Lost [BAIGTA]

Part 9 or The End

Nebijau tamsos - bijau to kas slypi  joje. Ir išties niekada nemaniau, kad būtent man teks susisdurti su juo akis į akį. Be jokių kaukių, be jokių apsimetinėjimų. Tas baubas besislėpiantis po lova pagaliau išlindo į dienos šviesą įgaudamas savo tikrąjį pavidalą. O kai kurie nei nenumanė, kad jis visą laiką buvo šalia. Vaikščiojo tomis pačiomis gatvėmis, valgė tą patį bjaurų, valgyklos maistą, darė matematikos namų darbus.
Nežinojau kas tada vyko. Nežinojau ar Leila pasiekė savo paskutines sekundes. Žinojau tik tiek, kad mano paskutinės mintys priklausė Liamui.

|| Prieš 3-is valandas ||

Karštas dušo vanduo slydo mano nuogu kūnu palikdamas garų debesį. Išlėto muilinausi kojas, pabaigus su jomis - rankas. Norėjau, kad visą susikaupūsį liūdesį nuplautų kokosų kvapo šampūnas. Tačiau keršto troškimą įdėjau į atsargų dežutę, kad kartais ir tas nenutekėtų.
Po gerų dviejų valandų išlipau iš dušo bei greitai įsisūpau į rankšluostį.
Apsivilkus pačius patogiausius drabužius nulipau laiptais į virtuvę, o tada pradėjau knistis po įrankių stalčius. Galiausiai radus ko reikėjo susigrūdau į kišenę ir pagriebus namų raktus patraukiau link išėjimo. Greitu žvilgsniu apžvelgiau namą. Mano lūpas paliko gilus atodūsis. Tikiuosi čia dar sugrįžti.

Palengva, tačiau ryžtingai žingsniavau miško pusės link. Per tą laiką savo planą apigalvojau dar tris kartus. Jei pasiseks, visa tiesa iškils į paviršių. Galiausiai priėjus pirmuosius medžius pažvelgiau į telefono ekraną, kuris rodė kelias minutes be vidurnakčio. Įsidėjusi jį atgal į kišenę ir vietoj jo ištraukiau nedidelį žibintuvėlį. Keršto vedama nuėjau į miško gilumą.

Jau kurį laiką stovėdama prieš pačio velnio gūžtą galvojau ar teisingai elgiuosi. Tačiau greitai nuvyjau tas mintis. Atėjo laikas teisingumui. Atėjo laikas kerštui. Lėtai išledus orą pro burną pravėriau senas, girgždančias duris.
Iš vidaus šis namas atrodė kur kas blogiau nei iš išorės. Dulkių padengtos durys girgždėjo lygiai taip pat kaip ir durys. Beveik visuose kampuose buvo susiraizgę voratinkliai ir vietomis buvo matyti kraujo dėmės. Beto ore dvelkė siaubingas dvokas. Iš lėto dėjau kiekvieną žingsnį, privalėjau būti itin atsargi. Beeidama netyčia įmyniau į kažką glitaus. Nuleidau žvilgsnį į kojas ir aiktelėjau. Mano batas maudėsi dar nesukrešėjusio kraujo baloje. O ir tas kvapas sustiprėjo. Tada pastebėjau, kad kraujo dėmė tarsi takas vedė prie netoliese ęsančių durų. Greitai atsidūriau prie jų, o tada palenkiau rankeną. Dėja jos buvo užrakintos. Na aš nesu tokia kvaila, kad lysčiau mirčiai į nagus be ginkluotės. Iš netvarkingai surišto kuoduko ištraukiau segtuką ir jį išlanksčius įkišau į spyną. Keliskart pasukiojus pasigirdo lengvas - trakšt! Nei atidaryti durų nespėjau kai mano veidą užgulė didžiulė dvoko banga. Susiraukiau, nes smirdėjo taip lyg čia kas būtų sunešęs visą miesto mėšlą. Greitai susiradau lempos jungiklį ir užčiuopus už mygtuko nuspaudžiau. Nuo vaizdo, kurį išvydau vos ne apalpau. Visas kambarys telkšnojo kraujo klanais. Kiekviename kampe gulėjo sudarkyti žmonių kūnai. Sakydama sudarkyti turėjau omeny jų atviras rankų venas. Iš visur kyšojo žarnos, o kai kur net mėtėsi iškastos odos gabalai. Vietomis išpjaustytos bei sukandžiotos aštrių dantų šlaunys atrodė klaikiai. Kai kurius veidus atpažinau. Tai buvo ponios Klampot vyras - vargšelis, žmona negali sustoti lieti ašarų. Visai netoli jo gulėjo Laris. Ach, ta velnio išpera atsiims, suurzgiau. Staiga mano akys sustojo ties vieno žmogaus. Tai buvo mano mama. Mano brangiausioji mamytė. Akyse pradėjo kauptis ašaros, o širdyje vis didesnis keršto troškimas. Staiga už nugaros išgirdau žingsnius.

