Marienburgo pilies salėje su granito stulpu temstant susirinko daug ordino vyresniųjų ir svečių.Iš tų, kurie buvo čia susirinkę, matėsi, kad susiburta ne pasilinksminti, bet svarbiems reikalams aptarti.Svarbiausieji svečiai iš Vokietijos, Anglijos ir Prancūzijos sėdėjo ant suolų palei sienas, daugiauklausydamiesi, negu dalyvaudami karinės tarybos pasitarime.Didysis mistras stovėjo atidžiai klausydamasis, kartais pritardamas galvos linktelėjimu, kartaisįterpdamas kokį žodį. Bet dabar ne jis pirmininkavo susirinkimui, o maršalas, ginkluotųjų pajėgų vadas.– Karas su stabmeldžiais, – kalbėjo maršalas, atsigręžęs į Namiuro grafą, – visiškai nepanašus nei į jūsųkarus Vakaruose, nei į ordino kitados vestus karus Rytuose prieš saracėnus. Aš net nežinau, ar jį galimapavadinti karu. Toji orda, su kuria mes čionai grumiamės, retai kada gali atsilaikyti prieš mus, ir ji taigerai žino. Jeigu prieš mūsų vyrą jie nepastato dešimt, tada traukiasi. Čia ypatinga kova, ji vyksta vien tikpersekiojant ir netikėtai užpuldinėjant priešą. Mes laukiame, kol jie užmiega; užpulti stengiamės iš tokiosvietos, kur jie nesitiki. Kaip audra ir perkūnija mes užgriūvame jų kraštą, deginame kaimus, išsivaromegyvulius, išžudome žmones, viską naikiname ugnimi ir kalaviju ir pasitraukiame, stabmeldžiams darnespėjus susiburti. Dažnai jie mus grįžtančius su grobiu užklumpa kur nors pelkėse ir liūnuose, – ir tadamums tenka gintis nuo jų lyg nuo skruzdžių. Užpuolę mažą jų būrelį, ištraiškome kaip uodus, bet kai jųjėgos viršija mūsų jėgas, tada jie būna negirdėtai žiaurūs, tada niekas iš mūsų gyvas nelieka.– Kartais, – įsiterpė Zygfridas, – jiems pasiseka ir įsiveržti į mūsų žemę, tada ir jie be pasigailėjimoviską naikina.– Svarbiausia, – toliau kalbėjo maršalas, – netikėtai užpulti juos, užklupti tose vietose, kur jienepasiruošę gintis.– Tai lyg medžioklė, – atsiliepė brandenburgietis, ir kai kurie riteriai nusišypsojo.– Dabartinis mūsų žygis, – nutraukė jį didysis mistras, – kiek kitokio pobūdžio. Mums reikia palaužtijuos vienoje pasienio vietoje. Pagal tų laukinių stabmeldžių išgales ten stovi stipri pilis. Būtinai reikia jąsugriauti.– Taip, – pritarė jam maršalas, – turime tą pilį paimti ir sunaikinti... Antraip negebėsim įsiveržti į šaliesgilumą, jie vis tykos mūsų iš užnugario. Toje skylėje visuomet užtenka žmonių, visi tie laukiniai budrūs,pikti ir atkaklūs!– Iki šiol buvo labai sunku paimti tuos Pilėnus, – pasakė vienas iš komtūrų, – nes juos upė saugobeveik iš trijų pusių. Niekaip neprieisi.– Yra būdas prieiti, – šypsodamasis pridūrė maršalas, – manau, kad jis bus sėkmingas.– Koks? – paklausė Braunšveigo kunigaikštis.– Kaip tik šiam žygiui liepėme pastatyti didžiulį laivą, – atsakė komtūras, išdidžiai šypsodamasis. – Kąaš sakau laivą, ne laivą, o tikrą tvirtovę. Priplauksime prie pat pilies ir iš jos šturmuosime. Laive pareisdaug žmonių; jis toks stiprus, kad galima bus jaustis taip saugiai, kaip ir sausumoje.Namiuro grafas nusišypsojo.– Labai geras sumanymas, tik ar upės vandenys pakels tokį trobesį?– Upė gili, o mūsų žmonės gerai žino seklumas! – atsakė maršalas. – Viskas apskaičiuota. Šį kartą tikraipaimsime tą pilį.– Duok Dieve! – atsiduso mistras. – Tai būtų didelis žingsnis, toliau jau lengviau eitųsi. Kaip uolasulaiko upės srovę, taip ir mus Pilėnai.– Viskas taip nuostabiai klostosi, – tarė Zygfridas, – kad ir mums Pilėnai pasidarys saugiausias lizdas.Tai pasakęs kreipėsi į tyliai tamsoje stovintį Bernardą.– Tie Pilėnai, berods, yra jūsų pabėgusiojo auklėtinio tėviškė? – paklausė jis. – O ką gali žinoti? Gal jampavyko ten nusigauti?– Abejoju, – atsakė Bernardas, – tik padūkusi jaunystė galėjo ryžtis tokiam žygiui. Jie veikiausiai kurnors badu mirė, o gal laukiniai žvėrys sudraskė.– Bet jūsų auklėtinis buvo ne vienas, – garsiai pridūrė komtūras iš Baigos, – o su vyresniu, labiaupatyrusiu žmogumi.– Su gyvuliu ir puspročiu, – jaudindamasis sušuko Bernardas ir atsiduso.Kažkuris iš Bernardo priešininkų tuojau pasigavo tą atodūsį.– Jūs gal ir norėtumėte, kad tas išdavikas gyvas liktų; žmonės sako, jog esate prie jo labai prisirišęs,savo rankomis jį išpuoselėjote.Užkabintas Bernardas piktai nužvelgė kalbantįjį.– Aš nesiteisinu ir neišsisukinėju, – atkirto jis. – Gal padariau klaidą, bet ne iš blogos valios. Vaikasbuvo vertas tų vilčių, kurias aš turėjau. Ir jeigu ne kažkokia paslaptinga įtaka, kurią gal jam padarėZygfrido sesers auklėtinė, iš to vaikino galėjo išaugti naudingas ordino sąjungininkas.– O! – nusijuokė Zygfridas. – Jums, broli Bernardai, jau būtų laikas išsigydyti nuo tos pavojingos ligos– auklėti ir atversdinėti stabmeldžius į krikščionių tikėjimą. Juos reikia žudyti ir skersti, kitaip negalima.– Jų kraujas net ir dešimtoje kartoje atsiliepia, – patvirtino kažkas Zygfrido žodžius.