotas,skudurais apvyniotas kojas, atsisėdo ant suolelio po stogeliu. Jis pasistatė lazdą prie savęs, pasižiūrėjo įšalį, kur buvo ragas su midumi, truputį atsigėrė ir ėmė labai rimtai kalbėti:– Verki! O dėkoti turėtum! Argi jai bus bloga čia, prie šventosios ugnies, visuomet su naujais rūbais irsu vainiku? O kokią geresnę dalią tu jai gali nuskirti? Išleisi už vyro? Be atvangos turės plušėti, ašaras lietiir vargti... O čia tyla, ramybė ir perteklius... Žmonės gerbia, dievai laimina. Ji sau visą gyvenimą čiulbėskaip paukštelė...Baniutė, jo kalbos klausydamasi, kaskart vis labiau blyško, ji pasidarė balta kaip drabužėlis, kuriuobuvo aprengta, ir virpėjo kaip epušės lapas, o gražias jos akis uždengė vokai, suvilgyti sodrių sidabriniųašarų.Motinai pritrūko oro krūtinėje, pakirto pakinklius, ir ji krito ant kelių kūkčiodama.Truputį toliau stovėjo kunigas Jurgis. Jis klausėsi ir žvalgėsi, rūsčiai susitraukę jo antakiai trūkčiojo.Kaktą jam išvagojo raukšlės, jis balo ir skausmingai raukėsi.Žengęs kelis žingsnius jis sustojo prie krivio.– Tėve, – sunkiai tarė jis darkyta kalba. – Nieku gyvu to negali būti, ką jūs pasakėte.Krivis rūsčiai pažvelgė į jį.– Taip, to negali būti! – tarė Jurgis. – Aš Baniutę ištraukiau iš nelaisvės ir beveik ant rankų čia atnešiau.Ji priklauso man teisėtai, mes esam susižadėję. Dievai nesidalija su žmonėmis, aš jos niekam neužleisiu!Krivis pašoko.– Tylėk, tu, suvokietėjęs berne! Vestuvių su ja dar neatšokai. Perkūnas turi teisę paimti merginą net irtada, kai ji vedama į vyro namus. Tylėk, atsibastėli!.. Tylėk... ir nedrįsk!Krivis vėl susmuko ant kėdės. Jurgis norėjo dar kažką pasakyti, bet žyniai, paėmę jį už parankės,nustūmė tolyn. Baniutė įbedė išplėstas akis į kunigą, ir nors jos akys buvo pilnos ašarų, ji drąsiai žiūrėjo įsavo sužadėtinį. Tuščiai pamėginęs ištrūkti iš žynių rankų, Jurgis liovėsi muistęsis.Jaunasis Konis priėjo artyn.– Dievai dar niekad nėra taip aiškiai apreiškę savo valios, – tarė Konis, – čia viskas labai aišku, net aklaspamatytų. Iš nelaisvės mergaitė pataikė stačiai ten, kur ją šaukė likimas. Čia jai pridera likti ir gyventi.Mes negalime atiduoti tai, kas dievų. Kai iš dangaus ant aukuro nukrenta lapas, negalima jo nubraukti. Irji čia nukrito stačiai kaip lapas.– Aš pirmoji ją pažinau ir priėmiau, aš! – pradėjo aimanuodama šaukti Jargala.Ji pažvelgė į dukterį, bet žyniui davus ženklą vaidilutės ją paėmė iš merginų ir besispyriuojančią,išsigandusią tempte nusitempė į savąją užtvarą, kurios vartai tuojau užsitrenkė.Tik pasigirdo negarsus, silpnas riktelėjimas, ir viskas nutilo.Krivis atsigėrė iš rago, nusišluostė lūpas ir paskendo savo mintyse.Konis apsidairė aplinkui, kažką pašnibždėjo vaidiloms, žvilgsniu susiieškojo kunigaikštį, kuris buvopriremtas prie užtvaros, ir nužingsniavo prie jo.– Nesipriešinkite dievų valiai, – tarė jis tyliai. – Nelemtį užsitrauktumėt. Merginų rasite pakankamai, okas paliestų vaidilutę, nors būtų ir kunigų kunigas, to laukia mirtis.– Bet ji nėra ir nebus vaidilutė, ji mano sužadėtinė, – išdidžiai atkirto Jurgis. – Aš sutariau su ja miške,kai vedžiausi čionai, prie liudininkų, kurie čia stovi, bučiavau ją į lūpas, pasibučiuodami mes irsusituokėme.