-Jie man sakė, kad negalėsiu savimi pasirūpinti,- pasigirdo drebantis merginos balsas.

Greitai atsisukau ir prieš save išvydau kruviną Leila, kuri sukiojo peilį rankoje. Ji nusišypsojo parodydama visą eilę smailių dantukų.

-Sakė, kad neišsimaitinsiu. Sakė mirsiu badu,- mergina dar labiau išsišiepė.

-Suknista kalė!- iš šnabždesio mano balsas virto į klyksmą.

Net nepajutau kaip kojos pačios visu greičiu pradėjo nešti tiesiai į merginą. Pargrioviau ją ant nugaros kaip tą kart ji mane ir iš visų jėgų vožiau į veidą. Iš Leilos rankos išslydo mėsai pjaustyti skirtas peilis ir nusirideno šiek tiek toliau.

-Štai tau už Larį,- stipriai trenkiau.- Už mamą,- užsimojau stipriau.- Ir štai už Liamą,- šį daviau su visa savyje slypinčia jėga.

-Nesijaudink,- ji pakelė savo sudaužytą veidą.- Greitai prisijungsi prie jų,- Leila staigiai pravėrė burną ir aštriais dantimis kando man į ranką.

Susiemiau už plaštakos ir skardžiai šaukdama nusiridenau nuo merginos. Ši pasinaudojus progą šiupo peilį ir priėjus sviedė jį į mane, tačiau aš spėjau išsisukti. Iš kišenės žaibišku judesiu ištraukiau tėčio medžioklinį peiliuką ir šokau ant juodaplaukės. Ši vėl parvirto ir mes sugrįžome į primąją poziciją.

-Tau galas,- sušnypščiau pro sukastus dantis ir prirėmiau peilį prie kaklo.

-Ne, jei mirsiu aš - mirsi ir tu.

Pairodo nepastebėjau, kad ji visą tą laiką rankoje laikė savo peilį. Nieko nelaukus, be jokio kaltės ar sąžinės jausmo perrėžiau Leilai gerklę. Tačiau tai buvo ne viskas. Pilvo apačioje pajutau skausmą. Nuleidau žvilgsnį į apačią, kad geriau matyčiau. Juodų plaukų savininkės peilis buvo įsmigęs manyje, o ant mano pilko megztinio vis didėjo raudona dėmė. Nuvirtau nuo merginos kūno. Man darėsi vis sunkiau kvėpuoti. Supratus kas manęs laukia lėtai priglaudžiau ranką prie dešininės kišenės ir užmerkus akis pasitikau tamsą kaip savo seną draugą.

Nebijau tamsos - bijau to kas slypi joje. Ir išties niekada nemaniau, kad būtent man teks susisdurti su juo akis į akį. Be jokių kaukių, be jokių apsimetinėjimų. Tas baubas besislėpiantis po lova pagaliau išlindo įdienos šviesą įgaudamas savo tikrąjį pavidalą. O kai kurie nei nenumanė, kad jis visą laiką buvo šalia. Vaikščiojo tomis pačiomis gatvėmis, valgė tą patį bjaurų, valgyklos maistą, darė matematikos namų darbus.

Nežinojau kas tada vyko. Nežinojau ar Leila pasiekė savo paskutines sekundes. Žinojau tik tiek, kad mano paskutinės mintys buvo skirtos Liamui.  

....

Štai ir pabaiga. Labai noriu padėkoti tiems kas skaitėte ir nepagailėjote laiko kritikoms. Taigi tikiuosi iš jūsų sulaukti tokios finalinės nuomonės apie pačią istoriją bei žinomą šią dalį. Jei kas nusiminė tai jau greitai bus epilogas (jau esu jį parašius he, he). Žodžiu labai tikiuosi, kad bent kažkam patiko šis mano darbelis.
P.s. Įvertinkitė mano darytą paveikslėlį.

....