Lost [BAIGTA]

Part 7

-Sakau tau, ant jos riešų buvo rankų nuospaudos visai kaip tada kai spaudžiau tos beprotės riešus,- trečią kartą iš eilės bandžiau įpiršti informaciją į Liamo galvą, tačiau jis vis nenorėjo tuo patikėti.
-O gal geriau tau reikėtų apsilankyti pas gydytoją?
-Gerai, tai dabar jau beprotė aš!- sušukau.- Puiku tuomet čiuošk iš čia!
-Sofi, tu tokia nesi,- vaikinas bandė nevykusia teisintis.
-Tada kodėl netiki?
-Nes tai keista,- gūžtelėjo pečiais.- Ji juk net kalbėt negali.
-Bet ji gyvena Dežmlio pašiūrėje, o jos tėvų niekas nematė, iskyrus direktorių. Juk tai irgi keista.
Tada man toptelėjo puiki mintis. Nieko neištariusi paiemiau nešiojamą kompiutrį nuo virtuvinio stalo ir prisėdau ant sofo.
-Sofija, ką darai?- nepatikliai paklausė Liamas atsisėdęs šalia.
Į internetinę paiešką įvedžiau "Leila Parison", tačiau nieko neišmetė tik pataisymą - "Leila Perisonc". Susižvalgius su Liamu paspaudžiau ant paryškinto teksto. Kompiuterio ekrane atsirado juodaplaukės nuotrauka. Pasirodo ji aštuonis metus gyveno psichiatrinėje ligoninėje, kuri yra visai metoli šio miesto. Tačiau daugiau informacijos apie paslaptingą merginą nesuradom.
-Sakiau, kad Leila nėra paprasta mergina,- pergalingu žvilgsniu nužvelgiau draugą.
Jis pavartė akis ir pakilo nuo sofos.
-Gal būt man reikėtų nuvažiuoti iki tos ligoninės ir paieškoti Leilos duomenų?
-Pagaliau sutariam, beto mintis geniali,- nusišypsojau ir taip pat pakilau.- Tik pasaugok save,- šyptelėjus pakštelėjau į lūpas.
Jis padarė tą patį,o tada pasišalino. Išsitraukiau telefoną ir sumaigiau mamos numerį. Po trijų bandymų vis tiek niekas neatsiliepė tad nusprendžiua palikti žinutę balso pašte. Baigus kalbėti susmukau ant sofos. Dabar tereikia sugalvoti ką naudingo nuveikti.

...
Taip, žinau ši dalis labai trumpa ir padariau nemažą pauzę, bet tikiuosi, kas skaitytojų nesumažėjo nors jų mažai ir tebuvo, bet visad viliuosi, kad padaugės. O jei patiko dalis tai spauskit vote ir palikite nuomonę. Ji man labai svarbi.
...