Lost [BAIGTA]

Part 6

-Sofi, man rodos tu susitrenkei galvą,- nepatikėjo Liamas mano pasakojimu.
-Kur? Liamai, ji užpuolė mane, o aš gyniausi. Mano vaizduotė nėra laki ir tu pats tai gerai žinai!
Vakar po to nemalonaus incidento iškart kritau į lovą, tačiau šįryt pabudus viską jam išklojau. Visą tą laiką kai pasakojau vaikinas manęs klausėsi ir nei karto nepertraukė kvailais klausimais. Tačiau man baigus tylėjo. Galiausiai pakėlęs galvą pasakė, kad susitrenkiau galvą. Žinau ką jis norėjo pasakyti. Bet kaip jis galėjo nepatikėti? Suprantu tai skamba beprotiškai, tačiau viskas atrodė taip tikra. Savo akimis mačiau tą šiurpią, susikuprinusią asmenybę, jutau jos rankas savosiose. Dar dabar mano galvoje skamba tas nervų perkreiptas juokas. Esu įsitikinus jog tai nebuvo vien mano vaizduotės padariniai ir aš tai įrodysiu.
Liamas pakilo nuo sofos ir priėjęs prie manęs apkabino.
-Meile, tau nėra dėl ko jaudintis,- vaikinas pabučiavo į mano pakaušį.
Staiga įjungto televizoriaus ekrane pasirodė žinių pranešėja ir šaltai žvelgdama į kameras prabilo motonišku balsu:
-Labas rytas, su jumis Jurgita Salinienė ryto žiniose. Vakar balandžio ketvirtą dieną apie dvidešimt trečią valandą vakaro paaiškėjo, kad net trys asmenys paslaptingai dingo. Weilsonas Gorajus - dvidešimties metų vyras, Krankaitė Lėja - penkiolikmetė mergina ir Kolonas Baris - dvidešimt trejų. Niekas nežino ar tai dėmesio trūkumas ar serijinio žudiko darbas. Tačiau svarbiausias klaisimas vis dar kybo ore: Negi tai sutapimas? Atrodo šį kartą policijai bus daug darbelio. Toliau žiniose - oras.
-Ji. Pasakė. Baris,- sukirčiuodama ištariau drebančiu balsu.-Vakar Laris minėjo jog jis nepasirodo. Man reikia pakalbėti su juo.
-Nuvešiu tave,- psisiūlė Liamas.
-Ne!- nukirtau.- Man reikia įkvėpti gryno oro.
-Kaip nori,- atsiduso jis ir atsisveikinęs išėjo.

Šiltas pavasario vėjas vėlė mano palaidus plaukus suteikdamas jiems ugninių liepsnų iliuziją. Tėtis sakydavo, kad tokiomis akimirkomis atrodydavau tarsi ugnies deivė. Visada žinojau jog tai nebuvo tiesa, tačiau tai girdėti iš tėvo lūpų buvo pats geriausiais dalykas.
Saulė jau leidosi, dangus temo. Greitesniu tempu pasukau į Lario gatvę. Sunku patikėti, kad Baris dingo. Šie du broliai man buvo tarsi dėdės, kurių niekada neturėjau. Nuleidusi galvą mąsčiau kas nutiko šitame vos ne pačiam nuobodžiausiam miestely Europoje. Ir tik tada prisiminiau, kad mama nuo vakar dar negrįžo. Staiga trenkiausi į neaiškią žmogystą, o ji padėjo savo sedynę ant žemės. Pažvelgiau į jos veida ir supratau jog tai Leila. Greitai ištiesiau merginai ranką padėdama pakilti nuo šaligatvio. Ji ištraukė savo delnus ir pradėjo įnirtingai trinti riešą. Pažvelgus į kitą pastebėjau neryškias nuospaudas, kurias galėjo palikti žmogus gan stipriai spaudęs jai riešus. Staiga mano protas nušvito, tačiau kai tai nutiko gatvėje Leilos jau nebebuvo. Išsigandusiom akim apsižvalgiau ir spartesniu žingsniu patraukiau tolyn.