– Ne, – atkakliai spyrėsi Konis. – Vestuvių nebuvo, ji turi likti vaidilutė.Jie atžariai pažvelgė vienas į kitą, ir Konis, nenorėdamas tęsti kalbos, nuėjo šalin.Vyresniojo amžiaus moterys pakėlė nuo žemės Jargalą ir per jėgą nusivedė už užtvaros..Ten ją pasodino ant žemės. Senoji Marga pasilenkė prie jos įrėmė, šnibždėti į ausį:– Ko verki, ar pašėlai! Tai laimėjai... Didelis daiktas; kad neturės vyro, bet neturės ir rūpesčių! Anokiačia laimė ištekėti! Ratelis, puodai, kibirai, skalbimas... Laukuose darbas, namuose barniai. Pikta uošvė,neištikimas vyras. O čia ji bus lyg inkstas taukuose! Ją auksu nusagstys! Raminkis, sene, raminkis...Kitos moterys, taip pat ją ramino ir įkalbinėjo, bet veltui – senutė verkė ir verkė.Kunigas nesitvėrė apmaudu ir draskė savo drabužius, akimis ieškodamas Šventojo, bet jo arti nebuvo.Paskui jam grįžo protas, kurį buvo įgijęs anksčiau, jis suprato, kad neverta karščiuotis, o pyktį reikia giliaipaslėpti krūtinėje. Kaip pas kryžiuočius jis buvo išmokęs meluoti ir tylėti, taip ir čia dabar dėjosiabejingas esąs.Jis atsisėdo ant žemės. Rimą pasiuntė atnešti duonos ir medaus, pasistengęs taip nutaisyti savo veidą,tartam jam niekas daugiau nerūpėtų, kaip tik valgyti, žvalgytis ir klausyti.Konis gan ilgai ir atidžiai stebėjo jį pro užtvaros plyšį. Įsitikinęs, kad kunigas jau nebetūžta ir visiškaiatvėso, jis pamažu priėjo prie jo.– Su dievu negali bartis, – tarė jam tyliai, – gerai, kad esate protingas. Aš nežinau, kokia tvarka pasvokiečius, bet pas mus kriviai ir krivaičiai dar laikomi dievų pasiuntiniais žemėje ir jų valios aiškintojais.Nedera jiems priešintis...Jurgis žvalgėsi jau nieko nebesakydamas. Nors nebuvo išalkęs, bet į atneštą valgį ir gėrimą tyčiažiūrėjo taip, lyg labiausiai už viską jam pavalgyti rūpėtų, kad tik atsikratytų Konio.Vaidila, sumurmėjęs kažką, nuėjo sau.Rimas ieškojo Šventojo, kuris, ilgai nebuvęs gimtajam krašte, negalėjo atsišnekėti su savaisiais.Žmonės jį tempė nuo vieno būrio prie kito, o jis pasakojo jiems apie kryžiuočius nuostabių dalykų.Vaikinas šiaip taip jį surado ir atvedė pas kunigaikštį. Senasis bernas buvo truputį išgėręs, linksmas irlabai gerai nusiteikęs.Kunigui pasisekė jį nusivesti, truputį į šalį.– Ar žinai, kas įvyko? – paklausė jį.– Kaip nežinosi! – nusijuokė Šventasis, – žmonės pasakoja, jog Baniutei... teko didelė laimė.Jurgis susiraukė.– Ko jums sielotis dėl vienos merginos! – nutraukė bernas jo mintis. – Motina jums suras gražesnę!Duokit jiems ramybę; su kriviu ir su vaidiloms nėra ko kariauti, jei mergina jiems patiko...Jurgis pamatė, kad tuščias daiktas būtų kalbėti apie tai su Šventuoju ir tikėtis iš jo pagalbos. Todėl jispakeitė šneką.– Klausyk, – tarė tyliai, – matau, kad čia manimi nepasitiki ir esu sekamas. Aš net nežinau, ar mane iščia išleistų, jeigu panorėčiau išeiti. – Iš tikrųjų Jurgis net negalvojo apleisti Baniutės. – Aš čia pailsėsiu pokelionės, o tu eik pranešti motinai apie mane. Pasakyk jai, tegul ką atsiunčia manęs pasiimti.Šventasis klausiamai pažvelgė į jį.– Norite, kad vienas eičiau?