Lost [BAIGTA]

Epilogas

Niūrų spalio vakarą drumsčia nesiliaujančiai pliaupiantis lietus. Žmonių burys užsidengę veidus gedulo kaukėmis paslapčia braukė ašaras po lietpalčio kapišonu.
Keturi juodai apsivilkę vyrai atsargiai atidengė vieno iš trejų karsto dangtį. Pirmąjame pasirodė baltut baltutėlės odos, smulkaus sudėjimo bei ilgų mirštančios ugnies plaukų mergina. Jos grakštus kūnas buvo padabintas juoda, neriuota suknele. Tarsi po žeme laidotų pačią ugnies deivę.
Trečiąjame gulėjo tokio pat amžiaus mergina. Jos juodi it naktis plaukai tvarkingai sušukuoti siekė liemenį. Šioji buvo panaši į šmėklą. Balti skruostikauliai bei plonos kojos, kurios tarsi vos paliestum - lūžtu.
Tačiau antrasis liko uždengtas. Visi čia ęsantys žinojo, kad vienas iš karstų yra prikimštas įvairių nuotraukų, drabužių bei begalės kitų smulkmenų. Deramai laidoti sudarkytus kūnus būtų buvę praktiškai neįmanoma.
Vyras raukšlėta oda bei šiek tiek žilstelėjusiais plaukais vienintelis iš minios nenuleido ašarotų akių nuo dukros veido.
-Ar bent vienas iš čia atėjusiųjų žino kas nutiko ištikrųjų?-balse girdėjosi beltiškumo gaidelė.
Šalia stovintis detektyvas akimirką žvilgtelėjo į uždavusiajį klausimą ir vėl nusisukęs atsakė:
-Gal... Tačiau tai, pone,- jis iš vidinės palto kišenės ištraukė suglamžintą voką ir ištiesė.- Manau galėtų paaiškinti.
Žilasis krevai pažiūrėjo į užrašą ant jo: Jei mirsiu perduokit šį laišką mano likusiens giminaičiams. Vyras paiemė voką ir negrabiai atplėšė.

Brangus, giminaiti,
Nežinau kiek dar tokių liko todėl ir neišsivaizduoju kam tiksliai šį laišką adresuoju. Tačiau esu užtikrinta, kad būten šiuo metu kai skaitai jį aš ir Leila Perisonc ęsame negyvos. Nužudžiau ją, bet ir numačiau jog neišeisiu iš to namo gyva. Padariau tai todėl, nes nebegalėjau gyventi žinodama jog policija nesiima jokių veiksmų. Buvo pernelyg sunku matyti kaip dingsta vis daugiau nekaltų žmonių, o ypač kai kažkokia hanibalė iš manęs atėmė viską kas man buvo brangu.
Kad ir kas tai skaito - senelis Pieras, močiutė Beka ar mano mylimiausias tėvelis, žinok, kad myliu jus visus labiau už betką kitą. Ir jei vis dėl to verki už mano mirtį, nedaryk to. Tikiu, kad gyvenimas viršuje yra žymiai gersnis nei buvo čia.
Su meile, Sofija.