TATTOO (n.h. lietuviška fanfic)

1.

1.

-Bijai? – paklausė Alezia spustelėdama mano ranką dar kartą.

Suspaudžiau lūpas ir linktelėjau. Padėjau savo laisvą ranką ant stalo ,kai prie mūsų priėjo ,kaip mano sesuo sakė,šio miesto tatuiruočių meistrė. Ji buvo išsitatuiravusi visą kūną, jos veide buvo matyti milijonas auskarų. Šiurpu.

Ji man silpnai šyptelėjo ir pasiėmusi kažkokią papkę ištiesė.

-Čia kas? – tyliai jos paklausiau.

-Visos tatuiruotės, pasirink kurią tik nori. – patrūkčiojo pečiais.

-Bet aš jau žinau kokios noriu.

-Tada dar geriau, - atsiduso ir padėjusi tą papkę į šalį, atsisėdo ant kėdės šalia manosios. – Ko nori? Leisk spėti.. – iškėlė ranką. – Nori kokių nors žodžių arba... begalybės ženklo?

-Ne, visiškai ne. – susiraukiau. Niekada net nepagalvojau, kad galėčiau pasidaryti ką nors kitą.

-Tai ko tu nori? – vėl paklausė.

Trumpam žvilgtelėjau į seserį ir pamačiau ją labai atidžiai besiklausančią. Ji jau nuo pat mano aštoniolikto gimtadienio ,kada nusprendžiau pasidaryti tatuiruotę, klausinėja kokia ji bus, bet aš niekad jai to neatskleidžiau. Dabar atėjo laikas.

-Noriu linijos. – paprastai atsakiau ir linktelėjau pati sau.

Alezia ir tatuiruočių meistrė susiraukė ir sedėjo nieko nesupratusios.

-Kaip tai linijos? – pasišlykštėjusiu balsu paklausė ta moteris.

-Tiesiog linijos. Paprastos, tiesios linijos ant mano riešo, - pavarčiau akis.

-Felicia, ar tu tuom tikra? – visiškai nieko nesuprasdama paklausė Alezia.

-Taip. Aš noriu linijos ir taškas.

***

-Aš tavęs visiškai nesuprantu, - garsiai nusijuokė Alezia kai išėjome iš tatuiruočių salono, susikibusios už parankių.

-Tokia aš jau esu, - sukrizenau ir vėl pažvelgiau į savo kairį riešą, kurį dabar puošė tiesi linija.

-Kaip tu čia taip sugalvojai? Linija.. labai orginalu. Ir tai ne sarkazmas, – dar kartą nusijuokė.

-Gerai, gerai, baigiam, - nusišypsojau jai ir sustojau kartu su ja. – Kas mus pasiims? – paklausiau pažvelgusi į laikrodį ant rankos, kuris rodė 08:36pm.

-Džekas. – mirktelėjo ir pasiėmusi telefoną pradėjo kažkam skambinti.

Atsirėmiau į netoliese esančią sieną ir stebėjau Alez,kuri šnekėjosi telefonu su savo vaikinu Džeku. Kaip gera ,kad ji čia.. Alezia už mane vyresnė dviem metais,todėl gyvena savo bute, kitame mieste, tad susitikame labai rėtai. Ir šiandien ji atvyko čia tam ,kad palaikytų mane tokią svarbią dieną mano gyvenime.

-Jis greitai čia bus, o tu nieko prieš jei tave paveš jo draugas? Jis su motociklu, tad abi netilpsim, - nusijuokė.

-Mh, ne, manau. – patrūkčiojau pečiais ir nusišypsojau.

Po maždaug penkių minučių, prie mūsų privažiavo du motociklai. Nuo vieno iš jų nušoko vaikinas ir tik tada supratau, kad tai Džekas. Jis pasiveikino su Alezia, o tada linktelėjo man.

-Labas, Feli, - šyptelėjo.

-Labas. – nusišypsojau jam atgal.

-Neturi šiam vakarui planų? Nuvažiuotume kur nors, - pasiūlė nusišypsodamas Aleziai.

-Na ,kad ne. Manau galim važiuoti. – šyptelėjau.

