TATTOO (n.h. lietuviška fanfic)

13.

13.
Felicios pov.

Greitai pridėjau savo rankas ant jo krūtinės ir pradėjau jį nuo savęs stumti. Nors kažkodėl ir nenorėjau to daryti, man reikėjo. Viskas buvo per daug keista, netikėta.
Netrukus jo lūpos buvo tiesiog nuo manęs nustumtos. Prieš save pamačiau įpykusį Skotą.
-Negi nematai, kad mergina nenori, jog ją bučiuotum? - paklausė jis agresyviai pastumdamas Niall.
Nenorėjau ,kad jie susimuštų, tik ne čia, tad priėjau prie Skoto ir padėjusi ranką ant jo peties jį sustabdžiau.
-Viskas gerai, eik į salę, man reikia su juo pasišnekėti. - silpnai nusišypsojau.
Skotas dar kartą piktai nužvelgė Niall, o tada linktelėjęs išėjo.
Giliai atsidusau ir susidėjusi rankas ant juosmens pasisukau į Niall.
-Ką tai reiškia? -pakeldama antakį paklausiau. Keista, bet man visai patiko, nors tai ir buvo taip netikėta. Bet dabar negaliu galvoti apie tą patirtą malonumą prieš mano valią, turiu išsiaiškinti kas čia dedasi.
-Jie buvo teisūs. - sumurmėjo.
-Kas teisūs? Niall? - susiraukusi jo paklausiau.
-Arkangelai. Aš negaliu būti tavo angelu. - mačiau kaip jis stipriai suspaudžia dantis ir kaip išryškėjo jo žandikaulis.
-Kodėl? - silpnesniu balsu paklausiau, bet atsakymo taip ir nesulaukiau.
Niall apsisuko ir neatsigręždanas nuėjo. Galvoje pradėjo suktis, nes nieko nesupratau. Atsirėmiau į šalia buvusią sieną ir atsidusau. Kas nutiko, kad jis po savaitės nesimatymo atėjo ir šitaip pasielgė? Ir kodėl nebegaliu būti jo žmogus, gal kas nors nutiko?
Man reikia tai sužinoti ir aš sužinosiu.
-Tau viskas gerai? - staiga pašokau išgirdusi Skoto balsą netoliese.
-Mh, na jo manau. - netikrai nusišypsojau.
-Kas tas tipas? - kilstelėjęs antakį paklausė ir atsirėmė į sieną šalia.
-Mano.. buvęs.

(Vėliau)

Vos grįžau namo, greitai persirengiau ir pasiėmusi tėčio mašinos raktelius pradėjau važiuoti link Niall namų. Jau buvau ten kelis kartus, tad susikaupusi nesunkiai radau kelią.
Įėjusi į jo tunelį šiek tiek prisimerkiau, nes šitokioje tamsoje beveik nieko nesimatė. Pagaliau suradusi duris jas pastūmiau ir atidariusi įėjau.
Aiktelėjau pamačiusi ant lovos sėdinčią Izabelę.
-Felicia, ką čia darai? - staigiai paklausė ji atsistodama nuo lovos.
Suspaudžiau kumščius, nes nežinau kodėl,bet mane užliejo pyktis. Norėjau prieiti prie jos ir jai trenkti, man nerūpi net tai, kad kažkada buvom geriausios draugės. Faktas ,kad ji sėdėjo ant Niall lovos mane tiesiog uždegė pykčiu.
-Kur Niall? - paklausiau.
-Jis v-
Jai dar nespėjus pabaigti pro duris, kurios buvo už manęs įėjo Niall. Jis susiraukė mane čia pamatęs.
-Ką čia darai, Felicia? - paklausė jis pažvelgdamas trumpai į Izabelą.
-Atvykau su tavim pasišnekėti, bet atrodo netinkamu laiku. - susierzinusi tariau.
-Tai jau tikrai.. - girdėjau kaip Izabela sumurma. Dar stipriau suspaudžiau savo kumščius, atrodo jaučiau kaip nagai vos ne sminga į odą.
-Ką norėjai sužinoti? - šįkart paprastai paklausė Niall.
-Noriu pasišnekėti vienu du. - susiraukiau.
-Galit šnekėti čia, vistiek nėra nieko ko nežinojau. - pasipūtusiai pasakė ji.
Tik dabar supratau kokia ji savanaudė kalė. Net nežinau kas jai ar man pasidarė, bet dabar jos tiesiog nekenčiu. Galėčiau laisvai įmest į laužą kaip kokią raganą, nes ji tokia ir yra.
-Ką ji čia daro? - sušnypščiau ,kad tik Niall išgirstų.
-Ji kaip žinai vadovė ir ji už mane atsakinga. Tad atvyko kai ką aptarti, o kas? - papurtė savo plaukus, kurių buvo.. daugiau.
-Ką aptarti? - susidomėjusi paklausiau.
-Mus. - pasakė ir apsisukęs nuėjo prie kėdės. Ant jos atsisėdo.
-Ir dar, ką reiškia.. tai ką padarei šiandien? - pasikasiau galvą ir jo paklausiau.
-Tai.. tai nereiškia nieko.
-O tie žodžiai? - kiek įpykusi ir pakėlusi balsą paklausiau.
-Jau sakiau, viskas kas įvyko šiandien nieko nereiškia.
Jaučiausi įskaudinta. Keista, bet suprantu, jog man tai kažką reiškė, bet dabar,kai sužinojau, kad Niall tai visiškai neįdomu, turiu tai tiesiog pamiršti. Negaliu jam parodyti savo skystumo.
-Tai.. tada važiuosiu. - sumurmėjau pažvelgdama į savo kojas.
-Šaunu. - tarė Izabela.
Paskutinį kartą susitvardžiau ,kad jai netrenkčiau ar ko nors nepasakyčiau ir išėjau.
Staigiai nusivaliau ašarą, kuri man nepajaučiant nuriedėjo.
Felicia, jam tai nieko nereiškia, tad negali reikšti ir tau. Tiesiog pamiršk jį.