– Aš pailsėsiu, – pakartojo kunigas. – Lauksiu čionai žmonių, kurie ateis manęs. Tu eik.Bernas susimąstė, pasikasė galvą, bet nesispyrė. Tylėdamas jis pamažu pasitraukė nuo kunigo irsunkiais žingsniais nuėjo į pilną žmonių slėnį.Jurgis grįžo į užtvarą, vėl įėjo į savo pašiūrę ir atsigulė. Ištikimasis Rimas susirangė prie jo kojų.Baniutės jau nebesimatė ir nebesigirdėjo.Mergaitės keitėsi prie ugnies, viskas buvo kaip buvę. Tuo tarpu verkiančią Jargalą buvo apspitę ne tikmoterys, bet ir vaidilų atsiųsti žyniai ir burtininkai. Jie, žadėdami kalnus gėrybių, įkalbinėjo nesipriešintiLaimės valiai.– Pamatysite, kaip dabar jums seksis. Nieko jums netrūks, o žmonės jus gerbti turės, jei duktė liks prieugnies. Ir jūsų namų židinys dabar geriau šildys.Senutė jų nesiklausė.– Vakar juk dukters neturėjai, – sakė moterys, – kaipgi galėjai priprasti prie jos?– Ai! Geriau būtų mano akys dukters neregėjusios ir mano širdis nesidžiaugusi, jeigu taip greitai josnetekau! Mano laimė žuvo kaip sapnas! – verkė senutė.Diena slinko vakarop, nusileido saulė, slėnis migo.Rimas išsėlino iš pašiūrės, kad, vykdydamas valdovo įsakymą suieškotų Šventąjį, bet niekur jo nerado.Senis buvo dingęs.Rytojaus dieną kunigas vaikščiojo ir tykojo, ar nepamatys kur Baniutės, ar neišgirs jos balso. Bet jidingo, lyg būtų žemėn prasmegusi, niekur jos nesimatė. Nejaugi ji būtų slaptai išvesta į kitą vietą?Ne, romuvoje buvo viena šventoji ugnis ir vienas šventasis ąžuolas.Niekas nežinojo, kas dėjosi Jurgio sieloje, nežinojo, kiek jis kentėjo, kaip gailėjosi, kad paklausėŠventojo ir visų pirma atėjo čionai, į romuvą, nes vaikščiojo abejingu veidu ir su Koniu kalbėjosi ramiai,neišsiduodamas esąs piktas ir nuliūdęs.Jis tik skaičiavo dienas, kada, jo manymu, turėjo grįžti Šventasis. Tačiau ir tai sunku buvo apskaičiuoti.Jis gerai nežinojo atstumo, į motinos pilį ėjo daug kelių, o žmogus buvo išvargęs. Taigi, kliūčių daug.Kai naujiems žmonėms atvažiuojant į romuvą girioje sudardėdavo ratai, Jurgiui imdavo smarkiai plaktiširdis, jis dairydavosi ir klausinėdavo, ar tai ne motinos pasiuntiniai.Bet laukiamų žmonių vis nebuvo.Jurgis išėjęs atsisėdo patvory, žiūrėjo į slėnį ir mąstė. Jį graužė ilgesys. Ir čionykštis gyvenimas, irmaistas – niekas jam nepatiko.Pilyje buvo lengvesnis gyvenimas, duona skanesnė, papročiai ne tokie šiurkštūs. Užtat čia jis turėjolaisvę ir jautėsi esąs pas savus.Bet savieji kartais jam atrodydavo tartum svetimi, jis bjaurėdavosi jais. Kai jie pasakodavo apie dievus,kerėjimus ir savo reikalus, Jurgis negalėdavo jų suprasti, šlykštėdavosi. Labai jis norėjo pamilti savuosius,bet širdis neleido.Sunku jam buvo: su tuo, ką paliko, dar visai neišsiskyrė, o tai, ką čia matė, buvo atkaru.Žmonės, apsiginklavę lazdomis ir akmenimis, be šarvų, kailiais apsidangstę, kartais jam atrodydavopanašūs į žvėris. Žvilgančiais šarvais, pasipuošę grandinėmis kryžiuočiai buvo gražesni.Bet negalima buvo spręsti apie visą Lietuvą vien tik iš minios, susirinkusios į šį slėnį. Gedimino dvareturėjo būti kitaip.Praslinko jau septynios dienos nuo to laiko, kai išėjo Šventasis, o iš Pilėnų nebuvo jokios žinios.Gal jį kas nužudė kelyje? Gal žvėrys sudraskė? Gal kur upėje nuskendo?Aštuntąją dieną po pietų girioje pasigirdo smarkus bildesys. Kunigas staiga pašoko iš vietos, patsnežinodamas kodėl. Jis buvo įsitikinęs, kad tai pas jį atjoja, tad pabėgėjo keletą žingsnių į priekį ir ėmėdairytis smarkiai alsuodamas.Iš miško ant mažų arkliukų išjojo ginkluoti žmonės, jų buvo apie šešiasdešimtPriekyje