Tankios girios viduryje per žalią slėnį tekėjo upelis, kurio pakraščiais augo ąžuolai ir liepos, skroblai irlazdynai. Dvi ar trys milžiniškos pušys ir pora tamsiašakių eglių, apglėbtos pavasario žalumu vešinčiųsavo lapuotųjų brolių, lyg vienišos tremtinės stiepėsi į dangų. Jų pliki liemenys šovė aukštyn, nes užgožtitankmės negalėjo šakotis. Šios eglės ir pušys augo lyg nelaisvėje ir saule bei oru gebėjo mėgautis tik išviršaus.Užtat čia puikiai jautėsi nugalėtojai – vešliai išsikeroję medžiai. Žmogaus ranka dar nebuvo užsimojusiant šių girios viešpačių, kuriuos gerbė net audra, nes negalėjo čia įsiveržti.Saulė plieksdavo į slėnį, bet joks spindulys neįspįsdavo į miško gelmes, neprasiskverbdavo į jųpaslaptis. Nuo susipynusių ir susikryžiavusių medžių šakų lyg nuo kokių žalių skliautų ant žemės kritovėsuma.Miško pakraštyje ant mažo kalnelio, kuriam pavasarį upelis išgraužė vieną šoną, apnuogindamasgeltoną smėlį ir molio sluoksnį, augo amžinasis ąžuolas, girios karalius, gal viso šio tankumyno tėvas. Joviršūnė puikavosi virš aukščiausiųjų medžių, o apsilupinėjusios ir storos lyg rąstai šaknys plačiai buvoišsikerojusios aplink.Ar čia vienas ąžuolas, ar trys medžiai, suaugę į vieną milžinišką liemenį, dabar jau nebeįmanoma buvoatspėti... Ar perkūnai taip atlaupė storą ąžuolo žievę, ar amžiai ją taip išvagojo – niekas negalėjopasakyti. Gilios rievės prižėlė samanų, vietomis augo žolė ir net gėlės, kurios įsikibusios į plyšius, žemynnukarusiais savo stiebais ir lapais tartum prašėsi nukeliamos į žemę.Po ąžuolu niekas neaugo, tik samanų kuokšteliai ir skurdi, pageltusi žolė.Ant storų ąžuolo šakų iš trijų pusių kabėjo rietimai raudonos gelumbės, nutįsusios ligi pat žemės. Tikvienas audeklas priešais saulę buvo praskleistas. Ant mažesniųjų žalių ir išdžiūvusių šakelių mirguliavodaugybė nuostabiai išsiuvinėtų rankšluosčių, prijuosčių, drobulių ir skarelių.Kai kurie dar buvo balti ir ryškūs, kiti jau pageltę, pajuodavę, apdrabstyti purvais, sudraskyti į skutus,išbrizgusiais siūlais. Kur ne kur tarp šitų skudurų ir baltinių matėsi raudona juosta ar kaspinas.Toliau už ąžuolo karaliaus buvo aukšta, aklina tvora, aprietusi platų ratą, nusitęsusi net už upelio iružgriebusi dalį pievos anapus jo. Užpakalyje, nuo miško pusės, toje tvoroje buvo aukšti, stiprūs vartai sustogu, o iš abiejų pusių – dveji varteliai su laipteliais.Toje ąžuolo liemens pusėje, kuri buvo atsisukusi į saulę ir lyg pusiau persiskyrusi, drevėje matėsibeformė trinka. Iš tikrųjų tai buvo iš žemės iškastas kito medžio kelmas, kuris dėl ataugų, šaknų, gumbųir plyšių turėjo tokią išvaizdą, lyg čia būtų plušusi žmogaus ranka. O jo niekad nėra palietęs nei akmuo,nei geležis. Šiai baidyklei augant žemėje kažkokia nežinoma jėga parodė savo išmonę, norėdama jaisuteikti lyg žmogaus, lyg žvėries, lyg kažkokios nematytos ir baisios būtybės pavidalą. Tas stuobrysturėjo didžiulę galvą, joje du įdubimus tarsi akis ir prasižiojusius nasrus su sutaršyta barzda; virš joatsikišusios lyg stogas kaktos styrojo gauruotas šelmuo. Baidyklės galva buvo be kaklo, stačiai įsmukusi įplačius pečius, o krūtinė atsikišusi, išsipūtusi; prie šonų kabančios dvi išdžiūvusios šaknys atrodė lygkojos.Tai buvo bjauri baidyklė, ir nors joje neglūdėjo jokia mintis, tačiau kažkoks atsitiktinumas išraižė baisųveidą, – visa jos išvaizda buvo labai iškalbinga, patsai medgalys atrodė tartum kažkoks padaras,sustingęs į beformį gabalą prieš pat įgaunant gyvybę.Kai žmogus žiūrėdavo į tą iš žemės iškastą stabą, pamažu jį imdavo baimė, pradėdavo krėsti šiurpuliai,atrodydavo, kad tie du įdubimai regi, išsižiojusi burna gali prabilti, o rankos – imti svaidyti perkūnus.Samanos ir aplaupytos žievės likučiai sumetė grėsmingas raukšles veide, kuriame, regis, žaidė ironiškašypsena.Nors ir tylėdamas, tasai stuobrys bylojo žmonėms.Kai saulės spinduliai ir lapų šešėliai sumirguliuodavo baidyklės veide, jis pradėdavo keistis, čiapasidarydavo rūstus ir žiaurus, čia pašaipus ir negailestingas, čia ramus ir apsnūdęs. Stabas lygpabusdavo iš miego, imdavo gyventi, rausdavo, blykšdavo, o naktį nuo ugnies atšvaitų net judėdavo.Jis stovėjo priešais saulę, atžariai tyčiodamasis iš jos.