Tai "Paslaptis. Tamsa. Ir šviesos nešėja" tęsinys.
Kol neperskaitėte pirmosios dalies, negalite skaityti šios istorijos apie Meropę Gaunt.
✧༝┉˚*❋❤❋*˚┉༝✧
Meropė Gaunt pati to nenorėdama tapo savo dėdės ir kitų šeimos narių įkaite ir jau ilgą laiką k...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
*.·:·.✧ ✦ ✧.·:·.*
Dumbldoras pasinaudodamas perkėlimo kerais kartu su savo mokine atkeliavo į Skersinį skersgatvį, kuris net ir nakties metu buvo sausakimšas. Burtininkui šį vaizdą buvo įprasta matyti, kadangi jam dažnai tekdavo čia atkeliauti, kad per Kiaurą katilą patektų į žiobarų pasaulį ir nukeliautų į Magijos ministeriją įsikūrusią pačiame Londono centre.
Meropė, deja, ne taip dažnai lankydavosi Skersiniame skersgatvyje net ir dienos metu, todėl dabar netylantis šurmulys ir burtininkų stumdydamasis norint praeiti, jai tikrai kėlė nuostabą.
Patraukusi paskui savo mokytoją, klastuolė netyčiom užsidėjo gobtuvą ant galvos. Galbūt kažkuria savęs dalimi instinktyviai pajuto, kad Marvolas netoliese ir stebi ją.
Jiems priėjus Olivanderio krautuvėlę, Dumbldoras sustojo ir atsisuko į savo mokinę. Tada prabilo:
– Keliauk, nusipirk naują burtų lazdelę, o aš pastovėsiu čia ir tavęs palauksiu.
– Gerai, – tepasakė Meropė ir sukandusi dantis įėjo vidun, tuo pačiu metu nusiimda nuo galvos gobtuvą.
Varpelis virš durų suskambo, pranešdamas apie naują lankytoją tad senyvas vyras, su pusiniais akiniais ant nosies, pražilusiais, beveik nuslinkusiais plaukais iš karto atsitraukė nuo savo darbo ir priėjo prie prekystalio. Pastebėjęs jau ne vieną kartą matytą Hogvartso mokinę (deja, net jeigu ir jo veidas buvo susiraukšlėjęs lyg džiovinta figa, tačiau atmintis per tiek metų, kiek jis gyvuoja, tikrai nesumenkėjusi), meiliai nusišypsojo ir netaręs nė žodžio ėmė ieškoti kelių skirtingų burtų lazdelių, tarp daugybės.
Paieškos neužtruko nei vienos minutės, kai žilaplaukis senis padėjo ant prekystalio vieną tamsiai žalios spalvos, kitą rudos, ir trečią juodą dėžutes ir vėl apdovanojo Meropę ta pčia draugiška šypsena.
Meropė linktelėjo pardavėjui ir priėjo arčiau. Paėmusi lazdelę iš žaliosios dėžutės, pajuto nemalonų deginimą delnę, o lazdelės viršūnėlė ėmė kibirkščiuoti. Olivanderis nieko nelaukęs pagriebė įnagį iš merginos rankos ir lazdelei nurimus padėjo į jos vietą.
Tada klastuolė paėmė lazdelę iš rudosios dėžutės ir šįkart iš lazdelės išsiveržė vėjo sūkurys, kuris prašvilpęs pro prekystalį, atsimušė į Olivanderio pakaušį ir ėmė veltis tarp ir taip susivėlusių plaukų. Akimirką atrodė, kad vyras buvo sučiuptas kažin kokios ne paprastos jėgos už plaukų sruogų ir tempiamas į viršų.
Žilaplaukis ėmė šauktis pagalbos bandydamas suvaldyti jo plaukus tąsančią jėgą.
Meropė užsidengė veidą, slėpdama juoką ir padėjo lazdelę į rudąją dėžutę. Sūkurinis vėjas išnyko ir senis pagaliau atsikvėpė iš palengvėjimo.
Eilė atėjo trečiąjai burtų lazdelei, kuri puikavosi juodojoje dėžutė, tačiau dabar Meropė nebedrįso jos imti. Net jeigu ir įvykis su vėjo sūkuriu ir Olivanderio plaukų tąsymu jai sukėlė šypseną, tačiau ji baiminosi, kad neatsiras burtų lazdelės, kuri norės su ja bendradarbiauti.