šuoliavo kažkoks raitelis su blizgančiu šalmu ant galvos, su kardu prie šono.Kunigui pasirodė, jog raitelių būryje jis pamatė Šventąjį, kuris susikūprinęs, lyg šieno ryšulys, laikėsiant arklio nugaros. Tačiau nebuvo tikras, jog tai Šventasis.Tuo tarpu tie žmonės nulipo nuo arklių ir ėmė ruoštis apsistoti slėnyje. Vadas su šalmu dar kurį laikąstovėjo ir dairėsi, lyg kažko laukdamas, paskui padavė arklį tarnui ir drauge su tuo, kuris iš tolo Jurgiuiatrodė esąs Šventasis, pradėjo pamažu artintis prie ąžuolo užtvaros.Jaunuoliui baisiai plakė širdis. Juk tai buvo savieji – tai buvo jo žmonės. Tasai vadovas netrukus turinusilenkti jam, savo valdovui, ir pulti ant kelių.Dabar jis jau tikrai pažino Šventąjį. Tai buvo jis, nes iš tolo rodė ranka į kunigaikštį.Jurgis stovėjo įsitempęs ir išdidus, žiūrėdamas į besiartinančius žmones. Jis jau galėjo aiškiai matytiveidą to žmogaus, kuris su blizgančiu šalmu pirmutinis ėjo artyn. Tas veidas buvo nuostabus, plikas, bebarzdos, rūstus, liūdnas, išdidus, degančiomis akimis. Jurgį užvaldė kažkokia nesuprantama nuojauta,visa jo esybė dvelkė lūkesčiu, nesuvaldomu nerimu. Vadas ėjo stabčiodamas, žiūrėjo į Jurgį suraukęsantakius, matavo jį žvilgsniu.Štai jis sulėtino žingsnius, vieną ranką pridėjo prie krūtinės lyg norėdamas sulaikyti atodūsį.Jo veidas buvo nevyriškas, bet ir nemoteriškas, iš jo dvelkė rūstus riteriškumas ir kartu švelnusjaudrumas. Pastarąjį jausmą karys vos įstengė slopinti savyje, jis ėjo suspaudęs lūpas, suraukęs antakiusir lyg skaičiavo žingsnius, tartum bijodamas per greitai nueiti ten, kur jį vedė širdis.Jurgis, žiūrėdamas į besiartinantį vadą, staiga atspėjo, kad šis riteris – jo motina:Ši mintis lyg žaibas nusmelkė jo sąmonę, ir jis pats jos susigėdo.Karys stabtelėjo, paskui, matyt, irgi susigėdęs savo svyravimų, sparčiais žingsniais atskubėjo prieJurgio, įbedė akis, suriko ir apglėbė jį.Rėda pažino sūnų, nes tasai buvo labai panašus į tėvą.Vis glamonėdama sūnų, lyg norėdama įsitikinti, ar ji nėra kokios apgaulės auka, staiga atidengė jamkaklą, kone perplėšdama marškinių apykaklę, ir pamatė ženklą – žirnio dydžio apgamėlį.– Margiri! – sušuko ji spausdama sūnų glėbyje.Jurgis nebejautė motinos glamonių, tie karšti mylavimai sužadino jame neapsakomas pajautas.Žmonės, pamatę šį susitikimą, pradėjo spiestis aplink juos. Iš tolo ėjo vaidilos, po visą slėnį sklidoprislopintas šnibždesys.Galų gale Rėda švelniai atstūmė nuo savęs Jurgį ir pažvelgė į jį su džiaugsmu ir nesuprantamususijaudinimu, tarytum drauge bjaurėdamasi juo. Jurgis, nors jau apvilktas lietuviškais drabužiais, atrodėkažkaip neįprastai. Jo judesiai buvo kitokie, laikysena ne natūrali, o išmokta, išmankštinta. Aiškiai krito įakis, kad tai perrengtas kryžiuočių vaikas.Į pirmąjį motinos klausimą pasigirdo atsakymas nekenčiama vokiečių kalba. Jos vaikas nemokėjo savokalbos! Jos antakiai vėl rūsčiai susiraukė, ranka buvo bekylanti jį atstumti. Bet susilaikė. Didžiulė motinosmeilė nustelbė abejones: Rėda vėl apkabino sūnaus kaklą ir pradėjo jį bučiuoti.Akimirką tetruko šis nuostabus surasto vaiko apžiūrėjimas. Nėra abejonės, kad tai jos sūnus, bet Rėdajį ne tokį vaizdavosi.Atsigręžė į savo žmones ir duodama jiems įsakymus atsitokėjo nuo susijaudinimo, pasitaisė