Aštuoniolikmetė Ana net nenumanė kaip jos gyvenimas pasikeis po atsikraustymo į San Franciską. Ji tapo mokyklos pažiba, o populiariausias miesto vaikinas Nikas rodo jai simpatiją. Bet netrukus Anos ir Niko laimę pakerta Anai diagnozuota mirtina liga.
Kai pramerkiau akis pamačiau vaikiną. Mano metų vaikiną kuris buvo labai panašus į Niką. Raumeningas, aukštas ir...Gražus.
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
-K-k-kur aš? Kur Nikas?-vos išlemenau.
Paslaptingasis vaikinas pakėlė mane ant rankų ir kažkur nusinešė. Išgirdau kaip vaikinas atidarė duris ir numetė mane ant žemės. Apžiūrėjo mane, įvertino ir išeidamas pasakė:
-Bėgti beprasmiška, visur sargyba.-ir mirktelėjęs uždarė duris palikdamas mane vienut vienutėlę tūnoti smirdančiame, tamsiame kambaryje kuriame nėra langų.
Man buvo šokas, buvau labai išsigandusi ir nežinojau ką daryti. Prie mano kambario durų kažkas kalbėjosi:
-Ką mes su ja darysim? Jos draugas neatsikėlė po stiprios dozės raminamųjų.
-Nežinau, bosas sakė, kad turime jos per daug nenuskriausti, bet nereikia elgtis maloniai. O dėl jos draugo...Pasakysim, kad jis pabėgo su kita mergina. Svarbiausia nenustoti leisti jiems serumo į pilvą.
Aš sustingau. Nikas mirė? Puoliau raudoti ir užrėkiau:
-Gelbėkit!
Į kambarį įlėkė du sargybiniai. Jie buvo dvyniai. Identiški dvyniai. Ant jų marškinėlių buvo jų nuotrauka:
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
Jie prilėkė prie manęs ir vienas prakošė pro dantis:
-Kasss?-ir susiraukė.
-Aš noriu valgyt!-sucypiau.
Dvyniai nusijuokė.
-Mes irgi daug ko norim. Kas mums už tai, kad atnešim valgyt?-pasakė vienas ir abu susidomėję sužiuro į mane.
-O ko norit?-paklausiau.
-Hmmm. Pagalvokim. Norėtumėm, kad mus pabučiuotum.-atsakė vienbalsiu dvyniai.-Į lūpas!-nusivaipė.
-Nieko kito negalit sugalvot?-pavarčiau akis.
-Nu surimtėkim. Mes norim, kad tu išgertum šią tabletę.-parodė į ranką ir pradėjo tiesti ją link manęs.
-Kas čia?-susidomėjau.
-Neklausinėk, geri ar ne?-akmeniniu veidu paklausė dvyniai.
Aš linktelėjau ir išgėriau tabletę. Jeigu jau mirt tai savo noru. Vaizdas pradėjo lietis. Jaučiausi kaip girta. Mane pradėjo pykinti, o dvyniai tiesiog stebėjo kaip aš kankinuosi. Po kelių minučiu likau jie išėjo ir mane paliko. Kam po galais aš gėriau tą tabletę?!