– Negeras daiktas, jeigu jis parsigavo į tuos Pilėnus, pas motiną, – sumurmėjo maršalas, – nors jis ir nekažin kokia jėga, bet vis dėlto mus pažįsta geriau negu kas kitas.– Aš manau priešingai, – atsakė Bernardas. – Jeigu jis pažįsta mus ir žino mūsų jėgą, vadinasi, išmušjiems iš galvos kvailą ir tuščią užsispyrimą gintis ir priešintis. Tuo aš esu beveik tikras. Stabmeldžiai taipužsispyrę ir atkaklūs todėl, kad neturi supratimo apie tą galybę, prieš kurią kovoja.– Jūs mokate gintis! – įsiterpė juokdamasis komtūras. – Aš geriau juos pažįstu: net ir beviltiškojepadėtyje jie nenustoja narsumo, ginsis kaip ir anksčiau, ligi paskutinio žmogaus. Tatai iš nevilties.Pradėjus visiems šnibždėtis, pokalbis nutrūko, nes susirinkimo dalyviai susiskirstė į kelias grupes.Svečiai kalbėjosi tarp savęs, komtūrai pasakojo apie Pilėnus, o didysis mistras paklausė apie laivą.– Mūsų laivas beveik baigtas, – atsakė jam tasai komtūras, kuriam buvo pavesta prižiūrėti jo statymą. –Beliko tik išdervuoti dugną ir sukrauti į jį viską, kas reikalinga žygiui ir mūšiui, mat tose apylinkėse sunkugauti maisto, o pilies apgulimas gali ilgai užtrukti.– Jūs taip manote? – paklausė maršalas. – O man rodosi, kad juos apims siaubas, kai tik pamatysmūsų plaukiančią tvirtovę.– Jeigu neapsirinku, – nutraukė jį komtūras, – mūsų laivas nebus jiems staigmena. Nors statėme jįatšakioje prieplaukoje, bet jie turi šnipų, kurie pranešė apie tai. Jie lengvai supras, kam tas laivasreikalingas.Vėl visi nutilo.– Pilį pulsim ne tik iš vandens, bet ir iš sausumos, – prabilo komtūras. – Mums reikės ją apgulti iš visųpusių. Pilėnus turime paimti, kad ir kažką tektų paaukoti.– Nėra jokios abejonės, – pasiskubino patvirtinti jo žodžius maršalas, – kol Pilėnai stovi mums skersaikelio, negalime nė žingsnio eiti pirmyn.– Ir jie tikriausiai tai žino, – tarė Zygfridas, – todėl reikia tikėtis, kad bus ginamasi iš paskutiniųjų.– Tam esame pasiruošę, – pridūrė balsas iš tamsaus kampo.Baigiantis riterių pasitarimui pro duris iš didžiosios salės įėjo kryžiuotis stačiai nuo arklio: apsišarvavęsnuo galvos ligi kojų, dulkinas, pavargęs, suglamžytu apsiaustu.Vienas iš komtūrų jį pažino, staiga atsistojo ir nerimaudamas priėjo prie jo.Įėjusiojo Hanso fon Hechteno veidas buvo iškreiptas pykčio, kurį jisai vos įstengė užgniaužti. Pamatęstiek susirinkusiųjų, jisai sumišo, nes nenorėjo prie tokios daugybės žmonių pasakoti naujienų. Apsidairęsriteris norėjo grįžti atgal, bet jau buvo per vėlu: visi smalsiai laukė, ką jis pasakys. Didysis mistrasnumanė, kad riteris jo ieško skubiu reikalu ir tiesiai į salę ėjo tikėdamasis jį čia rasti, todėl atvirai kreipėsiį Hansą:– Ką turi pasakyti?– Kodėl palikote savo postą? – pridūrė komtūras. – Aš jums patikėjau apsaugą, kam ją perdavėte?Komtūras dar buvo nebaigęs kalbėti, kai Hansas, pažvelgęs į jį iš padilbų, beviltiškai numojo ranka.– Kas įvyko? Kas įvyko? – ėmė visi klausinėti, spiesdamiesi apie jį.Hansas kurį laiką tylėjo.Komtūras nekantriai ragino jį žvilgsniu.– Aš neturėjau ko tenai ilgiau stovėti, – prabilo Hansas. – Laivas, kuris mums atsiėjo tiek darbo, laiko irpinigų...Komtūras ir visi kiti suriko, nutraukdami jo kalbą.– Laivo jau nebėra! – užbaigė Hansas, šėldamas iš pykčio ir kažkam grasindamas kumščiu. – Taip, jonebėra.Didysis mistras, matydamas, kad atvykusįjį riterį iš visų pusių apiberia klausimais, į kuriuos jis negali iškarto atsakyti, įsakmiai riktelėjo:– Kaip tatai atsitiko? Nieko neslėpkite, visą tiesą pasakykite, mums reikia žinoti, kas kaltas.Hansas šluostėsi nuo veido prakaitą.– Niekas nekaltas, – atsiliepė jis tuo pačiu susijaudinusiu tonu, – nei aš, nei žmonės, buvę su manimi.Esu pasirengęs stoti pries teismą ir gauti pelnytą bausmę. Laivas buvo baigtas, mes jį krovėme, išplaukęiš prieplaukos į pačią upės vagą; jis puikiai plaukė, ir mes tikrai būtume pasiekę Pilėnus, tik gavomeįsakymą pasiimti maisto – reikėjo laukti, kol jį pristatys. Tuo tarpu tie galvažudžiai sužinojo apie laivą irsuprato, kas jiems gresia. Kai naktį mes stovėjome viduryje upės, netikėtai priplaukė prie laivo keliosvaltys. Niekas negalėjo nei tikėtis, nei numatyti, kad mus išdrįstų užpulti! Sargybai paklausus, kasplaukia, iš laivo vokiškai atsakė jaunas vaikinas. Vėliau aš jį pažinau: tai buvo išdavikas, tasai jaunasisJurgis, kurį jūs, – riteris pasisuko į Bernardą, – išauklėjote. Vienu akimirksniu, mums nespėjus nėsusivokti, jie įmetė į laivą slapta atsivežtą ugnį, o laive buvo pakulų ir dervos plyšiams kamšyti.Akimirksniu įsiliepsnojo gaisras. Mes visi iki vieno šokome ginti laivą, bet reikėjo gelbėti savo gyvybę:mus buvo apsupę keli šimtai lietuvių, plaukiojusių laiveliuose ir stačiai vandenyje. Laivas liepsnojo, betniekas nesistengė jo gelbėti; rūpinomės, kad patys nežūtumėm liepsnose. – Kryžiuotis sunkiai atsiduso. –Iš liepsnų šokinėjome į vandenį, kur mūsų tykojo laukiniai su lazdomis ir peiliais. Nedaug mūsųteišsigelbėjo, o laivas sudegė iki pat vandens.Visi nutilo, prislėgti šios naujienos, kuri labai apniaukė sėkmingo žygio viltį.Bernardas stovėjo susidėjęs rankas ant krūtinės ir nuleidęs galvą lyg nusikaltėlis.