šalmą irkaip visuomet išdidi vėl nuėjo prie stovinčių vaidilų.Ne tik Konis ir keli vaidilos, bet ir senasis krivis, atsirėmęs į vaikino petį, išėjo pasitikti šauniosioskunigienės, Valgučio dukters.Visoje Lietuvoje buvo žinomas ir gerbiamas jos vardas, nes tais laikais joks vyras neprilygo jai drąsa,proto, budrumu ir neapykanta vokiečiams.Pilėnai, sena jų giminės sostinė, stovėjo prie pat sienos, ir kryžiuočiai nuolat puldavo, stengdamiesijuos užimti, tačiau Rėda mokėjo ir įstengė ten išsilaikyti. Jos įsakymu pilis buvo sustiprinta, paversta tikratvirtove. Dieną naktį budėdama tik viena Rėda mokėjo apsisaugoti nuo galingesnio priešo, visuometužbėgdavo jam už akių. Tuo metu visa Lietuva jau buvo valdoma vieno valdovo, tik Rėda jamnepasidavė ir laikėsi savo tėvonijoje, nenorėdama nieko klausyti. Tas jai buvo atleidžiama, nes niekasnegalėjo jos atstoti ginant sienas.Šalyje ji plačiai garsėjo kaip nepermaldaujama, griežta ir ryžtinga moteris, visi jos privengdavo.Vokiečiai, kurie buvo pagrobę jos vaiką, taikėsi užvaldyti Pilėnus mainais atiduodami jai sūnų, betpastarasis pabėgdamas sugriovė jų sumanymus. Rėda triumfavo.Šią narsią moterį, ginančią savąją žemę nuo vokiečių, vaidilos ir kriviai gerbė labiau negu kas norskitas. Ji taip pat buvo jiems dosni ir maloninga, nes neapkentė svetimo tikėjimo.Jos atvykimas čionai ypač įvarė baimės Koniui.Pagrobdamas kunigo sužadėtinę jis nenumatė, kad jo motina gali jos pareikalauti.Kodėl, jis tai padarė? Jis pats gerai nenumanė. Puiki mergaitė sužadino aistras; jis užsigeidė ją padarytivaidilute, kad galėtų matyti ją ir kad ji neatitektų niekam kitam. Nuolankiam kriviui padedant jisskubėdamas žengė neapgalvotą žingsnį, tik paskui susiprotėjo, jog pasielgė lengvabūdiškai. Bet jaubuvo gėda trauktis atgal. Mergaitė buvo tokia graži, o jos gyvenimo istorija tokia nuostabi! Vien tik žiniaapie ją galėjo minias sutraukti prie aukuro.Tačiau dabar sūnus Rėdai galėjo dėl to pasiskųsti, o tai užtrauktų didelius sunkumus, be to, senasiskrivis lengvai nusilenkdavo bet kokiai didesnei jėgai.Konis buvo labai sunerimęs, bet kai ima nerimauti žmogus, nesibodintis savo silpnumo irbesistengiantis bet kuria kaina įrodyti savo tiesą, jis staiga įgauna pragaištingo atkaklumo, Dabar jamneberūpėjo Baniutė, tik geidė, kad krivis nenusileistų kunigų galiai.Kunigienė Rėda buvo sutikta su dideliu dėmesiu, o senasis krivis nuvedė ją tiesiai prie šventosiosugnies. Čia buvo toks paprotys, kad kunigaikščių žmonos, paėmusios iš vaidilučių rankų paruoštasmalkas, turėjo teisę mesti jas į židinį. Toji didelė privilegija ir malonė turėjo suteikti palaimą žmogui.Tokiais atvejais kunigai prie sausų pliauskelių, kurias jiems paduodavo, pridėdavo kokią nors, aukąugniai – brangų gintaro luitą, sidabro arba aukso.Iš pelenų išimtas, sulydytas metalas patekdavo į Perkūno lobyną.Paskui Rėdą, kuri išdidi ir susimąsčiusi ėjo kriviui įkandin, nuleidęs galvą žingsniavo Jurgis. Kunigienė,artindamasi prie aukuro, pasėmė iš kabėjusio prie diržo maišelio saują sidabrinių pinigų ir švystelėjotuos pinigus į ugnį drauge su skiedromis, kurias jai padavė vyresnioji vaidilutė. Pinigai sužvangėjo,krisdami ant įkaitusių aukuro akmenų.Rėda jau kelyje buvo girdėjusio iš Šventojo apie Baniutę, todėl jos akys smalsiai ieškojo prie vartų užgrotelių susispietusių vaidilučių tarpe tos merginos, apie kurią jai pasakojo tarnas. Ji tai vieną, tai kitąvaidilutę tardavo esant Baniute, tačiau šiosios čia nebuvo, Jurgis taip pat tuščiai ieškojo jos akimis.