Lost [BAIGTA]

Part 3

Niekaip negalėjau susikaupti. Visą pamoką ji į mane spoksojo. Atrodo Leilai buvo absoliučiai nesvarbu, kad kiti mokyniai kreivai į ją žvilgčiojo.
Kai mokytojas pradėjo braižalioti kreida ant lentos pagriebiau rašiklį ir išplėšus lapelį iš sąsiuvinio suraizgiau kelis žodžius. Leila stebėjo kiekvieną mano judesį, kai baigiau pastūmiau jai žinutę: "Ar viskas gerai?". Mergina atsisuko į mane ir linktelėjo.
-Gal tave palydėti iki namų, kai baigsis pamokos?- tyliai paklausiau kai mokytojas vėl nusisuko. Po kiek laiko ji vėl, tačiau kažkaip netvirtai linktelėjo. Šyptelėjau.
-Klausyk, jei tik ko reikia gali kreiptis į mane,- švelniai tariau
Tačiau ji tik žiūrėjo į mane įsmeigus savo bejausmį žvilgsnį, kartkartėm mirktelėdama. Ta mergina kažkokia keista ir mane ima nemaloni nuojauta būnant šalia jos. Nors geriau pagalvojus ko čia stebėtis juk ji nebili, galbūt tokiems žmonėms tai įprasta?

Pasibaigus pamokoms kartu su Leila ištrūkome iš mokyklos ir patraukėme miško link. Tame miške buvo tik viena atsiskyrėlio pono Džemlinso pašiūrė tačiau jis jau seniai miręs, o namas parduodamas, bet jo taip niekas ir nenupirko. Galimybė devyniasdešimt devyni procentai, kad Leilos šeima jį nusipirko. Pirma - mes einam į miška, o antra - jis tikriausiai nupigo tiek, kad aš iš savo visų santaupų galėčiau tą namą nusipirkti.
-Žinau klausimas kvailas, bet ar tu susišneki gestų kalba?- paklausiau jos beeinant.
Ir iš tikrųjų man labai knietėjo sužinoti, nes niekad nemačiau jos ja šnekant. Tačiau nesulaukiau jokio atsakymo. Juodaplaukė paprasčiausiai spoksojo į mane išplėtusi akis. Daugiau jos nieko nebeklausinėjau, taip tylėdamos priėjome Leilos būstą. Kaip ir sakiau - ji apsigyveno Džemlinso name. Nors iš jo išvaizdos neatrodė, kad kažkas ten gyventų.
-Tai susitiksime po savaitgalio,- šyptelėjau ir atsisveikinusi pajudėjau iš miško. Visą laiką kol nepasukau kuo puikiausiai jaučiau deginantį Leilos žvilgsnį.

...
Manau, kad jau galėčiau sulaukti iš jūsų šiokios tokios kritikos ar nuomonės.
...