Tai "Paslaptis. Tamsa. Ir šviesos nešėja" tęsinys.
Kol neperskaitėte pirmosios dalies, negalite skaityti šios istorijos apie Meropę Gaunt.
✧༝┉˚*❋❤❋*˚┉༝✧
Meropė Gaunt pati to nenorėdama tapo savo dėdės ir kitų šeimos narių įkaite ir jau ilgą laiką k...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
*.·:·.✧ ✦ ✧.·:·.*
Praėjusi pro medinį viaduką Meropė pateko į laikrodžio bokšto kiemelį, per kurį praslinko beveik bėgte ir atsidūrė beveik prie pat Didžiosios salės ir jau traukė link savo koledžo požemių, tačiau kelią jai pastojo Klastūnyno vadovas Apsigynimo nuo juodosios magijos mokytojas, profesorius Dumbldoras.
Vyras savo žydromis akimis skvarbiai žiūrėjo į mokinę ir tylėjo. Ji norėjo paskaičiuoti, kiek minučių užtruks ši tyla, kadangi profesorius dažniausiai netaria nei vieno žodžio, kai yra kažkuo nepatenkintas. Regis, bausdavo savo mokinius atsitverdamas tylos siena.
Meropės nuostabai Albo Dumbldoro žvilgsnis akimirksniu sušvelnėjo ir jis atsidus. Tada prabilo:
– Panele Gaunt, jau ne pirmą kartą vaikštote po pilį uždraustu laiku, – jis caktelėjo liežuviu per dantis ir ištraukęs vieną ranką iš kelnių kišenės, pasitrynė nosies kuprelę, tada delnu nuslinko prie jau savaitę laiko neskusto smakro ir lėtai palingavo galvą į šalis.
– Profesoriau Dumbldorai, atleiskite, aš... – mergina ieškojo žodžių, kuriais būtų galėjusi pasiteisinti savo išvyką iš bendrojo Klastūnyno kambario, tačiau galva buvo visiškai tuščia. Tikriausiai net jeigu ir būtų radusi tinkamą paaiškinimą, vis tiek sulauktų bausmės.
– Šįkart buvote išėjusi iš pilies, – pastebėjo mokytojas ir kilstelėjo savo vešlius, pilkus antakius.
– Iš kur jūs žinot? – paauglė nustebo, kadangi prieš ateidama susitikti su dėde, ji buvo visiškai įsitikinusi, kad niekas jos neseka.
– Mačiau, kaip prie tamsiojo ežero kalbėjaisi su nepažįstamuoju, – prisipažino vyras. – Kas jis?
– Mokytojau, aš... Negaliu... Sakyti... – silpnu balseliu išmikčiojo ji. Na, ir kodėl ta galva tokia tuščia? Gi turėtų kilti kokių nors minčių.
– Panele Merope Gaunt, manau, kad pats laikas, jog visas Hogvartso personalas sužinotų apie jūsų išvykas nakties metu, – apsimestinai draugišku balsu pareiškė Apsigynimo nuo juodosios magijos mokytojas. – Manau, kad ypatingai viską išgirsti norės direktorius Blekas.
– Mokytojau, prašau, – sucypė Meropė. – Niekam nieko nesakykite. Aš pažadu, kad tai nepasikartos.
– Aš esu visiškai įsitikinęs, kad tavo koledžo vadovas tikrai norės žinoti, kodėl Klastūnynas prarado dešimt taškų, – pareiškė Dumbldoras.
– Tuomet sugalvokime kitą priežastį, kodėl netekome taškų. Pavyzdžiui, kad neatlikau namų darbų arba jūsų pamokoje nebuvau atidi. – Staiga Meropei šovė išganinga mintis, tik ji labai abejojo, kad tai pasiteisins. Visgi, reikėjo bent pabandyti.
– Bėda ta, panele Gaunt, kad šiais žodžiais niekas nepatikės. Jūsų mokslo pasiekimai yra visiškai nepriekaištingi. Jūs viena geriausių Hogvartso mokinių.
– Juk net ir geriausi suklumpa.
Profesorius caktelėjo liežuviu, bet jo veidą iškreipė kita, kiek keista šypsena. Regis, jam labai niežtėjo nagus paskųsti Meropę mokyklos personalui, jos koledžo vadovui bei direktoriui, tačiau tuo pačiu metu jam buvo gaila ir savo mokinės.
– Gerai, – galiausiai vyras pasidavė. – Gerai, panele Gaunt. Tačiau turite žinoti, kad jeigu dar kartą pastebėsiu, jog išėjote iš pilies uždraustuoju laiku, pasigailėjimo tikrai nebus. Nepiktnaudžiaukite mano gerumu.