– Lietuviams nė į galvą nebūtų atėję šitaip mus užpulti, jeigu ne tas išdavikas. Jeigu pirmąją akimirkąnebūtų atsakyta vokiškai, būtume saugojęsi, ir vargu ar jiems būtų pasisekę padegti laivą. Vokiškaiatsakinėjo ne tik tasai brolio Bernardo auklėtinis, bet ir dar dvejetas išdavikų, ano bičiuliai. Negirdėtasįžūlumas!Kryžiuočiai žvalgėsi į šio kaltinimo parblokštą Bernardą – jis tylėjo. Svetimšaliai, menkai tesupratępasakojimą, liepė jį išversti; kalbėtasi triukšmingai, svaidė vieni kitiems grasinimus ir prakeikimus. Didysismistras, atrodė, šaltai galvoja, ko čia toliau griebtis. Tik jis vienas kažkodėl mažiausiai jaudinosi dėlnuostolių ir nusivylimo.– Nepasisekimas didelis, – prabilo jis kreipdamasis į maršalą, – bet jis nėra nepataisomas. Laivas būtųlabai mums padėjęs, bet apsieisime ir be jo. Dabar nedelskime nė vienos valandos. Jeigu tie laukiniaipastebės, kad mus išgąsdino ir privertė atidėti žygį, pasidarys dar įžūlesni. Visomis jėgomis turime pultiPilėnus ir sunaikinti tą gyvačių lizdą. Kiek jūsų žuvo prie laivo? – paklausė jis.Hansas atsakė pusbalsiu. Ordinas žmonių nedaug teprarado, o darbininkų niekas nevertino.Brandenburgietis, kuris nekantraudamas ir apmaudžiai klausėsi pasakojimo, dabar pratrūko:– Dieve gailestingasai! – sušuko jis. – Bene ten tvirtovė, kurios neįstengtumėm paimti? Veikiausiai koksmedinis rentinys, vietomis moliu aplipdytas! Jeigu jį iš vienos pusės saugoja upė, tai iš kitos pusėssausuma, kurion ir išlipsime. Kaip jie sudegino mūsų laivą, taip mes sudeginsime tą jų pašiūrę! Nedidelisdaiktas strėles apsukti pakulomis, apipilti derva ir paleisti jas ant stogų. Mes išrūkysime juos iš tenai irtada sunaikinsime!– Privalome tai padaryti, – patvirtino didysis mistras, – ir kuo greičiau, tuo geriau, kol jie nesustiprėjo.– Žygiuojame tučtuojau! – ėmė šaukti visi komtūrai.Tai išgirdęs maršalas pasižiūrėjo į juos.– Įsakymų atskirai kiekvienam neduosim, pasiruošimui užteks rytojaus dienos.Visi sujudo eiti iš salės. Didysis mistras grįžo į savo kambarius; kiti, garsiai kalbėdamiesi apie ruošimąsižygiui, ėjo per didžiąją salę. Tik Bernardas lyg sukaustytas paliko vietoje.Hansas fon Hechtenas, kurį tebeklausinėjo apstoję riteriai, taip pat rengėsi išeiti, bet jį sulaikėBernardas, pasirodęs iš savo nuošalaus kampo.Jie buvo pažįstami, tačiau tylaus, paslaptingo Bernardo ir Hechteno, kuris beveik nenulipdavo nuoarklio, santykiai buvo šalti. Jie nemėgo vienas kito. Tačiau riteris leidosi sulaikomas ir sustojo. Bernardas,matyt, per jėgą nutaisęs nuolankų veidą, paėmė riterį už rankos ir kreipėsi į jį maldaujančiu balsu:– Prašau pasakyti man keletą žodžių. Ar tai tiesa, ar jūs tikrai pažinote tą niekšą, tą... mano auklėtinį?Hechtenas atsakė nenorom ir beveik stačiokiškai:– Dėl to nėra nė menkiausios abejonės. Aš gal būčiau ir nepažinęs, nes nedaug tesu jį matęs. Bet kiti,kurie geriau jį pažįsta, yra tuo tikri; visi, visi vienu balsu tai tvirtina. Jis vedė tuos užpuolikus, jis įsakinėjo,jis pirmasis puolė prie laivo.Bernardas užlaužė rankas.– Vadinasi, liko gyvas! Vadinasi, jis tenai, Pilėnuose! – tyliai prašneko. – Nesuprantamas dalykas, kaipgalėjo nusigauti tokį kelią, kaip išsisuko nuo mūsų karių!– Ko čia nesuprasti? – šiurkščiai atkirto Hansas. – Kelyje man pasakojo, kad jis pabėgo su jūsųnumylėtu tarneliu, senuoju bernu, kuris buvo jūsų šnipas, tačiau tarnavo jiems, o ne jums. Anas žinojovisus kelius.Baigęs kalbėti Hansas pagrūmojo ranka, ant kurios tebemūvėjo geležinę pirštinę.– Tikra nelaimė, – sušuko jis, – kad ordinas, užuot tikėjęs geležimi, pasikliauna suktais gudravimais,prasimanymais. Tuos dalykus sumainius nieko gera neišėjo nei su lenkais, nei su pajūriečiais, nei sulietuviais. Visiems turi būti aišku: užsidėk šarvus ir kariauk!Bernardas nieko neatsakė; jis stovėjo kaip nusikaltėlis, kuris suprato savo kaltę ir jautėsi įveiktas.Hansas išėjo. Salėje paliko vienas Bernardas su savo mintimis.Kai jis jau rengėsi išeiti iš tuščios pasitarimų salės, sugrįžo didysis mistras, o pamatęs Bernardąperžvelgė jį akimis ir su aiškia užuojauta pasakė:– Blogai pasibaigė! Čia bus mums pamoka. Bet jūs nenorėjote blogo ir negalėjote to numatyti. Eikite,atsidėkite Dievui.Bernardas labai nuolankiai ir su dideliu dėkingumu išklausė didžiojo mistro žodžių ir išėjo.Pilyje jau visi žinojo riteriams duotus įsakymus.Nors daugelis žygių prieš stabmeldžius nepavykdavo, baigdavosi pralaimėjimu, bet riteriai su dideliudžiaugsmu leisdavosi į juos, ypač kuomet