Tai "Paslaptis. Tamsa. Ir šviesos nešėja" tęsinys.
Kol neperskaitėte pirmosios dalies, negalite skaityti šios istorijos apie Meropę Gaunt.
✧༝┉˚*❋❤❋*˚┉༝✧
Meropė Gaunt pati to nenorėdama tapo savo dėdės ir kitų šeimos narių įkaite ir jau ilgą laiką k...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
*.·:·.✧ ✦ ✧.·:·.*
Mokytojas velniškai ilgas minutes žiūrėjo į savo mokinę neįskaitomu žvilgsniu, o Meropė suspaudusi lūpas bei delne stipriai sugniaužusi šluotos kotą, bandė greitosiomis sukurpti planą, kaip gi dabar reikės išsisukti.
Albas Dumbldoras žengė pusę žingsnio artyn, lyg mėgindamas užstoti merginai kelią. Iš tiesų, jis būtų galėjęs tiesiog mostelėti burtų lazdele vos ji būtų pakilusi į orą, tačiau nusprendė nesišvaistyti kerais, kad jų salvės neatkreiptų nereikalingo dėmesio. Todėl vienintelis dalykas, ką jis galėjo padaryti, kad sustabdytų, tai fiziniu būdu.
– Panele Gaunt, ką ketinate daryti? – galiausiai profesorius prabilo.
– Aš... hmm... Nieko, mokytojau... aš... – klastuolė ėmė mikčioti, jausdama, kaip galvoje visos mintys ir vėl išgaruoja.
– Stebėjau jus visą, pastarąją savaitę, – pareiškė vyras. – Manau, jog padariau teisingas išvadas, nes per šį sąlyginai trumpą laiką pamačiau, kaip įtartinai elgiatės. Gal geriau papasakokite, ką rezgate.
– Nieko, profesoriau, aš... Nieko nerezgu, – vėl išmikčiojo.
– Panele Gaunt, jeigu iš tiesų nenorite suslaukti to nereikalingo visų dėmesio, kai jūsų pačios tėvai bus priversti atvykti į Hogvartsą ir aiškintis, kas su jumis negerai ir jeigu nenorite prie savo mokyklos baigimo diplomo turėti papeikimo rašto, jau geriau dabar pat papasakokite, kas su jumis vyksta, – Dumbldoras trumpam mestelėjo žvilgsnį į šluotą Meropės gniaužtuose. – Ir jau geriau tai padarykite tuoj pat, nes jau geriau žinosiu aš vienintelis, nei visa mokykla.
Meropė jautėsi labai silpnos valios burtininkė. Iš tiesų, praktiškai kiekvienas, kas tingėjo galėjo lengvai palenkti ją savo pusėn. Užteko jai pasakyti tam tikrus, perspėjančius, grąsinančius žodžius ir ji tuoj pat nuskrisdavo ton pusėn, kur papūsdavo vėjas. Be jokio pasipriešinimo. Tad ji keikė save už tai, jog niekada nesugebėjo pastovėti už save. Nors ir kaip norėjo to išmokti, bet buvo pernelyg baikšti.
Ji atsiduso ir kiek apsidairiusi prabilo:
– Profesoriau Dumbldorai, noriu jūsų paprašyti tik vieno dalyko, – vyras nežymiai linktelėjo ir laukė, kol mokinė kalbės toliau. – Viską jums papasakosiu tik su sąlyga, jeigu...
Staiga Meropės mintyse nušvito išganinga mintis, o pilkų akių žvilgsnis tapo šviesesnis. Regis, net vyzdžiai sublizgėjo iš džiaugsmo. Tad nieko nelaukusi ji tęsė mintį:
– Jeigu niekam to nepasakosit, – slėpdama po rudeniniu paltu kitą ranką, ji tvirtai pirštais sugniaužė burtų lazdelę ir mintyse sukuždėjo burtažodį. Burtams ir kerejimams reikalingas įnagis neišleisdamas jokio garso lūžo per pusę ir jos dalis mergina sugniaužė dar stipriau. Ištraukusi iš užančio atkišo delną priešais savo mokytoją. Šis pažvelgė įdėmiau ir nustebęs net kilstelėjo antakius. – Mano burtų lazdelė sulūžo.
– Kaip tai įvyko? – paklausė Albas.
– Šiandieną ryte radau ją po pagalve sulūžusią, kadangi naktį sapnavau košmarus, tai galiu daryti tik vieną išvadą, kad kažkokiu būdu galbūt per miegus pati ją ir sulaužiau, – paaiškino Meropė, tačiau visa tai buvo saldus melas, kuris tikėtina greitai išaiškės, bet kažkuriam laikui vis tiek galbūt laimės jai šiek tiek laiko ir profesoriaus mažesnios susidomėjimo jos įtartinu elgesiu. – Tad dabar ketinau keliauti pas Olivanderį ir nusipirkti naują.
– Na, kodėl nepasakei anksčiau, panele Gaunt? – mokytojas caktelėjo liežuviu per dantis ir lėtai pakratė galvą į šalis. – Juk galėjome kitaip išspręsti šią problemą.
– Neturėjau laiko, profesoriau. Vyko pamokos, o dabar kvidičo varžybos, tačiau nusprendžiau neatidėlioti šito reikalo, kadangi negaliu mokytis be burtų lazdelės, – toliau porino mergina.
– Mes juk turime sandėlį, kuriame yra seniai be šeimininko, niekam nereikalingos burtų lazdelės, tau tereikėjo nueiti pas profesorę Makgonagal ir ji būtinai tau būtų davusi naują, – regis, Apsigynimo nuo juodosios magijos mokytojas bandė perkalbėti Meropę nuo kelionės, tačiau ji jau buvo apsisprendusi meluoti iki paskutinio kraujo lašo.
– Taip, žinau ir suprantu. Bet matote, mokytojau, aš nenoriu lazdelės, kuri kadaise kažkam priklausė, – ir šitai ji tikrai nemelavo. Ji iš tiesų nenorėjo turėti burtų lazdelės, kuria kažkada seniai kažkas naudojosi. – Noriu naujos, visiškai niekieno nepaliestos burtų lazdelės.
– Na, turime ir tokių. Esame nupirkę nemažai iš Olivanderio visiškai naujų...
– Profesoriau, prašau, leiskite man nukeliauti ir nusipirkti iš Olivanderio naują lazdelę, – mygdo ji ir nutaisė liūdną veidą, kuriam niekas niekada negalėdavo atsispirti. Bent jau vaikystėje.
– Gerai. Bala nematė, – pagaliau Dumbldoras atlyžo ir pamojavo ranka. – Bet nepyk, aš keliausiu kartu su tavimi, kadangi jau naktis ir vienai tau gali būti nesaugu.
Meropė išpūtė akis iš nuostabos, todėl kad jeigu profesorius Albas Dumbldoras lydės ją pas Olivanderį, tai išsmukti į Knokturn alėją bus dar sunkiau nei išsliūkinti iš pilies nepastebėtai.
Visgi ji nebeturėjo jokio kito pasirinkimo. Kadangi jau pakankamai primelavo ir jeigu paprieštaraus mokytojo pasiūlymui, tai nuo dėdės Marvolo jai bus dar labiau riesta nei tais atvejais, kai ji vėluodavo į susitikimus su juo.
