TATTOO (n.h. lietuviška fanfic)

8.

  8.
Felicios pov.

Ką? Jis nori įlisti į mano galvą? Ir iš vis, ar jis tai gali?
Staiga prisiminiau visus tuos pamąstymus, kad jis gerai atrodo ir.. ne jau ne, negaliu jam leisti to sužinoti.
-Ne, - susiraukiau ir atsistojusi nuėjau prie durų,jas užrakinau, kad niekas netyčiomis neįeitų.
-Nagi, tik taip mes galime sužinoti kas nutiko tą dieną kai buvau.. nubaustas, - taip pat atsistojo.
Atsidusau ir sukryžiavau rankas.
-Niall, aš nenoriu, kad tu kištumeisi į mano gyvenimą ir pamatytum dalykų, kurių nenorėčiau ,kad matytum. – pavarčiau akis.
-To aš ir negaliu padaryti. Žinau, kad galiu matyti tik dalykus apie kuriuos tu tą akimirką galvoji.
Susiraukiau.
-Tai kaip aš turėčiau galvoti apie kažką ko neprisimenu?
-Tame ir yra ėsmė. Tu turi apie nieką negalvoti, būti atsipalaidavusi. – tyliai nusijuokė.
-Kas per velnias? – garsiai išreiškiau savo mintis, nes pradėjau visiškai nebesusigaudyti.
„Tai mano pasaulis, Felicia."
Tyliai suzyziau ir papurčiusi galvą nuėjau prie savo stalo. Rankomis į jį atsirėmiau.
-Ką man reikia daryti? – paklausiau.
Tada nesulaukusi jo atsakymo, pažvelgiau per petį ir pamačiau jo veide nedidelę šypseną. Keista, bet ji privertė nusišypsoti ir mane.
-Kas? – tyliai sušnabždėjau.
-Tiesiog pagalvojau kaip tave atpalaiduoti, kad tu apie nieką negalvotum.. – tyliai sušnabždėjo.
-Fu, Niall! – garsiai sušukau ir rankų mostais parodžiau ,kad tai buvo šlykštu. Keista, kad jis šitoks, iki tol maniau, kad jis rimtas, bet atrodo taip nėra.
Jis tik garsiai nusijuokė, bet tada sustojo.
„Kas?" Paklausiau.
„Ateina tavo mama. Susitiksim ryt."
Išgirdau kaip jis greitai tai pasako mano mintyse, o tada jis staigiai dingo. Tik spėjau pamatyti kaip sujuda užuolaida, tad tikriausiai jis išėjo pro langą. Ir tas greitis.. atrodo tai dar vienas angelų bruožas. Tiksliau puolusio angelo.
-Felicia? – pasigirdo sunerimęs mamos balsas,kai ji pabandė atidarti duris. Greitai prie jų priėjau ir atidariau.- Kodėl tu užsirakinusi ir ar man pasivaideno, ar aš tikrai girdėjau kaip tu šaukei? – susiraukdama paklausė. Ji buvo labai graži, tamsių plaukų, liekna, aukšta, didelių akių.. Žodžiu, tobula ir ne tokia kaip aš. Aš esu šviesi, tiksliau balta kaip popierius, trumpų kojų ir ilgų rankų. Grynas gnomas.
-Norėjau persirengti, ir eidama susitrenkiau kojos pirštelį į lovą. Tik tiek, - greitai sumurmėjau. Visada būdavau gera melavimo reikaluose, tai vienas iš didžiausių mano pliusų. Nors nesakau, kad dažnai meluoju.. tik kartais, kai labai reikia.
-Aišku. Gerai, labanaktis, einu miegoti. – nepatikliai nusišpsojo ir pabučiavusi man į kaktą nuėjo.
O manęs laukė bemiegė ,galvojimo naktis.
(Kita diena)
Mamai sustojus netoli vairavimo mokyklos, greitai šokau iš mašinos ir atsisveikinusi nuėjau. Šiandien ta diena kai išaiškės ar gausiu vairuotojo pažymėjimą. Visą vasarą mokiausi ir dabar, atėjo ta valanda.
Galvojau, kad viskas eis lėtai, bet viskas praėjo daug greičiau. Viską atlikau per porą valandų ir kupina laimės išėjau iš pastato. Atsirėmiau į šalia buvusią sieną ir išsišiepiau. Pagaliau, pagaliau, pagaliau! Pagaliau galėsiu važiuoti kur tik norėsiu, nebereikės vis prašyti Olivios, Alezios ar mamos.
-Džiaugiesi? – šoktelėjau išgirdusi balsą šalia. Pasukau galvą ir pamačiau išsišiepusį Niall. Man vis dar buvo keista matyti šypseną jo veide,nes pirmąsias mūsų pažinties dienas jis buvo labai paniuręs, visada susiraukęs, o dabar... Šypsena nedingsta nuo jo veido.
