Tai "Paslaptis. Tamsa. Ir šviesos nešėja" tęsinys.
Kol neperskaitėte pirmosios dalies, negalite skaityti šios istorijos apie Meropę Gaunt.
✧༝┉˚*❋❤❋*˚┉༝✧
Meropė Gaunt pati to nenorėdama tapo savo dėdės ir kitų šeimos narių įkaite ir jau ilgą laiką k...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
*.·:·.✧ ✦ ✧.·:·.*
Kelionė išties prailgo, kadangi Meropė buvo vežama ne tik nežinia, kur, bet ir su nemėgstamu žmogumi, kuris visas penkias valandas nenuleido akių nuo jos.
Kažkuriuo momentu ji bandė nusnausti, bet į galvą lindo ne tik įkyrios mintys, bet ir baisūs vaizdai, kas jos laukia kelionės pabaigoje. Galvoje ji spėjo susikurti nesuskaičiuojamą galybę scenarijų, kuo jai baigsis.
Tik pravažiavus kažkur pievoje iškabą su pavadinimu Mažasis Hengltonas, klastuolė pagaliau šiek tiek nusiramino, nes tai reiškė, kad dėdė ją veža ne į kokius nors laukus ar miškus, o civilizaciją. Visgi, net jeigu ir nedidelis miestelis plytintis Anglijos pakraštyje atrodė gana jaukus ir šiltas, nerimas jos širdyje vis tiek augo lyg ant mielių.
Kadangi Mažasis Hengltonas buvo visai nedidukas miestelis, tai per jį pervažiuoti užtruko lygiai dešimt minučių ir kažkur ant labai aštraus skardžio, nuo kurio buvo matyti tamsus, nedraugiškai banguojantis vandenynas, karieta sustojo priešais baltą, didelį ir tikrai ne vargšams priklausantį dvarą.
Išlipusi pirmoji Meropė lėtai perbėgo akimis teritoriją ir tada atpažino namą: tai buvo jos tėvų, senų pažįstamų žiobarų namai, kur ji susipažino su Tomu Ridliu. Vaikinu, kurį pamilo iš pirmo žvilgsnio, o kuo daugiau su juo bendravo, tuo labiau juo žavėjosi.
Visos vasaros, visos Kalėdos, visi gimtadieniai buvo praleisti pas šiuos žiobarus. Taip, jūs teisingai išgirdote. Šiame dvare gyveno žiobarų šeima: ponia Meri ir ponas Tomas Ridliai, su savo sūnumi Tomu Ridliu jaunesniuoju.
Ši šeima buvo be galo turtinga ir jiems priklausė didžioji dalis Mažojo Hengltono miestelio, kadangi jie taip pat buvo ir labai įtakingi žiobarai.
Ponas Tomas Ridlis vyresnysis vertėsi stambiu ūkiu, o ponia Meri Ridli pardavinėjo žmonėms savo pačios ranko darbų dirbinius. Tomas Ridlis jaunesnysis buvo įsidarbinęs Mažojo Hangltono lentpjūvėje ir gamino baldus.
Marvolas užtrenkė karietos duris ir nieko nelaukęs čiupo Meropę už alkūnės ir ėmė temptis link dvaro, o kai beveik sustojo prie laiptelių vedančių į vidų, juos pasitiko dvaro durininkas. Netrukus iš namo išlindo ponia Meri ir išvydusi pažįstamą veidą, priėjo prie Meropės ir šiltai ją apkabino. Dėdė buvo priverstas paleisti dukterėčią iš savo glėbio.
– Kaip malonu tave čia matyti, mieloji, – po apkabinimo ponia Ridli atsitraukė, tačiau vieną ranką uždėjo jai ant žasto, o kita ėmė glostyti skruostą. Ji nekantriai ir kiek suraukdama antakius žvilgtelėjo į Marvolo, tada grįžo prie merginos. – Galvojau, kad atvyksi su savo tėvais.
– Na... – Meropė jau ketino paaiškinti poniai savo poziciją, tačiau įsiterpė Marvolas, šiek tiek stumtelėdamas ją šalin ir ištiesdamas delną į ponią Ridli. Moteris ištiesė ranką ir tuoj pat sulaukė šalto ir kiek atmestinio lūpų pakštelėjimo į plaštaką. Iš veido atrodė kiek sutrikusi.
