Now is the time

Untitled Part 5

Pramerkiau savo sunkias akis ir žiūrėjau į lubas, bet galiausiai suvokiau, kad tai ne mano kambarys. Bandžiau atsisėsti, bet man buvo per daug sunku tai padaryti, tad likau toliau gulėti. Man skaudėjo kiekvieną kūno lopinėlį, o ypač kaklą, kuris buvo kažkuo aprištas. Palietusi su ranka kaklą susiraukiau, nes per kūną perėjo didžiulė skausmo banga.

- Ana?- išgirdau balsą tik prasivėrus duris, nuo kurio mano kūnas atrodo atgijo.

- Zayn...- sunkiai pasakiau ir jis pribėgęs atsitūpė priešais lovą.

- Kaip gera tave matyti. Tu net neįsivaizduoji, kaip visi dėl tavęs jaudinasi, net tavo tėvai atvyko su broliu. Mes labai dėl tavęs bijojome.- pasakė jis ir pabučiavo man į kaktą.

Mano veidą nušvietė šypseną, o jis suėmė mano ranką.

- Nežinau, ką būčiau padaręs, jei netekčiau tavęs.- pasakė ir aš užsimerkiau, nes kūną nudiegė nemalonus skausmas ir vėl...- Tau negalima daug jaudintis, judėti. Turi ilsėtis.

- Kur aš?- paklausiau ir jis susiraukė bet galiausias atsiduso.

- Tu mano kambaryje, Ana. Tu esi čia nuo tada kai tave sužeidė.- pasakė jis ir aš akimis parodžiau, kad supratau.- Ilsėkis, Ana.

Tai pasakęs pabučiavo mane į lūpų kamputį, o pats atsistojo ir ruošėsi kažkur eiti.

- Nepalik manęs.- pasakiau ir jis apėjęs lovą atsigulė šalia manęs.

- Niekada...

Tai pasakęs švelniai mane apkabino, o tada galėjau vėl ramiai užmigti, nes jaučiausi saugi kaip niekad.

***

Mano sveikata jau daug geresnė, galiu pati išlipti iš lovos ir šiek tiek pajudėti, bet tik su Zayn, nes jis nepaleidžia manęs nei minutei. Jis net savo kambaryje tvarko reikalus, kartu su manimi ir tai man patinka, nes suprantu, kokia šalies padėtis. Jis daug ką man papasakojo apie šalies valdymą, kaip jį ruošė jo tėtis. Tačiau yra viena bloga žinia... Karalius yra labai prastoje būklėje ir daktarai neduoda jam daugiau nei kelių dienų, tad mūsų po jo mirties vyks iš karto mūsų vestuvės, o kurių tapsiu šalies valdytoja, karalienė.

- Ana, man reikia eiti. Niekur neik iš lovos.- pasakė jis ir pakilo su kelias dokumentais.

Jis juos padėjo ant stalo, o pats išėjo. Nors atrodo, kad jo visai nepažystu, bet manau, kad pradedu jį įsimylėti. Kiekvieną dieną jam prisilietus prie manęs aš kažką pajaučiu, o tas kažkas mane verčia būti laimingą. Kad ir dabar jam palikus mane jaučiuosi visiškai viena, ne be saugi...

- Ana... Karalius... Jis... Mirė...- įsiveržė verkianti Waliyha ir mane pribėgus apkabino per liemenį, kad jos galva atsidūrė ant antklodės.

- Ššš... Neverk, Waliyha.. Kur kiti, kur Zayn?- paklausiau.

- Zayn su mama ir sesėmis. Ana, aš bijau... – pasakė ji ir aš pasilenkus pabučiavau jos galvą.

- Nebijok, mano princese... Viskas bus gerai.- pasakiau ir ji pakėlusi savo nuverktą veidą linktelėjo.
Su savo rankomis nuvaliau jos ašaras ir ji atsigulė šalia manęs, savo galvą padėjusi ant mano kelių. Glosčiau jos juodus plaukus, o ji pradėjo ramiau kvėpuoti, kas išdavė, kad ji užmigo.