-Puiku, gaudyk, - mirktelėjo ir metė savo šalmą. – Sėsk ant jo motociklo. Nebijok, jis vairuos atsargiai.

Nusijuokiau ir priėjusi prie to kito vaikino nusišypsojau.

-Labas, - nedrąsiai pasisveikinau besimaudama ant galvos Džošo duotą šalmą.

Jis net neatsisuko. Keista.

Susiraukiau ir atsargiai, apsižergdama motociklą ant jo atsisėdau. Vos spėjau įsikibti į už manęs esančią rankenėlę, matociklas pajudėjo ir vaikinas paspaudė greičio pedalo. Kai Džekas sakė, kad jis vairuos atsargiai, jis tikrai pamelavo. Jis važiavo mažiausiai ant šimto...

Man pasidarė sunku laikyti rankas už nugaros, tad atsargiai jas perdėjau vaikinui ant krutinės ir stipriai jį apsikabinau. Niekada nemėgau greičio.

Vos jį paliečiau, vaikinas sustingo, atrodo net nustojo kvėpavęs. Jis tikrai keistas..

Po kankinančių penkių minučių motociklas sustojo, tad šokau nuo jo ir nusiėmusi šalmą pradėjau šaukti:

-Kas per velnias? Tau gal su galva negerai?!

-Nerėk. – tarė nusimaudamas savo šalmą.

-O, ponaitis pagaliau prakalbo. – pavarčiau akis.

-Kažkas blogai? – paklausė prie mūsų priėjusi Alezia.

-Džekas sakė, kad jis vairuos atsargiai. Melavo, - atsidusau ir susiraukiau pamačiusi Džeką.

-Niall, tau gal kas nors pasimaišė? Ko taip lėkei? Sakiau važiuoti lėtai, - iš karto užsipuolė tą vaikiną.

Niall tik pavartė akis ir nuėjo.

O tada aš apsidairiau ir supratau, kad esame motociklų lenktynėse. Ką mes čia darome?

Greitai čiupau Alezią už rankos kol ji nenuėjo.

-Kodėl jie atvežė mus čia? – susiraukusi jos paklausiau.

-O kas nors blogai?

-Ne, tiesiog maniau, kad vyksime į kokį barą ar kur nors kitur, tikrai nemaniau, kad čia... – perbraukiau ranka per plaukus ,kurie buvo žiauriai susivėlę nuo vėjo. Užmušiu Niall.

-Patikėk, bus linksma ir čia. – nusijuokė ir tvirčiau įsikibusi į ranką nusivedė prie Džeko, kuris stovėjo prie kažkokio kito vaikino. Kai priėjome, pamačiau ,kad jis jam davė kelis šimtus dolerių.

-Lenktyniausi? – paklausiau jo, kai jis atsisuko į mus.

-Taip ir trumpam pavogsiu tavo sesutę, - nusijuokė ir čiupęs Alezios ranką nuėjo.

Atsidusau ir apsižvalgiau. Na va, atvykome atšvęsti mano tatuiruotės, bet likau viena. Kaip šaunu.

Apsidairiau ir pastebėjau, kad visi eina link kažkokios pusės. Susidomėjusi taip pat ten patraukiau ir priėjusi arčiau, pamačiau, kad keletas motociklų jau stovi prie starto linijos. Atidžiau apsidairiau ir pamačiau, kai tai poros ir... Tarp jų yra Džekas su Alezia. Jie gal nesveiki?

Susigūžiau į savo megztinį. Man pasidarė tikrai baugu, nes visokios blogos mintys lindo į galvą. Alezia visada buvo kvailelė mėgstanti rizikuoti, o aš budavau ta, kuri visada ją pridengdavo ir ja rūpindavosi bei nerimaudavo. Tokia jau ji ir nieko nepakeisi, kad ir kaip norėčiau.

Netoliese pasigirdo garsus variklio burzgimas, toks garsus, kad net pašokau. Apsidairiau ir pamačiau, kad prie pat manęs sustojo tas pats motociklas ,kuriuo buvau čia atvežta. Niall.

-Ko nori? – paklausiau kai jis nusiėmė šalmą ir pažvelgė į mane.

-Gal palenktyniaukim? – nusišypsojo.

-Ką?