dalyvaudavo svečiai.Visi žinojo, jog didysis mistras Orslenas buvo nužudytas už tai, kad neleido į žygį vieno kryžiuočio. Visiriteriai verždavosi, prašydavosi į žygius, juos apimdavo visuotinis džiaugsmas. Tiek ponai, tiek knechtai irtarnai stengdavosi, kad nebūtų palikti saugoti ištuštėjusių pilių. Karas duodavo daugiau laisvės,suteikdavo įvairių malonumų ir naudos. Žygiai į priešo šalį, kaip žinome iš istorijos, pasižymėdavonežabotu įsibrovėlių savivaliavimu.Todėl nenuostabu, kad rytojaus dieną, kuri buvo skirta pasiruošimui, Marienburgo pilyje skardėjojuokas ir šūksniai, žmonės bruzdėjo, tartum jau būtų švenčiama pergalė.Iš pat ryto buvo išsiuntinėti įsakymai komtūrams, kad jie su tomis jėgomis, kurios jau galėjo išžygiuoti,trauktų į susitelkimo vietas. Kai kurie komtūrai savo kariuomenę išvedė nelaukdami įsakymo, nes norėjoprisijungti prie svarbiausios kolonos.Buvo kraunami vežimai, balnojami arkliai, aukštieji riteriai rengė į žygį tarnus ir ginklanešius. Išsandėlių buvo išdavinėjami atsarginiai ginklai, ordino rūbininkas siuntinėjo sutanas, apsiaustus ir kitusdrabužius, kurie buvo skirstomi riteriams. Koridoriuose ir salėse matėsi tik skubantys ir besišypsantysžmonės.Bernardas, kuris negavo įsakymo rengtis drauge su visais, sėdėjo užsidaręs savo kambarėlyjebūdamas tikras, jog už bausmę bus paliktas pilyje.Susimastęs atsiskyrėlis nepajuto, kaip įėjo ligoninės vyresnysis Silvestras, kuris vos metęs žvilgsnįsuprato, kad Bernardas serga. Brolis Silvestras, būdamas gailestingos širdies, priėjo prie jo geraširdiškaišypsodamasis.– Ateinu paklausti, – tarė jis, – ar nenorėtumėte pasiimti į žygį driakvio32, tvarsčių ar kokių vaistų?– Bet aš, brangusis tėve, rodos, lieku čionai su driakviu ir jumis, – atsakė Bernardas. – Manęsnepaskyrė į žygį, o prašytis negaliu. Matau, kad visi broliai užpykę ant manęs ir priekaištauja, esą ašišauklėjau išdaviką. – Bernardas pažvelgė į senelį Silvestrą, kuris su jam įprastu guvumu sukiojosi vietojeir gūžčiojo pečiais, ir tęsė: – Gal jie ir teisingai sako, kad stabmeldžių vaikus geriau žudyti, negu auginti!Bet aš... aš... – jis vėl žvilgtelėjo į Silvestrą, – tapęs kryžiuočiu nenustojau buvęs žmogumi.Silvestras žiūrėjo į jį su užuojauta.– Man priekaištauja, kad esu prisirišęs prie to auklėtinio, – kalbėjo Bernardas. – Pripažįstu šią savokaltę, bet jis juk buvo kūdikis.Bernardas nutilo.– Aš taip pat buvau jį pamilęs ir gailėdavau, kai susirgdavo, – atsakė ligoninės vyresnysis. – Mes abu,broli Bernardai, netinkame šitų geležinių žmonių draugei. Mano laimė, kad prižiūriu ligoninę.– Man gaila vargšo suklaidinto vaikino, – užbaigė Bernardas, – nes jis tikrai žus. Dabar jis tikriausiaipas motiną tuose Pilėnuose, prieš kuriuos traukia visa mūsų galybė. Jis gyvas neišliks.Atsidarė durys, ir į celę įėjo maršalo kompanas.– Jūs taip pat esate paskirtas į žygį, – pasakė jis žiūrėdamas į lentelę, kurią laikė rankoje.– Aš? – nepatikliai ir susijaudinęs perklausė Bernardas. – Aš?– Taip, – pakartojo kompanas su įsakymus vykdančio žmogaus abejingumu. – Didysis mistras irmaršalas mano šitaip: jeigu būtų sunku paimti pilį, tai jūs, mūsų pasiuntinys, mokėsite įtikinti josgynėjus. Manoma, kad ten vadovauja tasai pienburnis.Maršalo kompanas išėjo.Bernardas sujudo, žvalgydamasis po celę. Jau seniai jis nebuvo kviečiamas į karą. Dabar reikiapasirinkti žmones, arklius ir tarnus, o tam liko labai maža laiko. Rytdienos rytą, po pamaldų, kryžiuočiai irsvečiai turi išžygiuoti. Vežimai su maistu rieda jau dabar, iš anksto.Didysis mistras liko Marienburge; ekspedicijai vadovavo, kaip paprastai, didysis maršalas ir komtūras.Žygin ėjo visi aukštieji riteriai.Niekas nebeatminė, kad ordinas su tokiu atsidėjimu būtų ruošęsis žygin.Mūšio nesitikėta, bet kur kas svarbiau čia buvo pilies apgulimas, kuris, turint galvoj stabmeldžiųatkaklumą, galėjo būti ilgas ir sunkus.Pirmoji kryžiuočių kolona labai iškilmingai išžygiavo iš ordino sostinės: su išskleista ordino vėliava, sudainomis ir šūkiais. Visi miesto žmonės būriavosi tarpuvartėse, žiūrėdami į šarvuotus, išsipuošusius ir sudideliu riterišku užsidegimu traukiančius kryžiuočius. Paskui kiekvieną riterį žygiavo jo apsauga:kompanai, seržantai, knapai33, ginklanešiai su skydais ir ietimis. Kiekvienam kryžiuočių ketvertui buvoskirta vežime vežama bendra palapinė. Keli kapelionai taip pat žygiavo drauge, apsivilkę ilgesnėmisnegu kitų, aklinai užsagstytomis sutanomis ir berankoviais apsiaustais su kryžiaus ženklu.Ypač traukė akis išsipuošę, mirguliuojantieji ryškiomis spalvomis Vokietijos, Anglijos ir Prancūzijosriterių būriai.32 Driakvis – universalus augalinis vaistas, kuris buvo vartojamas senovėje ir viduramžiais kaip priešnuodis. 