Sveiki!!! Aš esu Kotryna Bruninger. Draugai mane vadina Kete. Man 20. Esu žudikė. Šioje istorijoje aš jum papasakosiu apie savo gyvenimą ir kaip įsimylėjau. Kas čia tokio baisaus. Juk niekas nedraudžia įsimylėti.
Ryte atsikėliau su skaudančia galva. Ignas gerai mane užmušė. Man net sunkiai sekasi kvėpuoti!!! Šunsnukis!!! Manau šiandien norėsiu apsilankyti savo vaikystės praitoje vietoje. Tai bažnyčioje.
Atsikėliau ir nuėjau į vonią. Apsiprausiau ir apsirengiau. Aaaaaa!!! Nugara!!! Gerai! Regis ilgai man teks ilsėtis! Nulipau žemyn ir sušukau:
- Visi!!! Susirinkite į svetainę!
Visi subėgo į svetainę. Jie žiūrėjo į mane su akim pilnom baimės.
- Nesijaudinkit. Aš nieko nebausiu ir nedarysiu jums. Klausykitės, aš turiu aplankyti vieną vietą. Tai jūs dabar čia pabūsite vieni.
- Ketę, jei tu kur nors važiuosi, tai aš su tavim. Noriu būti įsitikinęs, kad tau viskas gerai, - pasakė Harutas.
- Kaip nori. Einam. Pala!!! Kur Caitlin???
- Sakė, kad išvažiavo drabužių pirkti, - pasakė Kirlis.
- Aš jai paskanbinsiu, - pasakiau ir surinkau Caitlin numerį.
(Ketė per telefono pokalbį žymima K, o Caitlin C)
K: Kur tu?
C: Aš parduotuviai drabužius perku.
K: Tai greičiau apsipirk ir grįžk.
C: Aš negaliu. Čia tik sriubos yra.
K: Tada nueik prie kitos lentynos.
C: Kad ten irgi vien tik sriubos.
K: Kokioj tu parduotuvėj???
C: Sriubų parduotuvėlėj.
K: Kokio velnio tu perki rūbus sriubų parduotuvei?!
C: Užsičiaupk!!!
Padėjau ragelį. Visi mane išgirdo ir pradėjo juoktis kai aš garsiai pasakiau Caitlin Kokio velnio tu perki rūbus sriubų parduotuvėje. Atsisukau į Harutas.
- Harutai, einam!
- Taip, sere!
Mes išėjome. Atsisėdome į mašiną ir jau ruošiamės važiuoti. Kadangi aš visiškai sužalota, tai negaliu vairuoti. Harutas užvedė mašiną ir atsisuko į mane:
- Kotryna, pasakyk adresą.
- Drelingos gatvė - 32. (Adresas išgalvotas)
- Gerai.
Mes vykstame kelyje. Visą laiką tylėjome. Privažiavom bažnyčia. Harutas išsižiojo ir pažiūrėjo į mane. Jau norėjo klausiti, bet aš į jį pažiūrėjau žudikišku žvilgsniu. Jis tuoj pat prikando liežuvį ir mes įėjome į bažnyčia.
Aš apsidairiau ir išgirdau už savęs balsą.
- Kotryna, čia tu??? - taip!!! Čia Izakas. Mes bivom geriausi draugai. Naaaa... Jis manęs Kete nevadino. Aš atsisukau. Čia rimtai jis. Tik aukštesnis ir patrauklesnis.
Ups! Gambar ini tidak mengikuti Pedoman Konten kami. Untuk melanjutkan publikasi, hapuslah gambar ini atau unggah gambar lain.
(Nuotraukoje Izakas)
- Izakai!!! Negali būti!!!
Aš pribėgau ir apkabinau jį. Jis mane taip pat apkabino. Aš žengiau žingsnį atgal, kad galėčiau jį apžiūrėti.
- Izakai, ką tu čia veiki???
- Sekmadieniais kunigui patarnauju. O ką tu čia veiki??? Ilgai čia nesilankiai.
- Nusprendžiau, kad noriu apsilankyti. Juk taip seniai čia buvau. O tavęs nemačiau nuo 14. Kokį darbą dirbi???
- Aš stilistas. Pasiekiau savo svajones. O tu??? Pasiekiai savo svajonę??? Tapai daktare???
- Ammm... Izakai..... Prižadėk, kad niekam nesakysi...
- Prižadu. Juk niekam neiždaviau tavo paslapčių.
- Naaaa... Ji kitokia... Aš... žudikė...
- Ką!? - sušuko Izakas.
- Atleisk. Mano tėvas irgi yra žudikas. Jis norėjo, kad tapčiau žudikė.
- Suprantu...
Už manęs kažkas sukosėjo. O ne!!! Juk ten stovi Harutas.
- Izakai, čia mano kolega Harutas, - parodžiau į Harutą.
- Harutas.
- Izakas, - abu suspaudė savo rankas susipažindami. Vienas į kitą žiūrėjo piktu žvilgsniu.
