Ashes of Gaunts (LT) ✍

2. Hogvartso kasdienybė

*.·:·.✧ ✦ ✧.·:·.*

Rytas išaušo nelauktai, tačiau tiek miegamuosiuose, tiek bendrajame kambaryje vis dar buvo tamsu. Visa tai todėl, kad Klastūnyno koledžas įrengtas giliai po Hogvartso pilimi, o didžioji jo dalis po tamsiuoju ežeru.

Pro koledžo langus dažnai buvo galima išvysti įvairiausius vandenyno padarus: ne tik įprastas žiobarų pasaulyje egzistuojančias žuvis, bet ir vandenius bei gigantiško dydžio aštuonkojį. Būtent šio padaro prie nuo lubų iki pat grindų lango prilipusius iš išorės pusės du čiuptuvus Meropė ir regėjo.

Ji sėdėjo atsirėmusi į lango nišoje ir skaitė knygą, kurioje rašė apie keistus, juodąjai magijai priklausančius ritualus.

Ji žinojo, kad šios knygos ne valia kažkam rodyti, nes jeigu kas nors pamatytų, kad ji ją turi, Klastūnynus jau nebeapsieitų su dešimties taškų praradimu. Vietoje to, klastūnė turėtų atlikti areštą visiems Hogvartso mokytojams, o gal netgi būtų ir nušalinta nuo pamokų kokiam pusmečiui.

Visa laimė, kad ji mokėjo pasinaudoti maskavimo burtais arba tokiais kerais, kurie priversdavo kitus matyti ne tą tikrąjį daiktą, kuris buvo burtininko rankose. Apgaulingų kerų ją išmokė jos dėdė.

Ji buvo priversta dažnai lankytis savo giminaičių namuose, nors tą darydavo ne savo noru, o vos tik sužinodavo apie tai tėvas, tuoj pat imdavo priekaištauti. Motina dažniausiai atsitverdavo tylos siena arba pasikalbėdavo su ja ramiai, tėvui negirdint.

Ką Meropė galėjo padaryti, kad kuo mažiau lankytųsi Gauntų dvare? Deja, nieko. Dėdė Marvolas ją šantažavo įvairausiais būdais. Jau nekalbant apie psichologinį ir fizinį smurtą. Apie tai ji niekam nedrįsdavo prasitarti, nes baimindavosi, kad jos niekas nesupras ir palaikys kuoktelėjusia.

Nors tėvas gal ir patikėtų, juk kadaise ir pats buvo dažnai kankinamas savo šeimos. Tačiau mergina net ir jam nedrįso pasakyti tiesos.

Kai dėdė Marvolas būdavo geros nuotaikos, jis uoliai mokydavo Meropę Hogvartse ir visame burtininkų pasaulyje neleistų kerų, burtažodžių bei duodavo skaityti tik tas knygas, kuriose pasakojami juodieji ir piktieji ritaulai. Visų svarbiausia giminaičiui buvo, kad Meropė išmoktų kraujo magijos.

Ji nenorėjo to daryti, tačiau neturėjo kito pasirinkimo. Jeigu prieštaraus, jeigu pareikš, kad turi savo nuomonę, kad nedarys to, kas iš jos reikalaujama...

Na, ji net nežino, kuo tai galėtų baigtis, tačiau jautė, kad tikrai ne smagiai.

Pusė knygos jau buvo perskaityta ir Meropė nusprendė pailsėti. Tad užvertusi skaitalą greiti nukurnėjo į miegamąjį ir įgrūdusi knygą pačiame giliausiame savo lagamino kampe, kad niekas nesurastų, atsistojo ir išskubėjo į bendrąjį kambarį, kur pamažu rinkosi kiti Klastūnyno koledžo mokiniai ir kibo į namų ruošos darbus.

Meropė nusprendė padaryti tą patį, todėl atsisėdusi kažkur maždaug per vidurį patalpos tiesiai ant kilimo mostelėjo burtų lazdelę ir aplink ją atsirado knygų bei pergamento kaugių pilis.

