Tai "Paslaptis. Tamsa. Ir šviesos nešėja" tęsinys.
Kol neperskaitėte pirmosios dalies, negalite skaityti šios istorijos apie Meropę Gaunt.
✧༝┉˚*❋❤❋*˚┉༝✧
Meropė Gaunt pati to nenorėdama tapo savo dėdės ir kitų šeimos narių įkaite ir jau ilgą laiką k...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
*.·:·.✧ ✦ ✧.·:·.*
Niutas Miglapūtys atsivedė Meropę į visai kitą pilies galą, tačiau įveikus pusę kelio jis išbūrė raištį, kurį kaip mat užrišo ant merginos akių. Likusį kelią ji priekaištavo vaikinui esą šis teatras visiškai nereikalingas. Juk ji gali kažkur užkliūti, nugriuti, apsijuokti.
Vaikinas vis kikeno iš draugės, tačiau visą laiką tvirtai laikė ją už rankos, bandydamas įtikinti, kad jis neleis jai nei nukristi, nei apsijuokti. Visgi užmerktomis akimis vaikščioti net ir labai gerai pažįstamoje vietoje, nebuvo taip jauku.
Galiausiai jie priėjo tą, ką Niutas Miglapūtys įsivaizdavo esant kelionės tikslą ir sustojęs paleido merginos ranką. Ši kaip mat išsigando ir ėmė čiupinėti orą ieškodama už ko laikytis. Jai atėjo suvokimas, kad tikriausiai lygiai taip pat jaučiasi ir jos tėvas, kai netenka galimybės pasinaudoti savo vedle burtų lazdele.
Tuo tarpu Niutas kruopščiai apsidairė ar netoliese nėra pirmakursių, antrakursių, mokytojų ar vyresnių mokinių, galų gale norėjo įsitikinti, kad niekas jiems netrukdys, todėl pasinaudodamas Revelio kerais, atitraukė iš gobeleno pasiūtą užuolaidą ir paėjęs kelis žingsnius į priekį, išdidžiai pareiškė, kad Meropė gali atsimerkti.
– Tu užsiršęs man akis, – pareiškė ji aiškiai su priekaištu.
– Atleisk, – pasirodo, Niutas buvo toks išsiblaškęs, kad visiškai pamiršo, jog ant Meropės akių užrištas raištis, todėl mostelėjęs lazdele atrišo šį ir medžiagos gabalėlis nuslinko nuo merginos veido.
Meropė išsižiojo iš nuostabos, nes tai, ką pamatė priešais save, jai dar neteko regėti. Net per didžiąsias šventes Hogvartse nebūna tokių...
– Iš kur tu gavai tokį didelį tortą? – ji paėjo kelis žingsnius į priekį ir iš džiaugsmo išsišiepė.
– Na... pažįstu keletą žmonių, kurie iškepė... – gana miglotai atsakė Niutas ir kelis kartus atsiduso. Mat labai jaudinosi, nes nežinojo ar draugei patiks dovana. Nors anokia čia dovana. Tik paprastas, žmogaus ūgio tortas. Ir tiek. Nieko ypatingo. – Tikiuosi skanus...
– Niutai, – aiktelėjo rudaplaukė ir prisimerkusi sukryžiavo rankas ant krūtinės, lyg bandydama įžvelgti jo elgesyje klastą.
– Artėja tavo gimtadienis, o aš tikriausiai turėsiu grįžti pas tėvus, todėl... – puolė aiškinti jis. – Manau, kad geriausia ir teisingiausia jeigu pasveikinsiu tave dabar.
– Ačiū, – Meropė palinksėjo ir spontaniškai puolė vaikinui į glėbį. Šis nė nedvejodamas apsikabino draugę ir stipriai suspaudė savo, trylikamečiui nebūdingomis, ilgomis rankomis. – Tu sugebi nustebinti, – atsitraukusi pridūrė.
– Nieko čia ypatingo. Tik paprastas tortas, – vaikinas numojo ranka.
– Kurį aš valgysiu tikriausiai savaitę, o gal net ir ilgiau, – mintį pratęsė Meropė. – Sakei, kad nebūsi per mano gimtadienį...
– Kitais metais kovo pabaigoje Velykos ir ši šventė sutaps su tavo gimimo diena. Turėsiu grįžti pas savo tėvus, kadangi jie sukvies visą giminę, – Niutas pavartė akis. – Garbės žodis, visais įmanomais būdais stengiuosi išsisukti nuo giminės suvažiavimo. Bet...
– Niekis. Aš pripratusi būti viena. Be tavęs manęs niekas nesveikina su gimtadieniu, – Meropė stengėsi neparodyti liūdesio. – Na, nebent tėvai.
