Tobula iš blogos pusės

Dvylinkta dalis

PASIKLYDE MIŠKE - DIENA: 1

***** Haruto pozicija *****

Jau praėjo kelios valandos nuo mūsų pasiklydimo miške. Mes radom upę vandeniui ir radom maisto, miegosim mašinoje.

Aš atsistojau ir pradėjau eiti link Ketės. Norėjau su ja pasikalbėti. Pajutau skausmą galvoje. Jis buvo toks lyk kažkas man būtų trenkes su plyta į galvą. Aš greitai susiėmiau už galvos ir nukritau ant žolės. Skausmas buvo didelis... Aš pamačiau, kaip link manęs atbėga Ketė... O daugiau nieko. Tamsa...

PO KAŽKIEK LAIKO

Atmerkiau akis. Aš gulėjau ant žemės. Po manim buvo patiestas pledas.

Apsidairiau ir pamačiau Ketę. Ji su kumščiais trankė medį. Jos kumščiai kraujavo. Ji sakė šiuos žodžius:

- Čia aš kalta... Viskas ir vėl kartojasi... Jai aš būčiau apgynusi jį, jis dabar galėtu vaikščioti, o negulėti dabar ant pledo... Aš nusipelniau skausmo...

Aš nesupratau apie ką ji kalba. Aš norėjau atsistoti ir prieiti prie Ketės ir pasakyti, kad viskas yra gerai, bet pajutau ant savo peties ranką. Tai buvo Džeimsas.

- Harutai... Tu pagulėk... Ketei reikia dabar pabūti vienai... - pasakė Džeimsas ir mažai man nusišypsojo. Aš norėjau pasakyti jam, kad Ketė kraujuoja. Bet man neišėjo. Kodėl? Aš pats nežinau... Mano lūpos negali pajudėti.

- Harutai.. Aš matau, kad ji kraujuoja... Bet ji turi problemų ir ji tik taip gali susitvarkyti... - lyg supratęs mane, pasakė jis man. Aš su Džeimsu labai stipriai susidraugavom ir tapom geriausi draugai. Į mano galvą atėjo prisiminimas.

Pirsiminimas

- Pone Harutai, mes turim tau žinią, - pasakė mano profesorius iš universiteto.

- Taip. Kokia ji? - paklausiau jo.

- Aš labai užjaučiu. Jūsų tėvai mirė auto avarijoje, - pasakė man profesorius.

- Ką?... Ne...

- Kaip jūs žinote, jie mokėjo jums už mokslus, o dabar jūs jų neturite ir negalite mokintis...

Aš greitai išbėgau iš kabineto ir bėgau į šarvojimo salę. Ten pamačiau karste gulinčius savo tėvus. Jaučiau kaip mano skruostu pradėjo bėgti ašaros... Aš greitai išbėgau iš ten.

Ėjau gatvėmis. Aš neturiu namų, nes tėvai užstatė savo namą ant mano mokslų. Buvau nuleides galvą ir nemačiau kur ėjau. Pajutau kaip į kažką atsitrenkiu.

Aš pakeliu galvą ir pamačiau ant kelio gulinčia merginą. O Dieve... Tikrai man šiandien nekokia diena.

- Ar jum padėti atsistoti? - ištiesias ranką paklausiau jos.

Ji paėmė mano ranką ir aš padėjau jai atsistoti. Mergina į mane žiūrėjo ilgai. Po to nusišypsojo.

- Eik su manim, - pasakė ji.

- Ką?! Kur? - paklausiau jos.

- Tiesiog pasitikėk manimi.

Mano protas sakė neiti su ja, bet širdis sakė eiti. Aš nusprendžiau paklausyti širdies. Juk ten yra Dievas.

- Gerai. Aš eisiu sutavim, - pasakiau jai.

Ji pradėjo eiti gatvėmis, o aš ją sekiau. Po 10 minučių mes priėjome prie didelio namo. Ji atrakino duris. Mes pro jas įėjome.

- Atsisėsk ant sofos, - pasakė ji man.

Aš atsisėdau ant sofos ir mergina atsisėdo prieš mane.

- Aš matau, kad tu pakliuvai į bėdą. Išsipasakok, - pasakė ji man.

Joa žodžiai mane paveikė ir aš jai viską išsipasakojau. Kai pasakojau ji linkčiojo galva.

- Turiu tau pasiūlymą. Tu čia gali gyventi, bet tu turėsi prisidėti prie mano žudikų gaujos.

- T-tu žudikė? - nustebęs paklausiau jos.

- Hhahahah... Taip. Na, tai sutinki. Galėsi atkeršyti žmogui, kuris nužudė tavo tėvus.

Aš ilgai masčiau. Poto mano galvoje pasidarė aišku ir aš nusprendžiau.

- Taip. Aš sutinku! - pasakiau jai.

- Sveikas atvykes į gaują! Aš esu šios gaujos vadė. Mano vardas yra Kotryna, bet vadink mane Kete. Su kitais gaujos nariais susipažinsi vėliau.

Prisiminimo pabaiga

Dabar aš galvoju... Ar tėvai man atsiuntė Ketę. O gal ir Dievas. Nesvarbu, kas svarbiausia, kad aš radau kelią pas ją...