Pirmiausia ji kibo į Apsigynimo į juodosios magijos namų darbus, kadangi dar vakar profesorius Dumbldoras liepė jai apsimesti, kad dešimtį taškų jos koledžas prarado būtent iš šios pamokos.

Nors teorines žinias, kaip iškviesti gynėją, kaip atsirado visa tai ir panašiai ji jau seniai buvo atsiskaičiusi, o mokytojas papildomų namų darbų šiam savaitgaliui neuždavė. Visgi turėjo kažką daryti, kad nesukeltų jokio įtarimo.

Po gero pusvalandžio užvertusi visas Apsigynimo nuo juodosios magijos knygas, kibo į Transfigūracijos namų darbus. Pastarųjų užduota buvo kalnai. Profesorė Makgonagal niekada nepasigailėdavo savo mokinių, o ir per pamokas būdavo pagarsėjusi griežtumu ir reiklumu. Su ja geriau nejuokauti.

Visa diena praėjo gana ramiai. Atėjus laikui pusryčiauti, pietauti ir vakarieniauti visi mokiniai ir mokytojai sugūžėdavo į Didžiąją salę, vėliau visi išsiskirstydavo ir dauguma grįždavo į savo koledžų bendruosius kambarius, o Hogvartso personalas...

Na, niekas nežinodavo, kur dėdavosi mokytojai poilsio dienomis, tačiau gana dažnai juos buvo galima rasti savo dėstomo dalyko kabinetuose.

Meropė po vakarienės jau skubėjo grįžti į Klastūnyną, tačiau pajuto kažkieno šaltus pirštus apkabinančius jos riešą ir jau ketino kita ranka trenkti per dilbį, tačiau atsisukusi prieš akis išvydo Švilpynės mokinį, trečiakursį Niutą Miglapūtį. Tad merginos žvilgsnis kaip mat sušvelnėjo.

– Gal pasivaikščiokim? – paklausė vaikinas, tačiau net nepasisveikino.

– Labas ir tau, – palinksėjo klastūnė ir sučiaupė lūpas, nes nenorėjo juoktis iš to, kaip atrodo švilpynukas.

Jau buvo įprasta, kad Niutas Miglapūtys beveik visada atrodydavo lyg pakratytas elektros srovės. Ant pakaušio styrojo susiraitusių plaukų kuokštas, o mažumėlę išbalęs veidas išbertas netaisyklingomis, nedidukėmis dėmėmis, kur nekur buvo galima įžvelgti ir vieną kitą brendimo spuogelį.

Tačiau šiandien... Šiandien šis vaikinas atrodė dar labiau netvarkingas... ir net jeigu Meropė buvo įpratusi jį matyti tokį nesusitvarkiusį, (na, nuo jo bent jau nesmirdėjo) tai dabar kažkodėl jai pasirodė gana keista, jog Niutas nepasistengė bent šiek tiek daugiau apsitvarkyti.

– Kas tau nutiko, Niutai? – nesusilaikiusi paklausė Meropė, kai šis atleido pirštus ir išlaisvino bendramokslės rieša nuo savo gniaužtų.

– Nieko, – skubotai atsakė jis.

– Atleisk, klausei ar nepasivaikščiosiu su tavimi, – prisiminė ji. – Kad jau vėlu, Niutai. Greitai prasidės komendanto valanda. Juk žinai...

– Žinau, bet... Norėjau tau kai ką parodyti, – pasakė jis ir vėl sugriebęs merginos ranką, šįkart jau švelniau, ėmė kažkur vestis. Kažkodėl ji nesipriešino, nors visa širdimi troško grįžti į savo koledžą.

– Tik prašau, nesakyk, kad tas kažkas, ką nori parodyti, yra ne pilyje ar netgi už pilies sienų, – suinkštė ji.

– Ne ne, – rudaplaukis pakratė galvą į šalis ir švelniai šyptelėjo, nors ir Meropė nematė jo išraiškos, kadangi ėjo iš paskos. – Pamatysi pati.

｡･:*:･ﾟ★,｡･:*:･ﾟ☆ ｡･:*:･ﾟ★,｡･:*:･ﾟ☆ ｡･:*: