Tobula iš blogos pusės

Penkiolikta dalis

PASIKLYDE MIŠKE - DIENA : 4

***** Kotrynos pozicija *****

Viskas buvo tamsu. Aš nieko nemačiau, nei girdėjau, nei jaučiau. Ar čia tas jausmas kai esi miręs?

Aš noriu atsimerkti... Aš nenoriu mirti...

Aš atsimerkiau. Pamačiau, kad guliu ant pledo. Skauda nugara, kojas, ranką, galvą...

- Agh... - sudevau aš iš skausmo.

Aš gulėjau ant pledo. Visas vaizdas liejosi. Aš pamačiau kažkokį žmogų. Jis užšoko ant manęs ir apkabino. Kitai sakant - jis gulėjo ant manęs.

- Aš taip džiaugsiuosi, kad tu atsikėliai! Jau galvojau, kad tu mirsi! - pasakė Harutas. Tai jis mane apkabino.

- Au, au, au....

- Oi! Atleisk! Nenorėjau!

Harutas nulipo nuo manęs. Aš išgirdau kažką prie mūsų esančius.

- Hhaahhahahha! Harutai, neuždusink jos su savo meilę! - tai buvo Sairo balsas. Gal man vaizdas ir liejosi, bet aš pamačiau, kaip Harutas išraudonavo.

- Kaip jautiesi, Kete? - priėjas prie manęs paklausė Džeimsas.

- Galėjo būti geriau... Kiek laiko užtruks kol šitai viskas užgis? - paklausiau Džeimso.

- Maždaug tris savaites.

- O Dieve...

- Hahahah! Nesijaudink, kete! Iki vestuvių užgis! - juokdamasis pasakė Džeimsas.

- Hahaha... Tikiuosi, kad taip ir bus...

Tada visi pradėjome juoktis. Aš apsidairiau, norėdama pamatyti ar yra kažkur Robo pakalikų.

- Ei, Kete. Aš manau, kad jau laikas kai tu man papasakosi apie ką kalbėjai kai tarkiai medį, - su rimtu žvilgsniu pasakė man Harutas.

Aš palinkčiojau galvą ir pradėjau viską pasakoti....

... Kai baigiau pasakoti, Harutas priėjo prie manęs ir apkabino mane.

- Viskas bus gerai, Kete. Aš atkeršysiu jam už tai, kad tavęs vos nenužudė...