Kitą dieną močiutė norėjo į bažnyčia nueiti anksčiau, nes ji norėjo pereiti išpažinties, beto, liepė ir man. Tačiau blogiausia tai,kad tas nuodemes klausys būtent Pastorius Horan. Aš jam savo nuomonių tikrai nesakysiu.
"Hailee, stok į eilę." Močiutė subambėjo ir aš susiraukiau.
"Močiute, argi būtina?" Paklausiau, kai ėjau paskui močiutę.
"Būtina. O dabar stovėk ir lauk savo eilės." Piktai pasakius aš nieko nesakiau.
Stovėjau eilėje ir laukiau. Prieš mane stovėjo tik viena moteris, kas reiškė, kad mano eilė jau greitai.
Niekada nemėgau sakyti kažkam savo nuodemes, tai nejauku, na bent jau man tai tikrai. Išvis, nesuprantu, kodėl močiutė nori, kad ir aš pereičiau tą sumautą išpažintį.
Po kurio laiko atėjo mano eilė. Mano rankos ir kojos drebėjo. Nežinau ką jam sakyti, o gal tylėti ir laukti kol jis pats ką nors pasakys. Atsiklaupiau ant kelių ir persižegnojau.
"Hailee, kokia staigmena." Jis tyliai pasakė. "Kas tave kankina, brangute?"
Pavarčiau akis, "tarkim aš nesiruošiu tau sakyti savo nuomonių."
"Tai kokio šūdo tu čia atėjai." Jis paklausė.
"Tu bažnyčioje, o dar šitaip šneki, Pastoriau." Pabrėžiau žodį 'pastoriau'. "Mano močiutė liepė tai padaryti."
Girdėjau kaip Pastorius sukikena. "Oh. Gera mergaitė, močiutės klauso."
"Užsičiaupk. Gerai, tarkim baigėm. Ate." Norėjau stotis,tačiau jis mane sustabdė.
"Nori šiandien kur nors nueiti?" Jis paklausė ir aš pakėliau antakį. "Susitikim prie tos parduotuvės, pris kurios tave apiplėšiau, devintą."
Nieko nesakius atsistojau. Grįžau pas močiutę ir atsisėdau šalia jos. Ji kalbėjosi su choro nare, o mane nekreipė dėmesio. Iš tiesų ir gerai, nes šiuo metu, aš mąsčiau apie Pastoriaus pasiūlymą.
O kas, jeigu jis išprievartaus mane? Arba pagrobs, juk čia Airija, čia viskas įmanomą. Iš kitos pusės aš norėjau su juo susitikti ir labiau pažinti, tačiau jis mane taip pat ir erzina. Jis juk Pastorius ir banditas. Kur tai matyta?
/
"Močiute, aš išeinu." Pasakiau jau dėdamasi batus. Močiutė išėjo iš virtuvės susiraukus. "Pabegioti parke." Greitai pridėjau.
"O kam tau begioti?" Ji dar labiau susiraukė.
"Noriu suplonėti."
"Tu ir taip plona, Hailee." Ji atsiduso. "Gerai, eik. Ilgai nebėgiok, kitaip į namus neįeisi."
Linktelėjusi išėjau iš namų. Jei rimtai, aš jau velavau penkias minutes. O jeigu aš ateisiu ir jo ten nebus, ir paaiškės, kad jis pajuokavo. Atsidusau ir paspartinau žingsnius.
Kai pasiekiau parduotuvę, pamačiau vaikiną atsirėmusį į parduotuvės sieną. Priėjau prie jo ir jis pakėlęs galvą išsišiepė.
"Nemaniau, kad ateisi." Jis nusijuokė. Nieko nesakiau, tiesiog tylėjau. "Eime pasilinkaminti." Jis priėjo prie manęs ir apkabinęs mane per pečius pradėjo kažkur eiti.
Kažkur..
- - - -
Ok čia tikrai nevykusi xd
Ir nuomonių