Ąžuolas buvo Perkūno šventovė, stuobrys – stebuklingas jo paveikslas. O aplinkui plytėjo šventojiromuva31 – stebuklų ir pranašysčių vieta. Šventas buvo ir upeliukas, skalavęs kalnelio papėdę, ir jojeaugančios žolės buvo stebuklingos, ir oras, dvelkiąs lapų kvapu, teikė gyvybę.Upelio pakrantėje priešais ąžuolą dunksojo tarytum didžiulis ir aukštas laužas, sukrautas iš gražiaitašytų rąstelių. Laužas į viršų ėjo smailyn ir buvo apriestas atramomis, ant kurių kabėjo raudonosgelumbės palos, tarpais vėjo numėtytos ir sudraskytos, į viršų kilo laiptai, kuriais kartais užlipdavo kriviųkrivaitis – vyriausiasis dvasininkas – ir karštai ragindavo žmones gerbti savo dievus ir priešintissvetimajam tikėjimui.Tai įvykdavo retai, iškilmingomis dienomis, kurių švęsti susirinkdavo didelės minios žmonių.Tačiau ir paprastomis dienomis čia nebūdavo tuščia. Štai dabar slėnyje knibždėjo žmonės, buvomatyti miške kūrenami laužai, prie medžių priraišioti arkliai ir nuolat zujantys baltai apsirengę žmonės.Iš už ąžuolo, nuo akmeninio aukuro, pamažu kilo aukštyn dūmai, panašūs į pilką kaspiną. Čia buvoamžinasis židinys, šventoji ugnis, kuri niekad neužgesdavo, nes buvo kurstoma dervingomis malkomis irpamaldžiųjų žmonių aukomis.Nors buvo susirinkusios didelės žmonių minios, slėnyje viešpatavo iškilminga tyla, kurią drumstė tikeinančiųjų pro šventąją ugnį rūbų šnaresys, arklių žvengimas ir miško ošimas. Iš pagarbos šventajaivietai maldingieji žmonės kalbėjo prislopintais balsais, vaikščiojo tyliai. Tik paukščiams ir upeliui buvogalima nesivaržant skelbti lietuvių dievų garbę... Maldininkams iškeliavus, slėnyje visuomet likdavo daugmaisto, tad sparnuoti miško gyventojai didžiuliais būriais nuolat suko virš slėnio, čiulbėdami įvairiausiaisbalsais.Slėnis atrodė lyg didžiulis paveikslas.Vienoje pusėje prie išblėsusio židinio sėdėjo žilabarzdžiai seniai, tyliai kalbėdamiesi tarp savęs. Toliaumatėsi skyrium susirinkusios moterys ir merginos, kurios triūsė prie akmeninių ugniakurų taisydamosvalgį maldininkams.Vyrai, atvykę iš įvairių vietovių bei apskričių, stoviniavo būreliais pasakodamiesi naujienas. Jaunimasbuvo susispietęs miško pakraštyje ir jautėsi laisviau: gyviau kalbėjosi, tyliai juokėsi, ėjo lažybų, netmėgindavo susikibti imtynių, tačiau prisiminę, kur esą, tučtuojau nurimdavo, įspėdami vienas kitą tylėti.Arčiau laužo, ąžuolo ir ugnies zujo įvairaus rango dvasininkai, vietiniai ir iš kitur atvykusieji. Žemesniejikriviai vilkėjo baltais, sujuostais rūbais ir laikė rankose baltas lazdas. Vaidilos buvo apsirengę rudinėmis,apsiūtomis baltomis juostelėmis ir skiautelėmis, vieni iš jų turėjo vainikus ant galvų, kiti – rankose; kaikurie buvo dulkėtais nuo ilgos kelionės rūbais.Palyginti su vyresniaisiais, kaimo dvasininkai atrodė skurdžiai, jie su pagarba laikėsi nuošalyje, o šaliajų sukiojosi aukų degintojai, stiprūs, rūstaus žvilgsnio vyrai.31 Romuva – Perkūnui pašvęstas miškelis, pagonių šventovė.Jiems ne tik kad teko prie aukuro papjauti ožį arba avelę, bet ir vesti ant laužo surištą belaisvį, paimtąmūšio lauke, ir jį pribaigti, jeigu kankindavosi.Anapus šventojo ąžuolo užtvaros gulėjo būriai žynių, keliaujančių dainininkų, burtininkų, laidotojų.Iš jų paprasto apsirengimo, nesiskiriančio nuo įvairiose vietovėse žmonių nešiojamų rūbų, buvogalima spręsti, kad jie čia susirinko iš Žemaitijos ir Aukštaitijos, kur tik kalbama lietuviškai, net nuokriviečių žemės, iš miškų gilumos, iš atšakiausių pelkių ir girių.Visi jie nors vieną kartą per metus turėjo ateiti prie šventojo ąžuolo ir šaltinio, kad įgautų stiprybės,išgirstų naujienas ir pasisemtų vandens ligoniams, įsižertų pelenų iš židinio ir prisiskintų lapų nuomedžių.Kiekvienas iš jų pranešdavo krivių krivaičiui arba vaidiloms, kas dedasi kitose šventose vietose, čiagaudavo įsakymus, patarimus.