Aštuoniolikmetė Ana net nenumanė kaip jos gyvenimas pasikeis po atsikraustymo į San Franciską. Ji tapo mokyklos pažiba, o populiariausias miesto vaikinas Nikas rodo jai simpatiją. Bet netrukus Anos ir Niko laimę pakerta Anai diagnozuota mirtina liga.
Atmerkusi akis pajaučiau velnišką skausmą. Negalėjau pasijudinti. Netrukus supratau jog atmerkusi akis matau tamsą. Pajaučiau kaip mano ranką kažkas palietė. Nikas?
-Kai jauties?-ištarė balsas, kurį iškart atpažinau. Tai buvo Niko švelnusis balsas.
Pabanžiau pajudinti lūpas, kad atsakyčiau. Nepavyko. Pamasažavau lūpas rankomis. Dabar jau galėjau išspausti keletą žodelių.
-Kas...Nutiko?-Vos suprantamai pasakiau.
-Tave operavo. Daktarai atliko dar vienus tyrimus ir suprato, kad tu vis dar turi 5% galimybę išgyventi. Tau išoperavo auglį esantį skrandyje ir pradėjo chemoterapiją.-Paaiškino Nikas. Pastebėjęs mano keistai lakstančias akis paklausė.-Tu mane matai?
-Ne.-sušnibždėjau su ašaromis rankose.
Nikas paėmė mano ranką, pasilenkė arčiau ir pabučiavo mane į kaktą. Pajaučiau meilės bangą.
Ups! Ten obraz nie jest zgodny z naszymi wytycznymi. Aby kontynuować, spróbuj go usunąć lub użyć innego.
-Tu stipri, aš tavimi tikiu.-Tai taręs pasilenkė prie mano veido. Jaučiau jo kvėpavimą. Mūsų lūpos akimirkai susilietė.
Ups! Ten obraz nie jest zgodny z naszymi wytycznymi. Aby kontynuować, spróbuj go usunąć lub użyć innego.
Išgirdau kaip atsidaro palatos durys. Moteris su aiškiu ir garsiu balsu prabilo:
-Kaip jaučiamės, panele Ana?-Jūsų draugas jau papasakojo kas jums nutiko?
-Taip, viską pasakiau. Regis ji blogai jaučiasi. Ir nemato.-neramiu balsu pasakė Nikas.-Daktare, pasakykit man. Ar ji pasveiks?
Daktarė Elizabeta galvojo kaip suformuluot atsakymą, nes žinojo, kad aš girdžiu.
-Nesu tuo tikra.-pagaliau atsakė.-Ana nesijaudink. Neliksi akla. Regėjimas pasitaisys maždaug po savaitės.
Man pasidarė silpna. Grimzdau į sapną. Girdėjau žodžius. Nesupratau ar tai realūs šūksniai ar aš vis dėl to sapnuoju.
-Ana, kas tau?!Atsibusk!-Niko balsas.
-Į procedūrinį, seselės dirbam dirbam!
Labai mėgau skaityti knygas todėl tokiose scenose suprasdavau, kad žmogus krenta į komą ir net nenumaniau, kad taip atsitiks ir man.
***
Komoj gulėjau Beveik 2 mėnesius. Savo visą gyvenimą išnaudojau miegojimui...
Kažkas mane pajudino.
-Kelkis Ana.-sušnabždėjo.
Atmerkiau akis, mano regėjimas jau atsistatė. Priešais mane stovėjo Nikas ir daktarė Elizabeta. Jie šypsojosi todėl iškarto supratau jog naujienos geros.
-Tu sveiksti Ana.-Ištarė Nikas kimiu balsu. Manau jis tuoj verks.
Atsisėdau. Jaučiausi tikrai labai žvaliai ir pasiruošusi bėgti maratoną.
-Kada mane paleisit?-pasidomėjau.
-Šią savaitę.-pasakė daktarė ir nusišypsojo.
Vėl pradėjau kosėti. Atkosėjau kraujus. Niko ir Elizabetos šypsenos staiga dingo.
