Lost [BAIGTA]

Part 5

-Gali atvažiuoti, nenoriu linkti viena namuose?... Taip mano mamos nėra namie... Ačiū Liamai,- nusišypsojau ir nuspaudūsi raudoną mygtuką padėjau telefoną ant stalo.
Įsisupau į megztuką prieš tai jį nukabindama nuo kėdės atlošo. Prisėdau ant sofos su karštos kakavos puodeliu taip nusiteikdama ilgam laukimui. Praėjus kelioms sekundėms pakilau nuo savo būvimo vietos vien todėl, nes esu itin nekantri. Priėjusi prie lango žvelgiau į juodą tamsumą, kurioje tarsi keletas kumščio dydžio jonvabaliai blizgėjo gatvėje, lempų šviesa. Gatvė tokiu metu atrodė yprastai rami tik nemažas šuo krapštėsi šalia mūsų konteinerių. Stebėjau tą šunį, kuris buvo labiau panašus į neaiškų, purvina padarą. Tačiau geriau įsižiūrėjus jis išties pasidarė įtartinas. Man pasidarė taip smalsu, kad padėjau savo kiaulės puoduką į šalį ir išėjau laukan. Priėjusi prie vartėlių pradėjau artintis link jo. Man jau esnt visai netoli to keisto padaro jis staigiai atsisuko ir atmetė savo ilgus, susivėlusius bei juodus kaip anglis plaukus, kurie man pasirodė lyg kailis. Vos išvydus veidą širdis nusirito į kulnus. Tai nebuvo pasiklydęs, beieškantis maisto šuo. Tai buvo mergina. Ji nevilkėjo drabužių - kitaip sakant buvo nuoga, bet ir siaubingai purvina, kad neįžiūrėtum net jos odos spalvos. Visas susikuprinus ji žiūrėjo į mane kraupiu žvilgsniu nejudėdama iš vietos. Žiūrėjau į ją tarsi įšauls į žemę. Balsas rėkė bėgti, tačiau aš maniau, kad reikia padėti šiai vargšei paklydėlei. Mergino lūpos prasivėrė ir iš jų pasigirdo tylus, bet plonas juokas. Lygiai toks pat kokį girdėjau eidama namo praeitą vakarą. Žengiau žingsnį atlga, o ji įsijautus pradėjo nervingai kvatotis. Staiga mergina nutilo pastebėjus jog aš pajudėjau. Pakreipė galvą ir nepraėjus nė akimirkai jau šuoliavo mano pusėn. Tuo metu nuo mano proto tarsi nukrito juodas šydas dengęs viską priešaky. Staigiai apsisukau ir pradėjau bėgti kiek tik galėdama greičiau vis atsisukinėdama atgal. Juodaplaukė vėl pradėjo pakvaišusiai kvatotis ir tas juokas sparčiai artėjo. Jau mačiau prieš save duris ir buvau beveik tikra, kad spėsiu jas atverti, tačiau pajaučiau svorį ant savęs ir griųvau visai netoli jų. Ta beprotė užšoko ant manęs ir jau ketino suspausti mano kaklą, bet aš spėjau sugauti jos plaštakas. Smulkios rankos spaudė mane kiek įgalėdamos stipriau. Staiga pasigirdo atvažiuojančios mašinos garsai. Vieną akimirką užpuolikė pakėlė galvą, o kitą - jos čia lyg nebūta. Automobilis sustojo ties mano kiemu ir iš jo išlipo man gerai pažystama žmogysta.
-Sofija nusprendei patyrinėti žvaigždes?- nusijuokė priėjęs Liamas.
Tik dabar pastebėjau, kad aš dar vis be žado gulėjau ant žemės. Vaikinas ištiesė man ranką ir padėdama jo atsistojau.
-Tu nepatikėsi,- sušnibždėjau mums beeinant link namo durų.