TATTOO (n.h. lietuviška fanfic)

11.

11.

Felicios pov.

Atsimerkiau tikėdamasi pamatyti Niall, bet tai buvo ne jis.

Kas per velnias?

Staigiai pašokau ant kojų ir atsirėmiau į šalia buvusią sieną, nes galvoje vis dar sukosi.

-Džekai? - susiraukusi jo paklausiau.

-Tau viskas gerai, Felicia? - susirūpinęs paklausė pasilenkdamas arčiau.

Seniau būčiau jį apsikabinusi, bet dabar, žinodama kas jis gali būti, kuo toliau nuo jo atsitraukiau.

-Feli? - nepatikimai tarė. Aš tylėjau, nes nežinojau ką jam sakyti. Bijojau, kad Niall bus teisus, kad jis bus puolęs angelas. Bet kodėl šalia jo būdama nieko nejaučiu? Jis giliai atsiduso ir išsitiesęs perbraukė ranka per savo plaukus. -Feli, Feli.. kas tau padėjo tai sužinoti?

Užgniaužiau kvapą. Taigi, tai tiesa?

-Ką? - bandydama vaidinti, kad nieko nežinau paklausiau.

-Turėsiu kai ką padaryti. - grėsmingai sumurmėjo, o tada žengė žingsnį artyn. Sudrėbėjau iš baimėsm nes jis buvo.. per daug arti. Kai mūsų veidai vos nesilietė, bandydama jo išvengti nusileidau žemyn siena, į kuria buvau atsirėmusi. -Atleisk, turiu tai padaryti. - pasakė ištiesdamas rankas ir padėdamas man ant smilkinių.

Savomis rankomis bandžiau jį nuo savęs nustumti, bet veltui. Jis tik užsimerkė, o tada mano akyse užtemo.. Tik staiga išgirdau kažkokį garsą ir prieš akis vėl pamačiau vaizdus.

Niall buvo suėmęs Džeką už kaklo, stipriai jį spaudė. Greitai atsistojau ir prie jų priėjusi pradėjau maldauti Niall, kad nustotų. Kad ir kas Džekas yra, jis yra mano sesers vaikinas ir aš sau neatleiščiau jei per mane jis mirtų.

(Kita diena)

Atsibudau kai mama netikėtai įsiveržė į mano kambarį. Anklode staigiai užsidengiau vakarykščius rūbus, nes grįžau paryčiais tai net tingėjau persirengti, bet to mamai nebūtina žinoti.

-Felicia, pas tave.. kai kas atėjo. - susirūpinusi tarė.

-Kas? - tingiai paklausiau ir nusižiovijau.

-Kažkoks Niall.

Jai tai pasakius, vos nepašokau iš lovos, bet greitai save sustabdžiau.

-Mh.. gerai. Pasakyk, kad tuoj ateisiu. - sumurmėjau.

-Žinai, dukryt.. - atsiduso prisėsdama ant mano lovos krašto. – Tuoj prasidės mokslo metai ir aš nenorėčiau, kad tu susidėtum su.. su tokiais kaip jis. Aš tik noriu, kad kuo geriau pabaigtum mokslus, o tada turėtum gerą ateitį.

-Žinau, žinau, mama. Tuoj ateisiu. – vėl subumbėjau.

Velniava, buvau tiesiog įsiutusi. Ko Niall čia atėjo? Aš nenoriu, kad jis pradėtų mane lankyti kiekvieną dieną, nes turiu savo gyvenimą. Aš nekalta ,kad jis tiesiog vieną dieną į jį įsiveržė ir viską sugriovė.

Greitai palindau po dušu, persirengiau ir susirišusi plaukus į uodegą išėjau. Nulipusi laiptais žemyn pamačiau Niall sėdintį ant sofos. Vieną, nes mama kaip girdėjau buvo virtuvėje.

Kai įėjau į svėtainę, jis atsistojo.

-Ką čia darai? – susierzinusi jo paklausiau.

-Atėjau pasišnekėti dėl vak-

-Shh! – nutraukiau jį. – Jai nebūtina to žinoti. – pavarčiau akis.

-Gerai, gerai. – atsiduso. – Tai gal galime kur nueiti? Man reikia su tavimi kai ką aptarti.