Taip sėdėjau gana ilgai, kol galiausiai į kambarį grįžo Zayn. Jis pažiūrėjo į mano, o vėliau į miegančią Waliyha. Aš jam nusišypsojau liūdna šypsena, o jis nusisuko. Jis atsisėdo ant kėdės prie stalo ir toliau tęsė darbą su popieriais.

- Princese Ana, noriu, kad grįžtumėte į savo kambarį.- pasakė jis šaltai net nepažiūrėjęs į mano, o mano širdis suspurdėjo.

Pakėliau Waliyha galvą, kad ji nepabustų ir padėjau po ja pagalvę, o pati sunkiai išlipau iš lovos. Priėjusi pasiėmiau savo chalatą ir išėjėjau iš Zayn kambario. Už jo kambario durų stovėjo Lisa. Ji padėjo man nusigauti iki savo kambario, kuriame buvo likusios mano tarnaitės.

- Princese, jums reikia pasiruošti, nes turėsite kartu su visais išlydėti buvusį karalių.- pasakė Rose ir linktelėjau.

Jos ištraukė mano juodą suknelę ir ją padėjo man užsidėti. Jaučiausi kaip niekada prastai... Baigusios merginos linktelėjo ir pabaigai susegė mano plaukus. Mano veidas buvo be makiažo, todėl matėsi nuovargis ant jo.

- Metas.- pasakė Lisa.

Visos keturios išėjome iš kambario, o mane iš abiejų pusių palaikė merginos. Pasiekusios didžiąją menę pasigirdo moterų raudos. Įėjus man ir pamačius karstą su baltu vainiku ant jo nuleidau galvą. Merginos mane toliau vedė link karališkosios šeimos. Karalienė Trisha stovėjo prie karsto ir jį glostydama verkė. Žinoma, juk tai buvo jos vyras, žmogus, kurį be galo mylėjo. Prie pakylos stovėjo Zayn su sesėmis ir atsibudusia Waliyha. Ji pamačiusi mane priėjo ir perėmė darbą iš merginų. Ji nusivedė mane prie visų, o Zayn buvo kaip niekada rimtas. Atsistojau šalia jo ir suėmiau jo ranką. Jis rimtai į mane pažiūrėjo, bet ją pakėlęs pabučiavo.

- Ačiū, kad esi šalia.- pasakė jis ir aš linktelėjus apsikabinau šalia esančią kitoje pusėje Safaa.

Nors ji čia buvo jauniausia, tačiau verkė labiausiai. Ji apsikabino mane per liemenį ir verkė į sijoną. Mums pradėjus eiti kartu su karstu link kapinių Waliyha pradėjo alpti, tad ją jos mama nusivedė atgal į pilį. Priėję prie duobės stovėjome keturiese. Nors Zayn stengėsi būti šaltu, tačiau jis palyžo, kai karstas buvo nuleistas. Mergaitės pradėjo klykti, tad jas stipriai apsikabinau ir raminau. Zayn nubraukė ašaras nuo skruostų ir baigus kasti kapą paėmė Safaa į rankas. Mes su Doniya ėjome susikabinusios, nes ji vis dar verkė, o man buvo kiek sunku vaikščioti.

Pasiekus rūmų vidų prie Zayn pripuolė visi didikai. Zayn atsisuko į mane ir aš linktelėjau.

- Lisa, būk gera paimk iš princo Saffa ir eime pas mane į kambarį su Doniya.- pasakiau ir ji linktelėjus priėjusi paėmė Safaa.

Mergaitė apsikabino Lisa ir toliau ašarojo, bet ne be taip stipriai. Nuėjusios į mano kambarį Safaa paguldė į lovą, o Doniya atsisėdo ant lovos šalia jos. Aš atsisėdau ant kėdės ir paliepiau atnešti mergaitėm arbatos ir kažko skanaus prie jos. Doniya nusišypsojo man padėkodama. Aš nieko nesakiau tik nusiėmiau apsiaustą nuo savo pečių ir pakabinau spintoj. Atrodė, kad viskas buvo tobula, bet vienas atsitikimas viską sumaišė...