Tai "Paslaptis. Tamsa. Ir šviesos nešėja" tęsinys.
Kol neperskaitėte pirmosios dalies, negalite skaityti šios istorijos apie Meropę Gaunt.
✧༝┉˚*❋❤❋*˚┉༝✧
Meropė Gaunt pati to nenorėdama tapo savo dėdės ir kitų šeimos narių įkaite ir jau ilgą laiką k...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
*.·:·.✧ ✦ ✧.·:·.*
Meropės rankos virpėjo, kaip ir visas kūnas. Dabar jautėsi taip, lyg stovėtų aukščiausiame teisme ir būtų sprendžiamas jos likimas.
Du visame Hogvartse griežčiausi mokytojai žiūrėjo į savo mokinę gręždami neįskaitomais žvilgsniais, tik direktoriaus Bleko žvilgsnis, rodos buvo kiek švelnesnis, tačiau Meropė tarėsi, kad tik dėl to, jog galbūt vyrui visiškai nerūpi reikalas, dėl kurio mergina buvo pakviesta prieiti prie garbingojo stalo.
– Panele Gaunt, – kreipėsi direktorius – Girdėjau, kad neatkreipėte dėmesio į profesorės Makgonagal pastabą grįžti į savo koledžą, kai šeštadienio vakarą prasidėjus komendanto valandai, kai jūsų mokytoja pastebėjo jus traukiančią link laikrodžio bokšto išėjimo.
– Direktoriau, – linktelėjo Meropė ir kietai sučiaupė lūpas. Profesorė Makgonagal vis dar gręždama ją griežtu žvilgsniu, pasekė jos pavydžiu, tačiau regis suspaudė savąsias lūpas kur kas stipriau.
– Profesore Makgonagal, ar galite patvirtinti, kad taip ir buvo? – paklausė direktorius.
– Taip, sutikau šią mergaitę einančią iš savo koledžo link laikrodžio bokšto išėjimo ir liepiau grįžti į Klastūnyno kambarį, – atsakė mokytoja staiga atgijusi iš kažin kokio sąstingio ir trumpai žvilgtelėjo į direktorių. – Pati mačiau, kaip paklusdama mano įsakymui panelė Gaunt apsisuko ir patraukė link savo koledžo tad buvau visiškai įsitikinusi, kad jos išvyka po pilies koridorius komendanto valandą, nepasikartos. Pasirodo, klydau. Džiaugiuosi, kad Albas Dumbldoras...
– Profesoriau Dumbldorai, ar galite papasakoti, kas vyko tą vakarą, kai pastebėjote Hogvartso mokinę susitikus su nepažįstamuoju prie tamsiojo ežero? – direktorius Blekas suskubo pertraukti profesorę Makgonagal, dėl ko moteris buvo aiškiai nepatenkinta.
– Nežinau, kas tą vakarą išginė mane laukan, tačiau išėjau pasigrožėti žvaigdžėtu dangumi ir stovėdamas ant medinio viaduko, pastebėjau dvi žmogystas prie tamsiojo ežero. Vienas jų buvo nuo galvos iki kojų apsisiautęs juodu apsiaustu, o veidas paslėptas po kauke. Visa tai man pasirodė mažų mažiausiai įtartina, todėl pasinaudojau slapto pasiklausymo kerais ir iš balso atpažinau panelę Gaunt. Jau ketinau eiti apginti merginą nuo žmogaus, kuris netikėtai čiupo ją už smakro. Buvau pasiruošęs bet ką padaryti, kad tik išgelbėčiau šitą mergaitę, tačiau staiga žmogysta pasišalino, – paaiškinęs Dumbldoras giliai atsiduso ir vėl savo žydromis akimis skvarbiai įsižiūrėjo į Meropę.
– Ar galite apibūdinti kaip atrodė toji kaukė? – vėl paklausė direktorius.
– Visiškai balta, tačiau išpuošta auksiniais raštais, – atsakė Apsigynimo nuo juodosios magijos mokytojas.
– Esu kažkur mačiusi tokias... – įsiterpė Makgonagal. – Man atrodo, Bordžino ir Burko parduotuvėje.
– Profesore Makgonagal, ką jūs veikėte toje baisioje vietoje?