-Kaip galėčiau nesidžiaugti! Dabar esu nebepriklausoma! – garsiai šūktelėjau ir šiek tiek pašokinėjusi giliai atsidusau. – O tu? Ką čia veiki?
-Noriu parodyti vadovams, jog vis dar noriu būti tavo angelas sargas, nors tiesą pasakius man norėjosi sužinoti kaip tau seksis. Žinau, kad vargai mokindamasi visas tas taisykles. – mirktelėjo.
-Žinai, man vis dar keista, kad tu tiek daug apie mane žinai, - tyliai nusijuokiau.
-Žinau daugiau nei manai, - tyliai sumurmėjo.
-Pavyzdžiui? – nutęsiau.
-Kad vakar galvojai apie naują tatuiruotę, - trūktelėjo pečiais. Aiktelėjau.
-Nesakyk, kad vakar buvai mano galvoje.. – pikčiau tariau. Nenorėjau ,kad jis tai darytų. To jau būtų per daug, nes mano mintys yra tik mano, niekas negali to žinoti. Taip negali būti.
-Tiesiog mačiau kaip piešeisi kelis eskizus. O tu neblogai pieši. – linktelėjo mane nuramindamas.
-Džiaukis, - pagrūmojau pirštu kai jis tuo tarpu garsiai juokėsi dėl mano išsigandusios reakcijos.
O besijuokiantis Niall tikras džiaugsmas ausims ir akims. Jis ra neapsakomo grožio.. kartais net atrodo ,kad jo oda spindi. Gal tai dar vienas angelų bruožas, grožis?
Išsitiesiau ir pradėjau eiti, būdama įsitikinusi jog jis eis kartu. Užsimečiau kuprinę ant peties, o tada susikišau rankas į džinsų kišenes.
-Aš vis dar daug ko nežinau. – tyliai sumurmėjau.
Sakiau tiesą. Nežinau iš kur atsiranda angelai, ar jie tokie gimsta ar juos tokius paverčia kaip kokius vampyrus (nesakau, kad jie egzistuoja). Ir mes.. daug ko dar nesuprantu. Jaučiuosi labai pasimetusi.
-Norėčiau tau pasakyti viską ką žinau, bet negaliu. Norėdamas tave susigražinti negaliu tavęs apkrauti visomis tomis kito pasaulio problemomis. Tu esi žmogus, tu iš vis neturėtum apie mane žinoti.. – atsiduso.
-O gal galiu paklausti tavęs kelių klausimų?
-Tik ne čia. – apsidairė. – Vakare būk pasiruošusi, atvyksiu tavęs pasiimti.
Linktelėjo,o tada pasukęs į kitą pusę dingo. Kaip ir kažkas iš mano širdies, pajutau kaip.. jis lyg atsiskiria.
Ryšys, Felicia. Tai ryšys esantis tarp angelo ir žmogaus.
(Vakare)
Padėkojau mamai už vakarienę ir pasakiusi jog einu miegoti, nuėjau į kambarį. Palaukiau apie pusvalandį kol ji taip pat nueis miegoti, o tada atidariusi langą pro jį pažvelgiau. Tikėjausi netoliese pamatyti Niall, bet jo nesimatė. Keista..
Bet galbūt jis turi kitų reikalų, tiesa? Linktelėjusi pati sau atsisėdau ant lovos ir sukryžiavusi kojas atsidusau.
Jei Niall nebūtų pasirodęs, dabar būčiau pas kokią nors draugę, galvojusi apie mokyklą ir kitus paprastus dalykus, bet dabar viskas apie ką galvoju tai tik Niall ir visas tas jo keistas pasaulis. Bet gal jis ne tik jo? Taigi jis ir mūsų, žmonių, nors to ir nežinome. Kažin, ar yra daugiau žmonių ,kurie žino apie angelų egzistavimą?
Smarkiai papurčiau galvą bandydama išvaryti visas tas mintis iš galvos. Šiandien turėsiu puikią progą sužinoti visą tiesą apie angelus ir ne tik, tad turiu susikaupti.
Staiga, mano dėmesį patraukė sustiprėjęs vėjas. Priėjau prie lango norėdama jį užverti, bet tada pamačiau tai, kas tiesiog privertė mano kojas užtirpti. Pašokau atsitraukdama nuo lango, kai pamačiau, kad jis artinosi.
Jo didžiuliai juodi kaip anglis sparnai judėjo tai aukštyn, tai žemyn nešdami jį artyn. Eidama atbulyn pargriuvau, kvėpavimo jau nebegalėjau suvaldyti.
O tada užsimerkiau kai jis visu greičiu puolė ant manęs.