Lost [BAIGTA]

Part 8

|| Liamas ||

Visą kelią galvojau apie Sofijos pasakytus žodžius. Mergina klydo sakydama, kad ji neturi lakios vaizduotės. Anksčiau, būtent dėl šios priežasties daktarams jos tėvai atidavė nemažą sumelę pinigų. Haliucinacijos vos jos nepražudė, tačiau operacija suveikė ir daugiau Sofijos tai nebekankino. Iki dabar. Važiuoju į tą ligoninę tik dėl to, kad manęs neatstumtų mano mergina, beto jai reikia paramos ir žmogaus, kuris ja tikėtų.

Išlipęs iš mašinos apžvelgiau apgriuvusį pastatą. Atrodo užsidarė, nes aplinui šmirinėjo darbuotojai su dėžėmis, kurias krovė į sunkvežimius. Priėjau prie vieno vyruko su šviežiai nuskusta barzdele.

-Kas čia vyksta?- lyg niekur nieko paklausiau.

Darbuotojas nenuleidęs akių nuo lentelės su lapais atsakė:

-Ligoninė nesenei užsidarė.

-O ką darote su tomis dėžėmis?

-Pervežame,- jis pakėlė galvą ir pažiūrėjo tiesiai man į akis.- Tu neturėtum būti kur nors kitur?

Įtariai primerkęs akis pašnekovas nužvelgė mane ir nuėjo savais keliais. Pavarčiau akis ir patraukiau į rytinę pastato pusę. Kiek paėėjęs pastebėjau duris pro, kurias kaip tik išėjo du vyrai kartu su savimi veždamiesi ir vežimėlį su kartoninėmis dėžėmis. Jie privažiavo prie vieno iš sunkvežimių ir pradėjo į jį kelti krovinį. Kol darbuotojai buvo užsiemę aš greitai apsidairiau, o tada įsmukau į patalpą. Pasirodo šie žmonės keldino pacientų duomenis. Susiradau raidę "P" ir ištraukęs primąją dėžę braukiau pro pavardes ęsančias ant aplankų viršaus. Patikrinus tris ėmiausi ketvirtos. Tačiau ir ten neradau Perisonc pavardės. Jau norėjau traukti penktą dėžę, tačiau staiga išgirdau kaip metalinės durys užsitrenkia. Žaibiškai ištraukiau kartoninį kubą ir akimis perbėgau per visas pavardes. Štai ir ji - Leila Perisonc. Ištraukęs aplnaką pradėjau vartyti. Staiga gal už septynių lentynų pasigirdo šaižus dunkstelėjimas. Matyt kažkas išmetė nešulį iš rankų, o tai reiškia, kad reikia pasiskubinti. Atverčiau bylą.

Vardas: Leila Perisonc
Kilmė: Nežinoma
Gimimo metai: Nežinoma
Tėvai: Džordžas ir Kamilija Perisonc'ai.
Diagnozė: Neurosė.

Tai viską paaiškintų. Leila tikrai galėjo užpulti Sofiją jeigu jos tokia diagnozė. Tačiau pirmasis variantas taip pat svarus. Uch, ant to teks ir užsikabinti. Kuris - Pirmas ar antras?

Staiga šaižusis garsas pasikartojo tik šįkart visai netoli manęs. Skubiai sugrūdau bylą atgal iš kur ir paiemiau. Bet nespėjus man atsisukti pajutau skausmą galvoje, o tada... Tamsa...

|| Sofija ||

Siaubingai jaudinausi tiek dėl mamos, tiek dėl Liamo. Netgi spėjau nusigraužti savo nagus bei tuo pačiu ir sugadinti naujai padarytą manikiūrą. Nei vienas, nei kitas neatsiliepė. Nežinojau ką daryti, o į ligoninę važiuoti negalėjau, nes mama turėjo automobilį, tačiau jau antra diena kaip ji negrįžta. Čia kažkas negerai. Gal būt mamą pagrobė, o Liamą suėmė? Arba dar blogiau - pasodino už grotų. Dieve, nebeištversiu turiu kažko imtis. Priėjau prie namų telefono ir paskambinau Tinai. Po kelių pyptelėjimų pasigirdo merginos balsas: Sveiki, čia Tina. Palikite žinutę, ačiū... Negali būti! Negi šiandien visi
pametė telfonus?! Su paskutine vilties kruopele surinkau Dijanos numerį. Dieve, padėk, kad bent ji atsilieptų. Dievas išklausė mano prašymo ir Dijana atsiliepė.

-Klausau,- pasigirdo linksmas merginos balsas kitame ragelio gale.

-Sveika, klausyk man labai reikia mašinos, gal galėtum paskolinti?- nekantriai, bet skubiai kraudamasi daigtus į rankinuką paklausiau.

Jau ir taip žinau, kad atsakymas bus teigiamas.

-Žinoma, lauksiu tavęs,- nusijuokė ir padėjo ragelį.

O ką aš sakiau?

Po minutės jau sedėjau Dijanos automobilyje bei nustatinėjau adresą navigatoriuje. Staiga mano telefonas suvibravo pranešdamas, kad gavau pranešimą. Ištraukiau savo mobiliuką ir pažvelgus į jo ekraną nustebau. Žinutė buvo nuo Liamo. Tiek laiko iš jo nieko nesulaukiau, tarsi būtų vandeny prapuolęs, o štai dabar kaip žaibas iš dangaus.

Liamas: Nevažiuok į ligoninę!!!

Tas šunsnukis žino, kad pulsiu jo ieškoti, bet kodėl negaliu važiuoti?

Aš: Ką? Kodėl?

Aš: Liamai?

Aš: Liamai, atrašyk!

Dabar tai rimtai susirūpinau ką jis veikia ir ir ar nieko jam nenutiko.

Medžiams praretėjus pasirodė ir pati psichiatrinė. Iš vaizdo sprendžiant ji neseniai uždaryta, tačiau buvo kažkas ne taip. Šioje vietoje buvo pilna ne tik darbuotojų, bet ir policininkų. Staiga į kiemą įvažiavo greitosios, medicininės pagalbos automobilis, o iš jos greitai iššoko keli daktarai su gultu. Išsigandusi dėl Liamo nusekiau juos prie susispietusių policininkų bei kitų žmonių. Vos ne vos prasibroviau, tačiau išvystas vaizdas ten toli gražu nepagerino mano nuotaikos. Ant gulto gulėjo kruvinas Liamas, o jo kūnas buvo nusėtas keistais įkandimasi. Bet kas baisiausia, kad jo pilvas ir apilink jį buvo tiesiogine to žodžio prasme sudarkytas. Jame kunkuliavo tikra kraujo bei žarnų masė. Neišlaikiusi ašarų puoliau prie vaikino. Bet man nespėju nei prisiliesti kažkuris iš pareigūnų spėjo mane sugauti. Vyras stipriai mane apkabino ir pradėjo temti nežinia kur. Tačiau aš jau nieko nemačiau. Nemačiau kitų žmonių, nemačiau mašinų, policininkų. Nemačiau pasaulio tokio gražaus kaip anksčiau, nemačiau vilties. Vilties, kad kadanors tapsiu laimiga žmona. O gal tai ne tiesa? Gal tai tik dar vienas eilinis košmaras? Bet ne... Būtų pernelyg gerai jei tai būtų košmaras. Tai pabaiga. Pabaiga blogiui.

....
Ši istorija jau eina į pabaigą tad norėtūsi sulaukti vienos, kitos nuomonės :)
....