18 skyrius

132 14 0
                                    

Lygiai 22 valandą stoviu šalia įėjimo į F sektorių. Atsigręžusi pamatau žmogaus siluetą. Žmogus vis artėja ir nedelsiant supratau, kad tai ne Nikas. Nikas nėra toks aukštas ir raumeningas. Raumeningi dažniausiai būna kareiviai.

-Sveika.-išgirstu.-Ar pasiruošusi vakarienei? Eime.

Paklustu. Supratusi, kad čia Tomas įsikabinu jam į parankę, sklandžiai pasiekiame restoraną nepričiupti. 

Restoranas erdvus, jame būsime tik mudu ir personalas. Ar jis užsakė visą restoraną tik mudviems?

-Ką gi. Manau, kad galime pradėti temą.-mirktelėjęs gurkšteli vyno. Ar judu su Niku seniai pažįstami?

-Ką?-suraukiu kaktą. Kodėl aš turėčiau dabar apie tai kalbėti? Aš netekau brangaus žmogaus, o kažkoks šiknius pakvietęs pavakarieniauti tardo mane? Atleisk, bet aš šitaip negaliu.-Atsistoju. Žingsniuoju link durų, bet Tomas sulaiko mane sugriebdamas mano ranką.

-Ana, atleisk. Supranti man reikia daugiau informacijos apie jus. Bet jeigu nenori dabar apie tai kalbėti, galim ir nekalbėti. Ar galėtum grįšti prie stalo?-Pasako maldaujamu žvilgsniu.

Grįžę prie stalo toliau vakarieniaujam. Šį vakarą man reikia apsimetinėti, kad gedžiu Niko. Bet staiga Tomas paklausia:

-Aš tau turiu šį tą pasakyti.-Žvilteli į mane ir tęsia.-Žinau, kad Nikas gyvas, gali neapsimetinėti. Mes su Niku sustabdysime Rusija, kad nežudytų nekaltų žmonių ir neužgrobtų visų žemynų.

-Pala, ką? Tu visą laiką tai žinojai ir man nieko nesakei?-aikteliu.

-Tai maskuotė. Kariuomenėje esu nuo 14 metų. Per 4 metus daug išmokau. Mūsų niekas nesučiups.-ramiai atsako.

-Mums tereikia tave šiek tiek pakeisti.-susimąsto Tomas.-persidažysi plaukus rudai ir išmoksi šiek tiek subtilybių su ginklais, na ir šiek tiek savigynos.

Man atvimpa žiauna. Aš turėsiu būti viena iš jų? Na jau ne.

Man tavęs reikia...Where stories live. Discover now