33 Knapas – viduramžių riterių artimiausias padėjėjas.Visa ši žmonių minia, sekdama paskui vadovus, kurie jodami priekyje rodė kariuomenei kelią,iškilmingai patraukė laukais, džiaugdamasi pavasariu, saule, grynu oru ir laisve.Bernardas, tarytum žygio draugai būtų jo tyčia vengę, jojo truputį atokiau nuo kitų riterių, užsileidęsšalmą ant veido. Tik jis vienas laikė rankoje stambių karoliukų rožančių, mat kiti riteriai mielai užmiršojuos pasiimti.Kompanai ir tarnai, žygiuojantieji kolonos pabaigoj, vedėsi šunis ir nešėsi ant rankų sakalus.Žygis per ordino žemę buvo tartum linksmas pasivaikščiojimas. Riterių skaičius nuolat didėjo – išgretutinių pilių vis prisidėdavo naujų žmonių. Nors karo meto įstatymai reikalavo griežtos drausmės,tačiau nei maršalas, nei didysis komtūras nepasižymėjo reiklumu. Iš anksto buvo numatytos poilsiovietos, kiekvienoje jų svečiai rasdavo priruošta visko, ko tiktai galėdavo trokšti.Oras pasitaikė giedras, nebuvo nė menkiausio pavojaus, kad gali pabjurti keliai. Žygis buvo labaimonotoniškas, ir jeigu ne mažos medžioklės ir vakarais rengiamos puotos, riteriams būtų įkyrėjęs tokskelias be jokių pramogų.Juo labiau artėjo prie sienos, juo labiau didėjo riterių nekantrumas. Išsiųsti šnipai pranešė, kad apieruošimąsi gintis nesigirdi ir kad prie Pilėnų tylu ir ramu.Paskutiniąją dieną buvo nutarta sparčiau žygiuoti ir persikėlus per Nemuną tučtuojau apsupti pilį, kadjos įgula nebeturėtų laiko pasitelkti daugiau jėgų ar pasirengti gintis.Buvo apskaičiuota, kad vos dienai brėkštant kariuomenė kuo didžiausioj tyloj ir kuo tvarkingiausiaipersikels per upę.Kai tik pirmasis būrys dar neprašvitus sustojo Nemuno pakrantėje, tučtuojau iš anksto į vandenįnuleistomis valtimis ir keltais pradėta kelti geriausiai apsiginklavusius ir drąsiausius karius.Viskas ėjo, kaip buvo numatyta. Ant kalvos stovinti pilis atrodė lyg išmirusi: nei joje, nei aplinkuinesimatė jokio bruzdesio. Apkasuose niekas nepasirodė, iš medinio bokšto taip pat nebuvo duota jokioženklo.Milžiniško trobesio medinės sienos juodavo švintančiame danguje, tik mėlynas dūmų debesėlis ramiaidriekėsi virš jo. Šnipai buvo pranešę, kad iš sausumos pusės gyvena dalis apsaugos ir šiek tiek žmonių,kurie aptarnauja pilį. Todėl vos tik persikėlus per upę grupelė riterių ir knechtų užpuolė skurdžiasžemines ir gryčias, tikėdamiesi tenai sučiupti belaisvių, tarp jų ir tokių, kurie viską išpasakos.Bet visos tos buveinės stovėjo tuščios ir atlapos.Jose nebuvo nė gyvos dvasios.Užpuolikai labai nustebo, kai išmaišę visus kaimus nerado jokių atsargų ir net rakandų. Gyventojai netik turėjo laiko iš čia pasitraukti, bet ir išsinešti visą turtą, kuris galėjo nors kiek praversti priešams.Tai rodė, jog šio taip paslapčiomis ruošto puolimo pilėniečiai tikėjosi ir iš anksto buvo pasiruošę jįatremti. Knechtai tuojau ėmė kurtis molinėse grytelėse. Tuo tarpu kryžiuočiai visu būriu jodinėjo aplinkpilį, apžiūrinėdami ją ir ieškodami vietos, kuri būtų patogiausia būsimajai atakai.Tie, kurie kelyje šaipėsi iš išgarsintos pilies, dabar pradėjo suprasti, kad ji nėra tokia silpna, kaip iškarto buvo manyta. Gilūs apkasai saugojo sienas, prie kurių buvo nepatogu ir sunku prieiti.Didysis maršalas, apžiūrėjęs Pilėnus iš visų pusių, nusprendė, kad geriausiai bus galima juos paimti nešturmu ir ugnimi, o marinant badu. Tuo tarpu pilyje viešpatavo bloga lemianti tyla, ir čionykščių žmoniųir jų papročių nepažįstantiems ateiviams smelkėsi mintis, kad ir pilis yra žmonių apleista kaip tos molinėsgrytelės.Pilis nerodė jokio gyvybės ženklo.Drąsesnieji knechtai tariamo pilėniečių silpnumo paskatinti susispietė į krūvą vienoje pilies pusėje irėmė ropoti ant pylimų nelaukdami, kol persikels per upę visos jėgos.Lipdami jie garsiai šūkavo, bet į jų riksmus iš pilies niekas neatsiliepė. Jiems niekas netrukdė užkoptinet ligi pat aštriųjų baslių tvoros. Pasiekę tvorą, vieni knechtai mėgino lipti per ją, kiti, drąsesnieji, niekonelaukdami taisėsi ją padegti, bet staiga į juos pasipylė strėlių ir akmeninių sviedinių kruša, tokia taikli,kad priešakiniai puolėjai ėmė kristi ant žemės.Priešai buvo pasislėpę už tvorų, jų nesimatė.Jie tyliai, nešūkčiodami, be atvangos bėrė strėles ir sviedinius lyg krušą. Keli užpuolikai krito ant žemėsnegyvi, kelios dešimtys buvo sužeista. Maršalas, kuris stovėjo toliau ir žiūrėjo, supykęs liepė puolėjusšaukti atgal.Tačiau ir be jo įsakymo šis ordino gurguolininkų būrys jau buvo pasprukęs.Pirmas nepasisekęs mėginimas parodė, kad negalima lengvabūdiškai žiūrėti į šį tylintį medinį laužą.Kryžiuočiai išdėstė savo stovyklą plačiu puslankiu, kad kelias prie pilies iš sausumos pusės būtųvisiškai užkirstas. Tarp senų žilvičių ėmė tempti palapines, statyti vežimus ir skirstyti vietas būriams.Priešais maršalo būstą, kurį paskubomis surentė tarnai, jau buvo iškelta ordino vėliava, grėsmingaibylojanti Pilėnams, kad ordinas pasiuntė prieš juos savo rinktines jėgas.Tą dieną Pilėnų apgulėjai daugiau nieko neveikė.Netrukus ant aukštų pilies sienų tylom ėmė šmėkščioti lyg šešėliai žmonės. Jie ilgai stovėjo bokšte iržiūrėjo žemyn. Viename bokšto kampe jie iškėlė baltą skraistę su mėlynais dryžiais, lyg tyčiodamiesi išbaltos mistro vėliavos su ereliu ir kryžiumi.Riteriai, išvydę ją, pašaipiai nusikvatojo.