-Prieik čia,- Ji parodė į langą ir aš paklususi atsistojau šalia.-Štai čia- parodė į didžiausią pastatą viduryje kaimo. Jo stogas buvo stiklinis, sienos betoninės. Tai tikrai nebuvo vienas iš kasdieniškų kaimelio namų.- Čia vyksta treniruotės. Jos būna kartą į dieną ir trunka po tris valandas.
-Ten aš treniruosiuos?- paklausiau.
-Galima sakyti ir taip.- Martos atsakymas mane suglumino.- Štai ši visa gatvė priklauso prekybai. Rasi visko ko reikia išgyventi ir kautis. O šiaip Gyvensi pas mane, turiu laisvą kambarį.
-Bet.. aš jums užkrausiu tiek atsakomybės dėl savęs.- Pasijaučiau kalta, kad senyvas moteriškei duodu tiek darbo.
-Viskas gerai,- ji mane nuramino.- Jau seniai galvojau susirasti su kuo galėčiau pabendrauti laisvalaikiu, kurio aišku retai turiu.
-Ačiū jums,- tyliai sumurmėjau.
-Dar nedėkok,- Ji mirktelėjo.- O dabar apsirenk paltą, prasidės tavo pirmoji treniruotė.
Paklususi užsimečiau šaliką kepurę ir paltą. Jie buvo dar kiek šlapi, bet pakenčiami.
Tryse išėję į lauką pasukome treniruočių centro link. Stebėjau, kaip dugelis ir kitų paauglių eina įėjimo link. Dauguma jų pasisveikindavo su Marta, o likę tiesiog buvo per daug pasinėrę į diskusijas su draugais.
Suėję į patalpą nusirengėme paltus ir pasikabinome juos rubinėse. Tik atidavusi saviškį, supratau, kad pamečiau Martą ir Luką. Šaunu. Tiesiog pasidavusi srovei, su visais įėjau į didelę patalpą. Dabar visi išsiskirstė į grupeles, o aš likau viena. Žvalgiausi ieškodama Luko ir netrukus užmačiau jo plaukų kupetą. Pasileidau jo link. Dauguma merginų ir vaikinų mane stumdė į šonus, bet galiausiai atsidūriau prie Luko.
-Ačiū Dievui tave radau.- Atsidusau iš palengvėjimo.
-Anabele?- jis buvo nustebęs. Tik tada pamačiau priešais jį, rateliu stovinčius paauglius.
-Oh, Atleiskit, jei įsiterpiau į jūsų pokalbį.- Tyliai ir nepatogiai sumurmėjau.
-Tai jau tikrai turėtum atsiprašyti.- Viena mergina piktai tarė ir aš atsitraukiau per kelis žingsnius.
-Aš einu... paieškosiu Martos.- Tyliai sumurmėjau Lukui.
-Ne, viskas gerai.-Jis paėmė man už alkūnės.- Tema nebuvo tokia jau ir svarbi.
-Oh,- tyliai tariau.- Vis tiek atsiprašau.
-Tu tikriausiai naujokė?- paklausė tamsiaplaukis vaikinas.
-Taip.- palinksėjau.
-Tai tau reikės atsistoti į štai tą vietą.- Ta pati, piktoji mergina tarė.- Ir daugiau nebesikišti į mūsų pokalbį.
-Aš jau atsiprašiau.- Kiek tvirčiau tariau. Pažvelgiau į Luką,bet jis jau buvo paniręs į diskusiją su juodaplaukiu.
-Ką tu pasakei?- Mergina priėjo arčiau manęs. Kadangi ji buvo aukščiau, man teko pakelti akis į viršų.
-Sakiau, kad aš jau atsiprašiau.- Mano balsas virptelėjo, nors buvo ir garsus.
Man nespėjus sureaguoti, mergina paėmė mane už kaklo ir aš garsiai sužiopčiojau, taip atkreipdama aplinkinių dėmesį. Prieš akis pasirodė vaizdas,kaip Styles pakelia Joe į orą. Aplink susidarė ratelis žmonių, bet Luko nesimatė.
-Daugiau nedrįsk kelti balso prieš mane.- Jos pirštai įsirėžė man į gerklę ir aš pajutusi, kaip man iš po kojų dingsta žemė, suleidau jai į ranką nagus.
Mergina surikusi iš skausmo paleido mane ir aš sukritau ant kelių, giliai gaudydama orą.
-Kas čia vyksta?- pro žmones prasispraudė Marta.- Kornelija! Ar tu lieti Anabelę?
-Ją reikia nužudyti.- Jos akys buvo juodos.
Išsigandusi, atsistojau ant kojų ir pažvelgiau į ją su baime.
-Kornelija, ramiai.- Marta atsistojo priešais mane.
Tik tada pastebėjau į Kornalijos lūpas atsirėmusias iltis.
-Ją reikia nužudyti.- Garsiai šnopuodama ji puolė ir pastūmusi Martą į priekį, puolė mane.
YOU ARE READING
Bijanti Lemties
FantasyBurtai. Sniegas. Atranka. Trys dalykai, sugebėję pakeisti mane nesugrąžinamai. Aš lyg atradau naują charakterį. Naują save. Bet kaip visada, aplink gėrį sukasi ir blogis. O šioje situacijoje, blogis sukosi aplink antspaudą, esantį man ant riešo. Ač...