TATTOO (n.h. lietuviška fanfic)

4.

4.

Felicios pov.

Nusisukau ir išsiėmusi telefoną norėjau skambinti Alehiai, kad atvažiuotų ir nugabentų jį į ligoninę, bet Niall atėmė iš manęs telefoną. Susiraukiau ir apsisukusi norėjau ant jo šaukti, bet jis parodė man savo ranką.

Ji... ji buvo visiškai sveika. Aiktelėjau ir užsidengusi burną ranką, žengiau keletą žingsnių atgal. Ano žvilgsnis lakstė tarp dabar jau ramių jo akių ir sveikut sveikutėlės rankos. Kas čia ką tik įvyko?

-Tau nereikėjo čia ateiti ir to pamatyti. – ramiai sumurmėjo.

-Ką?! – sušukau. – Gi pats mane pasikvietei.. ir.. aš.. – pradėjau mikčioti.

-Padariau klaidą. – apsisuko ir nieko nesakydamas nuėjo.

Kas per velniava?!

Man pradėjau svaigti galvą, tad prisiremdama rankomis atsisėdau ant asfalto ir susiėmiau už galvos. Mano smegenys negali suvirškinti viso to vaizdo, kai jo ranka išgijo savaime. Žinoma, esu skaičiuosi visokių pasakų apie galias ir t.t., bet tuom netikėjau ir netikėsiu. Bet kaip paaiškinsi šitą reiškinį? Kas jis?

(Rytas)

Pramerkiau akis, nes į jas pradėjo sklisti nežmoniškai ryški šviesa. Suzyziau ir apsivertusi užsidengiau galvą anklode.

-Nagi, nagi, valkatėlė, kur vakar buvai? – išgirdau kaip Alehia paklausia atsisėsdama prie mano kojų.

Susiraukiau ir greitai atsisėdaiu veidu į ją.

-Ką tu čia darai? – paklausiau, nes ji niekada nesilankydavo taip dažnai pas mus. Ji turi savo būtą kitame miesto gale, tad matau ją nedažnai.

-Vakar su Džeku pasilikome čia miegoti. Aš esu atostogose, o jis anksti ryte išvažiavo. O dabar atsakyk į mano klausymą. – pareiškė susikeldama kojas.

-Aš.. ai, nieko. – atsidusau ir vėl atsiguliau.

-Kaip tai nieko? Sakyk tik! – nusijuokė.

Aš tik atsidusau ir nusipurčiau prisiminusi vakarykšti įvykį ir sapną, kuris mane dar labiau šiurpino. Jame buvau apsikabinusi Niall, bučiavau jį, o tada mūsų rankos pradėjo švytėti. Norėjau pažiūrėti kas tai, bet mačiau tik šviesą. Nebemačiau nieko.

-Alehia, nenoriu apie tai kalbėtis. – sumurmėjau ir ji atsidusdama pranešė, kad pasiduoda.

-Na, jei jau nenori man papasakoti, tada apsirenk, eisim apsipirkti. – kelis kart plekštelėjo man per nugarą ir atsistojusi išėjo. Dar kelias minutes pasivarčiau lovoje, o tada galiausiai išlipau. Nuėjau į savo vonią ir žvilgtelėjusi į veidrodį ,iš nuostabos net pašokau. Priėjau arčiau ir geriau įsižiūrėjau į savo akis, kurios dabar buvo žalios, o ne mėlynos. Kas per..? Nesamonė, čia tik mano vaizduotė. To negali būti.

Nusipurčiau ir daugiau nebežiūrėdama į savo atvaizdą, įlipau į dušą, atsiprausiau ir susiruošusi nusileidau laiptais žemyn, kur Alehia darė mums pusryčius.

-Kur mama? – paklausiau jos atsisėsdama ant kėdės.

-Turėjo kažkokių reikalų, - pasakė neatitraukdama akių nuo kepamos kiaušinienės.- Norėsi valgyt?

-Ne, ačiū. – silpnai šyptelėjau ir atsistojusi pradėjau eiti link svėtainės.

Nilgai trukus Alehia papusryčiavo ir mes išvažiavome apsipirkti. Tiesą pasakius, visą rytą jaučiausi kaip traktoriaus pervažiuota. Gal tai dėl tos avarijos, bet kažkaip abejoju.

-Kaip tau ši? – paklausė ištraukdama vieną juodą suknę ir prisidėdama prie savo kūno.

-Neblogai, eik pasimatuok. – pasiūliau pastūmėdama link matavimosi kabinų, o ji nusišypsojusi ten nubėgo.

Kažkaip nebuvo nuotaikos apsipirkinėti, tad tiesiog perbraukiau ranka per vieną drabužių eilę ir visiškai pasidavusi nuovargiui atsisėdau ant sofos prie matavimosi kabinų. Alehia vis matavosi ir maivėsi, o aš tik pagirdavau.