Šventasis su didžiu užsidegimu kalbėjo Rėdai apie puikią mergaitę, apie jos drąsą ir ištvermę kelionėjeir kaip neapsakomai Jurgis gailėjo tos, kurią jis mylėjo ir laikė savo sužadėtine. Tačiau kunigieneinepatiko visa ši istorija. Motinų širdys pavyduliauja savo sūnums: jai buvo nemalonu, kad Jurgis mylisvetimą, jai nemalonią merginą, gyvenusią kryžiuočių nelaisvėje.Ji norėjo, kad sūnus gautų sau lygią žmoną, o Baniutė tebuvo vargingo bajoro duktė, todėl džiaugėsi,kad vaidilos ją paėmė kaip jiems priklausanti grobį. Vaikino prisirišimą prie Baniutės ji laikė stačiaivaikiška išdaiga, kuriai pritarti ji ir negalvojo.Iš to, ką Šventasis jai pasakojo apie Baniutės gyvenimą Gmundos namuose, ji mergaitę įsivaizdavoesant pasileidėlę, ištvirkėlę, o tokios žmonos sūnui ji nelinkėjo.Tris kartus apėjusi ugniakurą Rėda nusilenkė kriviui, davė vaidiloms dar po saują pinigėlių ir žvilgsniuliepusi sūnui sekti paskui ją, vaidilų palydėta iki vartų, išėjo į slėnį.Čia jiems jau buvo suręsta pilka pašiūrė ir užkurtas laužas, kuriame buvo kepami kepsniai vakarienei.Jurgis ėjo greta motinos. Pajutęs, kad ši moteris didesnės už jį jėgos ir valios, dirsčiojo į ją smalsiai irneramiai.Motina taip pat žiūrėjo į jį stengdamasi įžvelgti, ką jam yra davęs kryžiuočių auklėjimas. Jos akims jisbuvo gražus, ir motinos širdis linko į jį, bet tuo pačiu metu ji jautė jam kažkokį priešiškumą.Prie suręstos pašiūrės, kurioje greitosiomis buvo pataisyti du krėslai, stovėjo Rėdos žmonės. Jie buvogerai ginkluoti, stiprūs, sveiki, bet jų veidai ir judesiai atrodė laukiniai. Jie iš tolo šypsojosi savo valdovui,šnibždėdamiesi ir pirštais rodydami į jį.Prieš pradėdama kalbėti su sūnumi Rėda ilgai žiūrėjo į jį ir dar kartą, praskleidusi marškinius, pažiūrėjoį ženklą ant kaklo.Vaikinas, nujausdamas motinos abejones, ėmė nedrąsiai pasakoti tai, ką miglotai atminė iš praeities.Šitai tik patvirtino jo kilmę, ir Rėda kelis kartus nutraukė tą pasakojimą glėbesčiavimu.Darkyta kalba, nors ir girdima iš savo vaiko lūpų, jai buvo atkari. Jo lūpomis kalbėjo vokietis, irmotinos širdyje meilę dažnai nustelbdavo neapykanta priešams. Ji negalėjo jiems atleisti, kad taipšlykščiai perauklėjo jos vaiką.Jurgiui dažnai pritrūkdavo žodžių, jis sutrikdavo. Tuomet Rėda, visa išraudusi, piktai ir nekantriaipasakydavo juos. Šito jis drovėjosi.Džiaugsmas, kad atsirado sunūs, motinos širdyje tolydžio apsiniaukdavo.Margiris (motinajam liepė vadintis senuoju vardu) negreitai pasiryžo pradėti kalbą apie savopabėgimą ir mergaitę, bet vos tik užsiminė apie tai, Reda papurtė galvą ir niekinančiai nusišypsojo.– Gerai, kad vaidilos ją pasiėmė, – tarė ji. – Ji netinka tau į žmonas, o sugulovės aš nenoriu. Tiek metųją išlaikė vokiečiai ir tu po to nori padaryti ją mano marčia? Ne, ne!Margiris žiūrėjo į ją maldaujančiu žvilgsniu. Jis kaip mokėdamas pradėjo girti mergaitę – josžavingumą, drąsą ir gerą širdį, bet juo daugiau jis gyrė ją, juo labiau Rėda pyko ir pagaliau įsakė liautisapie ją kalbėjus.