TATTOO (n.h. lietuviška fanfic)

16.

16.

Felicios pov.

Gulėjau padėjusi galvą Niall ant krūtinės ir giliai kvėpavau. Po to kai Niall tikrai smarkiai išgąsdino Džeką, jis tiesiog pažvelgė į mane paskutinį kartą ir išėjo. Net nežinau kur ir mane tai baugino, nes žinojau, jog su juo gali būti mano sesuo ir aš bijojau, jog jis gali jai ką nors padaryti. Bet Niall mane patikino, jog jai nieko neatsitiks ir apkabinęs laikė mane savo gleby kelias minutes, kol nusprendėm nuvažiuoti kol kas geriau pas jį.

Todėl dabar čia ir esame. Gulim jo lovoje ir tiesiog mėgaujamės ramybe, kurios dabar ne taip dažnai ir sulaukiam savo gyvenimuose. Abu buvome paskendę savose mintyse ir bent jau manojos sukosi tik aplink Niall pasakytus žodžius. Dabar mus sieja kur kas daugiau..ar jis tikrai norėjo tai pasakyti?

-Apie ką galvoji? – paklausė savo tyliu ir žemu balsu.

Nusišypsojau ir pakėlusi galvą pažvelgiau jam į akis.

-Kas tas daugiau? – paklausiau.

Jis neparodė jokių emocijų, nes turbūt jau seniai žinojo, jog paklausiu apie tai.

-Atrodo..tai pasakiau, nes dabar mus..tikrai sieja kai kas daugiau. – šyptelėjo jis.

-O kas tas daugiau? – kilstelėjau antakį.

-Deja, nežinau. Bet svarbiausia, kad tai yra, tiesa? – paklausė atsisėsdamas patogiau.

-Nežinau, galbūt, - sukrizenau.

-Tai va.

Pasakė, o tada pradėjo lėtai lenktis link mano veido. Mano kvėpavimas pagreitėjo, delnai sudrėko. Jaučiau, kad tai tikrai įvyks. Ir keista, bet tiesiog troškau to. Tad nusišypsojau ir pati taip pat pasilenkusi suliečiau mūsų lūpas. Bučinys buvo lėtas, bet kartu ir daug ką pasakantis. Žinot ką? Aš pajaučiau tą daugiau. Tikrai pajaučiau.

(Kita diena)

Nusijuokiau iš Olivios pasakojimo sėdėdama valgyklos žalioje kėdėje. Šiandien buvo įprasta diena mokykloje, nieko keisto dar nenutiko ir tai man patiko. Tiesą pasakius man atsibodo visi tie angelų, arkangelų ir puolusių angelų reikalai. Ir dar po vakarykštės dienos su Niall.. norėčiau, jog būtumę susitikę ne tokiomis aplinkybėmis. Jis nuostabus ir man patinka, bet mintis, kad jis puolęs angelas ir..ah, visa ta mistika tikrai išves mane iš proto.

-Felicia, kas buvo tas vaikinas kuris tave atvežė šį ryt? – paklausė Olivia nusišypsodama ir įsimesdama į burną dar vieną gruzdintą bulvytę.

-Jis..draugas. – pasakiau ir pati nusijuokiau iš savo žodžių. Niekada dar niekam nesu sakiusi kas jis, tik savo galvoje ir viskas atrodydavo taip „Jis mano angelas." „Jis mano puolęs angelas.", o dabar.. draugas? Tai tiesiog man skamba labai juokingai.

-O kas jis toks? Neesu jo mačiusi mieste ar mokykloje, - prisimerkė.

-Jis..vyresnis. Ir gyvena už miesto, tai. – patrūkčiojau pečiais ir atsistojau. –Einu, turiu pasiimti vieną knygą iš bibliotekos, susitiksim per fizinį.

