Bijanti Lemties

1.

Nusijuokusi, pasilenkiau, taip išvegdama skrendančios sniego gniūžtės. Ji praskrido man pro šoną ir netrukus dingo pusnyje.

-Nepataikei,- garsiai nusijuokusi mečiau savo laikomą gniūžtę. Ji atsitrenkė broliui į ranką.- Taškas man!

-Tu atsiimsi.- Jis žaismingai suurzgė ir pasileido manęs link.

Suspigusi, bėgau nuo Joe, bet visai netrukus buvau sučiupta ir išmurgdyta sniege.

-Joe, užtenka!- Suspigusi bandžiau patraukti nuo savęs brolį, bet jis ir toliau užkasinėjo mane storu sniego sluoksniu.

-Joe!- Staiga pasigirdus vaikino balsui, brolis sustingo. Jo veidas tapo šaltas, akys rodė man tylėti.

Joe lėtai atsistojo ir pasitraukė nuo manęs. Nusivaliusi sniegą atsistojau šalia ir pažvelgiau į nepažįstamąjį. Jo plaukai buvo tamsūs ir ilgi, o akys juodos it anglis. Vaikino rankos buvo sukištos į kišenes. Jis šiaip stovėjo atsipalaidavęs, kol tuo tarpu Joe stovėjo įsitempęs lyg styga.

-Jones,- Joe tarė.

-Kas ši dama?- Vaikinas nužvelgė mane, kol tarpu aš susigūžiau nuo jo žvilgsnio.

Joe atsistojo priešais, lyg mane gindamas. Nuo stovėjimo buvau bepradėjusi šalti.

-Joe, eime.- Tyliai sušnabždėjau, bet kad ir kaip toli stovėdamas, vaikinas taip pat tai išgirdo.

-Na jau ne, jūs niekur neisit.- Jo ledinė šypsena dingo.

Aplink mus atsirado kiti keturi vaikinai. Buvom apsupti. Joe paėmė mane į savo glėbį, lyg gindamas. Pritūpusi paėmiau savo nukritusę pirštinę, tuo pačiu sudarydama sniego gniūžtę. Dėl visa pikta.

-Palik mus ramybėje, Jones.- Joe tarė. Įsikibau į jį stipriau.

Vaikinas netrukus atsirado šalia mūsų ir paėmė Joe už kaklo, bei lengvai pakėlė į orą. Išpūtusi akis suklikau.

-Paleisk jį!- užsimojusi mečiau gniūžtę jam į veidą. Tiesiai į dešimtuką.

-Tu maža...- Jis užsiėmė už akių, kur lažinuosi pateko sniego.

Joe sukrito ant žemės žiopčiodamas, o aš suklupau šalimais. Keturi likusieji vaikinai pradėjo artėti, o aš atsistojusi apsižvalgiau. Mano rankos buvo sušąlusios.

-Dabar tu atsiimsi.- Jones pradėjo eiti artyn manęs, o aš trauktis.

-Neliesk manęs,- Sušnypščiau, o mano rankos keistai atvėso.

Pakėlusi jas, staigiai stumtelėjau orą ir stebėjau, kaip susidaręs sniego gniužulas, nuneša vaikiną tolyn. Buvau nustebusi tuo, kas čia įvyko.

-Ragana,- Jis išsišiepė.- Maniau jos išnykusios. Na, ar taip, ar kitaip. Tu tuoj būsi išnykusi.

Vaikino lūpas papuošė iltys, kurios privertė mane išpūsti akis.

Supanikavusi, pasukau delnus į jo pusę ir stebėjau, kaip jis nebegalėdamas pajudėti, suurzgia. Mestelėjusi jį į kitus vaikinus, nubloškiau visus ant žemės ir pasinaudojusi proga, pasigriebiau brolį.

-Dingstam.- Išsigandusi pagriebiau jį už rankos ir pasileidau miško link.

Bėgome pakankamai toli. Girdėjome toli šaukiančius vaikinus.

-Tau viskas gerai?- Paklausiau apžiūrėdama pamėlusį Joe kaklą.

-Viskas gerai,- Jis šiurkščiai patraukė mano rankas.

-Kas tau pasidarė?- Susiraukusi atsistojau.

-Tau reikėjo nekalbėti, kaip ir rodžiau.- Jis tarė, patrindamas kaklą.

-Mhm, sėkmės laukiant.- tariau ir prilietusi pirštais smakrą, pasukau jį į šoną. Taip galėjau apžiūrėti jo kaklą.

-Tavo rankos šaltos.- Joe suėmė mano delnus į savus.

-Žinau,- Sumurmėjau.

-Tu išsigandai, ane?- Jis paklausė.

Pakėliau į jį akis. Jaučiau, kaip mano rankos pradeda šilti.

-Ko tiksliai?

-Savo burtų.- jo žodžiai privertė mane ėl prisiminti įvykius.

-Joe, Raganos išnyko prieš šimtą metų. Tiksliau, jos buvo sudegintos. Ir taip vis dar egzistuojantys vampyrai ir vilkolakiai, gaujomis grobia žmones, bei juos žudo.- Nurijusi seiles tariau.- Jie mane lengvai suras, nes taikinius susiranda iš anksto.

-Ne, tavęs jie nepalies.- Jis spūstelėjo laikomas mano rankas.- Aš neleisiu jiems.

-Jie tave nužudys, Joe.- Jaučiau, kaip akyse kaupiasi ašaros.

-Viskas bus gerai,- Jo akys pagaliau sušvelnėjo ir nebebuvo tokios ledinės.

-Ne, Joe, nebus.- Skruostu nusirito išdavikė ašara.

-Bus, tereikia tuo tikėti.- Jis suglaudė mūsų kaktas. Joe visada taip darydavo, kai verkdavau maža.

-Joe, tu nesupranti,- Užsimerkusi, atsitraukiau.-Aš šios savaitės taikinys.

-Unicornas