– Tiek dienų jūs gyvenote kartu kelionėje, ta mergina ilgą laiką trynėsi tarp žmonių, – pasakė Rėda, – jinetinka kunigaikščiui, Rėdos sūnui, į žmonas. Džiaukis, kad ją paėmė prie ugnies, tenai nors nepražus; ašjos nenoriu pažinti.Šis nuosprendis, ištartas piktai ir atkakliai, įsiutino Margirį, kuris visas viltis dėjo į motiną. Jis staiganutilo, bet Rėda, pažvelgusi į jį, įsitikino, kad sūnus nepakluso jai.– Užmirš ją, – tarė ji pati sau.Nenorėdama ilgiau apie tai kalbėti, Rėda pradėjo karštai pasakoti sūnui apie savo Pilėnus.– Mums negalima galvoti apie puotas, vestuves ir linksmybes! Ne pramogoms tu grįžti į Valgučio pilį,– sušuko ji. – Mes ten privalome dieną ir naktį kautis ir budėti. Tai ne kryžiuočių pilis, bet pasieniopostas, kuriame niekados negalima miegoti ir šarvų nusiimti. Kryžiuočiai seniai skersakiuoja į mus, o aš,vargšė moteris, privalau tenai pavaduoti tavo tėvą. Dabar tavo eilė, aš turiu grįžti prie verpstės, norsvargu ar mokėsiu ją laikyti rankose. Margiri, ne laikas tau vesti. Tu pažįsti kryžiuočius, žinai visas jųgudrybes, tu mokysi mus. Mūsų dievai tave mums grąžino, jie tave ir nelaisvėje laikė, kad ten sužinotum,kas mums reikalinga ir kas iki šiol buvo mums paslaptis. Jie juk nieko neslėpė nuo tavęs.Margiris sėdėjo susimąstęs ir tylėjo.Per visą vakarą jie taip ir nepajėgė kaip reikiant išsikalbėti. Teisybę pasakius, Rėda stengėsi daugiaušnekėti pati, nes ją erzino svetimas sūnaus balsas ir tarsena, o tasai gėdijosi savo nemokėjimo, kalbėjomikčiodamas ir užsikirsdamas. Rytojaus rytą kunigienė davė įsakymą grįžti į Pilėnus.Jai guolis iš lapų buvo paklotas pašiūrėje, Margiriui – kitur: greta pašiūrės iš šakų supintoje palapinėje.Likęs vienas vaikinas susimąstęs atsisėdo, miegas jo neėmė. Baisi, pikta, nors ir mylinti motina, kuriosįsakymų jis priverstas klausyti, nenyko jam iš atminties, negalėjo pamiršti ir Baniutės, kurios paskutinisriksmas tebeskardėjo jo ausyse.Jam liepta jos išsižadėti? Ar jis turi klausyti?Jis nežinojo, kas jo laukė Pilėnuose, neišmanė, ką daryti, tačiau būtinai norėjo pasiimti Baniutę, norsmotina ir draudė. Juk jis buvo vyras ir privalėjo turėti savo valią.Baisiai ilgėdamasis merginos, su kuria jį taip suartino kelionė iš kryžiuočių nelaisvės, jis negalėjo nėpagalvoti apie poilsį.Margiris pažvelgė iš savo palapinės: žmonės, suvirtę aplinkui kaip papuolė, miegojo prie išblėsusiųlaužų. Naktis buvo tamsi, nors ir žvaigždėta. Mėnulis tekėjo vėlai.Margiris išėjo iš lapinės vėsesniu oru atsikvėpti, nes aklinoj palapinėj buvo trošku. Slėnyje viešpatavotyla, tik nenuilstančios lakštingalos traukė miške savo giesmes. Už ąžuolo mieguistai spingsojo priblėsęsšventasis ugniakuras, jis raudonavo silpnai, lyg gęstanti žara... Ten kažkur turi būti Baniutė, vaidilučiųsaugoma.Ji tenai taip pat ilgisi jo, kaip kad jis čia, gal tikisi, kad jis išvaduos ją.Nė vienam lietuviui negalėjo ateiti į galvą tokia įžūli mintis – pagrobti auką nuo aukuro. Vyrams buvouždrausta net prieiti prie grotelių, kur mergaitės saugojo ugnį. Jeigu kas išdrįstų tai padaryti, Perkūnas tąniekadėją nubaustų mirtimi.Bet ką reiškė ta medinė trinka ir tos barbariškos šventenybės kryžiuočių auklėtiniui?Kiekviena aistra apakina žmogų; taigi ir Margiris, degdamas aistra, akimirksniu pašoko