Žmonės klausydavo kunigaikščių, laikančių rankose geležinius kardus, o krivio balta lazda, kurią jispakeldavo, negąsdindavo žmonių, bet priblokšdavo juos kažkokia nesuprantama jėga. Iš senų senovėsvyriausias dvasininkas turėjo didesnę galią negu kunigaikščio geležis.Arčiau šventosios ugnies, užtvara atskirtos nuo kitų žmonių, buvo susitelkusios vaidilutės, šventosiosugnies saugotojos, parinktos iš gražiausių, rimčiausių ir stipriausių merginų tarpo. Jos visos vilkėjovienodais baltais rūbais su žaliais papuošimais, buvo tylios, rimtos, vyrams prie jų artintis buvouždrausta. Jos po tris iš eilės eidavo prie židinio, nešdamos malkas ir dervą, pakurstydavo ugnį irstovėdamos žiūrėdavo į liepsną laukdamos, kol kitos ateis jų pakeisti. Kartais vaidilutės dainuodavo tyliądainą, kuri skambėdavo liūdnai ir lėtai, tartum žmonių skundas dievams.Vaidilos, tarnaujantieji prie Perkūno ąžuolo, beveik visuomet būdavo užsiėmę. Keliaujantiejiburtininkai ateidavo pas juos prašyti patarimų, ligoniai – vaistų. Motinos atnešdavo vaikus, vargšai –surinktas aukas.Krivis, mažas, susigūžęs ir išvargęs senukas su žila barzda, sėdėjo nuošaly prie tvoros ir snūduriavo,pasirėmęs ranka, laukdamas, ar neateis kuris nors vaidila pas jį ko paklausti. Čia jis spręsdavo abejones irginčus.Greta jo, pašiūrėje su skiedrų stogeliu, pro praviras duris matėsi įvairios aukos, suneštos Perkūnui.Lentynose buvo puodai su medumi, vaško ritiniai, linų sruogos, drobės rietimai, diržai ir juostos, netgintarų ir blizgančių stiklų karoliai, stovėjo statinės su grūdais, ant kablių kabėjo papjauti žvėrys. Žodžiu,čia kartu buvo lobynas ir sandėlis.Kuris nors iš vaidilų retkarčiais atnešdavo naują duoklę arba paimdavo ką nors maistui.Per visą tą bruzdesį prie ąžuolo buvo taip tylu, kad beliko tik stebėtis: atrodė, kad ne gyvi žmonės, odvasios ir šešėliai šmėkščioja tarnaudami dievams. Apsivilkę baltais rūbais vaidilos ir vaidilutės iš tiesųbuvo panašūs į kažkokias šmėklas.Net jei minioje pravirkdavo vaikai, motinos užimdavo jiems burnas, kad verksmas nedrumstųšventosios tylos.Kartą per dieną, saulei tekant, kada pirmasis spindulys nušviesdavo slėnį, ir stojus jaunam mėnesiui irpilnačiai, pasigirsdavo vaidilų giesmės. Kitu laiku aukos būdavo atnašaujamos tyloje.Toksai paprotys buvo nuo seno, o šiuo metu stačiai būtinas: juk reikėjo slėpti nuo kryžiuočių romuvąir kitas šventenybes, o giesmės galėjo išduoti tą vietą.Pats aukuras buvo apjuostas trimis eilėmis grandinių. Palei slėnį vaikščiojo ginkluota sargyba, o visidvasininkai taip pat turėjo ginklus ir buvo pasirengę ginti savo šventenybes. Kiek toliau nuo romuvos vėlstovėjo sargyba. Girios pakraščiuose budėjo trečia eilė budrių sargybinių, kurie pranešdavo apie pavojųūkaudami ir pamėgdžiodami įvairių paukščių balsus. Tais laikais ne vienas šventasis ąžuolas jau buvonuvirtęs nuo kryžiuočių kirvių, ne viena romuva sunaikinta ir daug vaidilų išpjauta, tad reikėjo labairūpestingai saugoti senovės šventenybių paskutines užuovėjas.Brangiausi lobiai, auksas, sidabras ir varis būdavo laikomi miškuose, paslėpti požemiuose, kuriuosžinojo tik aukštesnieji dvasininkai.Pavasario diena krypo vakarop, besileidžiančios saulės įstriži spinduliai nušvietė girią, lyg auksuapiberdami jauna žaluma apsitraukusius medžius. Vieni maldininkai rengėsi kelionėn, kiti ruošėsipoilsiui, treti skubėjo užimti savo vietas stovykloje, tik staiga tolumoje pasigirdo tylus šlamesys, žmonėsėmė keltis nuo židinio ir spiestis į vieną vietą.Nergėnas, vyresnysis vaidila, kuris buvo labai akylas, iš tolo pastebėjo subruzdimą, ilgai žiūrėjoprisidėjęs ranką prie kaktos, galop pasiuntė jauną vaikiną į tą vietą, kur būriavosi žmonės, kad sužinotų,kodėl jie ten susirinkę.Žvalus Mėrūnas greitai skverbėsi pro ugniakurus ir prie jų sėdinčių žmonių būrelius, o kadangi buvosusijuosęs baltu rankšluosčiu, rodančiu, kad priklauso Perkūno tarnams, tai visi jam davė kelią.Pamiškėje jis pamatė smalsių žmonių apsuptus tris vyrus ir moterį, apsisiautusią balta drobule nuogalvos iki pat kojų taip, kad matėsi tik veido kraštelis.Tą akimirką, kai Mėrūnas buvo beprieinąs prie jų, baltais rūbais vilkinti moteris, tarsi be galonusikamavusi, palinko ir susmuko ant žemės. Kažkas iš būrio atnešė jai puodelį vandens atsigaivinti.Iš ją lydinčių trijų vyrų vienas buvo jaunas, gražus, riteriškos išvaizdos ir drąsaus žvilgsnio; jis būtųpanašus į vadą, jeigu ne beveik berniokiškas jo amžius ir pūkeliais apaugęs smakras.Už jo stovėjo mažas, stiprus, petingas didžiagalvis bernas su lazda ant pečių ir maišeliais už nugaros.Tolėliau lazdele pasirėmęs stoviniavo liesas, laibas bernaitis tokio amžiaus, kada žmogus jau išėjęs išvaiko metų, bet iki vyro jam dar toloka.Iš šių keleivių