Tai "Paslaptis. Tamsa. Ir šviesos nešėja" tęsinys.
Kol neperskaitėte pirmosios dalies, negalite skaityti šios istorijos apie Meropę Gaunt.
✧༝┉˚*❋❤❋*˚┉༝✧
Meropė Gaunt pati to nenorėdama tapo savo dėdės ir kitų šeimos narių įkaite ir jau ilgą laiką k...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
*.·:·.✧ ✦ ✧.·:·.*
Meropė lėtai pramerkė akis ir pabandė apsidairyti, tačiau vos pakėlė galvą skausmas iškart persmelkė smegenis, akis, ausis, visus pojūčius bei sprandą, todėl galva ir vėl nukrito ant minkštos pagalvės.
Priešais save ji matė aukštas, baltas lubas, o patalpoje buvo labai tylu. Girdėjosi tik kažkur fone tyliai grojanti klasikinė muzika ir kažkur dar tolėliau prislopinti balsai, pypsėjimai, telefono skambesiai, žingsniai ir įvairūs kiti bruzgesiai.
Patalpos durys atsivėrė ir dabar žingsniai jau girdėjosi kur kas garsiau nei prieš kelias sekundes. Prie lovos, kurioje gulėjo mergina priėjo baltai apsirengusi, su tokios pat baltos spalvos apranga bei prijuoste ant liemens prisirišusi šviesiaplaukė mergina.
Ji atsirado Meropės regėjimo lauke ir įdėmiai pažiūrėjo savo žydromis akimis. Jos putlios lūpos buvo padažytos ryškiai raudona spalva, tačiau šias ji stipriai suspaudė.
– Panele Gaunt, ar jau pabudote? – paklausė ji švelniu balsu.
– Regis... Taip, – gergždžiančiu balsu atsakė Meropė.
– Ar suvokiate, kas jums atsitiko? – toliau klausinėjo.
– Nelabai.
– Aš slaugė Kvinė Goldštein, – prisistatė. – Tol, kol gulėsite švento Mango ligoninėje, prižiūrėsiu jus.
– Malonu, – tiek tepasakė mergina, nes iš tiesų nelabai suprato, kas su ja vyksta ir kodėl ji dabar yra ligoninėje.
– Jūs buvote čia atgabenta prieš parą, – toliau kalbėjo šviesiaplaukė. – Buvote išoriškai sužalota kur kas mažiau nei iš vidaus.
– Ką turite omenyje? – Meropė sunkiai suklapsėjo akimis.
– Prieš jus buvo panaudoti nukryžiavimo kerai. Paprastai taip stipriai neigiamai šis prakeiksmas nepaveikia kito asmens. Tačiau jūs viena iš tų retų išimčių, kai žala padaryta taip, lyg šis prakeiksmą būtų naudota prieš jus daugybę kartų. Ar gali būti, kad jūs jau ne pirmą kartą patiriate nukryžiavimo kerus? – paaiškinusi Kvinė Goldštein, iškėlė dar vieną klausimą, į kurį Meropė turbūt vargiai galės atsakyti, todėl ji tik nežymiai papurtė skaudančią galvą į šalis ir susiraukė. – Na, kad ir kaip ten bebūtų. Džiugu, kad likote gyva. Tai labai daug pasako, kad esate ne paprastai stipri.
Meropė pabandė vėl pakelti galvą, tačiau suskaudus vėl padėjo ją ant pagalvės, tačiau slaugė tuoj pat suskubo pagelbėti merginai, pakeldama jos galvą ir papurendama pagalves ir padėdama ligonei įsitaisyti pusiau sėdomis, pusiau gulomis.
– Panele Gaunt, gal jaučiatės alkana ar ištroškusi? – pasiteiravo Kvinė Goldštein.
– Norėčiau, – palinksėjo mergina.
– Tuomet tuoj suveiksiu jums ko nors užkąsti ir atsigerti, – patikino ir išskubėjo iš palatos.
Dabar Meropė galėjo jau kur kas aiškiau matyti patalpą, kurioje buvo.
Kambarys buvo keturkampės formos, neįprastai žiobariškas, nors Švento Mango ligoninė buvo skirta tik burtininkams. Iš patalpos dydžio galėjai suprasti, kad joje turėtų būti paguldytas dar vienas žmogus, tačiau antrosios lovos nebuvo. Vietoje jos kampe buvo pastatytas didelis krėslas, kuris akivaizdžiai turėjo išsiskleidimo funkciją.
Šalia lovos, kurioje gulėjo Meropė, iš abiejų pusių stovėjo naktiniai staliuko. Ant vieno iš jų į vazą buvo pamerktos margaspalvės gėlės, ant kito stovėjo stiklinė su vandeniu. Mergina tuoj pat pagriebė stiklinę. Kad yra siaubingai ištrokusi suvokė tik tada, kai ištuštino visą indo turinį.
Palatos durys vėl atsivėrė ir pro jas įžengė staliuką ant ratukų stumianti Kvinė Goldštein. Pristūmusi prie lovos, nukėlė dar vieną staliuką su kojytėmis ir padėjo ant lovos priešais Meropę.
Ant padėklo puikavosi trys lėkštės, kurios buvo gausiai prikrautos gardžiai kvepiančiu maistu. Vienoje buvo įdėtas jautiens kepšnys su bulvių koše, grybų padažu bei papjaustytos šviežios daržovės.
Kitoje ką tik iškeptas ir dar šiltas obuolių skonio štriudelis. Trečioje įvairių skonių keksiukai su spalvingais pabarstukais. Taip pat šalia buvo pastatytos trys stiklinės su skirtingų skonių sultimis.
Meropė nieko nelaukusi kibo valgyti ir tikriausiai būtų apsilaižiusi pirštus, jeigu šalia nebūtų sėdėjusi jos slaugė Kvinė Goldštein, kuri su plačia šypsena ir draugišku žvilgsniu stebėjo savo pacientę.
– Jeigu neparagausi obuolių skonio štriudelio, aš tikrai įsižeisiu, – paraiškė šviesiaplaukė. Meropė prisimerkė nesuprasdama, kodėl ji tai pasakė. – Aš pati jį gaminau.
– Gerai, pažadu, kad paragausiu, – palinksėjo mergina, bet tikrai keistai jautėsi, kad moteris, kuri turėtų rūpintis savo pacientų saugumu, jaukumu bei gera savijauta, gamina valgyti. Ar to neturėtų daryti šios ligoninės virėjai?
– Panele Gaunt, koridoriuje laukia jūsų artimieji. Ar galiu jiems pranešti, kad jau atsibudote? Ar priimsite juos į savo kuklų kambariuką, kol būsite išgydyta ir išleista namo? – teiravosi slaugė ir pakilusi nuo kėdės šalia lovos, pradėjo lėtai žingsniuoti link durų.
– Žinoma. Tegu jie užeina, – palinksėjo Meropė, nors nevaliojo suprasti, kam tokie oficialūs kreipiniai ir kodėl reikia klausti paciento leidimo, kad į jo palatą užeitų artimieji.
– Gerai, perduosiu jiems. O mudvi pasimatysime vėliau. Prieš miegą ateisiu pažiūrėti, kaip jaučiatės, – patikino moters ir iš koridoriaus pusės uždarė duris.
Tačiau netrukus pro tas pačias duris į palatą įžengė žmogus, kurio Meropė visiškai ir tikrai nuoširdžiai nesitikėjo pamatyti.
Kąsnio, kuris neseniai atsidūrė jos burnoje, nepajėgė nuryti, todėl kai ji iš nuostabos išsižiojo, šis iškrito.
