Man tavęs reikia...

18 skyrius

Lygiai 22 valandą stoviu šalia įėjimo į F sektorių. Atsigręžusi pamatau žmogaus siluetą. Žmogus vis artėja ir nedelsiant supratau, kad tai ne Nikas. Nikas nėra toks aukštas ir raumeningas. Raumeningi dažniausiai būna kareiviai.

-Sveika.-išgirstu.-Ar pasiruošusi vakarienei? Eime.

Paklustu. Supratusi, kad čia Tomas įsikabinu jam į parankę, sklandžiai pasiekiame restoraną nepričiupti. 

Restoranas erdvus, jame būsime tik mudu ir personalas. Ar jis užsakė visą restoraną tik mudviems?

-Ką gi. Manau, kad galime pradėti temą.-mirktelėjęs gurkšteli vyno. Ar judu su Niku seniai pažįstami?

-Ką?-suraukiu kaktą. Kodėl aš turėčiau dabar apie tai kalbėti? Aš netekau brangaus žmogaus, o kažkoks šiknius pakvietęs pavakarieniauti tardo mane? Atleisk, bet aš šitaip negaliu.-Atsistoju. Žingsniuoju link durų, bet Tomas sulaiko mane sugriebdamas mano ranką.

-Ana, atleisk. Supranti man reikia daugiau informacijos apie jus. Bet jeigu nenori dabar apie tai kalbėti, galim ir nekalbėti. Ar galėtum grįšti prie stalo?-Pasako maldaujamu žvilgsniu.

Grįžę prie stalo toliau vakarieniaujam. Šį vakarą man reikia apsimetinėti, kad gedžiu Niko. Bet staiga Tomas paklausia:

-Aš tau turiu šį tą pasakyti.-Žvilteli į mane ir tęsia.-Žinau, kad Nikas gyvas, gali neapsimetinėti. Mes su Niku sustabdysime Rusija, kad nežudytų nekaltų žmonių ir neužgrobtų visų žemynų.

-Pala, ką? Tu visą laiką tai žinojai ir man nieko nesakei?-aikteliu.

-Tai maskuotė. Kariuomenėje esu nuo 14 metų. Per 4 metus daug išmokau. Mūsų niekas nesučiups.-ramiai atsako.

-Mums tereikia tave šiek tiek pakeisti.-susimąsto Tomas.-persidažysi plaukus rudai ir išmoksi šiek tiek subtilybių su ginklais, na ir šiek tiek savigynos.

Man atvimpa žiauna. Aš turėsiu būti viena iš jų? Na jau ne.