-Bai, čikita. – mirktelėjo ji ir aš nusijuokusi persimečiau krepšį per petį ir išėjau iš valgyklos. Patraukiau link bibliotekos, bet tada sustojau išgirdusi girdėtą balsą iš raštinės. Šiek tiek pasilenkiau prie durų, kurios buvo šiek tiek pravertos ir įsiklausiau. Tas balsas.. jis man tikrai kažkur girdėtas. Ak! Tai Izabela. Esu šimtą procentų įsitikinusi, tokio aukšto balso su niekuom nesumaišysi. Kai išgirdau ją sakant „Viso gero" staigiai atšokau nuo durų ir nuėjau į biblioteką lyg nieko nebūtų buvę.

Ką ji čia daro? Kam arnakgelui reikia į mokyklą?

Atsidusau ir nuėjusi prie vienos lentynos atsisėdau ant žemės. Išsitraukiau telefoną ir surinkau Niall numerį. Po kelių sekundžių jis atsiliepė.

-Felicia, kas nors blogai? – iš karto paklausė.

-Gal žinai kam arkangelui reikėtų pasišnekėti su mokyklos raštinės vėdėja? – sumurmėjau.

-Ką? Izabela mokykloje? – jis sutrikęs paklausė.

-Taip. Nepamiršk, kad mes buvome klasiokės. Ir jei ji norės grįžti čia į mokyklą, yra penkiasdešimt procentų galimybė, jog lankysime bent vieną pamoką kartu. Ir jei ji prie manęs lys.. aš nežinau. – atsidusau.

-Kodėl tau ji taip nepatinka, Felicia? – prunkštelėdamas paklausė.

-Pirma, ji yra antgamtinė butybė, kuri nežinau iš viso ką daro ir antra.. oh. Niall, galiu kai ko paklaust? – nedrasiai pasiteiravau.

-Žinoma.

-Ar.. ar tarp jūsų kas nors buvo?

-Nejuokauk! – sušuko , o tada nusijuokė. – Tai tu pavydi?

-Ne! Aš tiesiog.. – pradėjau ir tada nutrūkau kai raudonis užliejo mano skruostus.

-Oh, ką padarysi. Šiandien ją susirasiu ir perspėsiu, kad prie tavęs nesiartintu, gerai? – meiliai tarė.

-Ačiū. – atsidusau vis dar gėdydamasi. Aš ką tik pasakiau, jog jis man patinka..šūdas.

-Nėra už ką, gražuolę. – pasakė ir tada padėjo.

O aš rimtai giliai įklimpusi.

***

Po pamokų grįžau namo ir pamačiau ten Alezią. Susiraukiau ir nusimovusi batus bei numetusi ant žemės krepšį nuėjau pas ją į virtuvę.

-Ką čia darai? – paklausiau nusišypsodama.

Ji pašoko iš vietos ir išsišiepusi atsisuko.

-Sese, aš laimingiausia! – sušuko pribėgdama ir apkabindama. Mh, tai tikrai keista.

-Kas nutiko? – paklausiau apglėbdama ją atgal.

-Džekas.. jis man.. – sumurmėjo atsitraukdama ir tada iškėlė ranką ant kurios buvo žiedas. – Jis man pasipiršo!

Sustingau. Nejaugi tas šūdžius po to kai sužinojau, jog yra mano angelas sargas dar drįso pasipiršti mano seseriai? Kas per nesamonės?

-Tu nesidžiaugi? – paklausė kai iš mano veido dingo šypsena.

Negaliu jos skaudinti pasakydama tiesą, tad turiu meluoti. Kad ir kaip man tai nepatinka.

Netikrai išsišiepiau ir sucypusi ją apsikabinau, o tada susiraukiau.

-Sveikinu. – pasakiau kaip galėjau laimingiau.

Ką jis suplanavęs? Koks to tikslas? Niekaip negaliu to suprasti. Bet vienu buvau užtikrinta.

To tikrai nebus. Aš neleisiu jam apgaudinėti savo sesers.