drabužių, veidų ir nuovargio matėsi, kad jie atkeliavę iš tolo, kad kelias buvo sunkus irilgas. Jų kojos buvo apdulkėjusios, purvinos, drabužiai medžių šakų sudraskyti, suglamžyti ir išblukę,veidai sulysę.Gulinti ant žemės mergaitė kartais pakeldavo galvą, žydromis akimis apžvelgdavo slėnį ligi ąžuolo, ojos veidą nušviesdavo šypsena, bet galop, būdama mirtinai nusikamavusi, išsitiesė žolėje, ir nors aplinkuigarsiai klegėjo įkyriai žvilgčiojantys žmonės, vargšelė sudėjo blakstienas, kurias tuojau pat sulipdėmiegas. Nors Mėrūnas daug buvo matęs įvairių ateivių, bet šį kartą niekaip nesumojo atspėti, kas tiežmonės galėtų būti. Jų nei savi, nei svetimi drabužiai neturėjo jokių žymių, pagal kurias būtų galimanumanyti, iš kokio krašto jie atkeliavę. Priekyje stovinčio jauno vaikino veidas ir laikysena buvo neįprasti,o judesiai išdavė nelietuvišką auklėjimą.Tie keleiviai buvo kunigas Jurgis, Šventasis, Rimas ir Baniutė.Kokiu būdu jie per kryžiuočių sargybų pristatytus kraštus laimingai prasigavo čia, į miškuose glūdinčiąromuvą? Visi juos klausinėjo, niekaip nepermanydami šio dalyko, ir daugelis jų atsakymais netikėjo.Kunigas daug kam net kėlė įtarimą; visi šnibždėjosi, nepatikliai žvalgydamiesi į jį, nes jis lietuviškaikalbėjo tarsi tik vakar būtų išmokęs šią kalbą, su vargu ieškojo žodžių, o kai jų pritrūkdavo, nekantriai irpiktai raukydavosi.Keleiviai negalėjo papasakoti, kokiais keliais jie ėjo. Šventasis padrikai murmėdamas tik džiaugėsi, kadsunki pagaliau kelionė pasibaigė.Kai Mėrūnas priėjo ir užkalbino juos, vienas smalsuolis jam pašnibždėjo, kad tai bėgliai iš kryžiuočiųnelaisvės, o vienas jų pasivadinęs kunigaikščiu.Tuo tarpu Baniutė, nepaisydama žmonių, užsidengė veidą skarele ir taisėsi miegoti ant plikos žemės.Senesnieji ėmė šnibždėtis, jog reikėtų ją pavesti kurios nors moteriškės globai.Vienas vyriškis išėjo iš rato ir nužingsniavo prie vyresniųjų moterų, sėdinčių prie ugnies ir verdančiųvakarienę. Dvi iš jų pakilo ir atskubėjo prie gulinčios merginos. Susimąsčiusios sustojo prie jos, apžiūrėjoją nuogąstaudamos ir stebėdamosi. Baniutė miegojo. Viena iš jų priklaupė, atsargiai atidengė skarelę irpažvelgė į jos veidą, kuris dėl kieto įmygio buvo lyg miręs. Moterys prie jos šnibždėjosi, ji negirdėjo,glostė ją, o ji nejautė; jos kvėpavimas buvo lengvas, skruostai degė karštligišku raudonumu, pusiaupraviros lūpos gaudė orą, gaivinantį jos sunkiai alsuojančią krūtinę.Dvi gailestingos moterys švelniai apglėbė Baniutę, pakėlė nuo žemės ir atsargiai žengdamos su šianašta nuėjo prie savo židinio. Ji tik kartą pravėrė akis, atsiduso, nusišypsojo moterims, bet josblakstienos vėl sulipo ir taip ją miegančią lyg kūdikį paguldė į greitosiomis pataisytą guolį.Rimas, beveik tiek pat nuvargęs, kiek ji, atsisėdo ant žolės ir snaudė pasirėmęs rankomis. Šventasisgeriausiai atsilaikė prieš vargus, dar juokėsi ir žvalgėsi aplink.Kunigas irgi nepasidavė nuovargiui, kuris aiškiai atsispindėjo jo veide, jis godžiai dairėsi aplinkui ir ryterijo akimis viską, ką matė.Visa tai jam buvo nauja, nuostabu, lyg prikelta iš kažkokių jo vaikystės sapnų, taip neapsakomaiskyrėsi nuo to, ką jis matė augdamas.Kryžiuočių auklėtinis, persiėmęs jų papročiais, kovojo su savimi stengdamasis persilaužti. Iš tolomatomas ąžuolas, suręsta krūva, liepsnojanti ugnis, vaikščiojantieji baltarūbiai vaidilos, ta šventovė poatviru dangumi, tas dievas, kurį žmonės garbina baugiai tylėdami, varė jam baimę ir nerimą.Jis buvo įpratęs kitokį Dievą tikėti ir kitokiems dvasininkams lenktis, savo sieloje tebegirdėjoiškilmingas bažnytines giesmes ir širdį jaudinančius maldos žodžius. Dar pats nežinojo, ar ano Dievoreikia išsižadėti, ar abu juos priimti į savo širdį.Patyręs, kas per dalykas, Mėrūnas grįžo prie ąžuolo, o einanti iš lūpų į lūpas žinia apie bėgliusakimirksniu aplėkė visą slėnį. Prie miegančios Baniutės subėgo moterys, aplink kunigą susispietė vyrai,senas Šventasis buvo berte apibertas klausimais.