Lost [BAIGTA]

Part 4

Atrodo stotyje gyvenimas niekad nemiegojo. Visi zujo su lagaminais ir didžiuliai nešuliais ieškodami savo traukinio arba artimųjų. Stovėjau prie kavos aparato ir gurkšnodama juodą arbatą dairiausi po milžinišką žmonių minią. Pastebėjusi pažįstamą veidą, pradėjau brautis pro sausakymšą tunelį.
-Kaip gera tave matyti, Sofija,- pasitikusi mama, stipriai mane apkabino.
-Man taip pat, na tai pasakok, kaip tau sekėsi Niujorke?- vos atsitraukus paklausiau.
-Gavau tą darbą,- išsišiepė ji.
Mes susikabinom už rankų ir šokinėdamos pradėjom cypti.
-Tai nuostabu! Tavo svajonė išsipildė, o aš galėsiu stoti į universitetą,- džiaugiausi.
-Dabar tereikia susirasti pigų butą, susikrauti daiktus ir dingti iš čia,- atsiduso motina.
Surinkome jos visus krepšius ir pajudėjome link išėjimo.

-Sofija, gali nueiti iki kepyklos? Paimk juodos duonos!- sušuko mama iš virtuvės.
-Mhm,- sumurmėjau.
Žinoma, kad nueisiu vis vien mano atsakymas jai neįdomus.
Pravėriau kepyklėlės duris ir į plaučius įtraukiau šviežios duonos kvapo.
-Labas vakaras, Lari,- priėjusi prie prekystalio pasisveikinau su pardavėju.
-Sveika, Sofija, seniai tave čia bemačiau. Kaip sekasi, kaip mokykla?- linksmas atsakė.
-Mokykla bus greitai baigta na, o poto kraustysimės į Niujorką.
-Ak, tai tavo motina vis dėl to gavo tą darbą. Tai džiaugiatės ar ne?
-Tai aišku, pagaliau mūsų abiejų svajonė išsipildė, na mano nevisiškai. O kur Baris?- susidomėjau, nes paprastai iš savo krosnių jis išlenda pats pirmasis kai čia apsilankau.
Laris ir Baris yra broliai dvyniai dirbantys šioje mažoje, tačiau jaukioje kepyklėlėje.
-Nežinau,- atsiduso jis.- Vakar ryte išėjo į mechanizmų krautuvę ir iki šiol negrįžo, rytoj ryte ketinu eiti į nuovadą,- nuleido akis pardavėjas.
-Nesijaudink jį arba suras, arba jis pats atsiras. Viskas bus gerai, Lari,- paguodžiau.
Jis švelniai nusišypsojo ir padavė man duonos kepalą. Susimokėjusi patraukiau namo.