TATTOO (n.h. lietuviška fanfic)

29.

PASKUTINĖ DALIS!! MYLIU JUS LABAI LABAI

29.
Felicios pov.

Būdama šaltame vandenyje pajaučiau kaip mano kūną užlieja šiluma. Štai ką šis vaikinas su manimi daro. To žodžiais nebūtų galima apsakyti, kad ir kaip stengiausi paaiškinti tai bent pačiai sau, man nepavyko. To jausmo neįmanoma apsakyti, jį galima tik pajausti.
Kaip ir dabar. Niall nėra šalia, bet aš jį jaučiu ir tai mane priverčia jaustis labai gerai. Dar nėra išrasta pavadinimo to jausmo, kurį jaučiu dabar. Ir nemanau, kad kas nors tai išras, nes niekas tikrai nebejus to ką jaučiu aš.
Pasimetusi, nepasitikinti savimi ir kartu mylinti kitą žmogų labiau nei save. Iš tos meilės galiu gauti ir daug kitų jausmų.. ištvermės, pasitikėjimo ir vilties. Vilties, kad viskas bus gerai ir aš galiausiai išgirsiu tą balsą gyvai. Vilties.. kad pamatysiu jo akis ir vėl, pajausiu jo lūpas dar kartą.
Greitai išnirau iš vandens ir giliai kvėpuodama pradėjau dairytis į abi puses. Mane supo tik vanduo ir medžiai krantuose, ir atrodo nieko šalia nebuvo, bet tai buvo netiesa. Žinojau, kad Niall yra kažkur šalia ir jis nenori, kad pasiduočiau. Negaliu jo įskaudinti, todėl turiu bent pabandyti.. negaliu jo nuvilti. Jis iki šiol taip stengėsi norėdamas išsiaiškinti kas man nutiko ir mane apsaugoti. Negaliu visko paiimti ir sugadinti.
Greitai išnirau iš vandens ir man nerūpėjo, kad esu visiškai šlapi. Patraukiau link mašinos ir kai jau buvau į ją beįlipanti Ruth ir Alezia išbėgo iš namo ir pradėjo šaukti.
-Felicia, niekur nevažiuok!
-Aš nenoriu pasiduoti. Nenoriu jūsų visų nuvilti! - sušukau atgal ir įsėdusi į mašiną paspaudžiau greičio pedalą. Per veidrodėlį pažiūrėjau į pasimetusius jų veidus ir pajaučiau norą sugrįšti, bet greitai nuvijau tas mintis šalin. Ne. Tu per daug stipri, kad suskystum, Felicia.
Jaučiau didžiulį norą verkti, bet vos prisiminusi visai neseniai mano galvoje buvusį Niall balsą nusišypsau. Ne priverstina, bet tikra ir tikros laimės pilną šypseną.
Mes būsim kartu, aš tai žinau. Nes be tavęs negalėčiau gyventi, nesvarbu ar žemėje ar kur nors kitur.
Nežinojau kur ieškoti Niall plunksnos, bet negalėjau šitaip visko palikti. Vienintelė jo šventa vieta buvo ant kalno, o ten jos nebuvo.. daugiau jo šventų vietų nežinau. O gal savo juodąją plunksną jis laiko kur nors kitur?
Papurčiau galvą bandydama sustabdyti savo minčių lenktynes. Turiu nusiraminti ir nuvykusi į Niall namus ant kalvos dar kartą viską apieškoti.
Todėl taip ir padariau. Jau netrukus, iš dangaus krentant šaltiems vandens lašeliams, ėjau kalnu aukštyn. Priėjusi platų ir tamsų tunelį papūtė ledinis vėjelis privertęs mane susigūžti. Atrodo, kad manęs kažkas laukia..net nežinau kodėl taip manau, tai tiesiog nuojauta. Labai stipri nuojauta.
Įėjusi į tunelį pradėjau eiti ir jau atidariusi Niall kambario duris norėjau įeiti vidun, bet tada susimąsčiau. Uždariau duris ir prisimerkusi pažvelgiau į akliną tamsą, į toliau einantį tunelį. Pamenu, kad pirmą kartą kai čia atvykome praėjau Niall kambario duris ir lygtais toliau mačiau dar vienas duris. Ar jos ten tikrai buvo? O gal man tik pasivaideno?
Pradėjau eiti gilyn tuneliu ir staigiai sustojau pamačiusi pačiame gale dar viena rudas, šiek tiek mažesnes nei yprasta duris. Apsidairiau ir vis dar jausdama kažkieno žvilgsnį palenkiau rankeną žemyn. Pravėriau duris ir įėjusi pamačiau laiptus žemyn. Jais nusileidau ir patekau į didžiulę patalpą, kurioje prie vienos sienos buvo tik didžiulė knygų lentyna. Nemačiau nei kas, nei iš kur bet švietė labai silpna šviesa, kuri man padėjo orentuotis toje aplinkoje.
Priėjau knygų lentyną ir perbėgau akimis per visas tas knygas. Jos visos buvo senos ir aplipusios dulkėmis. Kas tai per kambarys? Kodėl Niall man niekada jo nerodė?