– Iš karto matosi, kad boba piliai vadovauja, – šaukė Zygfridas, – nes vėliavos vietoj sijoną iškėlė!Pusiaudienį maršalas sušaukė vyresnybę pasitarti, kaip pradėti puolimą.Atidžiai apžiūrėję visus pilies sustiprinimus, riteriai niekur nesurado jokio išėjimo, jokių vartų, jokioslandos, per kurią būtų galima įsiskverbti. Pilis buvo taip atskirta nuo pasaulio, kad atrodė, jog į ją tegalipaukštis įskristi ir kurmis įsirausti.– Nebent iš bado mirdami jie mums pasiduos, – tarė maršalas.– Taip, – atsakė didysis komtūras, – bet jeigu jie laukė mūsų, kaip rodo ištuštėjusios apylinkės, tai išanksto pasitelkė maisto atsargų; o mes žinome, kad jie ištvermingi ir badauti įpratę, todėl mus čia laikystiek ilgai, jog apgulimas kaštuos daugiau negu grobis.Braunšveigo kunigaikštis ir Namiuro grafas, kurie stengėsi kaip galima greičiau pradėti ir baigti karą,nenorėjo nė girdėti apie pilies marinimą badu. Jų galva, tučtuojau reikia kopti ant pylimo, sėlinti prietvorų, kapoti jas kirviais ir deginti.Rytojaus dieną didysis maršalas panoro išmėginti, kaip veiks uždegtos dervingos ietys, svaidomos įpilies stogus.Gurguolių vėplos, įpykę, kad nepasisekė pirmasis mėginimas, rytojaus dieną taisėsi pulti iš dviejųpusių, tokiu būdu norėdami išsklaidyti įgulos jėgas. Jie nesitikėjo, kad pilyje pakaktų jėgų dviemužpuolikų būriams atremti.* * *Skirstantis vietas stovykloje, Bernardui kartu su dviem draugais palapinę teko statytis prie pat kalvosšlaito, kažkokioje daubelėj, kuri buvo panaši į žmonių apleistą žeminę: iš kelių didžiulių akmenų, esančiųjoje, buvo galima spėti, jog čia kadaise būta židinio. Uolų tarpuose augo keli karklai, prie kurių buvopastatyti arkliai ir ištempta palapinė.Kai užslinko naktis, po ilgų vaišių, surengtų svečiams pas maršalą, visi išsiskirstė į savo vietas. Norskryžiuočiai su panieka kalbėjo apie pilies įgulą ir pačią pilį, vis dėlto nakčiai jie pastatė sargybą –užpuolimo nesitikėjo, bet nenorėjo rizikuoti.Naktis buvo tyli ir rami; žygio išvargintus žmones vakarienė galutinai pribaigė. Maždaug valandąsargybiniai vaikščiojo žiovaudami, galų gale susmuko ten, kur vaikščiojo, ir sumigo. Bernardas negalėjosudėti akių, nors du palapinės draugai jau seniai knarkė. Jis liūdnai apie kažką mąstė.Galbūt visoje stovykloje tik jis vienas nemiegojo. Aplink viešpatavo kapų tyla, tik girdėjosi, kaip dusliaišniokščia upė, bangomis plakdamasi į pakrantės uolas.Staiga prie pat palapinės kryžiuotis išgirdo tylius žingsnius ir šnibždesį. Tikriausiai tai sargybiniai, neskas gi daugiau galėtų vaikščioti po stovyklą?Tuo tarpu tyliai prasiskleidė drobė, užleista ant palapinės angos, ir Bernardas pamatė tamsią būtybę,žiūrinčią vidun. Jis sujudėjo patale.Nakties tamsoje jis nepažino palapinėn įsėlinusio žmogaus, tik pastebėjo, kad tasai laiko rankojetrumpą durklą. Bernardui šmėkštelėjo mintis, kad čia veikiausiai kas nors iš paties ordino kėsinasi jamkeršyti. Jis stvėrė ginklą ir nieko nelaukdamas, drąsiai (o drąsos jis niekad nenustodavo) metėsi priesėlinančio žmogaus, kol tasai nesuskubo pabėgti. Blyškioje pavasario nakties prieblandoje Bernardastučtuojau pažino jo veido bruožus.Priešais Bernardą stovėjo Jurgis.Suvirpėjo Bernardui jau iškelta ranka ir nejučiomis nusileido žemyn. Vaikinas suspėjo pasitraukti į šalį.Jis irgi pažino Bernardą, o jo durklas, kurį buvo nutaikęs kryžiuočiui į krūtinę, pakibo ore.Abu net neriktelėjo. Atsikvošėjęs Bernardas mėgino kita ranka pastverti vaikiną, bet šisai mikliaiišsisuko. Reikėjo šūktelėti sargybai ir sučiupti įžūlų pramuštgalvį, kuris išdrįso įsibrauti į stovyklą, tačiaupasigailėjimo jausmas surakino Bernardui lūpas. Jurgis stovėjo, rengdamasis bėgti.Bernardas greitai atgavo žadą.– Padūkėli! – sušuko jis prislopintu balsu. – Padūkėli! Ar tau nemiela gyventi?Kunigas žengė žingsnį atgal.