(Vėliau)

Pašokau iš savo lovos išgirdusi durų skambutį. Jau norėjau eiti ir jas atidaryti, bet išgirdau kaip jas atidaro mama, todėl likau gulėti savo šiltoje lovoje.
Girdėjau kaip kažkas lipa laiptais, o tada atidaro mano kambario duris.
-Felicia? - Olivia paklausė.
Pakėliau galvą nuo pagalvės ir jai nusišypsojau pasisveikindama.
-Tu dar nepasiruošus? - susiraukusi paklausė atsisėsdama ant mano lovos krašto.
-Turbūt neeisiu, nėra nuotaikos.
-Kaip tai neisi? Dar ir kaip eisi, nors jei man ir reiks tave ištempti! - sušuko ir privertė mane tikrai nusijuokti.
O gal ir turėčiau nueiti? Negaliu dėl jo sielotis, jis man nieko nereiškia. Ir gal tas vakarėlis man kaip nors leis atsipalaiduoti?
-Surask man ką rengtis, o aš greitai nusiprausiu. - šyptelėjau šokdama iš lovos ir nubėgdama į vonią. Paskubomis atsiprausiau ir apsirengiau Olivios išrinktą juodą suknelę.
Greitai užsimoviau aukštakulnius ir pasiėmusi nedidelę rankinę įsimečiau ten telefoną.
Šiąnakt pasilinksminsiu ir bent trumpam tave pamiršiu, Niall.

(Vėliau)

-Kieno eilė? - vos veldamas liežuvį paklausė Skotas, sėdėjęs šalia ir apsikabinęs mane per liemenį. Aš tuo tarpu gėriau dar vieną kažkokį gėrimą.
-Mano! - pašoko iš savo vietos Melany ir prišliaužusi prie butelio jį pasuko. Kai jis sustojo prie Ed ji nusišypsojo. -Ateik čia, maži.. - suurzgė ji ir jiems priartėjus jie pradėjo laižytis.
Staiga man pasidarė bloga, tad atsistojau ir jau norėjau eiti, bet pajutau Skotą sugaunant mano koją.
-Kur? - nusišypsojo.
Jis, kaip ir aš buvo girtut girtutėlis.
-Tuoletas, - mirktelėjau ir prisiremdama rankomis nuėjau link laiptų. Jais lipdama pradėjau pati iš savęs kikent, nes net laiptais man buvo sunku užlipti. Bet tada pasiekiau viršūnę ir atsidusau, nes buvo tikrai sunku. Garsiai nusijuokiau ir susiradusi vonią joje užsirakinau. Atlikau visus reikalus, tada pasilenkiau ir prisipildžiusi savo delnus vandeniu aptaškiau juo savo veidą. Kelis kartus giliai įkvėpiau ir iškvėpiau, o tada išsitiesusi norėjau išeiti, bet pamačiau kai ką kas tiesiog prikalė mane prie žemės.
Ant užrasojusio veidrodžio buvo užrašyta: 'Aš čia. Šiandien ta diena.'
Bandžiau nusijuokti dėl šitokio pokšto, bet man ne kaip pavyko. Atrodo šiek tiek išsiblaiviau, man pasidarė tik baisu, o ne bloga.
Kas jei tai parašė tas puolęs angelas? Kas jei jis manęs atėjo pribaigti, ko nepadarė preitą kartą?
Staigiai čiupau rankinę ir atsirakinusi norėjau išeiti, bet durys neatsidarė. Pradėjau šaukti ir jas trankyti, bet tada supratau, kad jos kažkuom užstumtos ir per muziką niekas manęs neišgirs. Mano kvėpavimas pagreitėjo, delnai sudrėko.
Apsidairiau aplink vonią ir kaip tik tą akimirką langas su trenksmu trenkėsi į lauko sieną. Sucypiau ir susiėmusi už ausų atsitūpiau ant žemės.
"Niall, padėk! Jis čia, jaučiu tai!"