Tobula iš blogos pusės

Ketvirta dalis

Sėdžiu kalėjime. Iš niekur nieko pasigirsta sprogimas. Prie mano kameros yra apsaugos kameros ir kompiuteris kur rodo visus kameros nufilmuotus vaizdus. Aš pažiūriu ten. ŠŪDAS!!! Ne!!! Ką čia veikia Harutas su visais komandos nariais!!! Jie mirs! Negerai. O BLLEEE!!!! JIE JUDA PRIE MANO KAMEROS!!! Durniai!!! Jie visi pribėga prie mano kameros.

- Pasitrauk, Ketę!!! Sprogdinsiu! - sušuko man Harutas.

- NE!!! BĖG IŠ ČIA SU VISAIS!!! IR DAUGIAU NEGRĮŠK!

- Kodėl!?

- TU MIRSI IR JIE!!! ČIA ĮSAKYMAS! DINK IŠ ČIA!!!- pasakiau griežtu balsu.

- Ne! Bėgsi su mumis!!! - atsakė man Harutas.

Jis priėjo prie grotų ir jau jas rakino. Aš paėmiau ir pro tarpą trenkiau į pilvą.

- Bėgi iš čia!!!- truputį ramesniu balsu pasakiau.

O ne!!! Jau per vėlu!!! Čia įžengė tas policininkas kuris mane pašovė!!! Sakiau jiems bėgt, bet ne jie turi būtinai čia likt ir mirti!!! Aš paėmiau ir su koja išspyriau grotas. Mat kunfų lankaiu. Atsistojau prieš policininką!!! Trenkiau jam per pilvą ir galvą. Jis suaimanavo, bet nenukrito. Policininkas paėmė ir šovė man į pilvą. Skausmas!!! Nekenčiu jo!!! Paėmiau iš jo rankų šautuvą ir šoviau jam į galvą. + 1 policininkas į sąrašą. Aš parkritau. Netekau daug kraujo.

Atsikėliu baltam kambarį. Čia palata. Visi penki prieš mane sėdi. Aaaaaa!!! Skauda.

- Aaaaaaggghhhh!!!- sušukau. Man skausmas buvo nepakeliamas. Po mano riksmo įbėgo daktaras.

PALA!!! Tai jis!!! Tas pats kuris mano ranką sutvarkė. Aš nežinau ką jis padarė, bet man skausmas pilve aprimo. Mano ranka buvo sutvastyta, o pilvas aprištas su bintu.

- Čia tu!- pasakiau skausmui aprimui.

- Taip. Tas pats kuris tave gydė kalėjime. Matau pabėgai.

- Nieko neprisimenu apie pabėgimą.

- Taip, tu netekai sąmonės nukraujavus. Tai Harutas tave nuvežė į ligoninę.

- Apie ką jūs kalbat ir iš kur tu daktare žinai kas ji yra?- paklausė Harutas.

- Mes buvom susitikę kalėjime. Tada jis man sutvarkė ranką, - pasakiau Harutui.

Jau praėjo 2 savaitės. Važiuojame namo. Gerai. Harutas nepaklausė, kodėl aš dėl jų pasiaukojau. Aš giliai įkvėpiau ir iškvėpiau.

- Ketę, kodėl tu dėl mūsų pasiaukojai? - paklausė manęs Džeimsas. Aš nusisukau į langą.

- Galim apie tai nekalbėti??? - paklausiau jo.

- Galime, - atsakė Harutas pasižiūrėdamas piktu žvilgsniu į Džeimsą.

Jau grįžome namo.

- Visi! Susirinkite į svetainę!- sušukau aš. Visi jie įlėkė ir aš pradėjau kalbėti.

- Kaip žinote, gindama jus aš buvau sužeista ir dabar negaliu jūsų apsaugoti. Dabar jums vadovaus Harutas kol aš pasveiksiu.

- O kaip dėl misijų?- paklausė Edvinas.

- Prieš vogdami ar ką nors tokio norite daryti tai pirmą atsiklauskite manęs. Supratot!? - paaiškinau jiems. Jie visi kartu linktelėjo, o aš nuėjau į savo kambarį ir nusiprausiau. Man taip skaudėjo tą žaizdą.

Atsikėliau. Apsirengiau ir nulipau žemyn. Pasisveiknau su visais.

- Laba rytą, visi. Šį vakarą jūs turėsite nueiti apiplėšti parde.

- Ok!!!- sušuko Kirlis.

- Aš pusryčius šiandien praleisiu. Prieš išeidami praneškit man,- tai pasakiusi nuėjau į savo kambarį. Skausmas buvo žiaurus, bet mažesnis. Jau atėjo vakaras ir išgirdau kaip man į duris kažkas pasibeldžia.

- Užeik!!!

- Atleisk, kad trugdau, Ketę. Mes jau išvykstame, - pro duris įėjo Džeimsas.

- Nieko tokio. Galite vykti.

-----------------------------------------------------
AUTORĖS ŽODŽIAI

Atleiskit, kad pastaruoju metu neįkeliu istorijų. Dar į mokyklą einu, o viską rašau per telefoną.

Tikėkimės, kad jums patiks kitos dalys!!! Laukite!

KotDoma

😘😘😘😘😘😘😘😘