– Kam jūs mane klausinėjate, kaip aš čia patekau? – kalbėjo bernas, kuriam kažkas padavė atsigertiberžo sulos. – Bene aš žinau, kaip pataikiau juos visus sveikus čia atvesti? Gal mus koks Dievas vedė, galdvasios, tik jau ne mano protas ir ne jų išmintis, – parodė jis į Rimą ir kunigą. – Plaukėme vandeniu,ėjome sausuma, badmiriavome, dienomis miegodavome, naktimis sėlindavome. Vilkai savo akimismums pašviesdavo tamsoje. Kartais maitindavomės paukščių kiaušiniais iš lizdų ir žaliais grybais.Kryžiuočiai praeidavo mūsų nematydami, tartum kokių apžavų jiems būtume uždavę. Meškospraskindavo mums kelią. Ak! Ak! Kas tai apsakys, kas supras? – Šventasis giliai atsikvėpė, nusišluostėveidą ir nusijuokė. – Stebuklas įvyko, ir gana, o dabar leiskite mums pailsėti, nes plūkėmės čia ne dieną,ne dvi ir ne dešimt, net jų skaičių pametėme. Mėnulis buvo per pusę perkirstas, kai mes išsmukome išMarienburgo, dabar ir vėl jį perskrodė saulės kardas...Šventasis apsidairė ir kaip Rimas atsisėdo ant žemės. Tik kunigas negalvojo apie poilsį.Jis stovėjo tylėdamas, kol sugrįžęs Mėrūnas paėmė jį už rankovės ir parodė į ąžuolą sakydamas, jog jisyra ten kviečiamas.Jurgis buvo beeinąs, tik senas jo draugas, pastebėjęs tą ketinimą, pakilo nuo žemės murmėdamas irrengdamasis eiti drauge.– Be manęs, kunigaikštėli, nesusikalbėsite su šventaisiais žmonėmis, – pasakė jis, – nes jie jūsų, o jūs jųnesuprasite. Dyrinsiu paskui jus.Jurgis ėjo drąsiai, nieko nesakydamas.Keli vaidilos laukė jų prie užtvaros. Šventasis pasitrynęs veidą, pralenkė savo kunigą.– Kas jūs per vieni? – paklausė seniausiasis vaidila.– Pabėgome iš kryžiuočių nelaisvės, – atsakė Šventasis ir parodė į Jurgį. – Žinote, kas jis?.. Tasberniukas paimtas iš Pilėnų, Rėdos kūdikis, jį kryžiuočiai jau buvo bepaverčią vokiečiu. Bet jo kraujasprabilo. Jis turi apgamą ant kaklo. Tikrai jis!Vaidila skėstelėjo rankas.– Nuo pat kūdikystės buvo pas juos? – sušuko raukydamasis. – Kokia mums nauda šiandien iš jo...Tai išgirdęs Jurgis pakėlė galvą.– Praversiu, – tarė jis trumpai ir išdidžiai.Vaidilos sužiuro į jį – jo išvaizda patvirtino žodžius. Jie pakraipė galvas, pažvelgė vienas į kitą. Tuotarpu Šventasis padrikai pasakojo apie kelionę, kartkartėmis nusijuokdamas ir prapliupdamas keiksmais.Tai, ką jis kalbėjo, buvo labai panašu į pasaką, todėl klausytojai tik gūžčiojo pečiais. Jie išsišnekėjo ir apieBaniutę. O Šventasis prisipažino, kad ilgai tarnavęs vokiečiams, taip ilgai, kol jo krūtinėje širdisapsivertusi.Patys nežinodami, ką daryti su šituo tylinčiu ir išdidžiu atvykėliu, kuris jiems atrodė įtartinas, vaidilosnusivedė jį pas krivį.O kaip Baniutė? Baniutė miegojo. Miegojo lyg lopšelyje kūdikis, kuris jaučia, jog kažkas privalo budėtiprie jo. Moterys ir merginos ėjo viena po kitos pasižiūrėti į jos veidą, lingavo galvomis ir šnibždėjosi.Baniutė miegojo. Kartais išsiverždavo iš jos krūtinės atodūsis, ir atrodydavo, kad mergaitė tučtuojaupabus, bet ją vėl priveikdavo miegas. Aplink jau viską gaubė naktis, o mergaitė miegojo ir miegojo.Jau visos moterys buvo atėjusios pasižiūrėti miegančiosios po du ir po tris kartus. Tik viena senojiJargala, sėdinti netoliese prie ugnies, nė iš vietos nesijudino, nors buvo įkalbinėjama.– Nenoriu jos matyti, – sakė ji, – kuriam galui? Dar man širdis gali plyšti. Turėčiau tokio amžiausdukterį, bet ji man dingo. Nė vienas burtininkas nežino, ar žvėrys ją sudraskė, ar vokiečiai nužudė. Dingokaip akmuo vandenyje...Ir nepasijudino iš vietos senoji Jargala, tik prisiminusi savąją dukterį parimo ant rankos ir užtraukėgiesmę, kuri būdavo giedama lydint į kapus mergaites su vainikėliu ant galvos.Kitos moterys paliko ją ramybėje.Senoji ilgai sėdėjo. Staiga ji subruzdo, lyg širdies gilumoje kažką nusprendusi, pasikėlė nuo žemės,norėjo atsistoti, bet ir vėl atsisėdo.– Eiti ar ne? – kalbėjo ji pati sau. – Kuriam galui? Gali širdis plyšti!Vėl atsisėdo ir dar kartą buvo besistojanti. Kažkas ją ragino ir kažkas sulaikydavo.Pagaliau pašokusi atsistojo, bet pritrūko jai drąsos. Staiga toje tyloje ji išgirdo lengvus atodūsius. TaiBaniutė kvėpavo miegodama.Vėjelis įpūtė prigesusią ugnį, ir jos atšvaitas nuplieskė miegančiąją. Jargala ėmė eiti prie jos, iš pradžiųslinkdama pamažu, o paskui kaskart greičiau. Apsidairė, lyg ko gėdindamasi, priėjo, pasilenkė, priklaupė– atsisėdo.Senutės akys išsiplėtė lyg ketindamos iššokti; nejučiomis ji ištiesė rankas, ėmė kalbinti ją ir žiūrėjo,negalėdama atsižiūrėti. Ji kvėpavo vįs smarkiau, iš akių pabiro ašaros...