Bet vos išėjęs iš kambario sustojau. Ką aš darau? Aš nenoriu pykti ant jos. Aš noriu vėl būti su ją ir neleisti jai išvykti į prakeiktą Londoną. Noriu ją apkabinti, pabučiuoti. Aš myliu ją.
Elgiuosi kaip kokia nėščia moteris. Galvoju taip, o elgiuosi kitaip. Tai išties nenormalu.
Perbraukiau per plaukus ir apsisukęs įėjau į kambarį. Hailee, kuri buvo prie krepšio, atsisuko ir parodė savo nuverktas akis.
"Gerai, kiek per stipriai pasikarščiavau." Sumurmėjau. "Kai esu piktas, pasakau kas yra netiesa arba ko nenoriu pasakyti. Šiuo atveju, pasakiau melą. Nesigailiu ką su tavimi patyriau. Atvirkščiai, aš džiaugiuosi tuo. Taigi, atsiprašau."
Hailee tylėjo ir bandė sulaikyti ašaras. Žinoma, aš suprasiu, kad ji man neatleis. Juk prišnekėjau nesąmonių.
"Nenoriu, kad tu išvyktum." Pasakiau. "Noriu, kad visada liktum čia, su manim. Gal kiek ir aš kaltas, kad nepasiūliau tau būti mano mergina. Tiesiog pirmą kartą esu kažką įsimylėjęs." Nusijuokiau ir nuleidau akis.
Kodėl aš tai darau? Kodėl aš jos atsiprašinėju, jeigu techniškai ir ji šiek tiek kalta. Arba esu per kvailas asilas, kad pripažinčiau, jog šioje dramoje esu kaltas tik aš.
"Hailee, atsiprašau ką prišnekėjau, gerai? Tiesiog kai tu pasakei, jog aš tau draugas, pasijaučiau gana kiek liūdnas?" Pasakiau ir pakėlęs akis pažiūrėjau į ją. "Esu kvailas, žinau. Ir tikrai nebuvau tau geras, ir aš tikrai nenusipelnau tavęs kaip merginos. Esu padaręs daug klaidų, dėl kurių aš... jei atvirai sakant, dėl kai kurių aš nesigailiu."
Atsidusau ir pažiūrėjau į savo nuogas pėdas. Ignoruoja tą faktą, kad aš tik su apatiniais. Oho, atsiprašinėju būdamas tik su apatiniais.
"Am, palauk. Aš tik greitai apsirenksiu." Sumurmėjau ir nuo žemės pagriegęs drabužius, apsirengiau.
Hailee nuleido galvą ir bandė sulaikyti šypsena. Išties, nežinau kodėl. Arba dėl mano kvailo atsiprašymo, arba dėl to, kad paprašiau, jog palauktų kol apsirengsiu. Tuomet išgirdau tylų kikenimą.
"Kas tokio juokingo?" Paklausiau, tačiau ji papurtė galvą. "Atleidi man?"
"Tai nereiškia, kad tai sustabdys mane nuo išėjimo." Ji prabilo.
"Ką?" Susiraukiau. "K-kur tu eisi?"
"Kažkaip grįšiu pas močiute, o ši išsiųs mane į Londoną. Neturiu dėl ko būti čia."
"O aš?" Paklausiau. Na štai ir vėl supykau. Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau.
"Vistiek kažkada turėsiu grįšti."
"Aš tau neleisiu." Sukryžiavau rankas, ir užrakinau kambario duris.
Hailee susiraukė. Aš tikrai jai neleisiu grįžti į Londoną.
"Niall, tu nesupranti. Aš privalau ten grįžti." Hailee atsiduso.
"Tau greitai aštoniolika. Galėsi sprendimus priimti pati. Prašau Hailee." Priėjau arčiau jos,tačiau neperarti.
Žvelgiau į Hailee raudonas akis. Ji tikrai atrodė liūdna ir manau čia viskas dėl manęs.
"Žinau, kad kartais elgiuosi kaip šiknius. Bet šitas šiknius myli tave." Pasakiau jau visiškai priartėdamas prie jos.
"Meluoji." Hailee sušnibždėjo.
"Kaip tau įrodyti?" Paklausiau uždėdamas delną ant jos skruosto.
"Nežinau." Ji nuleido galvą ir atsiduso.
Nieko nesakęs, aš suėmiau jos veidą, ir aistringai pabučiavau.
Antra dalis jau šiandian.
Gal nuomonių gausiu? :')))))
Myliu❤