– Jeigu jūsų koledžo vadovas klaus, pasakykite jam, kad Klastūnynas neteko dešimties taškų, nes nesugebėjote atsakyti į teorinius klausimus, kai reikėjo pasimokyti apie gynėją ir jo iškvietimą, – įsakmiai pasakė mokytojas ir jau sukosi eiti savais keliais. – Pasistenkite pakeliui nesutikti Akilandos. Pastaruoju metu, šis pakvaišėlis labai piktas.
– Gerai, – palinksėjo Meropė ir patraukė link Klastūnyno požemių.
Priėjus sieną, iš pat grindų atslinko didelė gyvatė, o priešais merginos akis atsirado dvivėrės, tamsiai žalio atsplavio, su sidabriniais raštais durys, pro kurias ji įėjo iškart, kai ištarė slaptažodį.
Nusileidusi sraigtiniais laiptais Meropė jau ketino eiti link mergaičių bendrabučio, tačiau kelią jai pastojo vienas klastūnas, kurio ji itin negalėjo pakęsti, tačiau jis visais įmanomais būdais jau antri metai iš eilės bando patraukti merginos dėmesį.
Juodaplaukis garbanius žiūrėjo į savo meilės objektą susižavėjimo kupinu žvilgsniu, o visai netrukus išsišiepė.
– Lentoje mačiau, kad netekome dešimties taškų, – iškart pranešė jis ir nepriekaištingai persibraukė kaktą. – Kadangi tu vienintelė uždraustuoju laiku grįžai į Klastūnyno bendrąjį kambarį, tai darau išvadą, kad tai tavo kaltė.
– Leisk man eiti, Hektorai, – tyliai ištarė mergina ir paėjusi žingsnį į dešinę jau norėjo eiti į priekį, tačiau vaikinas vėl pastojo jai kelią. Tada ji pabandė praeiti vėl, tik šįkart žengdama į kitą pusę. Jis padarė tą patį veiksmą. Galų gale ji stumtelėjo jį į priekį, nors agresija jai beveik niekada nekildavo taip staiga. Šis kartas kažkodėl buvo kitoks. Mat jai jau atsibodo, kad vaikinui reikia nuolatos priminti apie tai, kas jis jos nedomina, o jis vis tiek žūtbūt bando prisikasti kelią iki jos širdies.
– Na, aš nepykstu, juk žinai pati, kodėl, – atsakė juodaplaukis, tačiau trauktis neketino.
– Man nerūpi, – atšovė Meropė ir sukando dantis. Jos žandikaulis įsitempė, o akys liepsnojo pykčiu.
– Gal sakau, rytoj ryte atsikelkime anksčiau už visus ir kartu papusryčiaukime, – nekreipkdamas jokio dėmesio į patinkančios merginos rodomus pykčio ženklus, jis ir toliau bandė kuo ilgiau ją užlaikyti.
– Hektorai, aš pavargusi. Leisk man grįžti į savo kambarį, – Meropė pabandė sušvelninti balsą, kadangi matė, jog pykčiu vis tiek nieko nepasieks.
Hektoras lėtai apsilaižė lūpas ir tuoj pat apatinę lūpą paslėpė po viršutiniais dantimis. Jo akyse atsirado visiškai neįskaitoma išraiška, kuri Meropė žinojo, kad galbūt kažką turėjo reikšti, tačiau kadangi jai visiškai nerūpėjo šis dėl jos pametęs galvą vaikinas, tai ji ir nesistengė viso to įskaityti.
– Gerai, kaip matau, tu ne nuotaikoj, – pagaliau jis pasitraukė į šalį, suteikdamas Meropei praėjimą. – Pabandysiu pasikalbėti su tavimi kitą dieną.
Meropė pavartė akis ir nuskubėjo į miegamąjį, kur jau beveik devintą sapną sapnavo dvi jos kambariokės. Ji pasistengė kuo tyliau, bet tuo pačiu metu kuo greičiau persirengti pižamą ir įsitaisyti dar vėsioje lovoje, tačiau pastebėjusi ant naktinio stalelio voką, atsisėdo ant lovos krašto ir ištraukusi per pusę perlenktą pergamentą, perskaitė, kas buvo jame parašyta.
Dėdė paliko pranešimą, kad sekantis jų susitikimas turės įvykti Bordžino ir Burko parduotuvėje, Knokturn alėjoje, po savaitės. Tai yra, kitą pirmadienį. Nurodytas laikas: dvi minutės po aštuntos valandos vakaro. Vadinasi, ji ir vėl turės išsliūkinti iš pilies niekeno nepastebėta ir nepagauta.
Kaip negerai.
Nors tuo metu nebus dar prasidėjusi komendanto valanda, tačiau tai nepalengvins jos užduoties. Tuo labiau, kad ji turės sugalvoti būdą, kaip ištrūkti iš Hogvartso bent trumpam laikui.