– Oi! Tokia lelijėlė būtų buvusi ir manoji, jeigu būtų likusi gyva! – pradėjo ji tyliai aimanuoti. – Ir jiturėjo tokias pat gintarines kasas, tokias pat avietės raudonumo lūpeles, tokią pat sniego baltumo kaktą.Mano vaikeli! Mano vaikeli! – Ji verkdama kalbėjo taip tyliai, taip užgniaužusi kvapą, kad vos girdėjosavo pačios žodžius.Staiga miegančioji suvirpėjo, plačiai atsimerkė jos akys, tokios giedros, mėlynos; įbedusi jas į senutęžiūrėjo šypsodamasi. Taip jos žvelgė viena į kitą – gal akimirką, gal valandą. Senutei virpėjo visas kūnas,o Baniutė negalėjo užmerkti akių.Tą akimirką, mergaitei atsidūstant, prasiskleidė jos marškiniai ant krūtinės ir ten sužibo žiedelis, kurį jislapta nešiojosi pasirišusi po kaklu.Staiga iš karto pasigirdo du riksmai. Mergaitė ištiesė rankas, o senutė čiupo ją į glėbį.– Baniute!Ir motina nualpo.Toliau sėdėjusios moterys išsigandusios atbėgo gaivinti senutės ir ėmė plėšti atvykėlę iš jossustingusių rankų – bet šios buvo lyg priaugusios prie mergaitės.– Motina surado Baniutę!Tai išgirdę sujudo visi kas gyvas, prižadino miegančiuosius, iš visų pusių subėgo merginos, rinkosisusidomėję vyrai.– Jargala pažino dukterį!Kai kurie netikėjo, tačiau Baniutė jau pradėjo pasakoti, ką dar prisiminė iš vaikystės. Po kiekvieno josžodžio senutė, užsidengusi rankomis ašarojantį veidą, šūkavo:– Mano balandėle! Vaikeli mano!Ir žiedelis rodė, kad tai tiesa.Krivis, sėdėdamas po stogeliu, klausėsi Šventojo pasakojimo. Kunigui jis liepė parodyti ženklą – žirniodydžio apgamą ant kaklo, bet ir pamatęs purtė galvą, netikėjo...Jurgis jam buvo panašus į kryžiuočių šnipą, o Šventasis – į apgautą kvailį.Pasitaręs su kitais žyniais senis paliepė visus atvykusius apgyvendinti stoginėje ties ąžuolu, duoti jiemsvalgyti ir pastatyti prie jų sargybą. Čia buvo atitemptas ir įmigęs Rimas, kuris, vos čia atkeverzojęs, kritoir vėl pradėjo snausti.Jurgis, kuris mažai mokėjo kalbėti, čionai nesijautė laisvas: pats savimi stebėjosi, kad Lietuva, kuriostaip ilgėjosi, iš arti jam atrodo kitaip, negu svajojant iš tolo ir klausantis Rimo pasakojimų.Nejučiomis kelis kartus norėjo persižegnoti, tačiau susilaikė. Jo sielą prislėgė kažkoks nerimas irliūdesys.Žmonės, kuriuos jis matė čia, buvo panašūs į laukinius.Užslinko naktis. Slėnyje užgeso ugniakurai, tik po ąžuolu ant aukuro liepsnojo laužas, ir trys baltosmerginos, lyg nebylios statulos, stovėdamos kurstė ugnį.Šabakštynuose lakštingalų choras tūkstančiais balsų traukė pavasario dainą...Jurgis tai užmigdavo savo guolyje, tai pakildavo iš jo ir klausydavosi. Jis niekad gyvenime dar nebuvogirdėjęs šių miško dainų, jos bylojo jam nesuprantama, bet sielą jaudinančia kalba.Jam reikia pradėti naują gyvenimą, reikia prakeikti ir užmiršti viską, kas sena, bet kažkodėl pagailoatsipykusios, nekenčiamos praeities.Tenai tarp juodų abitų ryškiai lyg auksinės žvaigždės švietė gyvenimo ir meilės žodžiai, vienuoliųfigūros turėjo tam tikro iškilnumo, kartais juos matydavo gailestingus, nusižeminusius. Ligoninėsvyresniojo Silvestro šypsena lyg aureolė nušviesdavo senuką, kai šis pasilenkdavo prie ligonio lovos.O čia visų veidai buvo rūstūs ir niūrūs.Išsiblaškė miegas, Jurgis atsikėlė; galva buvo sunki, o krūtinę gniaužė troškumas.Jis norėjo rasti motiną. Bet veltui rausėsi atmintyje, ieškodamas jos paveikslo – nesurado, viskas buvoišnykę.Šventasis miegojo jo kojūgaly, prisivalgęs ir prisigėręs kaip žvėris; Rimas gulėjo beveik kaip lavonas.Jurgis atsikėlė. Pro plyšius sienose jis pamatė vaikščiojančią sargybą. Toliau nakties tamsoje proraudonus dūmus ir geltoną ugnį dūlavo ąžuolo šakos ir liemuo, raudonos palos, aukuras ir tryssustingusios vaidilutės.Jos viena po kitos, iš eilės, lyg per miegus ištiesia rankas į židinį ir nutaisytu judesiu meta kurą į ugnį;po to plyksteli skaidresnė liepsna, ima virsti tirštesni dūmai, pažyra kibirkštys ir užgęsta skriedamos oru.Jurgį apėmė nerimas.Pašiūrėje jam darėsi tvanku. Kai tik gegužės ryto pirmieji spinduliai pasidabravo dangų, Jurgis pravėrėvartus ir lėtai išėjo.Aplinkui ant žemės miegojo žmonės; sargybiniai pažiūrėjo į išeinantįjį, nieko jam nesakydami. Jurgisišslinko iš pašiūrės ir ėmė klaidžioti po aptvertą sklypą. Vartai buvo užramstyti, išeiti jis negalėjo;sargybiniai jam leido vaikščioti, bet iš