Staiga prisiminiau, kad mano tikslas ne sužinoti ką šis kambarys reiškė Niall, bet surasti tai kas gali jį man sugrąžinti, todėl pradėjau iš spintos imti po knygą ir ją pervertusi mesti ant žemės. Įpratusi dariau tai vis greičiau, iš mano rankų nesustojo kristi knygos iki tol kol išgirdau dar vieną balsą.
-Ieškai šito? - paklausė man puikiai pažįstamas balsas.
Ant mano kūno esantys plaukeliai pasistojo, visiškai sustingau bijodama pajudėti. Kvėpavimas pagreitėjo, niekaip negalėjau nusiraminti.. atrodė,kad viskas mano gyvenime sustojo. Ir šį kartą jausmas buvo stipriausias, jaučiau didžiulį skausmą savo širdyje.
Lėtai apsisukau pamatydama Bryan su juoda plunksna rankose. Vos pamačiau tą plunksną mano širdis visiškai sustojo, supratau, kad pavėlavau. Ir ar man pavyks viską ištaisyti?
Staiga jis pradėjo lėtai, niekur neskubėdamas artėti. Jaučiau kaip mano galvoje pradeda suktis dėl didžiulės įtampos savo kūne. Nugara atsitrenkiau į lentyną ir supratau, kad nebegaliu pabėgti. Supratau, kad netrukus mano širdis sustos plakusi ir daugiau nebepamatysiu savo angelo.
Žiūrėjau į jo tamsias akis ir negalėjau suprasti kodėl viskas nutiko būtent man. Dar visai neseniai buvau paprasta mergina, o dabar.. nebeturiu nieko susijusio su paprastumu. Nors jei būtų galimybė apsikeisti vietomis su kokia nors kita mergina.. to nepadaryčiau. Nes tada nebučiau nieko patyrusi kas susiję su Niall. Nebūčiau patyrusi to didžiausio ir stipriausio jausmo žemėje, nebūčiau turėjusi kelių nuostabiausių dienų savo gyvenime ir neturėčiau to, ką turiu dabar.. stipriausią meilę Niall.
-Kai netekau tavo tėvo.. maniau, kad mirsiu iš skausmo. Nuo to laiko kenčiu su viltimi, kad vieną dieną galėsiu jus visas nužudyti ir išsilaisvinti iš šitokios kančios. Nuo tos prakeiktos dienos.. mano sparnai atrodo taip.- sumurmėjo ir staiga išskleidė savo sparnus, kurie privertė mane prisidengti akis. Jie degė visiškai atvira liepsna. -Mano siela dega. Ir to skausmo aš negaliu pakęsti, todėl turiu kai ką padaryti.
Kai jis jau buvo visiškai netoli pradėjau drebėti, ašaros pradėjo byrėti mano skruostais. Nežinojau apie ką galvoti, bet galiausiai į mano mintis prasiskverbė tai ko man reikėjo.
„-Ko nori? - paklausiau kai jis nusiėmė šalmą ir pažvelgė į mane.
-Gal palenktyniaukim? - nusišypsojo.
-Ką? - susiraukusi į jį pažvelgiau.
-Sakiau gal nori palenktyniauti su manimi? Mano partnerė kažkur dingo, - nusišypsojo ir tik tada aš įsižiūrėjau į jį atidžiau. Jis turėjo šviesus, šiek tiek garbanotus plaukus ,kurie jam krito ant akių. - Tu spoksai. - sumurmėjo ir aš staigiai atitraukiau savo žvilgsnį nuo jo veido.
-Ne, nenoriu. - papurčiau galvą ir nusisukusi visai į kitą pusę nei jis, pradėjau save keikti. Šūdas, aš jį nužiūrinėjau! Šūdas..
-Kaip nori, bailele...
-Ką pasakei? - staigiai apsisukau ir grėsmingai paklausiau.
-Sakiau, kaip nori, bailute. - pavartė akis.
-Nevadink manęs taip. - sušnypščiau pro sukąstus dantis.
-Kaip? -pakėlė antakį. - Bailele?
-Baik. - įsitempiau.
-Kodėl turėčiau, beilele? - vėl paklausė ir tada aš jau nebesusialdžiau. Priėjau arčiau ir atsisėdau ant jo motociklo."
„Girdėjau kažkokius balsus. Tiksliau vieną, tvirtą, bet kartu ir neužtikrintą balsą. Lėtai atsimerkiau ir pamačiau prie savo kojų sėdintį žmogų. Viskas atrodė kaip per miglą.
-Niall? - tyliai paklausiau pasitrindama akis. Negalėjau patikėti, kad jis čia, pas mane palatoje. Ko jis atėjo?
-Aš atsiprašau, gražuole... - apsisvajojęs sumurmėjo ir atsisėdęs arčiau mano veido pakėlė ranką ir ja prilietė man žandą. Švelniai jį paglostė ir atsiduso. - Ką aš darau...
-Niall? Tau viskas gerai? - išsigandusi paklausiau, nes jis atrodė lyg ir nuliūdęs.
