Tai "Paslaptis. Tamsa. Ir šviesos nešėja" tęsinys.
Kol neperskaitėte pirmosios dalies, negalite skaityti šios istorijos apie Meropę Gaunt.
✧༝┉˚*❋❤❋*˚┉༝✧
Meropė Gaunt pati to nenorėdama tapo savo dėdės ir kitų šeimos narių įkaite ir jau ilgą laiką k...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
*.·:·.✧ ✦ ✧.·:·.*
Pietūs su maloniais žmonėmis praslinko neregimai greitai. Ponia ir ponas Ridliai prisiminė savo jaunystės laikus, papasakojo visiems, kaip susipažino su savo vyru. Savo ruožtu Bela prisijungė prie dalinimosi prisiminimais ir papasakojo svečiams, kaip ji susipažino su Ominiu.
Meropė visą tėvų istoriją girdėjo jau šimtus kartų tad visiškai nesistebėjo, jog daugelį dalyką gimdytojai nutyli, nes nenorėjo, kad Ridliai sužinotų Gauntų šeimos paslaptis. Mintyse ji džiūgavo, kad atminties ištrynimas iš šios šeimos sąmonės ir pasąmonės suveikė ir dabar visi galėjo kur kas lengviau kvėpuoti bei bendrauti.
Pasibaigus pašnekesiams bei pietums, moterys sugūžėjo į virtuvę tvarkytis. Meri Ridli nesiliovė tauškusi apie tai, kaip smagu, kai parduoti savo pačiomis rankomis pagamintus darbus ir bandė įkalbėti Belą Gaunt užsiimti tuo pačiu ar kažkuo panašiu. Raudonplaukė moteris mandagiai atsisakinėjo ir bandė nukreipti temą.
Ponas Ridlis vyresnysis su Meropės tėvu išėjo į lauką pasigrožėti bežvaigždžiu dangumis ir pasikalbėti vyriškomis temomis.
Valgomąjame sėdėti liko tik Meropė ir jaunesnysis Ridlis. Porelė vengė žiūrėti vienas į kitą nuo tos akimirkos, kai vos nepasibučiavo koridoriuje ir visą likusią popietę vengė kalbėtis.
Dabar vaikinas galiai įkvėpė ir iškvėpė, o tada pakilęs nuo stalo susikišo rankas į kelnių kišenes. Jis tikrai nežino, ką dabar veikti, kadangi savijauta buvo ne iš patogiųjų po beveik išsprūdusių jausmų. Taip pat jautėsi kaltas, kad ir nepaleido jų.
Jeigu prieš kelias valandas kieme buvo tinkamas metas prisipažinti Meropei apie jausmus, tai dabar tikrai ne. Ir kaip tyčia noras pasakyti apie tai, ką jis jai jaučia jau keletą metų, dabar buvo beveik nenumaldomas.
– Taigi ką nori veikti, Ridli? – paklausė Meropė ir švelniai nusišypsojo.
– Nežinau. Gal parodyk savo šeimos nuotraukų albumą arba... galime pasivaikščioti lauke, – pasiūlė jis, nors ir pats nelabai sumąstė, ką jiedu galėtų nuveikti tokią ramią ir gražią pavakarę. Svečiuotis Gauntų namuose teks visą savaitę, todėl jie tikrai turės sugalvoti, ką veikti.
– Galim nueiti prie ežero. Vakarais ten labai ramu ir gražu, – pasakė ji ir atsistojusi pradėjo žingsniuoti link prieškambario. Vaikinas sekė iš paskos.
Ji pasigriebė paltą nuo kabyklos ir greitai apsivilko. Apsiavė ilgaaulius, žieminius batus ir laukė Ridlio jaunesniojo. Šis pasekė merginos pavyzdžiu, greitai apsirengdamas lauko drabužius ir dar apsimaukšlino kepurę ant galvos. Tada jiedu išėjo į vakaro vėsą.
Jau buvo sutemę, o kadangi danguje nebuvo nei vieno debesėlio, tai danguje matėsi ryškiai šviečiančios žvaigždės.
Porelei einant link ežero, Meropė pakėlė galvą į dangų, o tai pastebėjęs Tomas Ridlis jaunesnysis nusišypsojo. Mergina buvo neįtikėtino grožio, o dabar dar gražesnė, kai taip grožėjosi ją supančia aplinka.