– Aš jums dovanojau gyvybę, – atsakė jis, – tad nesikėsinkite į mane.Sulig tais žodžiais vaikinas, pabėgėjęs kelis žingsnius į tamsą, griuvo ant žemės. Kryžiuotis puolė išpaskos, tikėdamasis jį sučiupti, bet neberado. Ten, kur vaikinas parkrito, gulėjo tik keli didžiuliaiakmenys. Tolumoje kažkas sušlamėjo, lyg atsargiai tolyn sėliną žmonės.Bernardas dar valandėlę pastovėjo nežinodamas, ką daryti; gailestis jį tramdė, bet galų gale jis ėmėšaukti sargybą.Jo garsus riksmas, nuskardėjęs nakties tyloje, išjudino visą stovyklą. Ant juodų tylinčios pilies sienųšmėkštelėjo kelios švieselės.Iš palapinių bėgo pusnuogiai, užsimiegoję ir išsigandę broliai. Knechtai stvarstė ginklus, anksčiaumiegoję sargybiniai dabar zujo visur ir bėginėjo po pylimus. Niekas negalėjo iš karto suprasti, iš kur šipanika: vieni nuogąstavo, kiti pyko, patys nežinodami kodėl, bet niekas nė nepagalvojo, kad į juoskėsinasi lietuviai.Panika prasidėjo iš tos pusės, kur buvo Bernardo ir jo draugų palapinė, todėl ten atbėgo maršalopasiųstieji žmonės sužinoti, kas atsitiko.Staigus vaikino atsiradimas ir dingimas buvo toks nuostabus ir nesuprantamas, kad apsigalvojęskryžiuotis pats nuėjo pas maršalą, kurį rado patale ne visai nusirengusį; jis dar nebuvo atsikratęssnaudulio, nes vakare išgėręs specialaus gėrimo – šliaftrunko – taip giliai įmigo, kad dabar baisiausiaiširdo ant žmonių, kuriems kažkas pasivaideno.Reikia nubausti kvailį, kuris sukėlė tokį triukšmą! – šaukė maršalas.– Aš sukėliau šį triukšmą, – atsakė Bernardas.– Jūs? Negali būti! O kas atsitiko?– Stovyklon įsibrovė svetimas žmogus, jis veržėsi į mano palapinę su durklu rankoje, – pasakojoBernardas.– Jūs sapnavote?– Ne. Aš jį buvau veik sučiupęs.Maršalas persižegnojo.– Tai buvo koks girtas knechtas! – sušuko maršalas.– Ne, tai buvo lietuvis. Aš jį mačiau taip iš arti, kad pažinau iš drabužių ir iš veido. – Čia Bernardastruputį susvyravo. – Tai mano buvęs auklėtinis.Maršalas pašoko iš patalo.– Kuriuo gi būdu jis galėjo prasiskverbti į stovyklą? – suriko.Dar nuostabiau, kuriuo būdu jis įstengė pabėgti ir dingti man iš akių. Tartum į žemę prasmego, –atsakė Bernardas ir pridūrė: – Tuo reikia susirūpinti, nes čia ne tik paslaptingas, bet ir pavojingas dalykas.Jie geba nepastebimai išsmukti iš pilies. Reikia geriau ištirti visą vietovę.Maršalas sėdėjo susimąstęs.– Bet kaip ta laukinė padermė įmano pasinaudoti tokiom tobulom priemonėm? Ko jiems čia prireikėbrautis?– Atrodo, kad mano palapinę jie palaikė jūsiške, veikiausiai norėjo nužudyti vadą. Mane pažinęs,vaikinas akimirką susvyravo, bet nespėjau jo sučiupti, pabėgo nesuprantamu būdu.Tuo tarpu, kol visa tai vyko, pasibaigė trumpa pavasario naktis, ėmė švisti.Maršalas nebenorėjo gulti ilsėtis; jis, didysis komtūras ir keli kryžiuočiai tučtuojau nuėjo apžiūrėtivietovės aplink Bernardo palapinę.Bernardas jiems aiškiai parodė, kur pradingo Jurgis, kaip jam pasirodė, parkrisdamas ant žemės. Čiagulėjo keli apsamanoję akmenys, bet nei išjudintos žemės, nei kitokio ženklo, iš kurio būtų galimanumanyti esant čia požeminį urvą, nerado. Dauguma kryžiuočių galvojo, kad miklus vaikinas iš čianušliaužė prie užtvaros ir pralindęs pro jos apačią sugrįžo į pilį.Tačiau, maršalui įsakius, imta kastuvais rausti žemę aplinkui; komtūras liepė nuritinti į šalį akmenis irpo vienu iš jų rado siaurą angą, smingančią į žemės gilumą. Kadangi žemė buvo smėlinga, urvo sienosbuvo paramstytos kartimis ir išklotos skiedromis, kad smėlis nebyrėtų.Kryžiuočiai, stebėdamiesi apgultųjų akiplėšiškumu, džiaugėsi suradę požeminį urvą. Bet niekasnesiryžo lįsti vidun. Iš pilies bokšto aiškiai matėsi, kas čia darosi, ir maršalas buvo tikras, kad požemis bustuojau užverstas.Požeminio urvo suradimas padarė didelį įspūdį apgulėjams, kurie iki šiol nemanė, kad pilis busginama taip sumaniai.Tuojau pat visur buvo pradėta rausioti žemę basliais ir kastuvais, ieškant slaptų urvų į pilį, bet daugiaunieko nebuvo rasta.Visą rytą ėjo visokie pasiruošimai. Kadangi Pilėnus buvo galima paimti tik ugnimi, iš aplinkinių miškųkryžiuočiai pradėjo vilkti sausus medžius, iš kurių dirbo ietis, apvyniodavo jas pakulomis ir apliedavoderva, tašė rąstus griauti pilies sienas, raišiojo kopėčias lipti ant tvorų.Pilyje ir dabar buvo ramu, nesimatė jokių pasirengimų. Tiktai kartkartėmis praslinkdavo tylios būtybėssu virš galvų styrinčiomis lazdomis, su ausinėmis kepurėmis, kurios tik vienos sušmėžuodavo aukščiautvorų.Nors kryžiuočių jėgos buvo kur kas pranašesnės, bet dėl šio apsiaustųjų ramumo jie gerokai jaudinosi,mat iš to kryžiuočiai suvokė, kad pilėniečiai yra drąsūs ir pasiruošę visokiems netikėtumams. Tą dienąjoks gurguolininkas, joks knechtas neišdrįso pulti pilies; jie tik grasino, šniukštinėjo aplink pilį ir spėliojo,kaip čia prasmukus į jos vidų, nes niekur daugiau nesimatė jokios angos.Vyresnybė puotavo beveik visą dieną. Pilkaapsiausčiai, seržantai ir ginkluotieji jų palydovai trumpamišsirengė į šalies gilumą ir pavakary grįžo su nedideliu grobiu, nes pelkėto miško saloj jie netikėtaipačiupo vieną šeimą. Seną moterį ir dvi jaunas mergaites nudėjo ten pat, o vyrą, prisirišę prie arklio,atsivarė į stovyklą, tikėdamiesi iš jo daug ką sužinoti.Tai buvo pirmasis belaisvis šiame žygyje, todėl nenuostabu, kad jo pažiūrėti subėgo visa stovykla.