-Kas tau? – susiraukė. – Jau ketvirtą kartą iš eilės sakai neblogai.

-Atleisk, kažkaip nekokia nuotaika.. – atsidusau.

-Gerai, gerai.. – pavartė akis. – Tuoj, dar turiu kelias, o tada eisim pavalgyt! – linksmai sušuko ir vėl nubėgo į savo kabiną. Džiugu, kad nors jai gera nuotaika.

Vėl giliai atsidusau ir atsirėmiau į sofos atlošą. Atverčiau galvą ir užsimerkiau. Jau buvau bepradedanti snausti, bet tada išgirdau balsą, kuris tiesiog privertė mano akis pačias atsimerkti. Širdis pradėjo plakti greičiau, rankos sudrėko. Kelis kartus giliai įkvėpau ir iškvėpiau, o tada lėtai apsidairiau aplink parduotuvę ir įsitikinau jog buvau teisi. Jis buvo čia.

Niall stovėjo prie moteriškų rūbų ir net nežiūrėdamas į juos, paėmė porą ir pradėjo eiti matavimosi kabinų link. Greitai šokau nuo sofos ir lyg gavusi alektros nulėkiau pas Alehią į jos kabiną. Ji iš netikėtumo jau norėjo šaukti, bet aš uždengiau jos burną.

-Šaaaa.. – sumurmėjau.

-Felicia, tau viskas gerai? – paklausė kai patraukiau ranką.

-Prašau!- tyliai sušukau ir pažvelgiau į ją grėsmingomis akimis.

Ji iškėlė rankas pasiduodama ir tada galiausiai tylėjo. Aiškiai mačiau, kad jos akys degė smalsumu, norėdamos išsiaiškinti kas čia darosi, bet dabar buvo per daug pavojinga ką nors sakyti.

Tik dabar supratau ,kad jo bijau. Mano kojos, rankos drebėjo, širdis plakė lyg pašėlusi.

Niekada nebūdavau iš tų bailių, mėgau siaubo filmus, pasivaikščiojimus miške, bet jis turi kažką baisesnio nei tai. Kažkas mano širdyje lyg šaukia – blogis.

Po maždaug dešimties minučių nusiraminau. Alehia jau seniai zyzė, jog atsibodo, tad išleidau ją lauk, bet pati neišdrįsau. Ji man siūlė savo pagalbą, pažiūrėti ar tas kažkas tebėra ir man pasakyti, bet aš nesutikau. Tiesiog bijojau ką nors daryti.

Tad ji išėjo, sakė susimokės ir lauks manęs lauke, o aš sutikau. Dar kelias minutes beveik nekvėpuodama tylėjau, o tada ,kai jau ruošiausi išeiti, užuolaidos prasivėrė ir aš pamačiau tas mėlynas akis.

Greitai sušukau, bet jis uždengė mano burną.

-Tylėk. – sumurmėjo užtraukdamas užuolaidas už savęs.

Ne, ne, ne. Negali būti.

Mano kvėpavimas pasidarė lyg pašėlęs. Bijojau, nesveikai bijojau šito nesveiko vaikino.

Jis patraukė savo ranką ir jam ją patraukiant dar spėjau pamatyti liniją. Tokią pačia kaip mano!

-Nebijok manęs, prašau. – sumurmėjo, bet jo akyse nemačiau jokio jausmo. Jis stovėjo lyg statūla. Tik dabar ,apie tai pagalvojusi, supratau koks jis pats kietas, tiesiogine prasme.

-Ko nori? – drebančiu balsu jo paklausiau.

-Atsiprašyti, kad vakar tau teko tai pamatyti. – pasakė. – Tad tarkim taip, tu nieko nematei, žinai tik tai, kad esu Džeko draugas. Niekada nebeprisiminsi mano vardo ir kas man nutiko.

Stovėjau nieko nesuprasdama. Nejaugi jis galvoja ,kad visa tą beprotybę taip lengvai užmirši?

O tada, lyg nieko nebūtų buvę, jis apsisuko ir išėjo. Nebegalėjau kęsti šitokios įtampos. Parkritau ant grindų ir pradėjau trinti savo smilkinius. Galvoje pradėjo spengti, atrodo lyg kažkas joje būtų kovoję. Nebegalėjau daugiau tverti, pradėjau šaukti. Ašaros pradėjo birėti iš akių, skausmas buvo neapsakomas.

Netrukus mane jau buvo apsupę daug žmonių, o galiausiai medikai. Jaučiau kaip buvau kažkur nešama, o tada paguldoma, bet to nemačiau, nes akyse nuo skausmo pajuodo.

Kas man darosi?