Tobula iš blogos pusės

Dešimta dalis

- Prašau, Kete. Nurimk, - ramino mane Harutas.

Prieš kelias minutes vado tarnai išvedė Sairą iš šios salės. Šios mano gyvenimo dalies niekas nežino. Net aš savo tėvams nepasakojau apie Sairą. Aš atsistojau nuo savo vietos ir kreipiausi į vadą:

- Vade, aš pagalvojau. Aš jį priimsiu į savo gaują.

- Ką?! Bet tau katik buvo pykčio priepuolis. Ar tu esi dėl to tikra??? - paklausė manęs vadas.

- Taip, o dabar prašau atveskite jį šičia.

Vadas man palinksėjo. Aš sugalvojau planą dėl to Sairo. Į salę vėl atėjo Sairas.

Aš priėjau prie jo. Jis į mane žiūrėjo su baime akyse. Man tai patiko. Seniau aš į jį taip žiūrėjau, bet dabar yra mano eilė.

- Aš tave priėmu į savo gaują, bet tu turėsi į mane kreiptis nemano vardu, o pavarde. Rytoj ateik prie mano namų, - pasakiau jam.

Sairas iškarto krito ant žemės ir nusilenkė man. Gera, kai tau kažkas lenkiasi.

- Ačiū jum, panele Bruninger. Tai yra labai didi garbė man, - pasakė Sairas.

- Žinau. Aš dar nepamiršau ką tu man dariai kai aš buvau maža. Dabar aš užaugau ir esu stipri. Galvok, kaip ataipirksi, nes po misijos: tu miręs.

Aš apsisukau ir pradėjau eiti link savo vietos.

*****Haruto pozicija*****

Aš dar niekada nemačiau Ketės tokios piktos ir šaltos. Aš mačiau kaip Sairas ir visi esantys salėje žudikai su baime akyse žiūrėjo į ją. Visi žino, kad geriau yra nesusipykti Kete. Kodėl? Nes gali mirti nespėjas sumirksėti...