Patrypčiojau vietoje iš susierzinimo. Niall tyliai nusijuokė, tikriausiai iš šito mano poelgio. Gal jo juokas, o gal kas nors kita privertė mane nusišypsoti.

-Tu miela kai esi susierzinusi. – pakilnojo antakius blondinas.

Pažvelgiau buku žvilgsniu į jo tamsiai mėlynas akis ir pakreipiau galvą šiek tiek į šoną.

-Aš visada miela. – tariau „duuh" tonu ir jis pradėjo garsiai juoktis. Taip garsiai, kad tikriausiai mano mama neiškentėjo nesužinojusi ką mes čia veikiame, taigi išėjo iš virtuvės.

-Jis tuoj išeis. – patikinau ją ir pradėjau eiti link durų. Niall mandagiai atsisveikino su mano mama, o tada pribėgo prie manęs.

-Tai kaip? – linksmai paklausė.

-Kas kaip? – susiraukiau, bet neilgam nes matydama jį tokį laimingą negaliu būti susierzinusi ar pikta.

-Kur susitinkam? – pavartė akis.

-Kas sakė, kad mes kur nors susitiksim?

-O tai tu nenori sužinoti kas nutiko su Džeku kai parvežiau tave namo? – pakėlė antakius.

-Tylėk, nu. – atsidusau. – Gerai, trečią valandą būk Glouk kavinėje, gerai?

Niall linktelėjo, o tada viskas vyko atrodo per daug greitai. Jis staigiai pasilenkė ir viskas ką tada galėjau jausti, tai jo ranka ant mano nugaros.

Jis mane apkabino.

Mano puolęs angelas mane apkabino.

(Vėliau)

Be penkių minučių trys įėjau į kavinę ir mano žvilgsnis iš karto užkliuvo už Niall sėdinčio pačiame gale. Besižvalgydama ten nuėjau ir atsisėdau priešais blondiną.

-Užsakiau tau arbatos, gerai? – paklausė iš karto.

-Mh. – numykiau. – Gal.. pradėkim.

Jis pasilenkė per stalą, susidėjo ant jo rankas ir atsiduso.

-Gal supratai, gal nesupratai, bet kai jis uždėjo rankas ant tavo smilkinių jis norėjo ištrinti tavo atmintį. Turbūt apie šią dieną. Bet laimei įsikišau aš.

-O kur jis dabar? – įsiterpiau.

-Tokioje vietoje iš kurios tikrai nepaspruks.

-O ką žadi su juo daryti? – prikandau lūpą.

Niall prasižiojo kažką sakyti, bet mus sutrugdė prie mūsų priėjusi padavėja. Pakėliau galvą ir aiktelėjau.

-Izabela?

-Felicia? – ji nusišypsojo ir šiek tiek pasilenkė, kad mane apsikabintų.

Taip pat ją apkabinau, o tada pažvelgiau į Niall vietą, bet jo jau nebuvo. Kur jis dingo? Ir kaip jis sugėbėjo šitaip greitai išeiti?

-Tu čia viena? – nusišypsojo atsisėsdama priešais, kur neseniai sėdėjo Niall.

-Mh.. taip. Atėjau išgerti arbatos. – nusišypsojau jai atgal.

Bet netikra šypsena, nes vis nerimavau dėl Niall. Kodėl jis mane paliko?

Izabela pažįstu nuo vaikystės laikų. Mes buvome labai geros draugės, kol jai neteko išsikraustyti pas tėvą į kitą miestą, nes jų tėvai skyrėsi. Buvau jos pasiilgusi. Atrodo, ji vienintelė tikra draugė ,kuri turėjau.

Dar penkias minutes paplepėjom, apsikeitėm numeriais ir ji vėl nuėjo dirbti. Atsistojau, apsidairiau ir ačiū Dievui, pamačiau Niall. Jis stovėjo šalia tualetų ir turbūt laukė manęs. Nuėjau prie jo ir iš karto buvau nutemta į tualetą.

-Niall, čia merginų tualetas, tau či negalima.. – pradėjau.

-Kas ji? - aiškiai susinervinęs paklausė.

-Mano draugė, o kas? Ir kodėl tu išėjai? – susiraukiau.

-Nes ji ne žmogus, Felicia.

-Ką? Kaip tai? – sarkastiškai nusijuokiau.

-Jivadovė.֯