TATTOO (n.h. lietuviška fanfic)

6.

6.

Felicios pov.

Apsisukau, kad pažiūrėčiau kam čia Olivia siūlo prie mūsų prieiti ir pamačiusi kas tai, nustėrau.

Tik ne jis.

-Sveikos, gažuolės, - nusišypsojo Rojus, atsisėsdamas šalia Olivios ir ją pabučiuodamas. - Seniai nesimatėm, Felicia. - nusišypsojo man.

Kad ir kaip norėjau nusišypsoti, man nepavyko. Tiesiog nusisukau į kitą pusę ir stipriai sukandau dantis.

-Labutis, mažyt, - nusijuokė Bryan atsisėsdamas šalia.

Pyktis manyje tiesiog užvirė. Kaip jis drįsta su manimi sveikintis, kai vos prieš kelias dienas galėjau mirti nuo jo rankos?!

Atsisukau į jį, vis dar sukandusi dantis, kad nepadaryčiau nieko ko vėliau gailėčiausi ir stipriai jį pastūmiau. Taip stipriai, kad jis net nukrito ant žemės. Keista, niekada nebuvau iš tų stipriųjų, bet kažkokia keista jėga mane užplūdo.

Atsistojau ir dar kartą į jį pažiūrėjusi piktu žvilgsniu, pradėjau eiti link išėjimo. Mačiau, kad visi bare buvę žmonės nustėro dėl mano elgesio. Niekada nebūdavau išsišokelė, bet šį kartą tiesiog nesusivaldžiau. Norėjau, kad jis degtų pragare.

-Felicia, palauk! - girdėjau kaip bėgdama iš paskos sušunka Olivia. Dabar jau ėjau tamsia, mašinų stovėjimo aikštele.

Sustojau ir giliai iškvėpusi į ją atsisukau.

-Atleisk, nežinojau, kad tarp jūsų kažkas nutiko... - pradėjo atsiprašinėti. - Tave parvešti namo?

-Ne, ačiū. Geriau pasivaikščiosiu, pagalvosiu. - silpnai šyptelėjau.

Mano kvėpavimas vis dar buvo greitas, dėl tokio staigaus pykščio priepolio. Jaučiausi tikrai keistai, niekada dar nieko taip netroškau kaip jo skausmo...

-Tu tuom tikra? Dabar naktis ir kelias iki tavo namų ilgokas, - sumerimusi sumurmėjo.

-Pareisiu, ačiū. Linksmai paplepėjom. - dėkingai nusišypsojau ir apsisukusi pradėjau žingsniuoti. Girdėjau kaip ji įeina į barą, o tada nieko. Ėjau kelio kelkraščiu, girdėdama kaip bare prasideda gyvas koncertas. Numojau į šalį visas mintis apie sugrįžimą atgal ir Bryan sumušimą, nes tikrai žinau, kad esu tam per silpna.

Taip ir ėjau, bandydama apie nieką negalvoti, bet tada išgirdau kaip keli vaikinai iš baro išeina ir pradeda šūkauti, kviesti sugrįžti. Pradėjau eiti greičiau, nes tikrai nenorėjau su jais susidurti. Bet to nepakako, jie pradėjo bėgti link manęs, tad bėgti pradėjau ir aš. Bet kur čia jau nuo jų pabėgsi, vos po kelių minučių bėgimo supratau, kad jie jau visai arti ir ,kad nieko nebus.

Sustojau ir į juos atsisukau. Sukandau dantis kai tarp jų pamačiau Bryan. Jie visi buvo visiškai gatavi.

-Mažyte, kur taip skubi? - paklausė jis veldamas liežuvį.

-Paleiskit mane, - suurzgiau.

-Kaip tai paleisti? Preitą kartą man nepavyko su tavimi susidoroti, turiu užbaigti ką pradėjau. - paprastai tarė ir paėjo kelis žingsnius į priekį. Paėjau atgal, bet į kažką atsimušiau. Greitai apsisukau ir šoktelėjau pamačiusi ten vieną į Bryan draugų. Apsižvalgiau ir supratau, kad jie visi mane apsupę.

-Ko jūs iš manęs norit?! Ką aš tau padariau?! - sušukau žiūrėdama į Bryan. Jaučiau kaip ašaros artėja, bet nieko negalėjau padaryti.

-Tu mane palikai, kekše. Niekas nedrįs palikti Bryan Oconor. - piktai pasakė ir tada dar spėjau pamatyti kaip jo kumštis skrieja man prieš veidą, bet pasitraukti nuo jo nespėjau, pajutau nežmonišką skausmą žande. Tada ir pilve, ir nugaroje, ir veide.