Šis stiprus, žemo ūgio, vidutinio amžiaus vyras, sukruvintas, dulkinas, purvais apdrabstytas, be to,baisiai sumuštas, nė karto nesuaimanavo, neparodė priešams, jog kenčia didelius skausmus. Primerkęsakis, sučiaupęs krauju apkrešėjusias lūpas, sudraskyta krūtine jis leidosi mėtomas, mušamas, kankinamastartum bejausmis stuobrys ir net nė karto neriktelėjo.Kryžiuočiai vertė belaisvį prabilti, aplink jį sukiojosi vertėjai, jį tąsė, trypė kojomis, grasė jam – niekasnepadėjo. Galima buvo pamanyti, kad belaisvis jau negyvas; bet iš žaizdų tekąs kraujas, dar šiltas, irkartais nejučiomis sublizgančios akys rodė, kad jame gyvybė teberusena.Kryžiuočiai manė išgausią iš jo, ar didelė pilies įgula, kokios ten maisto atsargos; jie žadėjo palikti jįgyvą, bet niekaip negalėjo priversti, kad ištartų nors žodį.Surištas belaisvis buvo numestas ant žemės mirti. Čia jį vos alsuojantį atrado maršalo kapelionas tėvasAntonijus.Jis buvo vienas iš tų dvasininkų, kuriuos likimo užgaida atvijo tarnauti kryžiuočiams: tėvas Antonijusbuvo pamaldus, gailestingas ir sielvartavo dėl to, ką matė.Šis silpnas, sulysęs asketas seniai būtų pasitraukęs iš ordino ir pasirinkęs tinkamesnę dvasiniamgyvenimui vienuoliją, bet čia jį laikė pareigos jausmas. Tėvas Antonijus tarėsi, jog kaip tik čionai, kurnėra krikščioniškojo gailestingumo, jis pats privaląs jį platinti ir kitiems skiepyti.Nepaisydamas patyčių, kurių dažnai susilaukdavo už savo elgesį, tėvas Antonijus niekamnesipriešindamas, tyliai, kantriai ir nuolankiai darė tai, ką jam liepė širdis.Pamatęs merdintį žmogų, jis priėjo prie jo lyg pamaldusis samarietis34, atsisėdo ant žemės ir,nedrįsdamas atpalaiduoti virvių, prikišo vandens puodelį prie sukepusių belaisvio lūpų, o paskui ėmėplauti veido ir krūtinės žaizdas.Merdintis žmogus akimirkai pravėrė akis, pasižiūrėjo ir pasimuistė, lyg norėdamas atstumti ranką, kurijį glostė. Tėvas Antonijus, norėdamas skelbti krikščionių mokslą prūsų tarpe, buvo išmokęs jų kalbos,kurią suprato ir visi lietuviai. Tad pasilenkęs prie belaisvio jis ėmė jam šnibždėti paguodos žodžius.Gimtosios kalbos skambesys dar sykį privertė mirštantįjį praverti akis. Klausydamasis belaisvis giliaiatsiduso ir kimiu, vos girdimu balsu išdaužė iš pačios krutinės:– Kam ilgini man gyvenimą! Geriau leisk greičiau mirti, ir jei esi gailestingas, pribaik mane basliu, smokper pačią širdį, neversk kentėti.– Gal išgelbėsiu tau gyvybę, o jeigu nesugrąžinsiu tavęs į šį pasaulį, tai atversiu duris į amžinąjįgyvenimą, tik atsiduok vieninteliam Dievui, – kalbėjo dvasininkas. – Tavo nelaimė gali tapti laime, jeigupajėgsiu tave atversti.Lietuvis iškreipė lūpas ir tylėjo, vargais negalais nusukęs galvą į kitą pusę.Tėvas Antonijus įpylė jam į burną truputį vyno, kurį nešiojosi; begęstanti gyvybė vėl ėmė smilkti.Kapelionas ėmė pasakoti belaisviui apie krikščionių Dievą, apie jo sūnų ir dangų, kurio tereikiapanorėti – ir tikrai ten pateksi. Belaisvis ilgai tylėjo. Pagaliau kantrios, nepaliaujamai jo ausyseskambančios dvasininko kalbos paskatintas jis vėl sugergždė:– Aš nenoriu jūsų dangaus, tenai aš nerasiu saviškių, tenai vien tik priešai. Leisk man numirti.Tėvas Antonijus nepasidavė, nesitraukdamas sėdėjo prie surišto žmogaus. Čia jį atrado maršalas, kurislyg kareivis spyrė gulinčiajam ir išbarė kapelioną, kam veltui eikvoja laiką ir jėgas su šituo žvėrimi.Dvasininkas ėmė prašyti, kad nelaimingajam būtų dovanota gyvybė.– Ar kad paspruktų į mišką ir mums atkeršytų? – šaltai atsakei maršalas. – Pažįstame šitą nedėkingągyvačių padermę! Jeigu jis būtų kalbėjęs, gal ir būčiau liepęs palikti gyvą, bet jam atrodė naudingiauatlaikyti mušimą, negu lūpas praverti.Lietuvis, lyg suprasdamas jų kalbą, atmerkė akis. Jos degė baisia neapykanta.– Tu, tėve, pamėgink jį paklausinėti, gal būsi laimingesnis, – pasakė maršalas, – moki jų šėtoniškąkalbą, nepanašią į jokią kitą.Tėvas Antonijus pasilenkė prie sunkiai alsuojančio belaisvio.34 Samarietis – gailestingas, slaugąs ligonius žmogus (pavyzdys iš Biblijos legendos apie samarietį).– Tau bus dovanota gyvybė, – tarė jis, – tik pasakyk jiems, ko klausia.– Kuriam galui man gyvybė? – atkirto belaisvis ir kraupiai nusikvatojo.Lyg jo neišgirdęs, dvasininkas pakartojo klausimą.– Kalbėk! Tau bus dovanota gyvybė! Kiek pilyje įgulos? Ar ilgam jie turi maisto? Ar įstengs mumspriešintis?Jo klausydamasis lietuvis raukė kaktą, lūpos jam išsikreipė.– Kiek jų ten yra, – piktai sušuko jis, – niekas neskaičiavo, ir jie patys nesusiskaičiavo; maisto turidaugiau, negu reikalinga. Būkite tikri, kad pilyje nepaimsite nė vieno gyvo žmogaus, nė vieno! Ir piliesnepaimsite – jeigu ir įsiveršite ten, rasite krūvą pelenų. Mūsiškiai mirs visi, bet ir jūsų, prakeiktieji,daugybė galą gaus! Kad jūs kristumėt visi iki vieno! Tegul jus, vokiečių šunes, visus Perkūnas išmuša!Belaisvis sukriokė, akys jam išvirto ant kaktos, iš burnos paplūdo kraujas – jis mirė.