tolo akylai sekė. Kažkoks smalsumas vertė jį sukti aplink. Eidamaskeleliu tarp krivaičio medžio ir laužo jis tamsoje kaktomušom susidūrė su Perkūno stabu.Aušros atšvaitai iš lengvo nušvietė beformį stabą. Vietomis sutrūnijęs medis ryto prieblandoje mirgėjolyg kažkokia iš jo paties besiskverbiančia šviesa.Kunigas pažvelgė į jį ir nebeįstengė atitraukti akių. Baisus, nežmoniškas stabas jo akyse įgaudavokeisčiausius pavidalus – visi jie buvo baisūs, ištroškę kraujo, žiaurūs.O iš tų Dievo paveikslų, kuriuos jis buvo matęs bažnyčiose, dvelkė ne tik kančia, bet ir meilė,mielaširdingumas, gerumas. Tai buvo Dievas, visiems atleidžiąs kaltes, žmonių nukankintas, savo patieskrauju paplūdęs Dievas.O šis dievas, kuris žvelgia į žmones iš ąžuolo drevės, Jurgiui atrodė svetimas, nepasotinamas, ištroškęskraujo, nežinąs gailestingumo. Tai buvo ugnies, naikinimo, perkūno dievas.Kunigas nemokėjo žodžiais išreikšti, ką išgyveno, tik žiūrėdamas į Perkūną sopančia širdimi jautė šįskirtumą.Tenai nors iš sakyklų sklisdavo mielaširdingumo, geradarystės ir meilės žodžiai, o čia viešpatavokerštas. Tenai kartais kunigai sakydavo, kad visi žmonės yra arba privalo būti broliai, čia jie visi buvovienas kitam priešai.Blausiai nušviesta Perkūno galva su plačiai išžiotais nasrais geiste geidė aukų, kuriaspasigardžiuodama sutraiškytų savo žiaunomis.Kai kunigaikštis stovėjo baimingai įbedęs akis į tą baisų stuobrį, mirguliuojantį fosforiniais žiburėliais,nuo kurių tarsi judėjo sustingęs stabo veidas, vienas iš budinčių vaidilų staiga priėjo prie jo.Tai buvo jaunas, gražiai nuaugęs Konis, kilęs iš įžymios giminės. Jam buvo išburta, kad greitai gauskrivūlės lazdą, o gal ir krivio sostinę. Protingose ir ugningose akyse žibėjo religinis užsidegimas. Jis jaužinojo apie Jurgį ir jo likimą, bet troško iš jo paties dar šį tą sužinoti. Kaip ir visiems užpuldinėjamiemsLietuvos gynėjams, jam labai rūpėjo paslaptys tų ginkluotų žmonių, kurie su nauju tikėjimu ir galingaisginklais puola jo kraštą iš vakarų, plėsdami ir versdami viską aukštyn kojomis. Jurgis norėjo išvengtipasikalbėjimo, tad nusilenkė jam ketindamas tyliai pasitraukti į šalį, bet Konis švelniai jį sulaikė.– Jūs, rodos, ilgą laiką gyvenote pas vokiečius, išpažinote jų tikėjimą, – tarė Jurgiui vaidila. – Turėjoteprogos pažinti juos. Ar tiesa, kad tie raiteliai stipresni už mus?Kunigas valandėlę pagalvojo.– Deja, tai tiesa, – atsakė jis, – stiprumą jiems teikia geležiniai ginklai, šarvai ir turtai, o gal ir tas, kadgyvena be žmonų, be vaikų, be šeimų. Jie yra savo Dievo dvasininkai, tik apsiginklavę ir pasiryžęužkariauti jam visus kraštus.Konis suraukė antakius.– Kas per vienas tasai jų Dievas? – paklausė. – Ar jis galingas?Jurgis nuleidęs akis susimąstė. Jo širdis dar buvo šiek tiek prisirišusi prie kunigų mokymo. Jis nenorėjoaiškiai atsakyti, nes kažkokia baimė neleido burnoti prieš tą Dievą, kurio išpažintoju neseniai jis patsbuvo.– Aš nedaug težinau apie jį, – pasakė Jurgis. – Patys dvasininkai gali geriau jį pažinti. Matyt, jisgalingas, jeigu kryžiuočiai tokie stiprūs. Juk jie tiek daug kraštų yra jam nukariavę.– Ar ir jis perkūnus svaido? – paklausė Konis.– Ne, – prieštaravo Jurgis, – nuolat kalbama, kad tas Dievas gailestingas ir atlaidus.– Bet niekam juk neatleidžiama? – atsiliepė Konis gūžtelėdamas pečiais. – Iš tikrųjų ten turi būtikažkokia paslaptis, kurios jūs nežinote.Tai pasakęs jis parodė ranka į ąžuolą ir Perkūną.– Čia nėra nei gailestingumo, nei atlaidumo, – pradėjo jis kaskart karščiau. – Mūsų dievas kerštingas,liepia keršyti ir žudyti, nes jis stiprus. Tą žemę, kurioj jis su mumis viešpatauja, ginsime jo padedami ikipaskutinio kraujo lašo, žiauriai, nieko negailėdami. Čia mes gyvenome tūkstančius metų, ji buvo mūsų.Po ją išbarstyti mūsų senelių ir tėvų kapai. Šią žemę mums davė dievai. Kas turi teisę draskyti mūsųlizdus? Mirtis priešams! – jis iškėlė ranką aukštyn...Kunigas žiūrėjo nieko nesakydamas. Pradėjo aušti, minia pamažėl ėmė bruzdėti.Kiek atvėsęs Konis priėjo ir žiūrėdamas į Jurgį toliau tardė:– Pasakyk man; kas juos išmokė kalti geležį ir visų tų prakeiktų gudrybių, kuriomis jie mus nugali?Girdėjau, jie stato akmenines pilis ir priverčia uolas suaugti vieną su kita? Iš kur jie turi tiek turtų?