-Miegok, Felicija, miegok."
„-Niall.. padėk... - išleidau gilų atodūsį.
Ir tada viskas nustojo. Atrodo, net planeta nustojo suktis aplink savo ašį. Nebegirdėjau nieko, tik ošiantį vėją ir savo kvėpavimą.
Užsimerkiau ir jau jaučiau ateinant savo mirtį, bet tada lyg išgijau. Pajutau kažką suimant mano ranką ir ją paspaudžiant. Lėtai pakėliau galvą ir pamačiau iš skausmo susiraukusį Niall.
Jis čia. „
„-Aš tave apsaugosiu. - tyliai tarė Niall dar kartą mane stipriai apkabindamas.
-Pažadi? - paklausiau priglausdama galvą prie jo kietos kaip akmuo krutinės.
-Pažadu."
„Niall staigiai nutraukė mane nuo kėdės ir nusivedė į šokių aikštelę. Jis apglėbė mane viena ranka ir prisiglaudė arčiau. Mano kvėpavimas pagreitėjo, nes jis buvo labai arti. LABAI.
-Jis neturi mūsų pamatyti,nes tada jam kils įtarimas. - sušnabždėjo priglaudęs savo burną netoli mano ausies."
„Nebegalėjau daugiau tverti, staigiai pasileidau link Niall ir jį apsikabinau. Priglaudžiau savo veidą prie jo krūtinės ir sumurmėjau:
-Aš atsiprašau.. nežinau kas man tada buvo užėję. Aš buvau išsigandusi ir..
-Nieko, Felicia. Viskas gerai, tai aš kaltas. Aš pavėlavau. - atsiduso jis prispausdamas mane tvirčiau."
„-Apie ką galvoji? - paklausė savo tyliu ir žemu balsu.
Nusišypsojau ir pakėlusi galvą pažvelgiau jam į akis.
-Kas tas daugiau? - paklausiau.
Jis neparodė jokių emocijų, nes turbūt jau seniai žinojo, jog paklausiu apie tai.
-Atrodo..tai pasakiau, nes dabar mus..tikrai sieja kai kas daugiau. - šyptelėjo jis.
-O kas tas daugiau? - kilstelėjau antakį.
-Deja, nežinau. Bet svarbiausia, kad tai yra, tiesa? - paklausė atsisėsdamas patogiau.
-Nežinau, galbūt, - sukrizenau.
-Tai va.
Pasakė, o tada pradėjo lėtai lenktis link mano veido. Mano kvėpavimas pagreitėjo, delnai sudrėko. Jaučiau, kad tai tikrai įvyks. Ir keista, bet tiesiog troškau to. Tad nusišypsojau ir pati taip pat pasilenkusi suliečiau mūsų lūpas. Bučinys buvo lėtas, bet kartu ir daug ką pasakantis. Žinot ką? Aš pajaučiau tą daugiau. Tikrai pajaučiau."
„-Kodėl tu tiek jaudiniesi dėl tos mergaitės? - suraukė antakius Izabela. -Gi pasaulyje yra šimtais puolusių angelų ir jie visai laimingi..
-Bet mano žmogus nelaimingas. - stipriai sukando dantis.
-O kam tas rūpi, po velnių?!
-Man, nes aš ją myliu!"
„-O kas jei sužinos? Gi vadovai visur, pats vieną šiandien matei.. - murmėjau verkdama.
-Felicia, prašau, pažiūrėk į mane! - negarsiai sušuko ir aš pagaliau pažvelgiau į jo akis. Į savo mylimo vaikino akis.- Aš jiems neleisiu mūsų išskirti, nes tave myliu. Sumautai myliu, suprask! Dar niekada nieko panašaus nejaučiau kam nors. Tu esi ta vienintelė, su kuria noriu gyventi iki galo. Nežinau ką pasakyti, kad nusiramintum, bet.. myliu tave. Ir tikrai neleisiu kam nors mus išskirti. Niekada.
Žiūrėjau jam į akis ir abejau. Norėjau tikėti jo žodžiais, bet.. ką jis padarys vadovams? Nieko.
Dabar labiausiais bijojau ne to puolusio angelo, kuris nori mane nužudyti, bet vadovų, kurie nori mane išskirti su Niall.
Papurčiau galvą ir nusivaliusi ašaras suėmiau Niall veidą delnais ir tada suliečiau mūsų kaktas.
-Myliu tave.. - sušnabždėjau.
-Ir aš tave, Felicia.- Niall sumurmėjo ir pasilenkęs mane šiltai pabučiavo. Pabučiavo taip, kaip jis ir temoka."
Mano kvėpavimas buvo visiškai normalus, nors ir jaučiau, kad mirtis ateina, visos mintys apie Niall mane nuramino. Jaučiau meilę ir ji išbaidė visus kitus jausmus.
Viskas ką pamenu prieš prarasdama sąmonę tai kaip aš atsimerkiu ir pradėdama skristi užverčiu knygų lentyną ant Bryan. Tada viskas pradeda degti.. kartu ir Niall plunksna.