iš vietos,atsargiai prasėlino pro miegančius žmones ir, dar gerai nežinodamas, ką daryti, ėmė slinkti prie grotelių.Ten turi būti uždaryta Baniutė! Viena mintis šmėkščiojo Margirio galvoje: „Ji yra ten."Per tankius krūmus skverbdamasis į kairę jis priėjo upelį, o jį lengvai peršokęs prasigavo prie užtvaros.Jis tarėsi lengvai prieisiąs prie tankios baslių tvoros, už kurios buvo šventosios ugnies saugotojųbuveinė, ir pasiklausysiąs. Bet nė pats nežinojo, ko tenai eina.Aplinkui visi miegojo.Tankios ir aukštos tvoros aplinkui kiemelį buvo neįmanoma perlipti, bet Margiris buvo pasiryžęsviskam, nors nebuvo tikras, kad ten ras tą, kurios ieško.Jis ėjo patvoriu. Priglaudęs ausį prie tvoros išgirdo tartum atodūsį iš miegančios krūtinės, o atkaklusilgesys jam kartojo: „Tenai yra Baniutė!"Margiris porą sykių apėjo tvorą, purtydamas rankomis statinius, lyg norėdamas juos išlaužti.Atsigręžęs jis pamatė už kelių žingsnių kažkokią būtybę, lyg šešėlis slenkančią paskui jį.Nesitveriantį dėl savo bejėgiškumo pykčiu Margirį nusmelkė mintis: pulti ir užmušti savo persekiotoją.Jau prišokęs prie jo ir nutvėręs už peties jis pažino Rimą, kuris, nuogąstaudamas dėl savo staiga išėjusiopono, buvo išsekęs paskui jį.Pasirodė, kad persekiotojas nebuvo priešas, greičiau draugas.Mintys tartum žaibai varstė Margirio galvą.Jis pastūmėjo Rimą prie tvoros ir užlipo jam ant pečių. Iš tokios aukštumos jis galėjo pro dantytą viršųpažvelgti į kiemo vidų. Atlapose pašiūrėse ant šieno ir patiestų kailių miegojo vaidilutės.Trys iš jų sėdėjo, pasirengusios pakeisti budinčiąsias prie ugnies, jos tyliai šnibždėjosi ir žiovavo išnuobodulio.Margiris, žvalgydamasis į visus užkampius, staiga vienoje pašiūrėje pamatė patale sėdinčią mergaitę,kuri tik viena nemiegojo savo noru. Širdis jam pasakė, kad tai Baniutė. Margiris stovėjo ant Rimo pečiųįbedęs žvilgsnį į ją, neramiai alsuodamas ir pats nežinodamas, kokią beprotybę gali padaryti. Tuo tarputrys sėdinčios vaidilutės atsistojo, atkėlė vartus ir nuėjo pakeisti tų, kurios kurstė ugnį. Margiris turėjoišnaudoti tą akimirką, kol pakeistosios mergaitės sugrįš nuo ugnies, ir šūktelėti Baniutei. Visos kitosmerginos miegojo. Jis garsiai sušnibždėjo jos vardą.Baniutė tučtuojau pašoko ir pažvelgė aukštyn; ji veikiau pajautė, negu pamatė sužadėtinį. Pakėlusi į jįgalvą ištiesė abi rankas.– Baniute! – skubiai riktelėjo jis, – nebijok! Gyvybės neteksiu, bet tave išvaduosiu! Tik nesileisk varomaprie ugnies, nes jeigu nors kartą įmesi balanėlę...Jis neturėjo laiko užbaigti. Trys senos mergos, nuvargusios prie aukuro, ėjo žiovaudamos irdainuodamos. Iš to buvo galima spręsti, kad jos truputį pasistiprino, atsigerdamos iš aukų statulėlių.Viena jų pamatė stovinčią Baniutę, bet Margirio nepastebėjo.– Ei, pašėlusi ožka! – sušuko jai. – Eik ant šieno! Miegok! Ko lyg šmėkla slankioji naktimis? Gal manai,kad iššoksi per tvorą pas mylimąjį? – Merga nusikvatojo. – Tu jau Perkūno žmona! Dabar niekas nedrįstavęs paliesti! Nesikrimsk bergždžiai, o apie kunigą ir negalvok, juk dievas geresnis už jį. Eik miegoti,vaikeli!Išsigandusi Baniutė pasislėpė pašiūrėje, atsigulė ant šieno, užsidengė veidą prijuoste ir pravirko. Betjos širdyje atsirado vilties spindulėlis, nes mylimasis žadėjo ją išvaduoti.