– Nenukabink nosies, atšvęsime kaip reikia, kai grįšiu, – pažadėjo trečiakursis.
– Viskas gerai, Niutai, – patikino šešiolikmetė ir išpūtė orą.
– Ar tavęs nepaskyrė į Prefektus? – pasiteiravo Niutas Miglapūtys ir mostelėjęs burtų lazdele iš oro išbūrė lėkštes draugei bei sau ir atpjovė du nedidelius torto gabalėlius, kurie tuoj pat atsidūrė tose lėkštese jiems abiems prieš nosis.
– Ne, – Meropė pakratė galvą į šalis ir pasičiupusi šaukštelį atgnybė vieną kąsnį torto, kurį įsidėjo į burną. Pasakiškas skonis užpildė visus skonio receptorius, o puri konsistencija kaip mat ėmė tirpti. Iš malonumo ji net užmerkė akis ir giliai atsiduso. Tada atsimerkė ir pamatęs, koks patenkintas Niutas Miglapūtys, susigėdusi nudelbė akis kažkur apačion, o jos skruostai nusidažė raudoniu. – Matyt esu per prasta.
– Tu nesi per prasta, Merope, – paprieštaravo vaikinas ir kad patvirtintų savo žodžius, dar pakratė galvą į šalis.
– Direktorius Blekas ir jo pavaduotoja Makgonagal į Prefektus paskyrė Letą Lestreindž ir tą netikėlį Hektorą Parkinsoną, – prunkštelėjo rudaplaukė ir dramatiškai pavartė akis. – Nemanau, kad Hektorui pavyks įgyvendinti jam paskirtas pareigas. Jis pernelyg kvailas.
Kurį laiką tarp dviejų paauglių vyravo tyla ir tik tad Meropė pastebėjo, kad Niuto Miglapūčio nuotaika pakito. Dabar jis nebeatrodė toks laimingas. Vengė žiūrėti į savo draugę, nors vis kilnojo akis, kad bent vogčia žvilgtelėtų.
– Tau patinka, tiesa? – paklausė ji, žinodama, kad vaikinas supras, jog omeny turėjo Letą Lestreindž. Niutas nežymiai linktelėjo.
Leta Lestreindž buvo Meropės amžiaus. Žavi, savimi pasitikinti ir gana populiari tarp savo bendraamžių bei vyresnių mokinių, mergina, kuri visada vaikščiojo aukštai iškėlusi galvą, pasitempusi ir neleisdavo prisiartinti prie jos kiekvienam pasitaikiusiam. Ji labai atsirinkdavo su kuo bendrauti. Ir nors mergina niekada nežemindavo Niuto Miglapūčio, tačiau niekada nepastebėdavo, kaip šis vogčia ją stebi.
Meropei kartais pasirodydavo, kad jam net seilė nutįsdavo žiūrint į tą merginą. O užvis skaudžiausia šiam vaikinui buvo žinoti tai, kad Leta Lestreindž yra jo paties vyresniojo brolio, Tesėjaus Miglapūčio mergina, kuris jau šiemet baigs Hogvartso mokyklą.
– Manau, ji nežino, ką praranda, – leptelėjo Meropė. – Atleisk, kad taip kalbu apie tavo brolį, tačiau Tesėjas jai tikrai netinka. Nors tu ir jaunesnis už Letą, tačiau ji galėtų tavęs palaukti bent metus ar du.
– Tikriausiai aš jai nepatinku, – tiek tepasakė vaikinas ir liūdnai nunarino galvą į savo rankas, ramiai besiilsinčias ant jo kelių.
– Niutai, tu atrasi tą savo vienintelę. Tau tik trylika metų ir tikrai dar viskas prieš akis. Dabar tiesiog pasidžiauk, kad neturi merginos. Nes patikėk, mes galime būti tikros raganos, – Meropė bandė pralinksminti Niutą, nors greičiausiai jai net nepavyks. Visgi vaikinas išspaudė nežymią šypsenėlę.
– Nagi, keliaukime į savo koledžus. Jau vėlu. Nenoriu, kad įkliūtume, – Niutas atsistojo ir ištiesė ranką į Meropę.
Mergina uždėjo plaštaką ant jo delno ir šiam suspaudus pirštais, ji atsistojo jo prilaikoma. Mostelėjusi burtų lazdele pradangino žmogaus ūgio tortą, su rašteliu, kuriame ji prašo, jog namų elfei nepamirštų rytoj ryte kaip desertą patiekti šį tortą visiems Hogvartso mokiniams ir mokytojams.
Tortas dabar turėjo atsidurti pagrindinėje pilies virtuvėje.
Meropė ir Niutas priėjo kiekvienas savo įėjimus į koridorius vedančius link jų koledžų ir atsisveikinę nakčiai, patraukė kiekvienas savo keliais.