– Aš mačiau visus jų turtus ir mokslus, – tarė Jurgis, – bet kaip jie sumojo prasigyventi, nežinau... Jų išįvairiausių tautų susirinkusi nesuskaitoma daugybė, bet jie visi priklauso vienam Dievui. Ir dėl to jiegalingi.– Taip, – atsakė susimąstęs Konis, – taip, buvo laikas, kai ir visoje Lietuvos žemėje viešpatavo vienaskrivis; paskui atsirado daug krivių, iškilo kunigai ir žemė buvo padalinta į daugelį sklypų. Bet dabartinisdidysis kunigaikštis Gediminas vėl viską paims į vienas rankas. – Sulig tais žodžiais Konio veidas apniuko,jis pažvelgė į Jurgį. – Jį šmeižia, – pridūrė jis, – sako, kad bijodamas vokiečių Dievo Gediminas esą noripasiduoti jų vyriausiojo krivio valdžios. Sako, jog Gediminas siuntęs pasiuntinius, kaip užstatą atidavęssavo dukterį lenkams. Dukterį? Galbūt... Bet Lietuvos dievų jis neišsižadės, nes tada Lietuva joišsižadėtų... Ne! Ne! Tai gudri lapė... Jis nori laimėti laiko, kad stipriau apsiginkluotų.Kunigas klausė nieko nesuprasdamas. Konis įsismaginęs kalbėjo kaskart vis energingiau,nekreipdamas dėmesio, ar klausantis jį supranta...– Tiesa! Tas svetimas tikėjimas veržiasi pas mus iš visur. Iš kriviečių, iš rusų. Statosi sau šventoves,brukasi čia jų dvasininkai. Bet jie priversti slapstytis, nes jų tyko mirtis. Mes neleisime čia apsigyventisvetimiems dievams.Konis patylėjo ir vėl kreipėsi į Jurgį.– Kalbama, kad esate Rėdos sūnus? – paklausė jis. – Jūs grįšite į Pilėnus, prie sienos, į savo tėvoniją?Atminkite: reikia ją ginti sumaniai, neatiduoti į vokiečių rankas. – Jis tiriamai pasižiūrėjo į Jurgį. – Jumisdėtas, aš geriau kitiems žmonėms pavesčiau ginti pilį. Jūs per ilgai gyvenote su kryžiuočiais.Neįstengsite kovoti prieš juos su tokia jėga, kaip mes.– Kodėl? – atsakė Jurgis, vėl pasijutęs lietuvis esąs. – Argi per ilgą sėdėjimą kalėjime galima priprastiprie budelio, kuris tave surakino pančiais?! Aš išmokau jų neapkęsti.Koniui nušvito akys.Balsas, kuriuo galų gale prakalbo Jurgis, maloniai atsiliepė jo širdyje. Jis pradėjo pasitikėti atvykėliu.– Juk jūs turėjote išmokti tų visų gudrybių, kurių jie moka. Ar žinote, iš kur jie ima ginklus, kaip jaisnaudojasi? Tuo galite būti mums naudingas.Prie ąžuolo kilo kaskart didesnis bruzdesys.Iš rytų pusės raudonavo dangus, po valandėlės turėjo užtekėti saulė. Aplink aukurą ir ąžuolą susirinkodaugybė vaidilų, žynių, buitininkų ir vaidilučių, kad sveikindami saulę sugiedotų rytmečio giesmę...Aukure pakurstyta ugnis aukštai lakdino skaidrius liepsnos liežuvius, kilo dūmų stulpai. Kunigas,prisiminęs Baniutę, ilgesingai apsižvalgė ir nežinodamas, kas jai nutiko, nutarė tuojau pat jos ieškoti.Jis laikė ją savo sužadėtine, mylėjo kaip seserį. Jį šiurpas nukrėsdavo pagalvojus, kad po šios kelionėsją gali priveikti kokia liga.Pamatęs netoliese stovintį Rimą, Jurgis suskato klausinėti apie Baniutę, tačiau berniokas žinojo tik tiek,kad vakar vakare moterys ją ant rankų nunešė pailsėti.Jurgis jau pasisuko eiti, kai toje iškilmingoje tyloje, kurios nuo vakar dienos niekas nesudrumstė, dievųtarnai staiga užgiedojo giesmę Saulės-Laimės ir Saulės-Perkūno garbei.Po Marienburgo bažnytinių himnų, po atgailos psalmių Jurgis pirmą kartą išgirdo stabmeldžių religinęgiesmę.Jie nedrįso giedoti pilnu balsu, iš visos krūtinės, nes sudrebėtų miškas ir toli nuskristų giesmės aidas.Giesmė skardeno kaip ramus, tyliai čiurlenantis ir liūdnas upelis. Jurgis jos nesuprato, bet giesmėskambėjo paslaptingai, didingai, plaukė lyg iš amžių glūdumos.Himnai ir psalmės, kuriuos jis girdėdavo bažnyčiose, buvo sukurti įkvėptų žmonių, šventųjų pranašų, oši giesmė neturėjo nei tėvo, nei motinos. Jos tėvas buvo visa liaudis, o motina – amžiai. Ji tobulėjo, iškiekvienos kartos paimdama po žodį, po eilutę, kad ateities žmonėms taptų protėviu ir praamžiųpalikimu.Kunigaikštis apie tai nežinojo, bet širdis jam sakė, kad šią giesmę sukūrė ne vienas žmogus, o liaudis.Jo krūtinėje pabudo užsnūdę atsiminimai apie prosenelius ir sujaudino gyslomis tekantį iš jų paveldėtąkraują.Jurgis negalėjo suvokti atskirų žodžių, bet jam rodėsi, kad jis supranta šią giesmę saulei.Kaip tik tą akimirką iš už juodos miškų sienos, iš už mėlynų debesų pylimų plykstelėjo Laimė-Saulė irnutvieskė šventąjį ąžuolą aukso spinduliais.
