Bijanti Lemties

3.

Pirma taikinio diena

-Mercy grįžo!- kaimo vyrai pradėjo šaukti, lyg tai būtų didžiausias džiaugsmas.

Vilkas sukaukė, išdidžiai išpūtė savo pukuotą krūtinę. Vyrai pasileido vilko link, kol tuo tarpu aš suklupusi šalia, apsikabinau Mercy, stengdamasi nenukristi. Ji lyžtelėjo mano skruostą, taip priversdama mane bent kiek šyptelėti ir atsigauti nuo noro atsijungti.

-Ji ne viena!- vyras šūktelėjo, pranešdamas kaimui.

Visi pripuolė prie manęs ir vienas blondiniškų plaukų vaikinas suklupo šalimais.

-Ji turi temperatūros ir yra sušąlusi,- Pranešė ir atsistojęs paėmė mane ant rankų. Drebanti, susigūžiau jo glėbyje.

Buvau nunešta į vieną iš namelių. Kūną iš karto pasitiko maloni ir ilgai laukta šiluma. Jaučiau, kaip mano rankos ir kojos pradeda dilgčioti, o galva suktis. Netrukus buvau nurengta iki drabužių ir paguldyta į minkštutėlę lovą.

Vos pajutus patalus, mano kūnas atsipalaidavo ir aš susirietusi į kamuoliuką laukiau, kas bus toliau. Prieš mane sėdėjo Mercy. Ji laiminga pakreipė galvą ir iškišo liežuvį. Ištraukusi ranką iš po patalų, pakasiau jos ausį it ji priėjusi lyžtelėjo mano veidą. Tyliai sukrizenusi pamačiau į namelį įėjusį tą patį blondiną. Jis stebėjo mane ir man nuo to pasidarė nepatogu. Jo keli veido bruožai priminė Joe, tad netrukus mano veide buvusi šypsena sustingo. Įsikišusi ranką atgal į patalus, pajutau, kaip akyse susikaupia ašaros.

Mercy suinkštusi padėjo galvą ant lovos ir stebėjo mane savo ryškiai mėlynomis akimis. Nusivaliusi išdavikes ašaras, pažvelgiau į ant vidinės riešo pusės esantį štampą. Jis reiškė,kad esu savaitės taikinys. Pabandžiau jį nutrinti ir blondinas pakreipė galvą, tikriausiai galvodamas ką per velnią aš darau. Nustojusi tai daryti, pažvelgiau į jį ir vėliau į Mercy.

-Kuom tu vardu?- Staiga priėjęs blondinas, prisėdo ant žemės ir paklausė.

-Anabelė,- tyliai tariau.

-Aš Lukas.- Jis tarė ir paglostė Mercy, kuri vis dar buvo padėjusi galvą ant lovos.

Stebėjau jį, laukdama kokį klausimą jis užduos vėliau.

-Tu ragana, tiesa?- Staiga jis paklausė ir aš pajutau, kaip širdis pradeda tankiau plakti.- Neišsigąsk, tai normalu. Mūsų visas kaimelis toks. Kitaip Mercy nebūtų tavęs čia atsivedusi.

-Tai..- Buvau pasimetusi.- Ir tu esi raganius?

-Taip,- jis patraukė pečiais, lyg tai būtų paprastas dalykas.- O dabar norėčiau sužinoti daugiau apie tave. Kada sužinojai, kad esi ragana?

-Neseniai. Šiandien.. Vakar.- Buvau sutrikusi ties laiku.- Nežinau kiek išbuvau miške. Bet pasiklydau, kai buvo tamsu. Tai tikriausiai vakar.

-Kiek tau?- Lukas vėl paklausė.

-Penkiolika tiksliai.- Sumurmėjau.- Tau?

-Septyniolika,- jis išsišiepė.- Suėjo Vakar.

-Sveikinu, - užkimusiu tariau, ir kelis kartus atsikrenkščiau.

-Ačiū,- Jis šyptelėjo ir perbraukė per plaukus ranka, kad jie nekristų į akis.

-Taigi ką mes čia turime?- Į kambarį įėjo sakyčiau keturiasdešimties moteris, pasiremdama išraižyta tamsia lazda. Jos ūgis mane stebino, tokio žemo žmogaus dar nebuvau mačiusi.

-Ji Anabelė, ragana.- Lukas atsistojo ir pasitraukė, duodamas senolei priėjimą prie mano lovos.

Kadangi buvau pakankamai sušilusi, sugebėjau atsisėsti ant lovos. Ir pažvelgti į senolę.

-Sveika, Anabele, aš Marta.- Ji švelniu balsu tarė ir pasirėmusi lazda į žemę, nužvelgė.- Kiek manau girdėjai iš Luko, čia raganių kaimelis.

-Taip, jis tą jau sakė.- Patvirtinau.

-Gerai, norėjau pasiūlyti tau čia likti.- Marta prisėdo ant lovos ir ranka paglostė apsnūdusią Mercy.- Čia yra tinkamas mokamas raganiams, kurį vedu aš pati.

-Manau būtų smagu,- tyliai tariau.- Tik, kad aš beveik nieko nemoku. Būsiu atsilikusi.

-Aš tau padėsiu.- Lukas tarė, bet Marta papurtė galvą.

-Nesakyk to, Lukai, ko negali padaryti.- Ji net ne žvilgtelėjusi į jį tarė. Lukas nusivylęs nulenkė galvą.- Vienaip ar kitaip, galėtum pas mane pasilikti po treniruočių, o dabar leisk man parodyti tau kaimą.